Nepakęsdama besiplečiančio tautinio ir religinio judėjimo, ypač jaunimo tarpe, sovietinės valdžios organai savo įniršį išlieja ant nekalto jaunimo.
Apie sovietinės milicijos žiaurumą buvo žinoma ir anksčiau. 1972 m. gegužės mėn. milicija kartu su saugumu brutaliai dorojosi su jaunimu, dalyvaujančiu taikos demonstracijose. Ir dabar laiks nuo laiko girdime faktų apie tai, kaip jaunuoliai, patekę į milicijos rankas, yra žiauriai sumušami ir net suluošinami.
Be fizinio teroro, naudojamo milicijos, jaunuoliai patiria ir kitus jų teisių suvaržymus. Paskutiniu metu įvairiausiais prievartos metodais berniukai, besimokantys vidurinėse mokyklose, verčiami stoti į blogai pagarsėjusias proftechnines mokyklas. Vos baigus 8 klases, berniukams (tiek blogai, tiek gerai besimokantiems) dažnai neleidžiama toliau mokytis vidurinėje mokykloje, iš jų atimami 8 klasių baigimo pažymėjimai, rašomos charakteristikos su nukreipimu į tokią ar kitokią prof techninę .mokyklą ir prievarta įsakoma ten mokytis. Tėvai, nemokėdami atsispirti, dažniausiai paklūsta ir sutinka, kad jų nepilnametis sūnus stotų į taip nemėgiamą proftechninę mokyklą. Beje, jokio raštiško įsakymo dėl tokio prievartinio mokinių nukreipimo į proftechnines mokyklas nėra. Kai drąsesni tėvai dėl grubaus prievartavimo jų sūnų atžvilgiu kreipiasi į ministeriją, jiems nieko konkretaus neatsako, ir jie tik tiek tesužino, kad nurodymas mokyklų direktoriams ir mokytojams versti 15-mečius berniukus stoti į proftechnines mokyklas tėra tik žodinis.
Neaišku, ko siekia valdžios organai, prievartaudami nepilnamečius vaikus. Galbūt jie mano šitaip vykdą partijos sugalvotą naują opiumo rūšį — Maisto produktais aprūpinimo programą iki 1990 m. Greičiausiai, tai dar vienas būdas sumažinti Lietuvos inteligentų skaičių, o be to, proftechnines mokyklas baigusius lengviau galima iškelti įvairiems darbams į „derlingąjį" Kazachstaną ar į kitas Rusijos imperijos vietas.
Ne veltui paskutiniu metu labai sumažėjo jaunimo stojimas į aukštąsias mokyklas. Ypač iš vyrų. 1982 m. į Kauno politechnikos institutą vos surinktas kontingentas, todėl faktiškai priimamas bet kuris jaunuolis, padavęs pareiškimą, be konkurso. Vadinasi, nesant atrankos, blogės paruošiamų technikos darbuotojų kokybė, kuri ir taip jau yra bloga. Į Kauno medicinos institutą vaikinų stojo lygiai tiek, kiek 1981 m., nors šis institutas šiais metais yra „privilegijuotas" — iš jo neimama į kariuomenę, kaip ir iš Žemės ūkio akademijos. Tai — tik dvi Lietuvos aukštosios mokyklos, kurių studentai — vyrai galės baigti mokslą be privalomos tarnybos kariuomenėje.
Visose kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose karinės katedros panaikintos (pagal naujus okupacinės valdžios patvarkymus) ir studentai - vyrai prievarta imami iš antrojo kurso į kariuomenę. Tai bus dar vienas smūgis ir taip jau neprogresyviai sovietinei aukštojo mokslo sistemai. Imant studentus - vyrus iš antro kurso į kariuomenę, dauguma aukštųjų mokyklų specialybių grupių sumažės per pusę arba dar daugiau. Po dviejų metų vėl įsiliejus tiems studentams į kitas grupes, mokslo procesas bus sutrikdytas ne tik studentams, grįžusiems iš kariuomenės, bet ir ten nepakliuvusiems. Toks persiorientavimas mokymosi procese atima daug laiko, energijos ir papildomų lėšų. Mokymosi sutrukdymas dvejiems metams atneš daug žalos studentams, o tuo pačiu ir visam mokslui. Bet tas nerūpi militarizuotos valstybės generolams, o okupacinei valdžiai suteikė tik pasitenkinimą, nes jaunimas, atitrauktas nuo tautos, bus geriau apdorojamas okupantams palankia kryptimi.
Valdžios nurodymu, imamiems prievarta į kariuomenę mokiniams ir studentams turi būti organizuojamos viešos palydos. Suprantama, esant dabartinei padėčiai, Lietuvos mokyklų, ypač aukštųjų, vadovai, nors ir būdami patikimais valdžios ramsčiais, nenoromis jas organizuoja. Todėl tokios palydos į armiją atrodo liūdnos kaip laidotuvės, arba kaip atidavimas į rekrūtus caro laikais.
Lygiai taip atrodo ir iškilmingi studentų statybinių būrių išlydėjimai į komjaunuoliškas „sparčiąsias šalies statybas". Įvairiausi pasveikinimai, raportai, „patriotinės" kalbos, Vilniaus radijo programos, skirtos išvykstantiems į Rusiją studentams, patiems studentams nesukelia to patriotizmo, kurio norėtų valdžia.
Ar ne šitaip kaip „savanoriai" buvo prievarta išvežti 1941 m. 35.000 lietuvių, apgyvendinti negyvenamas Ledinuotojo vandenyno salas ir ten surado savo kapus? Todėl nei iškilmingos palydos į prievartinę okupacinę kariuomenę, nei „patriotiniai" palinkėjimai studentams, vykstantiems į darbus Rusijoje, neapgaus mūsų jaunimo, kad ir kiek besistengtų valdžios organai. Tai — tik dar kelios prievartos priemonės mūsų jaunimui. . .
A. Raudenis
