Iš kun. Alfonso Svarinsko laiško:
"Pasimatymas nukeltas į ateinančius metus (priklausė rugsėjo 9 d.). Taip Dievui patinka! Aš linksmas ir geroje nuotaikoje. (Jau du metai, kaip negauta nei ilgo, nei trumpo pasimatymo!) Esu gyvas ir sveikas. Sekmadieniais ilsiuosi, porą valandų ilgiau miegu, skaitau, meldžiuosi. Už viską dėkingas mūsų Viešpačiui Dievui. Man gyvenimas geras. Duok, Dieve, kad visi susitiktume danguje ir su visomis dangaus galybėmis giedotume 'šventas, šventas...'
Į meilę žmonės visuomet atsako meile, ypač vaikai ir jaunimas. Meilė Dievui ir žmonėms — tai amžina dorybė, nes tikėjimas ir viltis tik iki dangaus vartų.
Rugsėjo 7 d. kardinolo Juozapo mirties metinės. Gal tą vakarą galėtumėte jį prisiminti. Vaikai kryžiaus kelius apvaikščios, o šeimininkas pasimels." 1985.VIII.14.
Iš kun. Sigito Tamkevičiaus laiškų:
"Gegužės 6 d. pradėjau trečius nelaisvės metus. Per pora metų gerai pripratau prie naujų gyvenimo sąlygų, nors sakoma, kad prie nelaisvės priprasti negalima. Mano gyvenime beveik be pertraukos buvo vienoks ar kitoks režimas: 11 metų vidurinėje mokykloje nuolat girdėjau skambutį, tris metus kariuomenėje pagal komandą guliau ir kėliau, penkis metus Seminarijoje ne tik mokiausi filosofijos ir teologijos, bet ir išlaikiau išorinę ir vidinę — širdies, sąžinės drausmę.
Paskui sekė 21-eri darbo metai, kur irgi tiksliai — minutė į minutę — turėjau būti prie altoriaus, sakykloje, klausykloje... Gyvenimo skambutis kvietė ir kvietė: tai pas ligonius, tai į rekolekcijas, tai į kitas kunigiškas pareigas. Vis bėgau, skubėjau. Dabar irgi skambutis kviečia į darbą, poilsį, gulti ir kelti. Šitas skambutis yra man tarsi Viešpaties balsas: einu ten, kur jis kviečia ir širdyje esu ramus, nes žinau, kad Viešpats yra visada su manimi, net ir tomis valandėlėmis, kai Jo artumą kartais užmirštu (...) Ramybę, džiaugsmą ir palaimą atneša gyvenimas Dievo artumoje: kai keli ir guliesi, kai dirbi ir ilsiesi, kai esi sveikas ir ligos prispaustas ir visada žinai, kad su tavimi yra dangiškasis Tėvas, kad Jis tave myli, kad be Jo žinios net plaukas nuo galvos nenukris. Žmonės dažniausia sau nervus gadina todėl, kad bandė viso gyvenimo rūpesčius, bėdas susikrauti ant savo silpnų pečių ir per mažai pasitiki Viešpačiu. Iš tikrųjų, reikia padaryti viską, ką gali, o ko negali, nesikrimsdamas pavesk maldoje Dievui, tegul šis viską rikiuoja, tvarko. Buvo laikas, galėjau prie altoriaus pas Viešpatį užtarti gyvųjų ir mirusiųjų reikalus, sakyti pamokslus, teikti sakramentus, o dabar pagrindinis mano užsiėmimas — paprasčiausias fizinis darbas. Ar tai tragedija? Visai ne. Žmogaus gyvenime yra tik viena tragedija — Dievo neturėti arba nuo Jo atsiskirti per nuodėmę. Štai kas yra baisu! (...) Gyvenime nieko turbūt taip nereikia, kaip kantrybės. Kas neatsitiktų, viską ramiai priimti, išgyventi ir paaukoti Dievui. Manęs nebaido darbas ar nepatogumai, juk mūsų Mokytojas ilgus metus sunkiai dirbo ir savo darbu pašventė mūsų darbą ir mūsų vargus... Nelaisvėje norisi, kad laikas bėgtų kuo greičiau, dažnai mąstau apie tai, kad privalau norėti ne greito ir tuščio laiko bėgimo, bet, kad tas laikas būtų naudingas ir man, ir kitiems, kuriems paskyriau savo gyvenimą. Todėl kiekvieną dieną aukoju Dievui ir savo nelaisvę, ir artimųjų ilgesį, ir nuovargį, ir fizinius negalavimus, kai jų pasitaiko, ir visa, ką galima paaukoti, kad tik Viešpats būtų daugiau mylimas, kad žmonės artėtų prie amžinosios Tiesos ir Gėrio (...) 1985.V.10.
Rašo kun. Jonas-Kąstytis Matulionis:
"(...) Dėkoju už maldas, kurios mane lydi visur, o šiuo metu visą 2 mėnesių kelionę — nuo Vilniaus, Aušros Vartų miesto, iki lagerio Sibire, kuris nuo Tėvynės 6 tūkstančių kilometrų nuotolyje. Šituose Sibiro kraštuose daug buvo lietuvių tremtinių. Lagerin atvežė rugsėjo 8 d. rytą. Tėvynėje buvo gili naktis, nes 6 valandų skirtumas. Visą kelionę didžioji palydovė buvo malda, o ypatingai šį rytą. Šilinių pradžia — ir Dievo Motinos gimimo, ir mūsų Tėvynės šventė. Maldoje prisiminiau visus visus: Tėvynėje, lageryje, ligos patale ir darbo dienoje besitriūsiančius. Tos šešios dienos Vilniuje — Tėvynėje suteikė džiaugsmo visiems. Už šią dovaną visuomet dėkoju Dievui. O jeigu vėl paėmė — taip pat šventa Dievo valia — dėkoju už tai. Nieko nėra maloniau, kaip vykdyti Jo valią. Maldoje aš prašau ir jūsų prašau padėti malda, kad būčiau vykdytojas to, ko Dievas iš manęs nori. O kaip turiu daryti, Jis nurodys. Kas bebūtų ir kur bebūčiau, žinau, kad Dievas su manimi. Jis man davė viską — davė kunigystę. Už ją dėkoju ir prašau malonės, kad būčiau vertas jos. Padėkite ir jūs šitame prašyme. O gerieji žmonės, ar ne Viešpaties pasiųsti? Dviejų mėnesių kelionėje per šešis kalėjimus — Vilnių, Smolenską, Voronežą, Čeliabinską, Irkutską, Čitą — per Uralą iki gilaus Sibiro Dievo ranka nuostabiai vedė ir globojo. Čia buvo ir džiaugsmo, ir atgailai valandų. Nepažįstami sutikdavo taip, tarsi iš anksto kas būtų pranešęs, kad atvažiuoja kunigas. Visur sutikau žmonių, gerbiančių kunigystę, nežiūrint tiki Dievą ar ne. Parodydavo pagarbą, pasidalindavo reikalingiausiais dalykais. Tik vienas Dievas taip rūpinasi savo sutvertuoju žmogumi. Kristus mokė: "Prašykite ir gausite, ieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta". Buvo ir įžeidžiančių žodžių, juk šito taip pat reikia. Jei Kristų įžeidinėjo, ar gali būti kitaip su jo kariais — kunigais? Šis kelias, ši kelionė "Stolypinu" REIKALINGA ir daugeliui mūsų brolių kunigų, tada bus daugiau aukos dvasios ir meilės Dievui, Tėvynei ir žmogui...
Kaip aname, taip ir šiame lageryje rašyti ir iš rašančių gauti laiškus leidžiama tik rusų kalba (...).
Perduokite visiems sveikinimus, kas tik prisimena, meldžiasi, teiraujasi. Už visus meldžiuosi. Maldoje su visais, maldoje už visus". 1985.IX.14.
Kun. Jono-Kąstyčio Matulionio adresas:
674470 Čitinskaja obl.
Aginskij r-on
p. Novo-Orlovsk učr.
Lja-jag-14-11
Iš Vlado Lapienio laiško:
.jpg)
"(...) Iš Vilniaus mane išvežė balandžio 19 d., o į lagerį atvežė gegužės 28 d., kelionė truko daugiau nei 5 savaites, t.y. 39 paras.
Pskovo kalėjime, kameroje su kriminalistais teko išbūti nuo balandžio 20 d. iki gegužės 5 d. Kituose persiunčiamuose kalėjimuose, buvau trumpesnį laiką. Šiame lageryje nėra nė vieno kalinio mano amžiaus. Visi žymiai jaunesni už mane. Daugelis klausinėjo: 'Kodėl jūsų respublikos saugumas areštuoja, tardo, atiduoda teismams tokius senus žmones kaip jūs, kai nė viena sąjunginė ar autonominė respublika neteisia ir neatveža į lagerį tokio seno amžiaus žmonių?' Panašiai klausdavo ne tik kaliniai etapuose ar persiunčiamuose kalėjimuose, bet net kai kurie kalėjimo administracijos darbuotojai. I jų klausimą nežinojau, ką atsakyti.
Pildosi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiai: 'Būsite nekenčiami dėl mano vardo. Kurie ištvers iki galo, būsite išgelbėti' (Mt. 17,22).
(...) Visur ir visuomet pasitikėkime Dievo gerumu, kantrumu, išmintimi. Nepiktžodžiaukime, dėl Dievo siunčiamų išmėginimų. Jį mylintiems viskas išeina į gerą. Geriausia misija — kančia tarp kenčiančiųjų (...).
Su Jėzumi vargti nesunku, Jis pirmas eina, o aš tik Juo seku."
1985.VI.21.
