1978.III.26.
LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIOS KRONIKA NR.32
Perskaitęs duok kitam!
Eina nuo 1972 metų.
1978 m. vasario pradžioje Lietuvos kunigai įteikė Kauno arkivyskupijos apaštališkajam administratoriui vysk. J. Labukui laišką.
Laiške rašoma, kad kunigai susirūpinę Kauno Kunigų seminarijoje susidariusia nepakenčiama padėtimi dėl nuolatinio valdžios pareigūnų kišimosi į Seminarijos reikalus. Ordinarai, bijodami daugumos keršto, nedrįsta pašalinti iš Seminarijos KGB užverbuotus klierikus. Laiško autoriai dėkoja Kunigų seminarijos rektoriui už klieriko Jakučio pašalinimą ir apgailestauja, kad paliktas pastovus Seminarijos drausmės ardytojas, visų klierikų laikomas KGB agentu klierikas Rudis. Trečio kurso klierikas Kazlauskas taip pat laikomas KGB agentu, kurį reikią tuojau šalinti iš Seminarijos. Panašių klierikų į aukščiau minėtus esą ir kituose Seminarijos kursuose.
Laiško autorių nuomone, ordinarai darą didelę klaidą šventindami kunigais abejotinos vertės klierikus.
Kunigai priekaištauja Kauno arkivyskupijos apaštališkajam administratoriui vysk. J. Labukui, kad jis, skirstydamas kunigus į parapijas, labiausiai atsižvelgiąs į valdžios pareigūnų pageidavimus. Nurodomas kun. Izidoriaus Butkaus pavyzdys. Šis kunigas, valdžios pareigūnų spaudimu, yra primestas Kauno arkivyskupijos kancleriu, o dabar paskirtas ir šv. Antano parapijos klebonu.
Kunigai susirūpinę, kad nebūtų nominuoti vyskupais tokie Lietuvos kunigai, kurie šioms pareigoms visiškai netinkami.
1978 m. pradžioje rajoniniai laikraščiai perspausdino Religijų reikalų tarybos įgaliotinio K. Tumėno straipsnį „Socializmas garantuoja sąžinės laisvę", šis K. Tumėno str. rodo, kad okupacinės valdžios politika Bažnyčios atžvilgiu iš esmės nepasikeitė. Bažnyčia ir tikintieji persekiojami — bet tik subtilesnėmis priemonėmis, nors kai kur nevengiama net grubaus teroro, ir visa tai bandoma pridengti gražiais žodžiais.
***
K. Tumėnas rašo, kad „valstybė nesikiša į bažnyčios kanoninę ir liturginę veiklą", o pats Didįjį šeštadienį (kovo 25 d.) atvažiavo į Kauno Kunigų seminariją ir privertė Seminarijos vadovybę pašalinti du klierikus—P. Ražuką ir V. Pūką, nors jie nebuvo padarę jokio nusikaltimo. Vienintelė jų kaltė: V. Pūkas paskolino P. Ražukui rašomąją mašinėlę, o šis bandė pasidauginti religinės literatūros. KGB įžiūrėjo šiuose klierikuose potencialius savo priešus ir nutarė išardyti Seminarijoje „antitarybinius lizdus".
Iš kitos pusės KGB deda pastangas sugrąžinti į Seminariją savo agentą, buvusį klieriką R. Jakutį. Ypač uoliai šiame reikale KGB talkininkauja mons. Č. Krivaitis, kun. A. Gutauskas ir kt. kunigai. Nuo dabar Seminarijos vadovybė neturės teisės be ordinarų sutikimo pašalinti klieriką iš Seminarijos, šis nutarimas bus naudingas tik KGB, nes kai valdžia norės pašalinti gerą klieriką, ordinarai tylės, kaip tylėjo D. šeštadienį, pašalinant P. Ražuką ir V. Pūką, o kai reikės iš Seminarijos išvyti KGB agentus, atsiras ordinarų, kaip mons. Č. Krivaitis, kurie užstos KGB kolaborantus, o likusieji ordinarai iš baimės patylės, kaip tylėjo pastaruoju metu.
Šiais metais sukanka 10 metų, kai pasirodė „Einamųjų įvykių kronikos" pirmasis numeris. Per tą laiką ji nusipelnė visų, laisvę ir teisingumą mylinčių, žmonių simpatijas. Lietuvos katalikai yra labai dėkingi „Einamųjų įvykių kronikai", nes ji pastoviai informuodavo pasaulį apie įvykius ir tikinčiųjų teisių pažeidimus Lietuvoje.
Šio garbingo jubiliejaus proga Lietuvos tikintieji meldžia Dievą „EINAMŲJŲ ĮVYKIŲ KRONIKAI" gausios palaimos ir ištvermės nuolatiniuose išbandymuose!
„LKB Kronikos" redakcija
1978 m. kovo 2 d. rytą Marytė Vitkūnaitė skubėjo į medicinos mokyklą. Rotušės aikštėje stovėjo „Volga" Nr. 84-92 ir šalia jos trys vyrai. Staiga vienas iš jų griebė M. Vitkūnaitę už rankos ir jėga įgrūdo į mašiną, o šalia atsisėdo du užpuolikai, kurie pasisakė esą saugumo darbuotojai. M. Vitkūnaitei pareikalavus iš jų dokumentų, vienas saugumietis išsitraukė raudoną knygutę, bet į jos vidų pažvelgti neleido. Pakeliui prisijungė dar viena saugumo mašina, kurioje buvo trys vyrai ir viena moteris. Atvykę pas M. Vitkūnaitę, paėmė iš jos buto raktą, patys atsirakino kambarį ir sugūžėjo vidun. M. Vitkūnaitei įsakė sėdėti ant sofos ir nejudėti iš vietos. Mjr. Urbonas paskelbė kratos orderį—atvykę paimti antitarybinio turinio literatūros ir dauginimo priemonės. Rašomoji mašinėlė stovėjo ant stalo, todėl Vitkūnaitei pakako tik ranka parodyti: „Pasiimkite".
„. . . Nuo 1977 m. gruodžio 9 d. iki š. m. sausio 27 d. buvau ligoninėje.
š. m. vasario 17 d. viršininkas pasakė, kad „gydytojų komisija" (kurios aš nesu matęs) pripažinusi mane sveiku, pilnai darbingu ir nustačiusi trečiąją invalidumo grupę, kuri be apribojimų suteikianti teisę kolonijos administracijai skirti atlikti bet kokius darbus. Man tuojau pat įsakė eiti į katilinę ir pradėti dirbti krosniakuriu. Šis darbas nelengvas: reikia iš lauko prinešti anglių, supjauti malkas, išnešti laukan perdegusias anglis ir pelenus ir visą parą kūrenti katilinėje esančią krosnį. Aš jam atsakiau, kad dėl senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos (nuolatinis ūžesys galvoje, dažni ir varginantys galvos skausmai, žemas kraujo spaudimas, radikulitas ir streikuojanti širdis) tokio darbo atlikti nepajėgsiu. Tada viršininkas labai supyko ir pagrasino nubausti karceriu ir kitomis bausmėmis. Iš tikrųjų kolonijos administracija už tai, kad nėjau dirbti krosniakuriu, man parašė papeikimą, uždarė septynioms paroms į karcerį, uždraudė šiais metais gauti maisto siuntinį ir uždraudė vasario mėnesį pirkti lagerio parduotuvėje produktų. Kitais mėnesiais leisdavo lagerio parduotuvėje nusipirkti produktų už 5 rub.
Nubausti žmogų, kuris dėl senyvo amžiaus ir dėl silpnos sveikatos nepajėgia atlikti sunkaus darbo ir už vieną nusikaltimą nubausti net keturiomis bausmėmis, yra grubus pažeidimas elementariausių žmogaus teisių, šie faktai liudija, kaip mūsų šalyje yra gerbiamos žmogaus teisės, juk aš jau beveik 10 metų iki arešto nebedirbau ir gavau pensiją. O nedirbau todėl, kad negalėjau. Kiekvienam sveikai galvojančiam žmogui aišku, kad praėjus daugiau kaip 11 metų, iš kurių pusantrų metų už grotų, sveikata jokiu būdu negalėjo pagerėti. Faktiškai sveikata gerokai pablogėjo. Be to, aš jokios gydytojų komisijos nesu matęs. Atvykus į ligoninę, gydytojas paklausinėjo apie sveikatą, sugaišdamas kelias minutes laiko, panašiai buvo ir išrašant iš ligoninės, štai ir gydytojų komisija! Kaip vienas gydytojas gali sudaryti gydytojų komisiją?