Teismo pirmininkas—S. Raziūnas, liaudies tarėjai—V. Burokevičienė ir B. Kilius, sekretorė—O Jablonskaitė, prokuroras—J. Bakučionis.
Kaltinamieji—
1. Vladas Lapienis, Antano, g. 1906 m. birželio 6 d., kaltinamas pagal LTSR BK 68 str. 1 d.;
2. Ona Pranskūnaitė, Jono, g. 1935 m. sausio 2 d., kaltinama pagal LTSR BK 199-1 str.
LTSR 1972-1976 metais buvo nelegaliai išleisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika" („LKB Kronika") 25 numeriai, kurie buvo padauginti ir išplatinti. Šiuose „LKB Kronikos" rinkiniuose sudėta tendencingai surinkta bei aiškiai šmeižikiška medžiaga, kuria iškreiptai pateikiama TSRS vidaus politika Katalikų Bažnyčios atšvilgiu Lietuvoje, stengiamasi įteigti apie tariamą sąžinės laisvės slopinimą bei tikinčiųjų persekiojimą ir tuo nuteikti prieš tarybų valdžią.
„LKB Kronikos" rinkiniai buvo perduoti antitarybiniams buržuazinės emigracijos centrams užsienyje, kurie šmeižikišką medžiagą naudojo savo ardomoje veikloje prieš TSRS, perspausdindami ją ir komentuodami JAV leidžiamuose „Darbininkas", „Draugas" ir kituose reakcinguose laikraščiuose bei perduodami per radijo stotis (Vatikano ir kt.) antitarybines laidas.
Paringys (Ignalinos raj.). 1977 m. gruodžio 27 d. Papilio šventoriuje, Biržų rajone, iškilo naujas kapas. Jis priglaudė a.|a. kun. Antano Mačiulio žemiškuosius palaikus, šiam Kristaus vynuogyno kilniam darbininkui atiduoti paskutinę pagarbą ir pasimelsti už jo sielą susirinko ne tik gausi tikinčiųjų minia, bet dalyvavo J. E. vysk. J. Steponavičius ir R. Krikščiūnas kartu su kitais 82 kunigais. A.a. kun. Antanas Mačiulis kunigystės siekė, kovodamas su dideliais sunkumais, kurie buvo daromi valdžios pareigūnų. Velionis buvo gimęs 1941 m., dirbo Švenčionyse, Aušros Vartuose ir Paringio parapijoje klebonu, iš kur jį pasišaukė Viešpats po 5 kunigystės metų (įšventintas 1972 m.). Prieš mirtį, būdamas sąmoningas ir suprasdamas vėžio ligos rezultatus, jis pasakojo:
„1959 m. baigiau Papilio vidurinę mokyklą ir norėjau įstoti į Tarpdiecezinę Kunigų Seminariją Kaune. Tačiau tais metais stoti negalėjau, nes reikėjo laukti, kol išsispręs į kariuomenę ėmimo klausimas. Pradėjau dirbti sandėlininku Papilio MTS, o vėliau—melioracijoje dešimtininku.
1960 m. vasarą, įteikęs Seminarijos vadovybei reikalingus dokumentus ir išlaikęs įstojamuosius egzaminus bei toliau dirbdamas melioracijoje, laukiau pranešimo apie priėmimą į Seminariją. Kartą į darbovietę atvažiavo milicininkas ir liepė vykti į Pandėlio rajono milicijos skyrių. Ten manęs laukė du asmenys, kurių aš nepažinau. Jie lyg mostelėdami parodė atverstas knygutes, bet jų pavardžių nesuspėjau perskaityti. Supratau, kad tai saugumiečiai. Man liepė sėstis prie stalo. Vienas iš jų atsisėdo priešais, o kitas visą laiką vaikščiojo mano užnugaryje. Sėdintysis švelniai kalbino ir kažką užsirašinėjo, o antrasis mažiau tekalbėjo, tačiau pikčiau. Mane klausinėjo apie praeitį, apie tai, kaip aš dažnai užeidavau pas kleboną, ar iš jo neparsinešdavau knygų ir t. t.
Telšiai. Vis dar nesibaigia 1977 m. prasidėjęs Telšiuose tikinčiųjų mokinių sustiprintas persekiojimas. Nežiūrint to, kad mokytojai, inspektoriai, net direktoriai tardė mokinius, dažnai juos prieš visą klasę išjuokdavo (taip čia vykdomas naujosios Konstuticijos 52 str.—nekurstyti neapykantos ryšium su religiniais kultais), nežiūrint grasinimų, jog tikintieji mokiniai gausią tokias charakteristikas, kad negalėsią įstoti į aukštąsias mokyklas, mokiniai nepabūgo ir bažnyčią lanko toliau.
Toks elgesys—antivalstybinis nusikaltimas. Tie moksleiviai, kurie eina į bažnyčią kasdien, perduodami valstybės saugumo organams. Saugumiečiai kas savaitė tardė IV vid. mokyklos X kl. mokinį V. Mėmį, V vid. mokyklos IX kl. mokinį Remėzą, Juškaitę ir kitus. Jei jie atsisakydavo nueiti į saugumą, juos prievarta paimdavo tiesiog iš pamokų. Visa tai vyko su pedagogų žinia! Čekistai nepateikdavo jokių rimtų kaltinimų, tik baugindavo jaunuolius, įsakinėdavo šnipinėti draugų tarpe ir atpasakoti bendraklasių kalbas.
KGB pastangos verbuoti šnipais mokinius yra vienas iš didžiausių nusikaltimų, žalojančių bręstančio jaunimo moralę.
KAIŠIADORIŲ VYSKUPIJA
I. 1941 m. rusų kareivių nukankinti kunigai:
1. Kun. Andrius Juknevičius, Merkinės dekanas— išvestas iš namų ir laukuose nušautas.
2. Kun. Matas Lajauskas, Molėtų dekanas—išvestas iš namų, užmuštas ir paslėptas.
3. Kun. Jonas Daugėla, Stirnių klebonas—išvestas iš namų ir prie ežero nušautas.
4. Kun. Jonas Tutinas, Palomenės klebonas— šventoriuje durtuvais subadytas, ištrauktos žarnos. Kareiviams nuėjus, kankinys mirė.
5. Kun. Valentinas Balčius, Pusnės klebonas—išvestas su broliu iš namų ir sušaudytas.
II. Kunigai, mirę rusų kalėjimuose:
1. Kun. Petras Liutkus—gavęs 25 m., mirė Vorkutoje 1946 m.
2. Kun. Steponas Rudžionis, Gegužinės klebonas— gavęs 25 m., miręs Vorkutoje.
3. Kun. Donatas Linartas—gavęs 10 m., žuvęs 1947 m.
1. „Aušra" Nr. 9 (49);
2. „Rūpintojėlis' Nr. 3 ir Nr. 4;
3. „Tiesos kelias" Nr. 6 ir Nr. 7;
4. „Dievas ir Tėvynė" Nr. 6.
Lietuvi, nepamiršk!
P. Plumpa, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, O. Pranskunaitė, V. Lapienis, V. Petkus, B. Gajauskas ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai gyventi ir tikėti!
Kišiniovas, Moldavijos TSR
Moldavijos sostinėje Kišiniove yra daug bažnyčių, o visoje-Moldavijoje buvo priskaitoma apie 200 katalikų bažnyčių, o tuo pačiu buvo tiek pat ir kunigų. Dabar vienintelė Kišiniovo bažnyčią (Spalio 25-čio g-vėje) daugiau kaip 10 metų uždaryta ir vietoje jos tikintiesiems duota varpinė kapuose (Azovskaja Nr. 11). Moldavija turėjo bažnyčias Belcuose, Rybnicoje, Roškove, Orgijeve, Benderach, Sorokach ir kituose miestuose bei kaimuose. Dabar visos uždarytos arba sugriautos. Visai respublikai palikta tik varpinė kapuose ir tik vienas kunigas— Vladislavas Zavalniuk (gimęs 1949 m., baigęs 1974 m. Rygos Kunigų seminariją ir tiesiai paskirtas dirbti į Moldaviją).
Moldavijos tikintieji turi daug kentėti dėl varpinės netinkamų sąlygų: dėl didelės spūsties ir patalpų ankštumo dažnai tenka stovėti gatvėje, o ir tie, kurie patenka į vidų neturi galimybės pasimelsti, dėl tvankaus oro ir karščio dažnai netenka sąmonės. Tokie atvejai kartojasi beveik kas sekmadienį.
Vietinė valdžia dažnai baudžia kunigą visokiomis bausmėmis, kadangi jis dažnai aptarnauja tikinčiuosius be valdžios leidimo. Važiuojant pas ligonį, reikalingas pažymėjimas iš gydytojo, kad ligonis tikrai serga, pažymėjimas iš vietinės valdžios, iš Kišiniovo rajono komiteto pirmininko ir iš Religijų reikalų tarybos įgaliotinio. Praktiškai visas šias pažymas dar niekam nepavyko gauti. Daug atvejų, kada ligoniai miršta be kunigo. Ne kartą kunigą sulaikė kelyje, baudė, ne kartą taksi vairuotojams už kunigo vežimą atimdavo teises.
130 km nuo Kišniovo yra Ivanovkos kaimas. Ten gyvena daug lenkų katalikų. Kunigui klausant išpažinties senelius ir ligonius, užėjo milicija ir visus išvaikė, o kunigui uždraudė įvažiuoti į Rybnicko rajoną.