Kišiniovas, Moldavijos TSR
Moldavijos sostinėje Kišiniove yra daug bažnyčių, o visoje-Moldavijoje buvo priskaitoma apie 200 katalikų bažnyčių, o tuo pačiu buvo tiek pat ir kunigų. Dabar vienintelė Kišiniovo bažnyčią (Spalio 25-čio g-vėje) daugiau kaip 10 metų uždaryta ir vietoje jos tikintiesiems duota varpinė kapuose (Azovskaja Nr. 11). Moldavija turėjo bažnyčias Belcuose, Rybnicoje, Roškove, Orgijeve, Benderach, Sorokach ir kituose miestuose bei kaimuose. Dabar visos uždarytos arba sugriautos. Visai respublikai palikta tik varpinė kapuose ir tik vienas kunigas— Vladislavas Zavalniuk (gimęs 1949 m., baigęs 1974 m. Rygos Kunigų seminariją ir tiesiai paskirtas dirbti į Moldaviją).
Moldavijos tikintieji turi daug kentėti dėl varpinės netinkamų sąlygų: dėl didelės spūsties ir patalpų ankštumo dažnai tenka stovėti gatvėje, o ir tie, kurie patenka į vidų neturi galimybės pasimelsti, dėl tvankaus oro ir karščio dažnai netenka sąmonės. Tokie atvejai kartojasi beveik kas sekmadienį.
Vietinė valdžia dažnai baudžia kunigą visokiomis bausmėmis, kadangi jis dažnai aptarnauja tikinčiuosius be valdžios leidimo. Važiuojant pas ligonį, reikalingas pažymėjimas iš gydytojo, kad ligonis tikrai serga, pažymėjimas iš vietinės valdžios, iš Kišiniovo rajono komiteto pirmininko ir iš Religijų reikalų tarybos įgaliotinio. Praktiškai visas šias pažymas dar niekam nepavyko gauti. Daug atvejų, kada ligoniai miršta be kunigo. Ne kartą kunigą sulaikė kelyje, baudė, ne kartą taksi vairuotojams už kunigo vežimą atimdavo teises.
130 km nuo Kišniovo yra Ivanovkos kaimas. Ten gyvena daug lenkų katalikų. Kunigui klausant išpažinties senelius ir ligonius, užėjo milicija ir visus išvaikė, o kunigui uždraudė įvažiuoti į Rybnicko rajoną.
Matydami, kad kunigas per daug uolus, valdžia nutarė juo nusikratyti—pasiųsti į kariuomenę. Studijų metais tarnauti kariuomenėje neteko dėl silpnos sveikatos. Kišiniovo Karinio komisariato gydytojų komisija nutarė, kad kunigas esąs sveikas ir tinkamas tarnybai į darbo batalijoną. Buvo įsakyta 1975 m. gegužės 15 d. ateiti į surinkimo punktą su „daiktų maišeliu".
Ir štai gegužės 15 d. atsisveikinimo pamaldos. Visa parapija, apie tūkstantis žmonių, su ašaromis lydi savo vienintelį kunigą į armiją. Kunigas su sutana stoja į rikiuotę, o tikintieji už tvoros meldžiasi. Viena moteris priėjusi maldauja majorą:
— Aš turiu du sūnus. Paimkite juos, tik palikite mums kunigą.
Jaunas kunigas su sutana traukia visų dėmesį. Kariškiams darosi nepatogus. Vienas majoras prieina prie kunigo motinos ir prašo:
— Įsakykite sūnui nusivilkti sutaną, kad nekreiptų taip dėmesio visų žmonių į save.
— Juk jis yra kunigas, — atsakė motina. Jūs jį ir imate tik dėl to, kad jis kunigas, todėl ir eina kunigiškai apsirengęs. Aš pati jam neleisčiau nusirengti sutanos.
Po ilgų pasitarimų, dideliam parapiečių džiaugsmui, kunigą paleido. Tikintieji jį vos ne ant rankų nunešė į bažnyčią. Ganytoją katalikai atgavo, bet persekiojimai nesiliovė.
1977 m. prieš Velykas Didįjį Trečiadienį kun. V. Zavalniuk sulaikė su mašina ir Rybnico mieste milicijoje pralaikė visą naktį. Valdžios pareigūnai sutrukdė Didžiojo Ketvirtadienio pamaldas. Valdžia vis labiau pradėjo trukdyti kunigui aptarnauti ligonius ir mirštančius. Į Krikovo kaimelį, esantį 12 km. nuo Kišniovo, kur gyvena vokiečiai katalikai, valdžia neleidžia įvažiuoti kunigui be glėbio leidimų. Vykdomojo komiteto pirmininkas Gilka Grigori į katalikų prašymą atsakė: „Ką, jūs norite, kad mus į „Krokodilą" įdėtų?!" Įgaliotinis leidimo liepė reikalauti iš Vykdomojo komiteto, o šis pasiuntė žmones į rajono vykdomąjį komitetą ir t. t. Tuo tarpu moteris mirė be kunigo. Net į laidotuves neleido atvažiuoti kunigui.
Novo-Andrijaševkos km. (Slobodzeisko raj.). Novo-Andrijaševka yra 120 km nuo Kišiniovo. Čia gyvena vokiečiai katalikai. Norint pasiekti Kišiniovo bažnyčią, reikia keliauti su persėdimais, —kelionė ilga ir sunki, todėl ligoniams ir seneliams neįmanoma pasiekti kunigą. Čia dažnai žmonės miršta be Sakramentų. Tikintieji be perstojimo reikalauja leidimų atvykti kunigui. Galiausia Religijų ir kulto reikalų įgaliotinis Vikonskis leido kartą per mėnesį kunigui aplankyti Novo-Andrijaševkos kaimą. Tačiau tas leidimas greitai buvo atimtas, motyvuojant, kad nėra tinkamų patalpų. Katalikai bandė prisiglausti pravoslavų cerkvėje (Ukrainos TSR), tačiau Odesos metropolitas nedavė leidimo nors vieną kartą į mėnesį katalikams pasinaudoti jų cerkve.
***
Bielcų m. Bielcų miesto katalikai nuolatos prašo užregistruoti jiems maldos namus, nes uždarytoje bažnyčioje įrengta sporto salė. Bielcuose yra daug katalikų lenkų ir vokiečių. Katalikas Čaikovski atiduoda savo namą, bet valdžia nenori jo užregistruoti kaip maldos namus ir neleidžia čia susirinkti žmonėms. Tikintieji važiavo į Maskvą, kreipėsi į Raudonojo kryžiaus organizaciją, bet viskas veltui. Kun. V. Zavalniuk atvažiuoti čia neleidžia. Paskutiniu metu milicija atėmė iš jo mašiną, skleisdama gandus, kad mašina esą vogta.
***
Sloboda-Raškovo km. Tai kaimas (170 km. nuo Kišiniovo), kur daugiausia gyvena lenkai katalikai. Anksčiau Sloboda-Raškovo turėjo savo bažnyčią, kuri šiandieną stovi uždaryta ir apleista. Katalikai, nugalėdami didelius sunkumus, važiuoja į Kišiniovo bažnyčią, bet dėl didelės žmonių daugybės ir spūsties ne visada turi galimybę atlikti išpažintį ir priimti Sakramentus.
Kunigas bandė rasti išeitį iš sunkios padėties: pagal tikinčiųjų pageidavimus, ypatingai senelius ir ligonius pradėjo aptarnauti pagal jų gyvenamą vietą, važinėdamas po didelę parapiją. Tuomet prasidėjo visokiausi trukdymai. Valdžia reikalavo daugybės leidimų, baudė taksi vairuotojus, mėginusius vežti kunigą. Tuomet žmonės pradėjo reikalauti, kad būtų atidaryta buvusi didelė Kišiniovo bažnyčia, kad, nors su dideliu vargu nuvažiavus į Kišiniovą, būtų galima pasimelsti. Tikinčiųjų pastangos buvo veltui. { Moldavijos katalikų pareiškimą, prašant atidaryti senąją bažnyčią, Kišiniovo Vykdomojo komiteto sekretorius Kobielieva atsakė, kad senoji bažnyčia yra priklausanti Kultūros ministerijai, o tikintiesiems turi užtekti varpinės kapuose.
Tuomet Sloboda-Raškovo tikintieji pradėjo reikalauti leidimo atvažiuoti kunigui į parapiją. Katalikai rašė į įvairiausias instancijas, važiavo apie 10 kartų į Maskvą kol pagaliau sulaukė tokio leidimo. Tačiau žmonės neturėjo kur rinktis bendroms maldoms. Tikintieji siūlė savo gyvenamuosius namus paversti bažnyčia. Iš visų pasiūlytų namų, valdžia išsirinko Valentinos Oleinik namą. Kunigui atvažiavus į šį naują maldos namą, susirinkdavo žmonės iš aplinkinių kaimų ir miestų. Nors leidimas kunigui atvažiuoti buvo duotas, bet valdžios pareigūnai vis vien persekiojo kunigą. Liepos 29 d. buvo švenčiami šv. Mortos atlaidai. Tą dieną Roškovo katalikai gavo iš valdžios leidimą melstis Valentinos Oleinik name. Paminėti metines tokio svarbaus įvykio susirinko daug žmonių ir laukė atvažiuojant kunigo. Valdžia, žinodama apie šventę, pakeliui išstatė miliciją, remdamiesi tuo, kad uždėtas karantinas ir kunigo praleisti negalima. Po ilgų derybų kunigui leido pėsčiam nueiti iki Roškovo (apie 3 km) o mašiną grąžino atgal. Kunigas atėjo į Raškovą išvargęs ir labai pavėlavęs.
Rugpiūčio 2 d. atlaidai Kišiniove, o kunigą dėl tos pačios priežasties neišleido iš Roškovo. Ir taip buvo sutrukdyta atlaidų šventė Kišiniove.
1977.IX.11, kada kunigas autobusu važiavo į Sloboda-Raškovą,vėlkelyjesulaikėkunigą.Miliciją kun.V. Zavalniuk išlaikė iki vėlyvos nakties ir po to pasiūlė jam grįžti į Kišiniovą. Bet kadangi buvo naktis ir jokio transporto nebuvo, o iki Kišiniovo 170 km, tai po ilgo telefoninio pokalbio su viršininkais, poste budinti milicija leido kunigui eiti į Raškovą pernakvoti. Sekmadienį vėl nebuvo šv. Mišių. Panašius atvejus sunku suskaičiuoti. Tikintieji susirenka, maldos namuose sausakimša, o kunigo negali sulaukti. Roškovo katalikai bandė gauti leidimą atidaryti buvusią Roškovo bažnyčią, bet gavę griežtą valdžios atsakymą, surado kitą išeitį—pradėjo statyti savo maldos namą. Statė primityviausiomis priemonėmis, dirbo naktimis, nes dieną reikėjo eiti į kolchozą. Valdžia tris kartus teisė V. Oleinik už tai, kad ji atidavė savo namą tikintiesiems.
1977.X.24 Oleinik V. ir V. Pogriebnuju vietinė valdžia ir saugumiečiai suėmė ant kelio prie namų, ir taip metė į mašiną, kad V. Oleinik neteko sąmonės. Jas slapta nuvežė į Kašenkos rajoną, kur jas apkaltino chuliganizmu ir nuteisė 15 parų griežto režimo karcerio, šios senutės pensininkės kaltinamos, esą rašę anoniminius laiškus ir šmeižę Kamensko rajono komiteto pirmininką Kozuchar. Be to, joms buvo primetama, kad jos grubiai elgėsi su valdžios pareigūnais. Išleisdamas iš karcerio rajono vykdomojo komiteto sekretorius Kožchar grasino moterims: „Nubuožinom žmones—pasisekė, ėmėmės represijų—praėjo, iškarsim jus—ir tai pavyks mums. Jūs su savo statybomis sugadinote 2 šimtines derlingos žemės! Mes viską išgriausime!"
Norėdami atsilyginti valdžiai, tikintieji siūlė savo arus, kad tik leistų toliau statyti bažnyčią, šiuos maldos namus parapiečiai statė daug ko atsisakydami: poilsio, pinigų ir kitokių patogumų. Dirbo visi pensininkai, dirbo vaikai, nešiodami akmenis ir smėlį su maišais. Žmonės nešdavo tai kibirą cemento, tai akmenis, tai kas atiduodavo savo plytas. Žmonės kaip kregždės lipdė savo lizdelį maldai. Naktimis dažnai išjungdavo elektros šviesą, todėl tekdavo dirbti prie žvakių šviesos.
Kada žmonės kreipdavos visokiais buitiniais reikalais į valdžios atstovus, visados būdavo vienas atsakymas:
„Eikite pas kunigą, ir tegul jis jums duoda". Tikintieji bandė važiuoti skųstis į Maskvą, bet pakeliui milicija išlaipindavo iš vagono ir vesdavo į saugumą.
Oleinik Valentina, išvarginta nesuskaitomų pasityčiojimų ir vargų, norėjo užrašyti savo turtą savo dukrai ir nuvažiavo į notarinę kontorą. Notaras sužinojęs, kad pilietė yra iš Sloboda-Raškovo, su didžiausiu pykčiu atidarė kabineto duris ir suriko: „Lauk iš čia".
1977.1.24 Sloboda-Raškovo milicija atėmė iš visų medžioklinius šautuvus. Rytojaus dienai vaikams buvo įsakyta rinktis į mokyklą vieną valandą anksčiau. Dvidešimt aktyviausių tikinčiųjų buvo iškviesti į rajoną, esą norį užregistruoti bažnytinį komitetą. 2 km nuo kaimo buvo paskelbta draudžiama zona—niekam neleido nei išvažiuoti iš kaimo, nei įvažiuoti. Ir apie 9 vai. Sloboda-Raškovo gyvenvietė suūžė nuo daugybės mašinų. Atvažiavo maždaug 500 milicininkų su šunimis ir apstojo kiekvieno tikinčiojo namus po 3-5 milicininkus su šunimis, kad kas nors nebandytų išeiti iš namų. 15 valdžios pareigūnų ir milicijos visą dieną laikė apsupę mokyklą, neleisdami vaikų net į tualetą, kad vaikai nepaspruktų prie bažnyčios. V. Oleinik su 7 moterimis pusnuoges ir basas išvežė į Ukrainos TSR ir paleido laukuose. Tik vakare joms atsiuntė mašiną parvažiuoti namo.
Į kaimą atvažiavo begalės mašinų: apie 15 autobusų su žmonėmis, apie 25 savivarčiai, 40 greitųjų pagalbų automobilių, 2 buldozeriai, 2 ekskavatoriai, 4 traktoriai ir viena mašina su kuru, kuri čia pat užpildydavo mašinas kuru. Milicija sukviesta iš 4 rajonų: Rybnico, Kamenkos, Rezino ir Dubasar. Miške stovėjo iškviesta kariuomenė ir skraidė malūnsparnis, stebėdamas, kad kur nekiltų sąmyšis.
Darbas virė nuo 9 vai. iki 16 val. Visus bažnytinius daiktus mėtė į mašinas: paveikslus, arnotus, kilimus ir vežė į kitą kaimą ir sumetė arklidėje. Be pagarbos į mašiną įmetė tabernakulį su šv. Sakramentu ir taip pat išvežė į arklidę. Konsekruotas ostijas išbarstė tvarte, o taurę nunešė į kolchozo kontorą.
Vietoje buvusios bažnyčios, jau beveik baigtos pastatyti, pasiliko suartas laukas, prie kurio įvairiausiomis pozomis fotografavosi „žygdarbio didvyriai".
Iškviestas dvidešimtukas į rajoną buvo išlaikytas visą dieną veltui. Apgauti ir iškankinti parapiečiai turėjo grįžti pėsčiomis 25 km., nes mašinoms buvo įsakyta jų nevežti. Pakeliui trejetas iš jų sėdo į pašto mašiną, bet milicija, budėjusi visame kelyje, sustabdė pašto mašiną ir išlaipino moteris. Grįždami namo, tikintieji matė pakeliui pardavinėjant kaip malkas sienų nuolaužas, lentas, akmenis, šiferį ir t. t. Visa gyvenvietė raudojo, matydama tokią katastrofą. Po to visi susirinko į tą šventą vietą, kaip žydai į Jeruzalės šventyklą, ir puolė kryžiumi ant žemės, bučiavo žemę ir meldė Dievo pasigailėjimo. Raudodami grįžo iš mokyklos vaikai.
Žmonėms didžiausias skausmas buvo—kur šv. Eucharistija? Visi pradžioje juos siuntinėjo vienas nuo kito, nesakydami tiesos. Lapkričio 29 d. iškvietė Oleinik V. (nes valdžia kunigo neleido išvažiuoti sutvarkyti šv. Sakramentą), kad pasiimtų bažnytinius daiktus. Purvinoje ir dvokiančioje arklidėje prie stulpų buvo sukabinti arnotai, prie sienų suguldyti šv. paveikslai, o visa kita sumesta į krūvą. Tabernakulis atidarytas, o Ostijos išmėtytos ant žemės. Žmonės puolė ant žemės ir verkdami rinko Ostijas.
Rajono vyk. komiteto sekretorė Vorona kalbėjo: „Mes turime visur prisilaikyti tvarkos. Aš negaliu leisti, kad dėl manęs nukentėtų mano duktė. Ji dirba Kuboje vertėja". Todėl visokiais būdais ir toliau stengiasi terorizuoti žmones, kad jie nebandytų ieškoti tiesos ir kelti aikštėn baisius faktus.
Šiandieną Raškovo katalikai meldžiasi buvusioje mažoje virtuvėlėje ir aplink ją lauke. į kaimą visą laiką tikrina įvažiuojančius naujus žmones, o įtartinus grąžina atgal. Kunigui griežčiausiai uždrausta nuvažiuoti į tą kaimą.
Mokyklos direktorius Aleksandras Fiodorovičius penktadieniais pats lankosi valgykloje ir prievarta reikalauja, kad tikinčiųjų vaikai valgytų mėsiškus valgius. Vaikai verkdami slepia mėsą ir gudrumu mėgina išvengti prievartos.
***
1977 m. spalio 7 d., kulto įgaliotinio nutarimu, Moldavijoje aptarnauti ligonius, mirštančius ir kitus tikinčiuosius galima tik su leidimu. Leidimų reikia gauti iš įvairiausių įstaigų, todėl žmonės pradėjo skųsti aukštesnėms instancijoms. Kai šis klausimas pasiekė kulto ministrą Kurojedovą ir paaiškėjo, kad leidimų niekas neturi teisės reikalauti, Moldavijos įgaliotinis kulto reikalams V. Vikonskis pradėjo šantažuoti kunigą V. Zavalniuk, tvirtindamas, kad valdžia niekada nereikalavo leidimų, o tik pats kunigas išsigalvojo leidimus ir be jų neaptarnauja tikinčiųjų. Norėdami atsikratyti vieninteliu Moldavijos kunigu, valdžia bando sudaryti jam bylą už tarybinės valdžios šmeižimą, išsigalvojant leidimus.
Katalikai iš visų Moldavijos kaimų ir miestelių siunčia telegramas prašydami dvasinės paramos—išpažinties ir Komunijos. Įgaliotinis, spaudžiamas tikinčiųjų, keičia taktiką: leidimų nereikalauja, tačiau norint išsikviesti kunigą, reikia duoti telegramą bažnyčios komiteto pirmininkui, kuris pirmiausia turi suderinti su įgaliotiniu ir iš jo gauti leidimą. Tik tuomet kunigas gali vykti pas ligonį, bet su ta sąlyga, kad aptarnaus tik tą vieną ligonį, nors tokia proga daug senelių ir ligonių susirenka pas kurį atvažiuoja kunigas pagal iškvietimą.
Įgaliotinis V. Vikonskis reikalauja iš kun. V. Zavalniuk, kad šis keistų „klimatą", tai yra išvyktų geruoju, o jei ne, tai grasinama sudaryti baudžiamoji byla.
***
