Kristus, kalbėdamas apie Bažnyčią ir jos vaikus ištinkančius persekiojimus, yra pasakąs šiuos žodžius: "Atsiras netikrų mesijų ir pranašų. Jie darys stebuklingų ženklų, bandydami suvedžioti, jei tai būtų įmanoma net išrinktuosius. Todėl būkite apdairūs. Aš jus iš anksto dėl to visko įspėjau" (Mk 13,22-23).

Sunkiais Bažnyčios istorijos momentais verta šiuos Jėzaus žodžius dažnai apmąstyti kasdieninių gyvenimo įvykių fone. Pabandykime šiuos žodžius prisimindami, panagrinėti vieną kitą mūsų gyvenimo momento įvykį, ypač tuos, kurie daugiau įneša nerimo tikinčio lietuvio širdin.

Sakoma, kad bedieviška valdžia turi savo žinioje specialių skyrių sąmoningai dezinformacijai, gandams skleisti. Tuo didesnis Bažnyčios priešams džiaugsmas, kuo stambesnė, reikšmingesnė žuvelė užkliūva ant jų dezinformacijos kabliuko.

Tikinčioji Lietuva pergyvena dėl suimtų kunigų, dėl pakartotino suėmimo vos kelias dienas laisvėje pabuvusio kun. Jono-Kąstyčio Matulionio.

Skaityti daugiau...…

Lietuvos krikšto jubiliejaus trimetis 
(1985.03.03-1987.04.03)

Jubiliejinės komisijos pradinis projektas, teikiamas Lietuvos Vyskupų Konferencijai 1985 m. vasario mėn.

I.   Trimečio apžvalga

1. Lietuvos Vyskupų ir Vyskupijų Valdytojų pirmuoju raštu dėl krikšto jubiliejaus nustatyta programa turėtų atsispindėti visų Lietuvos Bažnyčios Vadovų veikloje, ypač lankant parapijas ir šventoves, dekanų vizitacijose ir apyskaitose, konferencijose Seminarijos auklėtiniams, kunigų ir pasauliečių rekolekcijose, pamokslų temose, visoje pastoracijoje, taip pat bažnyčių restauravimo darbuose.

2. Pirmųjų jubiliejaus trimečio metų kalendorius:

a) 1985 m. kovo 3 d. šv. Kazimiero dienos išvakarėse skaitomas pirmasis Ganytojų laiškas, prasideda Gerosios naujienos metai.

Skaityti daugiau...…

Dėkojame Trinitorių vienuolijai Amerikoje už jų pareikštą solidarumą su lietuviais sąžinės belaisviais. Šalia Lietuvos Globėjo šv. Kazimiero karsto, ištremto iš Vilniaus Katedros į šv. Petro ir Povilo bažnyčią Antakalnyje, stovi Jūsų vienuolijai priklausiusios (dabar uždarytos) bažnyčios, mūsų liaudies mylima Jėzaus Nazariečio stovyla. Tegul šie simboliniai tremtiniai ir toliau mus jungia bendrai kovai ir pastangoms, kad krikščioniškos meilės jėga nugalėtų prievartą ir smurtą.

a) Vlado Lapienio gynimasis ir paskutinis žodis, pasakytas LTSR Aukščiausiame teisme 1985 m. kovo 28 d.

"Sąžinės laisvę garantuoja TSRS Konstitucijos 52 str., o tarybiniai įstatymai aiškina, kad sąžinės laisvė plačiąja prasme — tai galimybė kiekvienam žmogui elgtis pagal įsitikinimus, pagal sąžinę" (J. Aničas, J. Rimutis, "Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę", 1970, p. 3). Analogiškai aiškina ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 str.: "Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir teisę laisvai juos reikšti; šita teisė apima laisvę be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvai ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas, bet kuriomis priemonėmis, nepriklausomai nuo valstybės sienų."

TSRS Konstitucijos 49 str. — "persekioti už kritiką draudžiama", o 57 str. skelbia, kad "gerbti piliečių nuosavybę, saugoti jų teises — visų valstybinių organizacijų ir pareigūnų pareiga." Juk Konstitucija turi aukščiausią galią, todėl jokie įstatymai negali jai prieštarauti.

Skaityti daugiau...…

Perskaičius minėtus straipsnius, susidaro įspūdis, kad autoriai, vykdydami kažkieno nurodymus ar užsakymus tiesiog apgailėtinai atkakliai ir karštligiškai gamina melo produkciją. Tokie "moksliškai argumentuoti argumentai" tikrai garbės nedaro jiems, tuo labiau, kad užsakovai visada bevelija likti nuošalyje — tegul kas nors kitas raudonuoja prieš visuomenę, dorus žmones ar studentus. Todėl šiuo atveju V. Balkevičiaus kaip filosofijos dėstytojo, autoritetas gerokai susvyravo. Filosofijos dėstytojas privalo žinoti, kad filosofija yra mokslas, nagrinėjantis visuomenės ir mąstymo vystymosi visuotinius dėsnius (visuotinius, o ne V. Balkevičiaus ar jo užsakovų asmeninės mąstysenos dėsnius). Tai reikia įsidėmėti visiems, save besitituluojantiems filosofo vardu. Dėstant ir nagrinėjant vienpusišką, vienpartinę filosofiją, dar nereiškia, kad turime pagrindo vadintis filosofais. O, kad V. Balkevičius atstovauja vadinamajai filosofijai iš jėgos pozicijos, to jis ir pats neneigia. Nereikia specialaus išprusimo, ką reiškia toks "filosofinis" niuansas, kurį kun. J. Danylai savo straipsnyje "Jėzuitiškos tiesos prasmė" pateikia V. Balkevičius: "Visus skundus, kaltinimus ir reikalavimus įvairioms instancijoms jūs, klebone, atsiuntėte surašęs antrame mašinraščio egzemplioriuje. O kur dėjote pirmąjį? Pirmasis buvo skirtas 'eksportui'. Pirmieji egzemplioriai nukeliavo į pagrindinį savo paskirties punktą, į Vatikano radiją..." Tai štai kur nukrypo "filosofinis" dialogas. Pasirodo, kad tai nelygiateisių pusių kova, tokių užuominų reikšmę gerai žino kiekvienas kitamintis: rusas, lenkas, čekas ar afganistanietis, o ypač, žinoma, lietuvis katalikas. Ir dar vienas akivaizdus nelygiateisiškumo bruožas — kada senovės filosofai rinkdavosi į viešus disputus, jie savo pasisakymus, įrodymus bei išvedžiojimus skelbdavo visai auditorijai, tada nebuvo vienpusiškai privilegijuotos padėties. Visiems galiojo taisyklė: "Audiatur et altera pars", kurios visi garbingi žmonės sąžiningiausiai laikėsi. 

Skaityti daugiau...…