Tegul meilė Lietuvos 
Dega mūsų širdyse,  
Vardan tos Lietuvos  
Vienybė težydi!

AUŠRA 
Nr. 32 [72]

Turinys:
1. Vienybė po Kristaus vėliava.
2. Laisvę žodžiui!
3. Už ką nuteisė Joną Pakucką
4. Musteikos kaimo tragedija
5. Apie lietuvių padėtį Baltarusijos respublikoje. Trečias sąsiuvinis. Vilnius, 1982.
6. Ateistų kalvėje
7. Prievartaujamas jaunimas
8. Maironio mirties 50-mečio minėjimų atgarsiai
9. Nuo nepriklausomybės netekimo iki jos atgavimo (str. pabaiga).

Lietuva 
1982 m. rugpjūtis

 Vienybė — svarbi ir reikalinga. Ją brangina šeimos, jos siekia tautos, jos ilgiesi visa žmonija. Ji yra viena iš veiksmingiausių priemonių, bendromis jėgomis siekiant kokio nors tikslo.

Vienybė Bažnyčioje yra šventas ir brangus dalykas. Jos savo mokiniams ypač linkėjo Kristus, jos laikėsi apaštalai, dėl jos visais laikais kovojo popiežiai. Ir atvirkščiai — įvairūs priešai, puldami Bažnyčią, pirmiausia stengėsi griauti jos vienybę, stengėsi skaldyti ją iš vidaus. Skaldyti teoriškai ir praktiškai, mokslu ir organizacija. Taip kildavo įvairios erezijos, sektos ir schizmos. Bažnyčiai jos padarė daug skaudžių žaizdų, tikintiesiems atnešė daug papiktinimų ir neaiškumų. Todėl nenuostabu, kad Bažnyčia visuomet labai jautri šiuo klausimu. Juk įvairios žmogiškos silpnybės ir net egoistiniai tikslai gali dangstytis labai gražiomis frazėmis ir kilniais motyvais. Tad visai suprantamas popiežių ir, iš viso, Vatikano atsargumas, girdint įvairias, skirtingas, dažnai net priešingas nuomones vienu ar tuo pačiu klausimu.

Lietuvos TSR žurnalistų sąjungos valdybos sekretoriatas 1982 m. V. Mickevičiaus-Kapsuko premiją už publicistinus straipsnius paskyrė trims žurnalistams — A. Dargiui, E. Girčiui ir V. Žeimantui.

Lietuvos visuomenė, be abejo, seniai jau pripratusi, kad visa, kas banalu ir neįdomu, tačiau kas režimui naudinga, liaupsinama, garbstoma bei dabinama laurais. Tad nenuostabu, jei daugelis į panašius faktus bei premijavimus žiūri pro pirštus. Vis dėlto kartkartėmis reikia ir juos pasvarstyti, nes šiaip ar taip jie atspindi mūsų gyvenimą ir savaip jį veikdami, atsiliepia ir jo raidai.

Žurnalisto profesija šiandien Lietuvoje yra ne tik vargana, menkai apmokama, bet ir visiškai sukompromituota. Tačiau jaunuoliams, turintiems literatūrinių gabumų, sunku kartais nuslopinti norą rašyti, ir dažnas jų renkasi sunkią žurnalisto profesiją, tikėdamasis, kad ir nepalankiomis sąlygomis sugebės būti naudingas gyvenimui. Deja, jau pirmaisiais darbo metais daugeliui šios iliuzijos sudūžta. Suvokiama skaudi tiesa — žurnalisto profesija Lietuvoje yra viena pačių nešvariausių ir nepadoriausių. Tad vieni veikiai išsižada savo kūrybinių ambicijų, keičia profesiją, kiti pasitraukia x siauresnius žurnalistikos barus, kur mažiau ideologijos ir nereikia didelių sąžinės kompromisų, treti bando ieškoti dar kokio vidurio, tačiau vis tiek degraduoja kaip žmonės ir kaip žurnalistai. Todėl nenuostabu, kad tarp Lietuvos žurnalistų nereta palūžusių žmonių, o vieno žurnalisto nuomone, Lietuvoje, palyginti su kitų profesijų žmonėmis, žurnalistai gyvena trumpiausiai. 

1982 m. saugumo auka tapo Jonas Pakuckas. Gegužės — birželio mėn. Vilniuje vyko jo teismas. Jis buvo kaltinamas mėginimu pabėgti į užsienį. Kartu buvo teisiamas Jono brolis ir brolio žmona Nadiežda (rusė).

Jono Pakucko teismo procesas — paprasčiausias saugumo organų susidorojimas už tai, kad jis 1980 m. vasarą padėjo Vladui Šakaliui pasitraukti į Vakarus, pereiti Suomijos — TSRS sieną. Nors teismui nepasisekė įrodyti, kad J. Pakuckas padėjo VI. šakaliui (vienintelis įkaltis — VI. šakalio švarkas, rastas kratos metu pas J. Pakucką), tačiau saugumas, įsiutintas drąsaus VI. šakalio šuolio iš policinės valstybės į Vakarus, atsikeršijo nors VI. šakalio draugui J. Pakuckui, nuteisdamas jį 12 metų griežto režimo lagerio.

Be to, buvo ir kita priežastis, dėl ko saugumas buvo taip užsirūstinęs ant J. Pakucko.

Maždaug prieš ketverius metus saugumas šantažo keliu užverbavo J. Pakucką, kaip buvusį politkalinį, dirbti informatoriumi. J. Pakuckas, būdamas lengvo būdo, pasidavė šantažui ir dirbo saugumui. Tačiau dirbo taip, kad jo artimiausi draugai, tame tarpe ir VI. Šakalys, žinojo apie Jono ryšį su saugumu. Faktiškai saugumas iš J. Pakucko gaudavo klaidingą informaciją ir užtat, atsiradus galimybei, su juo taip žiauriai susidorojo.

Kruvini bolševikų darbai

Kaip vanagas užpuola lizdelį, taip karo vanagas užpuolė Kabelių parapijos nuošalųjį Musteikos kaimą, miškų tankmėje prisiglaudusį prie Čepkelių raisto.

1944 m. birželis kvepėjo žiedais ir vystančia pradalgiuos žole. Iš Rytų atplaukdavo paslaptingas kovos pabūklų dudenimas, kuris kasdien vis stiprėjo. Žmonės neramiai laukė, kada nustos dejavusi žemė. Tikėjosi, kad karo viesulas, besiritantis į Vakarus, jų nepalies, nes toli keliai ir upės — juos paslėps ir apgins miškas. Bet įvyko kitaip.

Prieš pat Jonines, pasikinkęs arkliuką 15 km. žygiui, į Marcinkonis išsirengė Musteikos kaimo seniūnas Jokūbas Gaidys. Bet iš kelionės negrįžo. Rado žmonės miške negyvą, kulkos pervertą.

Aušo gražus Joninių rytas. Musteikiečiai jį pasitiko kiekvienas savaip: kas ruošėsi važiuoti į mišką samanų pasigrėbti, kas dalgį plakė Gudo šalin pasipjauti šieno. Saulutei gerokai pakilus, kaimą apsupo ginkluoti vyrai, atvažiavę arklių kinkiniais. Kalbėjo rusiškai, bet buvo girdėti ir lietuviška šnekta, tik su žydiška tartimi.

Trečias sąsiuvinis 

Vilnius 1982 

Čia Lietuva

Kai rusų carai XIX a. užvaldė Lietuvą ir pasiryžo šį kraštą surusinti, jie panaikino ir Lietuvos vardą, pakeisdami jj į „šiaurės Vakarų kraštą". Panašiai daro ir dabar raudonieji carai. Jie nuo Lietuvos teritorijos atplėšė rytines ir pietines dalis ir prijungė prie Baltarusijos TSR. Taip liko nuo mūsų atimta Rytų ir Pietų Lietuva su Breslaujos, Ašmenos, Lydos ir Gardino miestais, — tas kraštas, kuris pagal 1920.VII.12 sutartį, sudarytą tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos, priklauso Lietuvai kaip jos etnografinė teritorija, ši teritorija nuo amžių buvo gyvenama lietuvių, joje iki šių dienų užsiliko vietovės, kuriose kalbama lietuviškai. Jos prigludusios prie Lietuvos TSR (Apso, Vydžių, Pelesos ir Ramaškonių apylinkės), arba lietuviškos salos (Gervėčių, Lazdū-nų). )Tačiau už 1920.VII.12 sutarties sudarytų ribų liko Zietelos sala, kurioje dar ir šiandien kalbama lietuviškai). Taip atsirado „Baltarusijos lietuviai" nevykęs pavadinimas. Baltarusijos TSR vakarinių pakraščių lietuviai nėra Baltarusijos lietuviai, o Rytų Lietuvos, arba buvusio Vilniaus krašto lietuviai. Pavadinimas „Baltarusijos lietuviai" yra mums okupanto primestas, o dabar ir patys lietuviai jį vartoja. Vadinasi, Maskvos kėslai keisti Lietuvos vardą rytuose laikinai yra pasisekę dėl pačių lietuvių nesąmoningumo. Laikas tai suprasti ir atitaisyti.

Sovietinė valdžia vis labiau sunerimusi augančiu religiniu susidomėjimu. Todėl ji rengia kontrpriemones, kad sumažintų religijos poveikį Lietuvoje.

Viena iš tokių priemonių — Kaune, Politinio švietimo namuose, 1982. VI.2 užsiėmimas, skirtas lektoriams-ateistams ir partinių organizacijų sekretoriams. Jam vadovavo LKP CK lektorius, filosofijos kandidatas Serafimas Kraujelis.

Lektorius informavęs, kad naujai sudaryti Respublikinei ateistų tarybai, kaip manoma, vadovaus L. Šepetys. Įmonėse tokioms ateizmo taryboms turį vadovauti tik partiniai.

Anot pranešėjo, dažnai ateizmo darbuotojai dirba paviršutiniškai. Pavyzdžiui, vienoje Vilniaus vidurinėje mokykloje ateistinio darbo plane parašyta: „padaryti ateistinę išvyką į muziejų" ir pažymėta, kad tai įvykdyta. Bet kaip tas galėjo būti padaryta, jei ateizmo muziejus dėl remonto yra uždarytas?

Nepakęsdama besiplečiančio tautinio ir religinio judėjimo, ypač jaunimo tarpe, sovietinės valdžios organai savo įniršį išlieja ant nekalto jaunimo.

Apie sovietinės milicijos žiaurumą buvo žinoma ir anksčiau. 1972 m. gegužės mėn. milicija kartu su saugumu brutaliai dorojosi su jaunimu, dalyvaujančiu taikos demonstracijose. Ir dabar laiks nuo laiko girdime faktų apie tai, kaip jaunuoliai, patekę į milicijos rankas, yra žiauriai sumušami ir net suluošinami.

Be fizinio teroro, naudojamo milicijos, jaunuoliai patiria ir kitus jų teisių suvaržymus. Paskutiniu metu įvairiausiais prievartos metodais berniukai, besimokantys vidurinėse mokyklose, verčiami stoti į blogai pagarsėjusias proftechnines mokyklas. Vos baigus 8 klases, berniukams (tiek blogai, tiek gerai besimokantiems) dažnai neleidžiama toliau mokytis vidurinėje mokykloje, iš jų atimami 8 klasių baigimo pažymėjimai, rašomos charakteristikos su nukreipimu į tokią ar kitokią prof techninę .mokyklą ir prievarta įsakoma ten mokytis. Tėvai, nemokėdami atsispirti, dažniausiai paklūsta ir sutinka, kad jų nepilnametis sūnus stotų į taip nemėgiamą proftechninę mokyklą. Beje, jokio raštiško įsakymo dėl tokio prievartinio mokinių nukreipimo į proftechnines mokyklas nėra. Kai drąsesni tėvai dėl grubaus prievartavimo jų sūnų atžvilgiu kreipiasi į ministeriją, jiems nieko konkretaus neatsako, ir jie tik tiek tesužino, kad nurodymas mokyklų direktoriams ir mokytojams versti 15-mečius berniukus stoti į proftechnines mokyklas tėra tik žodinis.

1982 metus galima pavadinti Maironio metais, nes jais minima dveji Maironio jubiliejai: birželio mėn. — mirties 50 m., lapkričio mėn. — 120 m. nuo gimimo.

Kas neprisimena mūsų tautos dainiaus kunigo Jono Mačiulio-Maironio! Turbūt kiekvienas lietuvis, net ir palinkęs į svetimą ideologiją, žino bent vieną Maironio eilių posmelį. Kiekvieną sekmadienį Lietuvos bažnyčiose skamba dainos — giesmės „Apsaugok, Aukščiausias. . ." posmas ir brangi lietuvio širdžiai „Marija, Marija" giesmė. Gerbia ir myli Maironį visa Lietuva!

Maironio metus paminėdamas, Kauno poezijos teatras pagal įvairius Maironio eilėraščius pastatė „Kęstučio mirtį". Prie Maironio kapo, šalia Kauno katedros, susibūręs jaunimo būrelis trumpai paminėjo Maironio mirties penkiasdešimtmetį. Visose Lietuvos bažnyčiose taip pat buvo paminėtas šis jubiliejus. Tai labai džiugu! Sveikintina, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia pirmą kartą po karo taip vieningai paminėjo garbingą mūsų kultūros jubiliejų.

VINCAS TRUMPA

(Lietuvių enciklopedija,15 t. Red. V. Maciūnas. 
Lietuvių enciklopedijos leidykla, JAV)

(Tęsinys. Pradžia 31 nr. ) 

II. Naujoji Lietuva gimsta (1864-1918)


XIX a. 60-aisiais m., gali sakyti, įvyko stambus lūžis Lietuvos gyvenime. Tolimesnėje to gyvenimo raidoje pamažu ims kristali-zuotis nauji politiniai ir kultūriniai lietuvių tautos tikslai, kurie XIX a. pabaigoje gaus galingo tautinio sąjūdžio formą. Iš to išaugs tautinės Lietuvos valstybės idėja, realizuota 1918.II.16 aktu. Nors tos naujos valstybės idėja daug kur bandys atsiremti į istorinę Lietuvą ir joje ieškos savo egzistencijos pagrindo ir stiprybės, tačiau jos jokiu būdu nebus galima vadinti D.L.K-tijos kad ir sumažintu atvaizdu. Jeigu 1918 Lenkiją galima laikyti Polonia restituta, tai 1918 Lietuvai Lituania restituta vardas visiškai netiks. Tą skirtumą būtinai reikia turėti galvoje, norint suprasti kai kurias vidaus ir užsienio problemas, kurios iškils nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje. Lenkijos pretenzijos į kai kurias istorines žemes kaip tik ir remsis senosios valstybės atstatymo (Polonia restituta) idėja. Tos idėjos gilus įsišaknijimas vadovaujančiuose naujosios Lenkijos sluoksniuose labai apsunkins tarptautinę sitaaciją šioje Europos dalyje.