VINCAS TRUMPA
(Lietuvių enciklopedija,15 t. Red. V. Maciūnas.
Lietuvių enciklopedijos leidykla, JAV)
(Tęsinys. Pradžia 31 nr. )
II. Naujoji Lietuva gimsta (1864-1918)
XIX a. 60-aisiais m., gali sakyti, įvyko stambus lūžis Lietuvos gyvenime. Tolimesnėje to gyvenimo raidoje pamažu ims kristali-zuotis nauji politiniai ir kultūriniai lietuvių tautos tikslai, kurie XIX a. pabaigoje gaus galingo tautinio sąjūdžio formą. Iš to išaugs tautinės Lietuvos valstybės idėja, realizuota 1918.II.16 aktu. Nors tos naujos valstybės idėja daug kur bandys atsiremti į istorinę Lietuvą ir joje ieškos savo egzistencijos pagrindo ir stiprybės, tačiau jos jokiu būdu nebus galima vadinti D.L.K-tijos kad ir sumažintu atvaizdu. Jeigu 1918 Lenkiją galima laikyti Polonia restituta, tai 1918 Lietuvai Lituania restituta vardas visiškai netiks. Tą skirtumą būtinai reikia turėti galvoje, norint suprasti kai kurias vidaus ir užsienio problemas, kurios iškils nepriklausomos Lietuvos laikotarpyje. Lenkijos pretenzijos į kai kurias istorines žemes kaip tik ir remsis senosios valstybės atstatymo (Polonia restituta) idėja. Tos idėjos gilus įsišaknijimas vadovaujančiuose naujosios Lenkijos sluoksniuose labai apsunkins tarptautinę sitaaciją šioje Europos dalyje.
Pagrindą lietuvių tautiniam sąjūdžiui sudarė baudžiavos panaikinimas ir 1863-64 sukilimo visiškas nepasisekimas. Nors, kaip matyti iš baudžiavos panaikinimo parenigiamųjų veiksmų, dauguma Lietuvos dvarininkijos pritarė jos panaikinimui, tačiau faktiškai jis Lietuvoje buvo įvykdytas su aiškia antidvarininkiška ir net antilenkiška tendencija. To visiškai neslėpė nei Vilniaus gen. gub. Muravjovas, nei jo betarpiški įpėdiniai. Muravjovui ir jo artimiesiems bendradarbiams (I.P. Kornilovui, A.F. Hilferdingui ir kt.) nebuvo visiškai svetima idėja sukilimu ir baudžiavos panaikinimu įvaryti kylį tarp prolenkiškai orientuotos dvarininkijos bei dalies dvasiškijos ir Lietuvos valstiečių. Gana gausų valstiečių dalyvavimą sukilime jie aiškina jų susiklaidinimu ir nesusipratimu. Ir bausmės už dalyvavimą sukilime buvo daug žiauresnės dvarininkams ir kunigams negu valstiečiams. Iš antros pusės, nepaprastas baudžiavos naikinimo forsavimas ir jos pravedimas žymiai palankesnėmis sąlygomis valstiečiams, kaip kitose Rusijos gubernijose, irgi buvo motyvuojamas antagonizmo žaidimu tarp tų dviejų sluoksnių. Kartu su tuo suteikta kaimams ir valsčiams tam tikra socivaldybė siekė noromis nenoromis kelti valstiečių vaidmenį vietinių problemų sprendime.
Kaip ten bebūtų, XIX a. 60-siais m. susidarė materialinės ir psichologinės sąlygos žiestis naujai ekonominei ir socialinei jėgai, kuri neturkus turės imtis ir politinės atsakomybės, ir tai visiškai prieš okupacinių organų norą ir valią, vadovauti savo tautos likimui ir jį vairuoti nauja linkme. Be abejo, tai buvo sunki atsakomybės našta, nežiūrint, kad 1863-64 sukilimas ir kt. to laiko įvykiai buvo palyginti gera mokykla valstiečių sąmoningumui augti ir stiprėti.
Ypač jiems trūko sąjungininkų iš inteligentijos ir buržuazijos pusės. Dvarininkija po sukilimo iš viso pasidarė apatiška politinės kovos atžvilgiu ir koncentravosi daugiau į ekonominę veiklą. Tik dalis kunigijos, daugiausia iš vysk. M. Valančiaus aplinkos, buvo linkusi padėti valstiečiams tą naštą pakelti. Dar 1889 Kauno kunigų seminarijos inspektorius Ed. Barauskis aiškino J. Tumui-Vaižgantui: „Ar tu iš tikrųjų manai, kad mužikai baudžiavos laikais buvo laimingesni negu dabar? Atmink, kad jiems tada niekas kitas nerūpėjo, kaip tik paskirti darbai dvarui atlikti. O visa kita buvo ant bajorų pečių. Bajoras tarnavo kariuomenėje, bajoras mokėjo valstybės iždui, bajorai statė mužikams namus, davė inventorių. Gaisras sudegino, gyvuliai išgaišo — bajoro nelaimė, ne mužiko. Bajoras mužiką maitino ir švietė." Tačiau ne taip galvojo dauguma Lietuvos valstiečių. Jų galvojimą gerai išreiškė jaunasis Tumas: „Galbūt vis dėlto nei aš, nei mano tėvai, nei mano dėdė nebenorėtume, kad tie laikai sugrįžtų." (A. Merkelis. Juozas Tumas Vaižgantas 1934-37).
Faktas, kad nuo tolimesnio tautinio sąjūdžio beveik visiškai atsiknojo dvarininkija ir aplamai aukštesnieji sluoksniai (tik žymiai vėliau jie grįžo į jį), darė tą sąjūdį demokratinį ir liberalinį. Kun. A. Mackevičius, vienas populiariausių 1863 sukilimo vadų Lietuvoje, savo programą nusakė šiais žodžiais: „Mano siekimas — grąžinti savo lietuvių tautai žmonijos teises, kurias sunaikino rusų valdžia, valdininkai ir ponai." Vadinas, šalia tautinio priešo, Maskvos, jis kalbėjo ir apie socialinį priešą — bajorą.
Ir tai nebuvo vienintelis toks balsas. Panašių minčių randame ir A. Baranausko jaunystės kūryboje, o mažai žinomas XIX a. vidurio poetas Jokūbas Daukša kalbėjo apie „laisvą lietuvišką širdį". Laisvės ir lietuviškumo idėjos vis labiau sutapo, tautiniam sąjūdžiui kartu virstant ir socialine revoliucija, kas ypač išryškėjo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje.
2. Spaudos draudimas (1864-1904)
Tai, kas vėliau gavo spaudos draudimo vardą, iš tikrųjų tebuvo lietuviškų spaudinių lotynų rašmenimis draudimas. Jo sumanytojas Muravjovas ir jo vykdytojas gen. gub. Kaufmanas tuo aktu siekė pakirsti šaknis lenkų įtakai Lietuvoje, kaip ji pasireiškė bažnyčioje, mokyklose, kultūriniame ir ekonominiame gyvenime. Taigi savo pradžioje spaudos draudimas tiesiogiai nebuvo nukreiptas prieš lietuvių tautą, nes nei pats Muravjovas, nei jo slavofiliškai nusiteikę viršininkai Petrapilyje visiškai nežinojo, kad toks lietuvių tautos klausimas iš viso egzistavo. Kova vyko tarp lenkų ir rusų įtakos Lietuvoje. Jiems beveik nebuvo žinoma ir jokia lietuviška to meto literatūra, kuri iš tikrųjų tebuvo gana skurdi, susidedanti daugiausia iš maldaknygių, giesmynų ir kitokių religinio pobūdžio leidinių. Iš artimo Muravjovo bendradarbio akademiko A.F. Hilferdingo (1831-72) maždaug tuo metu paskelbtos studijos apie Lietuvą ir Žemaitiją galima spręsti, kaip silpnai lietuviškame reikale orientavosi to laiko Rusijos šviesuomenė, o ką bekalbėti apie eilinius valdininkus ir carinės politikos vykdytojus. Nors Hilferdingas toje savo studijoje ragino daugiau susidomėti lietuvių kalba, ne tik ją laikyti pagrindine kalba Lietuvos mokyklose, bet ir organizuoti lietuvių kalbos katedras pagrindiniuose Rusijos universitetuose, tačiau jie nė minties nenorėjo prileisti apie kokį nors lietuvišką separatizmą. Nenuostabu, kad Muravjovui ir jo įpėdiniams nekilo jokios abejonės, kad tik panaikink Lietuvoje lenkišką įtaką, ir šis kraštas taps grynai rusišku kraštu.
Vienintelė kliūtis visiškai Lietuvos integracijai į Rusiją beliktų tik Katalikų Bažnyčia, prieš kurią Muravjovas ir jo įpėdiniai nukreipė visą savo ginklų aštrumą. Bet čia jie susitiko su gana smarkiu, vėliau ir organizuotu pasipriešinimu. Be abejo, spaudos uždraudimas baisiai trukdė Bažnyčiai atlikti tiesiogines savo pareigas. Be katekizmo, maldaknygės ir giesmyne buvo taip pat sunku išsiversti, kaip ir be elementoriaus. Bandymas spausdinti tokios rūšies literatūrą rusiškomis raidėmis (graždanka) visiškai nepasisekė, nes rusiško alfabeto įvedimas į religinę literatūrą, tarp kita ko, reiškė pasikėsinimą ir į pačią religiją.
Katalikų Bažnyčia, ypač turėdėma savo priešakyje tokį veiklų ir gabų vadovą, koks buvo M. Valančius, pirmoji pradėjo kovą prieš spaudos draudimą ir prieš pastangas įvesti Lietuvoje graždanką (žr. LE VII 30). Nebegalėdamas parūpinti lietuvių religinės literatūros Vilniaus Zavadskio ir kitose spaustuvėse vysk. Valančius atkreipė dėmesį į Rytprūsius. Vėliau į talką atėjo Amerika, kurią ryšium su 1863-64 sukilimu pasiekė pirmoji lietuvių emigrantų banga ir kur jų skaičius, ypač į XIX a. pabaigą, nepaprastai išaugo. Tuo būdu prasidėjo keturis dešimtmečius trukusi kova tarp lietuvių tautos, siekiančios įsigyti lietuvišką knygą, vėliau ir laikraštį, iš Rytprūsių ir Amerikos, ir rusų okupacinės administracijos, norinčios tą knygų ir laikraščių kontrabandą sulaikyti. Atsirado, berods, niekur kitur nežinoma knygnešių profesija (žr. LE XII 160-162) bei knygos juodoji rinka. Tai kartu buvo pirmas tiesioginis lietuvių ir rusų susikirtimas, kuris vėliau įgavo tautinį pobūdį.
Spaudos draudimas ir kitos rusinimo priemonės, kaip rusų kalbos įvedimas į mokyklas ir ypač į bažnyčią, ne tik nepadėjo sulieti lietuvių tautos su rusų tauta, bet, priešingai, kėlė lietuvių tautos dvasią kovai, didino tarp lietuvių ir rusų tautinį antagonizmą ir ugdė lietuvių tautinį sąjūdį. Dėl rusų kalbos bažnyčiose jau 1898 gen. gub. Albodinskis turėjo prisipažinti, kad visose trijose Lietuvos gubernijose nei vienoje katalikų bažnyčioje nebuvo rusiškų pamaldų. Rusiška mokykla Lietuvoje taip pat sutiko nemaža kliūčių ir dėl menkų mokytojų kvalifikacijų, ir dėl žmonių pastangų organizuoti privatiškas vad. daraktorių (žr. LE IV 304-305) mokyklas. Visišku fiasko pasibaigė kova su knygnešiais. Tos kovos rezultatas tebuvo vis radikalesnis lietuviškos knygos ir laikraščio, spausdinamų Rytprūsiuose ir Amerikoje, tonas ir turinys, kurio būtų buvę galima išvengti, jeigu spauda būtų leista Lietuvoje ir prižiūrima vietos cenzūros bei saistoma kitų spaudos įstatymų bei instrukcijų. Tai pagaliau suprato ir okupaciniai Lietuvos organai. Prieš spaudos draudimą ėmė vis dažniau pasisakyti ir kai kurie rusų mokslininkai, ypač kalbininkai, suprasdami lietuvių kalbos vertę bendrajam mokslui. Teisiškai kalbos draudimas taip pat pasirodė nebuvo paremtas kokiu nors įstatymu, bet tik vidaus reikalų ministro ir generalgubernatorių potvarkiais. Dėl tų visų ir kitų priežasčių 1904 spaudos draudimas Lietuvoje buvo panaikintas. (Daugiau žr. LE XXVIII 334-337).
3. Politinės diferencijacijos pradžia
Tautinis lietuvių sąjūdis, prasidėjęs susirūpinimu išlaikyti gimtąją kalbą, — tą, Daukanto žodžiais betariant, nuo speigų apšarmojusią, bet vis tebežaliuojančią bruknelę, — tolydžio plėtėsi ir stiprėjo. Pirmiausia nukreiptas prieš lenkišką įtaką, kuri tuo laiku atrodė ir sudarė didžiausią pavojų lietuvių kalbos išnykimui, po XIX a. vidurio įvykių susidūrė su nauju priešu — okupacine valdžia ir jos rusinimo ir stačiatikinimo politika. Bajorijai beveik pasitraukus iš kovos arenos, jos svoris ir dabar gulė ant naujosios inteligentijos kartos, augančios iš valstiečių, atleistų iš baudžiavos.
Jeigu baudžiavos laikais toli gražu ne visi valstiečiai buvo lygūs, tai dabar baudžiavą panaikinus ir kapitalistiniam ūkiui giliau leidžiant šaknis, skaidymasis į pasiturinčius, mažažemius ir bežemius valstiečius vyko žymiai greitesniu tempu. Be abejo, tik pasiturintieji valstiečiai turėjo progos leisti savo vaikus į mokslą. Iš jų ir išaugo didelė dauguma naujosios inteligentijos. Ji juos daugiausia ir atstovavo.
Jos pagrindiniu kovos ginklu turėjo būti lietuviška spauda, kurios reikšmę jau žymiai anksčiau suprato broliai Juzumai, L. Ivinskis, A. Baranauskas, K. Kairys, M. Akelaitis ir kt. XIX a. aštuntame dešimtmetyje įvairiuose Rusijos universitetuose atsiradus didesniam lietuvių studentų skaičiui, suaktualėjo ir lietuviško laikraščio reikalas. 1875-76 Petrapilyje pasirodė hektografuotas „Kalvis Melagis", 1880-81 Maskvoje — hektografuota „Aušra". 1882 P. Vileišis, J. Šliupas ir J. Spudulis prašė, bet negavo leidimo leisti savaitraštį Vilniuje. Pagaliau 1883 pavasarį Rytprūsiuose, kur lietuviškos spaudos tradicijos jau buvo gana senos, pasirodė kuklus, retai ir negausiai (jo buvo spausdinama apie 1000 egz.) savo skaitytojus pasiekęs žurnaliukas „Aušra", kurio redaktoriais ir artimiausiais bendradarbiais buvo J. Basanavičius, J. Miksas, J. šliupas ir kt. Kadangi buvo tikimasi gauti leidimą jį perkelti į Lietuvą, buvo vengiama griežtesnės antirusiškos linijos, kartais tiesiog mėginama carui ir jo valdžiai pataikauti. Nebuvo griežtesnės linijos ir Lenkijos atžvilgiu, tarpais ieškant formalaus lietuvių tautinio sąjūdžio pripažinimo iš lenkų pusės. Pasivadinęsis Lietuvos mylėtojų laikraščiu, „Aušra" stengėsi suburti aplink save kiek galima platesnius sluoksnius.
Tačiau nuomonių skirtumai ir tendencijos neišvengiamai turėjo pasireikšti. Nors to laiko lietuvių visuomenė nei politiškai, nei kultūriškai nebuvo diferencijuota, tačiau tarp artimųjų „Aušros" bendradarbių buvo žymių asmeninių ir pasaulėžiūrinių skirtumų. Šalia nuosaikaus J. Basanavičiaus buvo žymiai karštesnis entuziastas J. Miksas, kuris Kraševskio Vitolio raudą išdrįso palyginti su N. Testamentu, šalia visos eilės kunigų buvo beveik socialistas ir jau bedieviu garsėjęs J. Šliupas, kuriam redaguojant, „Aušra" sukėlė kontroversijų ir protestų, ypač iš dvasininkijos pusės. Daug kam nepatiko „Aušros" pastangos pataikauti Maskvai, kaip lygiai jos mėginimai rasti modus vivendi su lenkais.
Vis dėlto „Aušra" neišlaikė daugiau kaip trejus metus ir suvaidino labai didelį vaidmenį tautiniame lietuvių sąjūdyje. V. Kudirkos dramatiškai pavaizduotas atsivertimas (žr. LE XIII 279) buvo tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kokios įtakos „Aušra" turėjo lietuvių tautiniam atgimimui (Daugiau žr. LE I 465-473).
Laikotarpy tarp „Aušros" ir „Varpo" (1886-89) tautinis lietuvių sąjūdis pergyveno savotišką krizę. Nei amerikiniai „Lietuviškasis balsas" bei „Vienybė Lietuvninkų", nei tilžiškė „šviesa" negalėjo atstoti, kas buvo „Aušra". Amerikos lietuviški laikraščiai buvo per daug nutolę nuo tautos kamieno, o „šviesa" pasitenkino daugiau informacine tarnyba, vengdama, o gal ir nesugebėdama, paliesti svarbiausių lietuvių tautos gyvenimo problemų. Todėl dauguma pasaulietinės Lietuvos inteligentijos buvo nepatenkinta „šviesa". 1889 pasirodžius „Varpui" ir 1890 „Apžvalgai", prasidėjo, galima sakyti, naujas Lietuvos visuomenės politinės diferencijacijos laikotarpis, kurį M. Romeris pavadino prodemokratiniu.
Nors ir „Varpas" ir „Apžvalga" norėjo ir stengėsi kalbėti visos lietuvių tautos vardu, tačiau jau pats faktas, kad buvo du organai, kurie stengėsi kalbėti jos vardu, rodė, kad skilimas buvo įvykęs. „Varpas", kuriame bent ligi 1896 bendradarbiavo nevienas kunigas ir kuris niekados nevedė antireliginės propagandos, tapo pasauliečių inteligentų organu, ypač kai „Apžvalga" vis griežčiau užėmė klerikalines ir smerkė visa, kas anksčiau plaukė iš „Aušros" ir ką dabar skelbė „Varpas". Nors ir „Varpas" ir „Apžvalga" rėmėsi daugiausia valstiečiais, tačiau idėjiškai „Varpas" užėmė žymiai pažangesnę poziciją negu smarkiai konservatyvi „Apžvalga". Tuo būdu, ypač dėl nuolatinių kaltinimų bedievybe ir kitais epitetais iš „Apžvalgos" pusės, susidarė sąlygos formuotis kairiajai ir dešiniajai srovei Lietuvos gyvenime, nors pati kairumo ir dešinumo koncepcija susiformavo truputį vėliau, įsijungus į tautinį sąjūdį socialistinei srovei.
Socialistinės idėjos rado šiek tiek atgarsio Lietuvoje jau nuo seniau. Jos čia skverbėsi įvairiais keliais: tiesiog iš Vakarų, per Rusijos ir Varšuvos universitetus, iš emigrantinių sluoksnių. Kai kurie J. Šliūpo straipsniai „Aušroje" truputį kvepėjo socializmu. Jo redaguojamo „Apšvieta" 1892-93 nevengė mokslinio socializmo problemų. Paskutiniame XIX a. dešimtmetyje ėmė aktyviai veikti net dvi lenkų socialistų grupės, kuriose dalyvavo nevienas ir iš Lietuvos kilęs žmogus (J. Pilsudskis). Daugiausia A. Domaševičiaus ir A. Moravskio iniciatyva Vilniuje ėmė organizuotis socialistinės kuopelės, o nuo 1896 ėmė veikti Lietuvių socialdemokratų partija. Tai buvo pirmoji politinė partija Lietuvoje. Tarp kita ko, ji savo programoje kėlė ir savarankiškos Lietuvos respublikos, susifederavusios su Lenkija ir kt. kraštais, reikalą.
Lietuvos nepriklausomybės idėja nebuvo socialdemokratų išradimas. Ją randame Šliupo brošiūrose, J. Basanavičiaus straipsnyje ,,Apšvietoje", kai kuriuose „Varpo" straipsniuose žymiai anksčiau. Ta idėja, galima sakyti, kabojo ore, ir socialdemokratai, gal daugiausia siekdami atremti lenkų socialistų (PPS) pretenzijas, ją įprogramino. Per „Lietuvos Darbininką" ir kt. lietuviškus ir lenkiškus laikraščius bei literatūrą, atsišaukimais, suvažiavimais, streikais ir kt. priemonėmis socialdemokratai išvystė gana plačią ir sėkmingą veiklą.
„Varpas" ir „Apžvalga" bei ją 1896 pakeitęs „Tėvynės Sargas" irgi bandė kalbėti visos lietuvių tautos vardu. Nors nevienas varpininkų dalyvavo socialdemokratų partijos organizavime ir veikime, tačiau „Varpas" ir „Ūkininkas" nevengė ir socializmo kritikos. Ypač aštriai socialistus puolė „Tėvynės Sargas". Tačiau be vietinio pobūdžio ūkininkų, karitatyvinių bei kultūrinių religinių organizacijų bei „Varpas, nei „Tėvynės Sargas" neturėjo savo užnugaryje bendros politinės organizacijos. Tik 1902 varpininkai vėl ėmė organizuoti Lietuvių demokratų partiją, kuri 1905 pasivadino Lietuvos demokratų partija. 1904 ėmė organizuotis ir Lietuvių krikščionių demokratų partija, savo pagrinduose padėdama pop. Leono XIII encikliką Rerum novarum. Tuo būdu, įžengiant į XX a., Lietuvoje ėmė veikti trys aiškios politinės partijos, kurios atspindėjo tris pagrindines ideologines ir politines tendencijas Lietuvos tautiniame sąjūdyje.
III. Nuo Vilniaus Seimo ligi Lietuvos Tarybos
1. Spaudos atgavimas, 1905 revoliucija ir Vilniaus seimas
Nors spaudos draudimo panaikinimas 1904 visų buvo sutiktas, kaip didelis lietuvių tautinio sąjūdžio laimėjimas, tačiau buvo ir tam tikro nuogąstavimo, kad dabar, carinės cenzūros varžoma, spauda nustos to kovingumo, kokiu ji pasižymėjo spausdinama M. Lietuvoje ir Amerikoje. Kad tas nuogąstavimas turėjo pagrindo, matyti iš pirmųjų laikraščių taktikos. Ne tik Petrapilyje leidžiamas „Lietuvių Laikraštis", bet ir vilniškės „Vilniaus Žinios", Petro Vileišio leidžiamos ir redaguojamos, bent pradžioje nė iš tolo negalėjo prilygti „Varpo", socialistinės spaudos ir net „Tėvynės Sargo" kovingumo. Ligi 1905.X.17/30 caro Mikalojaus II manifeste jos nedrįso net rašyti apie revoliucinius įvykius Lietuvoje, pasitenkindamos bendromis informacijomis, daugiausia paimtomis iš centrinių Rusijos laikraščių.
1904 kilęs karas tarp Rusijos ir Japonijos ir jo nesėkmės žymiai sustiprino revoliucinį judėjimą visoje Rusijos imperijoje. Tuo ypač pasinaudojo visokio plauko socialistai ir komunistai, organizuodami streikus, ragindami nestoti į kariuomenę ir statydami carinei vyriausybei vis didesnius reikalavimus. Visa tai smarkiai atsiliepė ir Lietuvoje, kur gerai organizuota Lietuvos socialdemokratų partija ir žydų Bundas išvystė labai gyvą veiklą netik tarp fabrikų darbininkų, bet ir apskrityse, valsčiuose ir net kaimuose. Okupaciniai organai pasirodė visiškai bejėgiai kovoti su vis plačiau įsiliepsnojančia revoliucija. Provincija greitai beveik visiškai nusikratė okupacinių organų ir steigė lietuviškas mokyklas.
Be abejo Lietuvoje revoliucinis sąjūdis buvo susijęs ir su tautiniu klausimu. Socialdemokratai ir kitos politinės grupės vis griežčiau ėmė reikalauti autonomijos, kas to laiko akimis buvo maždaug lygu politinės nepriklausomybės reikalavimu. Pasinaudojus Mikalojaus II X. 17 manifesto suteiktomis laisvėmis, lietuvių spauda vis drąsiau ėmė skelbti savo reikalavimus, įvairiems politinėms tendencijoms suderinti buvo nutarta 1905. XII Vilniuje sušaukti lietuvių tautos seimą. Iniciatyvos šiam seimui sušaukti ėmėsi 1905 vasary grįžęs į Lietuvą J. Basanavičius. „Vilniaus žinių" leidėjas P. Vileišis ir kiti Vilniuje susispietę Lietuvos veikėjai. J. Basanavičius parengė tuo reikalu atsišaukimą, kuris rado didelį atgarsį visoje Lietuvoje. į Vilnių suvažiavo apie 2000 delegatų, atstovaujančių visus Lietuvos sluoksnius ir visas politines tendencijas. Nors seimo išvakarėse ir pirmą jo posėdžiavimo dieną buvo kilę didelių nuomonių skirtumų, tačiau J. Basanavičiaus, A. Smetonos, S. Kairio, kun. P. Bučio, P. Višinskio ir kt. pastangomis, tuos nuomonių skirtumus išlygino. Buvo sutartas rotacinis pirmininkavimo būdas tarp visų politinių grupių; buvo priimta bendra rezoliucija, kurioje buvo reikalaujama Lietuvai autonomijos su visuotinio balsavimo būdu renkamu seimu Vilniuje. Be to žmonės buvo raginami nemokėti okupacinei valdžiai mokesčių, neiti į kariuomenę, baikotuoti rusiškas mokyklas ir savivaldybes, jų vietoje organizuojant lietuviškas mokyklas ir lietuvišką miestų, valsčių ir kaimų savivaldybę. (Daugiau žr. LE IV 515-517).
Didžiojo Vilniaus seimo nutarimai buvo bendroji programa tolesnei lietuvių tautos kovai dėl savo krašto laisvės ir nepriklausomybės. Vilniaus suvažiavimo metu susikūrė nauja politinė srovė — Lietuvos Valstiečių sąjunga, iš kurios vėliau išaugo Lietuvos valstiečių liaudininkų partija. Jos organizatoriais buvo jaunesnieji Lietuvos demokratų partijos nariai (J. Gabrys, E. Galvanauskas, P. Ruseckas ir kt.). Jos atramos taškas turėjo būti vidutinė ir smulkioji valstietija. 1905 galutinai susiorganizavo ir krikščionių demokratų partija. Iš Lietuvos demokratų partijos vėliau (1907) atskils konservatiškesnis elementas, kuris susibūręs apie „Viltį", redaguojamą ir ideologiškai vadovaujamą A. Smetonos, išugdys būsimąją Tautininkų sąjungą.
Tuo tarpu tam tikri revoliuciniai veiksmai Lietuvoje tebevyko ir 1906, tačiau iš vieningos kovos prieš carinę okupaciją, kaip to norėjo didysis Vilniaus seimas, jie išvirto daugiau į savitarpines kovas tarp vadinamųjų pirmaeivių ir atžagareivių. Pasireiškė nemaža savivalės, plėšikavimo ir net žudynių. Padarius taiką su Japonija, caro vyriausybė galėjo lengviau užgniaužti revoliucinį judėjimą tiek visoje Rusijoje, tiek ir Lietuvoje. Atsiųsti baudžiamieji daliniai žiauriai numalšino revoliucinius veiksmus ir atstatė okupacinę valdžią.
2. Lietuva 1906-15
Per šį dešimtmetį Lietuva politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai stiprėjo ir brendo, nežiūrint labai didelių varžymų iš carinės valdžios pusės. Prie politinio tautos brendimo nemaža prisidėjo teisė rinkti ir būti renkamiems į valstybės dūmą. 1905.XII.11 buvo išleistas Dūmos įstatymas. Nors jos rinkimo būdas (netiesioginis) ir kiti suvaržymai neleido jai pasidaryti pilnu legislatyviniu organu arba parlamentu, tačiau joje per xvairias politines partijas galėjo reikštis opozicija su savo reikalavimais ir priekaištais carinei vyriausybei. .
Ligi 1917 bolševikų revoliucijos, kada dūma buvo panaikinta, buvo keturis kartus renkama į valstybės dūmą. Pirmosios dvi dūmos išsilaikė tik labai trumpą laiką. 1907 pakeitus rinkimų įstatymą taip, kad opozicinėms partijoms ir atskiroms tautoms būtų sunku pravesti savo atstovus, buvo išrinkta III dūma, kuri veikė penkerius metus. 1913 buvo išrinkta IV dūma, kurios vaidmuo, ypač prasidėjus 1914 karui, žymiai sustiprėjo. Po 1917 vasario mėn. revoliucijos dūma pasidarė pilnateisis krašto šeimininkas.
Visose keturiose dūnose buvo išrinkti ir daugiau ar mažiau aktyviai reiškėsi ir lietuvių atstovai. Ypač stipriai Lietuvos atstovai pasireiškė II dūmoje. Tos dūmos atstovas P. Leonas kėlė žemės reformos Lietuvoje klausimą. Buvo bandoma kelti ir Lietuvos autonomijos klausimas, kuris M. Yčo pastangomis buvo galutinai iškeltas IV dūmoje. Tačiau būdami negausūs (pirmose dviejose durnose buvo 7, vėliau tik 4 lietuviai atstovai), be to dažnai priklausydami įvairioms politinėms partijoms, Lietuvos atstovai dūmoje negalėjo vieningai ir solidariai ginti bendrųjų Lietuvos reikalų. Jie jungėsi į didžiąsias Rusijos partijas (socialdemokratus, kadetus, darbiečius), kartais tapdami net tų partijų lyderiais, tuo pačiu per daug įsitraukdami į bendruosius Rusijos reikalus ir pamiršdami Lietuvos atstovavimą dūmoje. Dėl to jie susilaukė nemaža kritiškos iš lietuvių spaudos. Ypač „Viltis" buvo kritiška vad. partizaninei kai kurių Lietuvos atstovų dūmoje veiklai.
Ekonominiam Lietuvos vystymuisi nemaža reikšmės turėjo vadinama Stplypino agrarinė reforma. P.A. Stolypinas (1862-1911), Kalnaberžės ir kt. dvarų Lietuvoje savininkas, 1906 tapęs ministru pirmininku, užsimojo pravesti visą eilę ekonominių ir politinių reformų, kurių tikslas buvo išmušti ginklą iš vis agresyvesnės socialdemokratinės ir kitokios opozicijos ir tuo būdu sustiprinti carinės Rusijos valdžią. Kas liečia pačią Rusiją, jo svarbiausia reforma buvo vadinamų bendrijų (bendro žemės valdymo) panaikinimas. Kadangi Lietuvoje ir anksčiau bendrijų nebuvo, toji reforma Lietuvos nelietė. Tačiau visa eilė kitų Stolypino reformų tiesiogiai lietė ir Lietuvos žemės ūkį ir aplamai Lietuvos kaimo gyvenimą. Ypač didelės reikšmės turėjo 1911 įstatymas dėl kaimų skirstymo į viensėdžius, dėl valstiečiams teisės suteikimo pirkti ir parduoti žemę, dėl kooperacijos skatinimo tarp valstiečių, taupomųjų-skolinamųjų kasų organizavimo ir t.t. Po visų šių reformų ypač turėjo sustiprėti stambesnis ir vidutinis ūkininkas. Kartu tai būtų atpalaidavę nemaža darbo jėgos pramonei, kuria Stolypinas taip pat smarkiai rūpinosi. Stolypinas buvo galvojęs ir apie Tautybių ministerijos organizavimą. Tokia ministerija būtų turėjusi saugoti visų tautų religinius, kultūrinius ir ekonominius reikalus. Be abejo, šioms savo reformomis ir 1905 revoliucijos pasekmių naikinimu Stolypinas sukėlė baisiai smarkią opoziciją, ypač socialdemokratų ir socialistų revoliucionierių (eserų). Leninas turbūt teisingai pastebėjo, kad revoliucinio judėjimo tolimesnis likimas priklausys nuo Stolypino agrarinės reformos pasisekimo ar nepasisekimo. Kad tos reformos tikrai nepasisektų, pats Stolypinas 1911 Kijeve buvo esero nužudytas.
Šalia Stolypino reformų, kurios gerokai palietė Lietuvos kaimo gyvenimą, lietuvių spauda, draugijos, įvairios kultūrinės organizacijos, ypač 1907 įsteigta Lietuvių Mokslo d-ja (žr. LE XVI 66-71), politinės partijos ir jaunimo organizacijos (ateitininkai ir aušrininkai), visa tai, nežiūrint carinės okupacijos varžtų, kėlė lietuvių tautos kultūrą ir susipratimą. Literatūra, meno parodos, vaidinimai irgi daugiausia tarnavo tam pačiam tikslui. Nepamiršta buvo kreiptis į dvarininkija, drąsiau imta kovoti už lietuvių kalbos teises bažnyčiose, ypač Vilniaus krašte.
3. Didysis karas ir Vasario 16
Nors Didysis karas, kurio lietuvių tauta nelaukė ir nenorėjo, nutraukė intensyvias kūrybinio darbo ir ekonominės pažangos pastangas ir atnešė kraštui sunkų ketverių metų karo veiksmų ir okupacijos laikotarpį, tačiau, iš antros pusės, jis iškėlė tautų apsisprendimo šūkį, kuris ypač buvo naudingas carinės Rusijos ir habsburginės Austrijos pavergtoms tautoms. Lietuvių tauta jau buvo gana gerai pasiruošusi tuo šūkiu pasinaudoti ir imtis savo likimą spręsti į savo rankas.
1914.VIII. prasidėjęs karas tuojau palietė ir Lietuvą. Ji tapo tiesiog fronto arba betarpiškos užfrontės vieta. Užtat ji turėjo pakelti visus karo ir okupacijos sunkumus. Pačių lietuvių veiklą karo metu galima suskirstyti į tris dalis: lietuvių veikla pačioje okupuotoje Lietuvoje, Rusijoje ir V. Europoje bei Amerikoje. Dėl nemažo skaičiaus lietuvių inteligentų pasitraukimo į Rusiją jėgos krašte susilpnėjo. Lietuvių veiklos centras, kaip ir prieš karą, buvo Vilnius. Pirmoji problema buvo šelpimas ir globa įvairių pabėgėlių ir nuo karo nukentėjusiųjų, kurių pačiame Vilniuje ir kitur atsirado tūkstančiais. Tam reikalui buvo organizuojamas bendras komitetas nukentėjusiems dėl karo šelpti, iš pradžios dūmos atstovo M. Yčo vadovaujamas, vėliau šiam pasitraukus į Rusiją — A. Smetonos (žr. Lietuvių draugija nuo karo nukentėjusiems šelpti — LE XVI 38-43). Kairiosios grupės bandė organizuoti savo Šalpos draugiją, kuri tačiau didesnio vaidmens nesuvaidino. 1915 beveik visą Lietuvos teritoriją užėmus vokiečiams, žymi dalis Komiteto persikėlė į Rusiją ir ten ėmėsi šalpos ir kitokios veiklos. Po 1917 vasario mėn. revoliucijos Rusijoje iš visų politinių grupių sudaryta Lietuvių Tautos Taryba (žr. LE XVI 86-88), kuri gegužės mėn. Petrapilyje sušaukė Lietuvių seimą. Kilus nesutarimams ir karštiems ginčams dėl visiškos Lietuvos nepriklausomybės ar federacijos, Lietuvių Tautos Taryba iširo, o jos vietoje Voroneže susiorganizavo kita, kuri vėl bandė sujungti visas lietuvių sroves Rusijoje.
1917 ėmė aktyviau reikštis ir lietuvių politinė veikla pačioje Lietuvoje. Iš okupacinių organų buvo gautas leidimas leisti „Lietuvos Aidą" Vilniuje ir „Vienybę" Kaune (ligi tol ėjusi „Dabartis" tarnavo daugiausia okupaciniams interesams). 1917.VIII buvo sudarytas lietuvių organizacinis komitetas, kuris, okupacinei valdžiai leidus, sukvietė 1917.IX. 18-22 Vilniuje Lietuvių konferenciją (žr. LEXXIV 160), išsirinkusią 20 asmenų, priklausiusių įvairioms politinėms srovėms, Lietuvos Tarybą (žr. LE XVI 155-164). Tarybos pirmininku buvo išrinktas A. Smetona. Lietuvos Taryba stengėsi palaikyti ryšius su lietuvių organizacijomis Rusijoje ir su įvairiais lietuvių komitetais V. Europoje ir Amerikoje. Be to, ji organizavo lietuvių konferencijas Berne ir Stokholme. Tuo būdu Lietuvos Taryba Vilniuje tapo neabejotinas visos lietuvių politinės veiklos centras.
Stovėdama aiškiai ant nepriklausomos demokratinės respublikos pagrindo, Lietuvos Taryba turėjo pirmiausia susitarti su faktinuoju Lietuvos valdovu — kaizerine Vokietija dėl tos nepriklausomybės pripažinimo sąlygų. 1917.XII.11 toks susitarimas buvo pasiektas, Tarybai sutinkant, kad Lietuva įeis į glaudžią karinę ir ūkinę sąjungą su Vokietija. Tačiau netrukus pasirodė, kad ir tokio susitarimo Vokietija nenori vykdyti (jai tai buvo reikalinga kaip argumentas derybose su Rusija). Be to, dėl nuolaidų Vokietijai įvyko skilimas pačioje Taryboje, kairiesiems griežtai pasipriešinus tokioms nuolaidoms. Todėl 1918.II.16 Taryba vienbalsiai priėmė naują Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą, kurio jokie ryšiai su Vokietija nei su kuria kita valstybe nesaistė. (Nepriklausomybės paskelbimo aktą visi 20 Lietuvos Tarybos narių (. . .) Akto faksimilė išspausdinta LE XVI 161. Plačiau apie Vasario 16 aktą žr. LE XXXIII 212-218).
(LE, 15 t., p. 330-336)
