Perskaičius minėtus straipsnius, susidaro įspūdis, kad autoriai, vykdydami kažkieno nurodymus ar užsakymus tiesiog apgailėtinai atkakliai ir karštligiškai gamina melo produkciją. Tokie "moksliškai argumentuoti argumentai" tikrai garbės nedaro jiems, tuo labiau, kad užsakovai visada bevelija likti nuošalyje — tegul kas nors kitas raudonuoja prieš visuomenę, dorus žmones ar studentus. Todėl šiuo atveju V. Balkevičiaus kaip filosofijos dėstytojo, autoritetas gerokai susvyravo. Filosofijos dėstytojas privalo žinoti, kad filosofija yra mokslas, nagrinėjantis visuomenės ir mąstymo vystymosi visuotinius dėsnius (visuotinius, o ne V. Balkevičiaus ar jo užsakovų asmeninės mąstysenos dėsnius). Tai reikia įsidėmėti visiems, save besitituluojantiems filosofo vardu. Dėstant ir nagrinėjant vienpusišką, vienpartinę filosofiją, dar nereiškia, kad turime pagrindo vadintis filosofais. O, kad V. Balkevičius atstovauja vadinamajai filosofijai iš jėgos pozicijos, to jis ir pats neneigia. Nereikia specialaus išprusimo, ką reiškia toks "filosofinis" niuansas, kurį kun. J. Danylai savo straipsnyje "Jėzuitiškos tiesos prasmė" pateikia V. Balkevičius: "Visus skundus, kaltinimus ir reikalavimus įvairioms instancijoms jūs, klebone, atsiuntėte surašęs antrame mašinraščio egzemplioriuje. O kur dėjote pirmąjį? Pirmasis buvo skirtas 'eksportui'. Pirmieji egzemplioriai nukeliavo į pagrindinį savo paskirties punktą, į Vatikano radiją..." Tai štai kur nukrypo "filosofinis" dialogas. Pasirodo, kad tai nelygiateisių pusių kova, tokių užuominų reikšmę gerai žino kiekvienas kitamintis: rusas, lenkas, čekas ar afganistanietis, o ypač, žinoma, lietuvis katalikas. Ir dar vienas akivaizdus nelygiateisiškumo bruožas — kada senovės filosofai rinkdavosi į viešus disputus, jie savo pasisakymus, įrodymus bei išvedžiojimus skelbdavo visai auditorijai, tada nebuvo vienpusiškai privilegijuotos padėties. Visiems galiojo taisyklė: "Audiatur et altera pars", kurios visi garbingi žmonės sąžiningiausiai laikėsi.
O ką matome dabar? Nė vienas minėtas kun. J. Danylos raštas ar laiškas neatspausdintas ištisai. Kokį gi vaizdą gali susidaryti skaitytojas, jeigu V. Balkevičius cituoja tik keletą padrikų ištraukų? Panašiai esti ir su kitų mūsų sąžinės belaisvių pasisakymais, raštais ar pamokslais, kaip V. Petkaus, doc. V. Skuodžio, L. Dambrausko, kun. A. Svarinsko, kun. S. Tamkevičiaus ir kt. O kiek oficialioji spauda paskelbė juos visus smerkiančių ir šmeižiančių straipsnių?! Reiškia, "Quod licet jovi, non licet bovi".
1985 m. liepos 19 d. dienraštyje "Tiesa" J. Kazlauskas straipsnyje "Kaip gaminami šventuoliai"? pacitavo keletą A. Terlecko dienoraščio ištraukų. Bet juk tai vėl grubiausias žmogaus teisių, paleidimas — be asmens sutikimo niekas neturi teisės viešai publikuoti jo dienoraščio ar laiškų (TSRS Konstitucijos garantija). Straipsnyje cituojamos ištraukos taip iškraipytos, kad turbūt ir pats A. Terleckas jų neatpažino.
Savo dienoraščiuose A. Terleckas niekada neminėdavo vardų ar pavardžių, todėl ir prireikė saugumo papulk. Česnavičiui vyku pas A. Terlecką į tremties vietą iššifruoti kai kurias pavardes. A. Terleckas atsisakė tai daryti. Tada ir gimė minėtas straipsnis, kuriame labiausiai apjuodinta V. Petkaus pavardė — tai dar vienas melo industrijos kūrinys. Reiškia, ir Konstitucija galioja tik privilegijuotiems, o visiems kitiems, kaip toje K. Sajos pjesėje "Devynbėdžiai" — sūrmaišiai ar puodai ant galvų, kad žmonės negalėtų kalbėti ir dainuoti.
Jeigu J. Kazlauskas imasi valdiškos tiesos apologeto vaidmens, tai turėtų žinoti ir visus V. Petkaus nusikaltimus bei jų smulkmenas. Kai tuo tarpu dabar drįsta rašyti, kad V. Petkus, dirbdamas liaudies meno draugijos buhalteriu, vogė iš kasos pinigus, tik kažkodėl "pamiršo", kad už šį, Kazlausko žodžiais tariant, juodą darbą V. Petkaus niekas nenubaudė, nors tarybiniai įstatymai socialistinio turto grobstytojams yra ypatingai griežti. J. Kazlauskas spėjo laiku "pamiršti", kad V. Petkaus darbą tikrino net keletas revizijos komisijų ir jokių finansinės drausmės pažeidimų nesurado. O kaip būtų buvę patogu V. Petkų pasodinti už vagystę, tada nereikėtų jo veiklai taikyti politinio paragrafo ir būtų nuvainikuotas dar vienas, jų žodžiais tariant, "žmogaus teisių gynėjas ir kandidatas į šventuosius".
J. Kazlausko straipsnyje išryškėjo dar vienas "atradimas" — tai V. Petkaus bailumas. Apie tai J. Kazlauskas gali pasiteirauti, aišku, jei užteks pilietinės drąsos, kai kurių saugumo pareigūnų ir teismo dalyvių. Argi galima žmogui, dėl savo įsitikinimų trečią kartą pasirenkant nelaisvės pančius, priklijuoti bailio etiketę. V. Petkus niekada neslėpė savo vardo, nesidangstė jokiais slapyvardžiais (tardymo organai tai žino!). Tik bailys bijo šviesos ir teisybės! Tik bailys slepiasi už kitų nugaros! Tik bailys niekada neparodo savo tikrojo veido! Todėl negalima nepritarti vieno poeto mintims. Jis rašo:
.. .Jus kviečiu į paminklo atidengimą
nežinomam bailiui.
Paminklas sumanytas kukliai:
tuščias pjedestalas!
Pats bailys gali drąsiai pasislėpti
tarp kviestųjų,
nebijodamas, kad jį atpažins...
Savo straipsnyje J. Kazlauskas daug vietos skiria A. Terlecko "atgailai". Tarybinė teisė atgailą laiko reikšminga lengvinančia aplinkybe, tačiau tariamoji A. Terlecko "atgaila" nesusilaukė tinkamo atlygio. Atgailaujančiam stengiamasi padėti, deja, su A. Terlecku pasielgė priešingai.
1985 m. rugpjūčio mėnesį A. Terleckas gavo leidimą atvykti į brolio laidotuves Vilniuje. Namiškiai, nujausdami sunkią ir tolimą kelionę iš tremties, penkias paras uždelsė laidotuves, tačiau A. Terleckas vis tiek pavėlavo atvykti — brolį rado jau palaidotą, nes kelionėje pasitaikė įvairiausių trukdymų: vietoje lėktuvo — sunkvežimis ir pan. Štai ką reiškia būti politiniu kaliniu tremtiniu, o ne mėlynanosiu simuliantu!
V. Balkevičius, begindamas ateizmą, tikriausia ir pats netiki, kaip ir nemaža dalis ateistų (kad ateizmas — tai tik žmogaus sąžinės reikalas. Jei tai reikštų pasirinkimą tikėti ar netikėti, tai ateizmas nebūtų įtvirtintas Tarybų Sąjungos vidaus politikos rėmuose ir tokios valstybinės instancijos, kaip milicija ir saugumas, nesiimtų ateizmo gynėjo vaidmens, tuo tarpu dabartinė valstybinio saugumo praktinė veikla labiausiai nukreipta prieš tikinčiuosius: nė viena religinė šventė, nė vienas ypatingesnis mirusiųjų minėjimas, nė vienas tikinčiųjų susibūrimas neapsieina be saugumiečių dalyvavimo, neskaitant gausaus milicijos bei autoinspekcijos darbuotojų būrio) gal tai ir yra tikroji tarybinės sąžinės laisvės konstitucinė garantija! Tokios apsaugos ir garantijos gali pavydėti net ir žymiausi tarybiniai vadovai bei veikėjai. V. Balkevičius rašo: "...Ateizmas — tai humanizmas, tai kovos su blogiu pasaulėžiūrinė išraiška. Ateistai nelaukia gėrio iš dangaus, — jie patys kovoja prieš blogį. Jie stengiasi pakelti ir išaukštinti žmones, kuriuos jūs, klebone, visą laiką klupdėte ir dar tebeklupdote..." Aiškiau ir nebepasakysi, kad tas didžiausias blogis — tai tikėjimas ir tikintieji. Tačiau ar gali V. Balkevičius ir kt. nurodyti, kiek tikinčiųjų nuteista už žmogžudystes, vagystes, plėšikavimus, prievartavimus, kiek jų priverstinai gydoma venerinių ligų dispanseriuose arba nuo alkoholizmo, kiek atleidžiama iš gamyklų ar įstaigų už pravaikštas ir kt. nusikaltimus, kiek religingų šeimų vaikų "tobulinasi" priverčiamųjų darbų kolonijose? Įdomus būtų palyginimas su "humanistinio" ateizmo auklėjimo rezultatais!
Ką reiškia pakelti ir išaukštinti žmogų gali pasakyti tas, kuris turėjo kokių nors reikalų su tarybinėmis teisėtvarkos ir teisėsaugos organais, ypatingai saugumu. Tai ne žmogaus išaukštinimas, o pastanga paversti jį bailiu, išdaviku, veidmainiu, pastanga per prievartą įbrukti jam savo tiesas, iškreipti mąstyseną bei supainioti sąvokas. Skaudžiausia, kad ant šios "žmogaus išaukštinimo" meškerės susipainioja ne tik pasauliečiai, bet ir kunigai, klierikai, jų dėstytojai bei vadai... Kaip gudriai ir painiai suformuluotas šėtoniškas gundymas apie tiesą, artimo meilę, meilę priešams, apie Kristaus pasakytus žodžius: "Kas Dievo — Dievui, kas ciesoriaus — ciesoriui", apie rūpestį visos Lietuvos katalikų Bažnyčios likimu, apie kompromisinių sprendimų būtinumą ir t.t. Neįvertinimas visų šių gundymų ir nusilenkimas jiems — tai pasėka asmeniškos puikybės, bailumo, egoistinio požiūrio į daiktus ir reiškinius, tai neišmintingas pasitikėjimas vien savo jėgomis, atsisakant Dievo pagalbos, atmetant Kristaus Evangelinę tiesą. Tai apsidraudėlio filosofija — man taip saugiau, man taip patogiau. "Bailumas — išdavystės pradžia", — pasakė Nijolė Sadūnaitė. O poetė Janina Degutytė šaukte šaukia:
Neprarask tiesos savo lūpose,
neprarask tiesos,
kuri žydi tavo kraujuje
kaip erškėtis,
kuri — vienintelė varinėja kraują
nuo kojų ligi galvos,
ligi slapčiausių smegenų kertelių, —
nes kas gi daugiau?...
Kuri dar liepia akims atsimerkti
ir žiūrėti — būti liudininku, —
kuri įsako kojoms eiti tolyn,
tolyn — nesvarbu ar jėgų yra —
kuri priverčia rankas atriekti
duoną, išrauti piktžolę, įsiūti
sagą, — nes gal kažkam
kada nors prireiks to gyvenimo,
tos tiesos, kuri žydi kaip erškėtis
tavo kraujuje...
Tik neprarasti tiesos, Viešpatie,
tik neprarasti tiesos savo lūpose.
Tegul ji atsiveria kaip šulinys,
tegul praeinantis pamato jame
savo veidą, tegu žvaigždė
pamato savo blyksnį, o
medis savo šešėlį...
Tegul ji atsiveria
kaip erškėtis,
tegul pražysta
kaip žaizda...
Nagrinėdamas žmogaus humanistinį išaukštinimą, V. Balkevičius rašo: "...Mūsų visuomenėje jaunimas ir nauja žmonių karta natūraliai ir normaliau elgiasi, jiems nebūdingas skystas krikščioniškas altruizmas, jie drąsesni ir savarankiškesni, ir draugiškesni ir pan., nes argi moraliai ištižę žmonės galėtų pastatyti didžiulius miestus, fabrikus, tiesti gerus kelius, gaminti sudėtingas mašinas; šiuolaikinis žmogus vis labiau pats sprendžia, kaip pasielgti, o ne aklai vykdo išorines komandas ar vadinamuosius Dievo įsakymus..." Deja, eilinis žmogus V. Balkevičiaus minimą jaunimo "natūralumą ir drąsumą" mato tik kaip begėdišką glebėsčiavimąsi autobusuose, gatvėse, skveruose, liguistai iškreiptą požiūrį seksualiniais klausimais, į šeimą, į negimusių kūdikių žudymą, į savo pareigas žmogui ir pagalbą visuomenei. Argi pareiga žmogui ir pagalba silpnesniam — tai jau "skystas krikščioniškas altruizmas"?! Kokia gali būti kalba apie altruizmą, jeigu nuolatos skiepijama akla neapykanta klasiniam priešui (suprask, — kitaip mąstančiam), jeigu dauguma vaikams skirtų filmų vis dar kuriama karo tematika — mušk, žudyk priešą! Jeigu be jokios papildomos didaktikos vaikiška sąmonė nuodijama tokiomis ir panašiomis knygomis kaip "Lapinas Reinikis", kur visada triumfuoja ir laimi blogis, kur niekšai tampa nugalėtojais ir didvyriais. Ar ne todėl jauno žmogaus širdyje įsišaknijusi tokia nežabota neapykanta kitam žmogui, žvėriškas sadizmas ir nejautrumas kito skausmui? V. Balkevičius puikiai žino, kad net šiandieniai studentai — visuomeninio, politinio ir ekonominio valstybės gyvenimo ateitis — nesugeba (ar nenori) suregzti paprasčiausio sakinio, nepagražinę jo šlykščiausiais keiksmažodžiais. Pro tokį vulgarybių srautą dažnai sunku net sakinio prasmę suvokti. Klausimas, "ar gali morališkai ištižęs žmogus statyti didžiulius miestus, fabrikus"? V. Balkevičius kažkodėl nutyli, kad greta tų visų "sparčiųjų komjaunuoliškų" ar "svarbiausių penkmečio" statybų kuriasi ir kiti miestai, apsupti spygliuotomis vielomis, kuriuose vegetuoja "moralinio tobulumo" pavyzdžiai. Visgi reikėtų prisiminti, kad ir jų rankomis statyti bamai (LIC pastaba: Baikalo Amūro magistralė — geležinkelio linijos), hesai (LIC pastaba: hidroelektrinės stotys), neišskiriant Kauno, Kėdainių, Mažeikių, Sniečkaus, Alytaus, Elektrėnų ir kt. gamyklos bei įmonės. Taigi, kas šitas dehumanizuotas elementas — "saldus krikščioniškojo altruizmo" ar pragaištingos ateistinės veiklos rezultatas? Nors ano meto jaunimas "daugiausia žiūrėjo į ganomos karvės pasturgalį", — kaip rašo V. Balkevičius, bet jo sąžinė buvo švari, jo kalbos "nepuošė" importuoti epitetai, jo neauklėjo už spygliuotų vielų užtvarų bei kalėjimo grotų. Daugelis puikiai atsimena, kad visoje Lietuvoje buvo tik viena nepilnamečių auklėjimo kolonija Kalnaberžėje. O dabar? Dabar visos panašios įstaigos perpildytos ir neribotai plečiamos. Ateistai, atstovaujantys "demokratiškiausią pasaulio valstybę" su jos aukščiausios komunistinės moralės įstatymais, nieko tobulesnio jaunimo auklėjime nesugalvojo be priverčiamųjų darbų stovyklų, auklėjimo kolonijų ar spec. internatų. O juk dabartinis tarybinis jaunimas tai ne buržuazinio gyvenimo atplaišos, bet pačių ateistų vaikai ir anūkai.
Pagal Dievo suteiktos laisvos valios įstatymą visi turi teisę pasirinkti: amžiną tamsą ir puvėsių krūvą ar amžiną šviesą ir prasmingą gyvenimą!
