1982 metus galima pavadinti Maironio metais, nes jais minima dveji Maironio jubiliejai: birželio mėn. — mirties 50 m., lapkričio mėn. — 120 m. nuo gimimo.
Kas neprisimena mūsų tautos dainiaus kunigo Jono Mačiulio-Maironio! Turbūt kiekvienas lietuvis, net ir palinkęs į svetimą ideologiją, žino bent vieną Maironio eilių posmelį. Kiekvieną sekmadienį Lietuvos bažnyčiose skamba dainos — giesmės „Apsaugok, Aukščiausias. . ." posmas ir brangi lietuvio širdžiai „Marija, Marija" giesmė. Gerbia ir myli Maironį visa Lietuva!
Maironio metus paminėdamas, Kauno poezijos teatras pagal įvairius Maironio eilėraščius pastatė „Kęstučio mirtį". Prie Maironio kapo, šalia Kauno katedros, susibūręs jaunimo būrelis trumpai paminėjo Maironio mirties penkiasdešimtmetį. Visose Lietuvos bažnyčiose taip pat buvo paminėtas šis jubiliejus. Tai labai džiugu! Sveikintina, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia pirmą kartą po karo taip vieningai paminėjo garbingą mūsų kultūros jubiliejų.
Gerbia ir myli Maironį visa Lietuva! Tačiau Maironio negerbia ir nemyli okupacinė valdžia. Dvigubo Maironio jubiliejaus neprisiminė joks sovietinis Lietuvos laikraštis ar žurnalas. Maironio mirties sukaktuvių metu Tarybų Lietuvos laikraščiuose nepasirodė nė vieno straipsnelio apie Maironį. Net sovietinis literatūrinis oficiozas „Literatūra ir menas" pamiršo šias sukaktuves. Tomis dienomis tik kažkokie nežinomi ir mums negirdėti tarybiniai rašytojai mirgėjo okupacinių laikraščių puslapiuose. Negana to, minėtąjį spektaklį „Kęstučio mirtis" komisijos net tris kartus (!) peržiūrėjo, kol pagaliau, su pakeitimais, išdrįso parodyti žiūrovams. Visa tai vyksta todėl, kad okupaciniai organai draudžia prisiminti mūsų žymųjį poetą, lietuvių tautinio judėjimo žadintoją. Iš kitos pusės, visi mes žinome, kad dabartiniu metu Maironio kūryba iš mokyklinių programų dar neišimta. Todėl tuo labiau nesuprantama tokia tyla mūsų dainiaus jubiliejų dienomis.
Užsienio lietuviai per įvairias radijo stotis („Amerikos balsas", „Laisvė", Vatikano radijas) mėnesį prieš ir po Maironio garbingų sukaktuvių rengė specialias laidas lietuviams Tėvynėje. Jos buvo labai įdomios ir plačios. Tačiau su visu įniršiu buvo įjungtos okupantų trykdymo stotys, kurios visiškai užgoždavo užsienio lietuvių paruoštas programas. Štai koks okupantų požiūris į Maironio kūrybą ir gyvenimą.
Ar neparodė savo neapykantos Maironiui okupacinė valdžia, ištremdama Maironio sesers šeimą į Sibirą? Argi Maironio jubiliejų ignoravimas — ne ta pati stalininė mūsų kultūros neapykantos linija, besitęsianti ir Brežnevo eroje?
Prisimename, kaip saugumas stengėsi sutrukdyti mūsų tautos filosofo Vydūno jubiliejinius minėjimus. Tik didelių pastangų dėka tada pasisekė išleisti nedidelį Vydūno raštų tomelį. O kur yra nuo mūsų slepiami Šatrijos Raganos, Šapokos, Totoraičio, Valančiaus, Jakšto-Dambrausko, Pr. Dovydaičio ir kitų mūsų kultūros puoselėtojų turtai?! Sovietiniai laikraščiai niekada jų neprisimena, niekada nepamini jų jubiliejų, nespausdina jų raštų. Vietoje to laikraščiai ir žurnalai užpildyti įvairių sovietinės kultūros veikėjų, tiksliau, saugumiečių, vardais arba kažkokių „darbo spartuolių" nuotraukomis ir nuobodžiais jų aprašymais. Uždrausta spausdinti svarbų istorijos šaltinį — „Dusburgo kroniką", o Kojelavičiaus „Lietuvos istorijos" išspausdintoji laida sunaikinta.
Tai dar vienas akivaizdus okupantų valdžios brutalaus požiūrio į mūsų kultūrą įrodymas.
T. Žvaigždys
