1981 m. rugpiūčio 19 d. grupė jaunimo iš Vilniaus — daugiau kaip 20 asmenų — atvyko į Mindūnų kaimą, Molėtų rajoną, ir pasiprašė nakvynės pas Moniką Klimaitę. Išvykos tikslas — pailsėti ir kartu pagilinti religines žinias. Todėl su jaunimu atvyko ir Vilniaus miesto šv. Mikalojaus bažnyčios vikaras kunigas Ričardas Černiauskas.
Pirmą dieną jaunimas padėjo šeimininkei vežti šieną, kiti tvarkė šieną ties klojimu. Vakare visi susirinko prie klojimo ir pievoje suklupo vakaro maldai. Miegoti nuėjo į klojimą. Vienoje jo dalyje rinkosi mergaitės, kitoje berniukai. Su jaunimu ilsėjosi ir keletas vyresnio amžiaus žmonių.
Rugpiūčio 20 d. jaunimas meldėsi, visi dalyvavo šv. Mišių Aukoje, klausėsi kunigo žodžio, laisvalaikiu žaidė futbolą, vandensvydi, maudėsi ežere. Vakare, po Vatikano radijo laidos, prie kunigo pribėgo keletas išsigandusių mergaičių ir pranešė, kad atvyko milicija. Kunigas nuramino išsigandusias mergaites — jaunimas juk nieko blogo nepadarė ir niekas jų nelies.
Atvyko 4 (keturi) asmenys: du civiliai ir du milicininkai. Vienas iš civilių prisistatė esąs Molėtų Vidaus reikalų skyriaus viršininkas (Lipnickas). Jis buvo smarkiai įkaušęs.
— Kas tokie esat ir ko čia susirinkot? — pradėjo klausinėti viršininkas.
— Esate girtas, kokia gali būti su jumis kalba? — atsakė kunigas.
Viršininkas griebė kunigą už rankovės, tardamas:
— Einam į kiemą!
Kieme pradėjo tardyti:
— Kas esi? Važiuojam į skyrių, išsiaiškinsime
— Niekur su jumis girtu nevažiuosiu, — pasakė kunigas.
Tada viršininkas įsakė milicininkams iškviesti iš Molėtų operatyvinę grupę. Milicininkai išvažiavo. Viršininkas reikalavo rūkalų ir išgėrimų. Išgirdęs atsakymą, kad šis jaunimas neturi nei rūkalų, nei svaigalų, viršininkas drėbė:
— Tokį jaunimą, kuris nei geria, nei rūko uždarysiu už grotų!. .
Kol atvyks operatyvinė, jaunimas susirinko prie klojimo ir sprendė ką daryti. Už ką juos puola? Gal čia persirengę chuliganai? Juk jie jokio nusikaltimo nepadarė, o jei būtų tikrai milicininkai, juk vietoje galima aiškintis. Apie 10 valandą vakare atvažiavo 7 mašinos ir didelė grupė milicininkų. Kelios mašinos nukreipė šviesas į klojimą. Vaikinai stovėjo prie durų, o mergaitės susibūrė ant šieno. Milicininkai, priėję prie vaikinų, nepateikė jokios prokuroro sankcijos, o tik vienas iš jų, pamatęs jaunimo tarpe esantį vyresnį vyrą (vienos šeimos tėvą), puolė jį šaukdamas:
— Tai jis klebonas! Griebkite jį! Žudykite jį! Milicininkai puolė auką, o vaikinai susikibę rankomis stengėsi jo neatiduoti. Mergaitės šaukė nesavais balsais, berniukai grūmėsi su milicininkais. Tačiau jėgos buvo nelygios ir vaikinus sugrūdo į dengtą sunkvežimį. Milicininkai elgėsi labai žiauriai: daužė kumštimis į šonus, į inkstus, o privedę auką prie mašinos, griebdavo už plaukų, rankų ir kojų ir mesdavo į vidų. Užlaužtomis rankomis, suplėšytomis kelnėmis į mašiną buvo įmestas ir kunigas Ričardas Černiauskas. Dabar atėjo mergaičių eilė ... Pradžioje viena jų pasipriešino, tuomet ją puolė tarsi alkani vilkai. Bet mergaitė pareiškė, jog pati nueis į mašiną. Vedant mergaites į atskirą mašiną, milicininkai švietė žibintuvėliais kai kurioms į veidus ir spjaudė joms į burnas. Mašinoje pareigūnai susėdo, o mergaites suvarė į vieną kampą. Vienas milicininkų, pasižiūrėjęs į vieną iš jų, ciniškai tarė:
— Tu dar nieko, gulkis!
Atvežę visus į Molėtų milicijos skyrių pradėjo tardymą.
Pirmiausia tardė mergaites. Jas šaukė po vieną. Klausinėjo kas organizavo išvyką ir ar meldėsi? Apklausi-nėjo mergaites girti ir net tardymo metu išeidavo į kitą kambarį, iš kurio sugrįždavo dvokdami šviežiu alkoholio tvaiku. Tardymo procesas buvo daugiau panašus į žiaurių chuliganų terorą, ne į tarybinių darbuotojų oficialų darbą: viso tardymo metu pareigūnai elgėsi labai grubiai — kumštimi daužė į stalą, gąsdino mergaites, šaukdami:
— Visi iš eilės tave išprievartausime, nenorėsi daugiau atostogauti!
Patys milicininkai rašydavo vaikų vardu pasiaiškinimus, kuriuose buvo gausu šlykštaus melo ir versdavo vaikus po tokiais „dokumentais" pasirašyti.
Ko verti tokie vaikų pasiaiškinimai, kuriuos parašo svetima ranka ir su didžiausiais gąsdinimais verčia pasirašyti?!!
Vieną iš merginų: Naujos Vilnios psichoneurologinės ligoninės med. seserį Lionginą Achranavičiūtę, kaip vyriausią iš mergaičių, tardė nuo 23 val. iki 3 valandos nakties. Visą laiką tik ir šaukė ant jos:
— Tu prostitutė, venerike, paleistuve, atiduosim į Bokšto gatvę ... (Vilniaus miesto gatvė, kur yra venerikų dispanseris). Žinai, ką mes su tavim padarysim? Dabar visi iš eilės tave išprievartausime, o mane dar prileisi pakartotinai, — švokštė girtas pareigūnas.
Atsirado ir vienas „geraširdis", kuris pasiūlė:
— Geriau atiduokite ją man vienam į namus ...
Vidaus reikalų skyriaus viršininkas L. Achranavičiūtės
klausė:
— Kur dirbi?
— Ligoninėje, medicinos seserimi, — atsakė mergaitė.
— A! Medicinos sesuo! Žinom mes jus, seseris, yra tokių Lietuvoje. Žinai vitaminą „E"? Žinai kam jis naudojamas? Tu dėlto baigei medicinos seserų mokyklą, kad paskui girdytum vitaminu „E" berniukus ir guldytum su mergaitėmis ant šieno.
Tiek L. Achranavičiūtė, tiek visos mergaitės buvo visą laiką gąsdinamos išprievartavimu. Negana to, visos mergaitės buvo nuvežtos pas ginekologą. Jis su jomis pradžioje elgėsi labai grubiai. Keletas mergaičių pareikalavo gydytojos moters. Žinoma, gydytojos niekas joms nepakvietė, tik jas tuomet patikrino medicinos sesuo. Kokią turėjo teisę pareigūnai vežti niekuo neprasikaltusias mergaites pas ginekologą? Dauguma mergaičių nepilnametės. Pagal kokius džiunglių įstatymus elgėsi „tvarkos saugotojai"?
Atėjo ir berniukų eilė. Tie patys klausimai, kaip ir mergaitėms, tas pats grubumas ir grasinimai. Vieną vaikiną net taip išdrįso gąsdinti: „Mes tave nušausime!"
Paskutinis nuėjo kunigas R. Černiauskas. Jis išsyk buvo nuvestas pas viršininką, kurio kabinete buvo susirinkę apie 8 asmenis: vieni civiliai, kiti kariškiai, treti milicininkai. Viršininkas paklausė:
— Kas esi?
— Kunigas!
— Kas suorganizavo išvyką?
— Dievas! Kai jaunimas tiki, suorganizuoti visai nesunku.
— Ką?! Kuo užsiimi? Jei esi kunigas sėdėk bažnyčioje ir melskis. Suguldei berniukus su mergaitėm į vieną klojimą!
— Aš suorganizavau šią išvyką tikslu: jaunimui daugiau pakalbėti apie Dievą, padiskutuoti įvairiais tikėjimo ir ateizmo klausimais.
Tardytojas klausinėjo ką toliau būtų darę, kur važiavę (tai buvo prieš Šiluvos eiseną) ir kada buvote numatę grįžti atgal?
Tardytojas Navikas viską surašė. Po to paėmė kunigo pirštų antspaudus, apžiūrėjo dantis... Viršininkas' pranešė kunigui:
— Kadangi neturite su savimi jokių asmens dokumentų, būsite sulaikytas.
Kai kunigas grįžo prie jaunimo, jau beveik aušo nauja diena.
Po tardymo visus paskirstė į keletą kambarių, kuriuose jaunimas snausdamas ant kėdžių sulaukė ryto. Surašę visų pavardes ir gyvenamąją vietą, tuojau pranešė į Vilnių. Buvo perspėti tėvai, kad šie rugpiūčio 21 d. atvyktų atsiimti savo vaikus. Kai kuriuos vaikus tardė dar pakartotinai.
Rytą iš Vilniaus atvyko du asmenys: jaunas vyras ir moteris. Pirmasis — tikriausiai čekistas, o moteris — milicijos vaikų kambario inspektorė. Moteris kalbėjosi su jaunimu, o čekistas antrą kartą apklausė kunigą. Vienas iš klausimų buvo net ir toks:
— Jei pas jus ateina žmogus išpažinties ir pasako, jog jis užmušė žmogų, ar jūs pranešate milicijai?
Čekistas klausinėjo, ko kunigas atvažiavo? Kaip suorganizavo? Ar meldėsi su jaunimu? Ar aukojo šv. Mišias? ir t.t.
Po šito antrojo tardymo, kunigas buvo areštuotas. Iš jo atėmė diržą, laikrodį, pinigus, asmens daiktus ir leido pasilikti tik nosines. Milicininkas atitraukė stalo stalčių ir, parodęs kunigui antrankius, pranešė:
— Dar šitas laukia!
Greitai po to, surinko visą jaunimą ir išvežė į Vilnių. Vilniuje jaunimą paskirstė po įvairius milicijos skyrius, iš kur tėvai privalėjo pasiimti savo vaikus.
Kunigą paliko Molėtuose. Vakare, apie 21 valandą, kunigą išvežė milicijos mašina į Utenos milicijos skyrių. Prieš tai dar trečią kartą kunigą tardė moteris, laikinai einanti prokuroro pareigas.
Atvežę kunigą R. Černiauską į Uteną, uždarė vieną milicijos skyriaus rūsyje į kamerą, kurioje niekada nesimato saulės, narai visai pliki, be patalynės, visą parą kameroje dega šviesa. Jį ten išlaikė iki rugpiūčio 26 d. 16 vai. 40 min. Utenoje kunigo R. Černiausko daugiau nebetardė. Išleisdami namo liepė rugpiūčio 27 d. 10 valandą atvykti su asmens dokumentais į Molėtus, į miliciją.
Kitą dieną kunigui nuvykus į Molėtus, milicijos viršininko pavaduotojas elgėsi gana mandagiai. Kunigą nuvedė į pasų stalą. Čia buvo užpildytas dokumentas, jog kunigas bus baudžiamas kažkokia administracine bausme už neprisiregistravimą Vilniaus mieste. Kai kunigas užklausė kokia tai bus bausmė ir kada, gavo tokį atsakymą:
— Viskas bus persiųsta į Vilnių, ten ir nuspręs.
Po to kunigas buvo visiškai paleistas.
* * *
Tuo metu, kai buvo suimtas kun. Ričardas Černiauskas, labai subruzdo šv. Mikalojaus bažnyčios tikintieji.
Visi tarėsi, ką daryti, meldėsi, klausinėjo naujienų ir nekantriai laukė sugrįžtant.
Apie tai, kad kunigas suimtas, valdžia nepranešė. Rugpiūčio 22 d. senutė kunigo šeimininkė nunešė maisto į Lukiškio kalėjimą, tikėdamasi, kad gal jį tenai suras. Jai niekas aiškaus nieko nepasakė ir tik siuntinėjo iš vienos vietos į kitą. Vienas kunigas nuvažiavo į Molėtų milicijos skyrių ir taip pat nieko nesužinojo, kur yra laikomas kun. R. Černiauskas.
Rugpiūčio 25 d. šeimininkė vėl išėjo ieškoti suimto kunigo, norėdama perduoti maisto. Nuėjo į Lukiškio kalėjimą. Nerado. Kreipėsi į Saugumo komitetą, ir ten saugumiečiai visokiais būdais gynėsi, sakėsi, jog nieko jie nežiną.
Pagaliau kunigas grįžo. Atrodė ne per puikiausiai; šešias paras nesiprausęs, nesiskutęs, sudraskytais rūbais, bet gera nuotaika. Visas dienas gavo tokį maisto davinį: pusryčiai — arbata ir duona, pietūs — sriuba ir duona, — vakarienė — arbata ir duona.
Sekmadienį į šv. Mikalojaus bažnyčią žmonių prigužėjo kaip į didelę šventę. Kai po votyvos kun. Ričardas Černiauskas užlipo sakyti pamokslą, tikintieji pradėjo mesti gėles tiesiai į sakyklą. Kunigas padėkojo žmonėms už maldas, papasakojo suėmimo istoriją ir padrąsino nukentėjusi jaunimą nebijoti aukotis už Kristų. Žmonės balsu pradėjo raudoti, kai jaunas kunigas tikinčiuosius įspėjo:
— Aš jaučiu, kad už šiuos tiesos žodžius man nebus dovanota. Todėl jei mane kas nors užmuštų, pakartų, apšauktų veneriku, suvaidintų mano savižudybę, paveiktų medicininėmis priemonėmis ar uždarytų į psichiatrinę ligoninę, žinokite, kieno tai darbas ... Aš tam tapau kunigu, kad kalbėčiau tiesą, kad kalbėčiau apie Dievą. Ir aš kalbėsiu apie Dievą ne tik bažnyčioje, kaip man liepė milicininkai, bet ir šventoriuje; ne tik šventoriuje, bet ir visur kur būsiu — klojime, laukuose, prie ežero, ant ežero ir net ežero dugne . . .
Po pamokslo susijaudię tikintieji, nežinodami, kaip kitaip išreikšti kunigui savo meilę ir solidarumą, pradėjo audringai ir ilgai ploti, o nukentėjęs jaunimas ir vaikai išlipančiam iš sakyklos kunigui įteikė daugybę gėlių, kurias jis nunešė tiesiai ant altoriaus.
* * *
1981 m. rugpiūčio 18 d. keliolika tikinčių Kybartų vidurinės mokyklos mokinių susiruošė pakeliauti po Dzūkiją. Turistiniame žygyje dalyvavo dvi suaugusios — Ona Šarkauskaitė ir Bernadeta Mališkaitė. Nuo pat žygio pradžios turistai buvo sekami. Rugpiūčio 20 d. Šlavantų autobusų stotyje turistus sulaikė keletas milicininkų bei civilių asmenų. Neparodę savo dokumentų, užpuolėjai pradėjo grūsti mokinius į autobusą, o paskui nugabeno į Lazdijų milicijos skyrių. Milicijos viršininko pavaduotojas majoras Vytautas Petruškevičius labiausiai klausinėjo vaikus apie tai, ar jie tiki, meldžiasi ir gal ruošiasi dalyvauti religinėje eisenoje į Šiluvą? Kai kuriuos vaikus apklausinėjo dar ir antrą kartą. Po dviejų valandų trukusios apklausos mokinius paleido.
Mjr. V. Petruškevičius bandė įtikinti Oną Šarkauskaitę ir Bernadetą Mališkaitę, jog jos sulaikytos todėl, kad peržengė pasienio zoną, kad gyventojai skundėsi netinkamu turistų elgesiu. Kadangi tai buvo akivaizdus melas, mjr. V. Petruškevičius, žiobtelėjęs:
— Mergužėlės, Šiluvos nematysit! — ir nusiuntė suimtąsias pas budintį Jasinską, kad uždarytų į kamerą. Milicininkas Jasinskas buvo grubus ne tik su sulaikytomis merginomis, bet ir su savo darbuotojomis. Be prokuroro sankcijos O. Šarkauskaitė ir B. Mališkaitė buvo iškrėstos ir išgrūstos į kamerą. Kameros sienos aprašinėtos necenzūriniais žodžiais, musės, bjaurus oras. Iš jų atėmė šukas ir rankšluosčius, o pasivaikščioti išleisdavo vos 5 minutėm, šitokiose sąlygose be jokios kaltės O. Šarkauskaitė ir B. Mališkaitė išbuvo iki rugpiūčio 23 dienos 15 valandos.
* * *
