Ses. ONA VIRGINIJA KAVALIAUSKAITĖ
Skausmingi tylėjimai
1975 metų pabaigoje buvusi mūsų vienuolyno šeimininkė, geroji Onutė (ses. Ona Dranginytė), kuri tuo metu jau šeimininkavo pas kunigą Sigitą Tamkevičių, pakalbino mane dirbti Kybartų bažnyčioje. Darbas prie bažnyčios apskritai mane gąsdino. Tačiau gerai pažinojau ir mylėjau seserį Onutę, tad sutikau ir apsigyvenau šiame niūrokame miestelyje. "LKB Kroniką" jau buvau skaičiusi gyvendama Kaune. Daug apie ją girdėdavau ir iš užsienio radijo stočių.
Pilypas
Į Kybartų kleboniją atvažiuodavo mielo veido seneliukas, vardu Pilypas. Jo apsilankymai atrodė labai paslaptingi. Nuojauta man sakė, kad jis turi ryšį su "LKB Kronika". Kartą užsienio radijo stotys pranešė, kad suimtas Vladas Lapienis kartu su Jonu Kastyčiu Matulioniu. Pradėjau galvoti, ar tik jis nebus tas Pilypas. Vieną vakarą po Vatikano radijo laidos paklausiau kleboną. Abejonės pasitvirtino, o klebono veidas tarsi suakmenėjo. Supratau, kad jam labai sunku. Tylėjau ir galvojau, kokia aš kvaila, ar reikėjo klausti... Tada daug ką supratau.
Perrašinėju knygas vaikams
Mokydama vaikus ir jaunimą mačiau, kaip jiems trūksta religinės literatūros. Laisvesniu nuo darbų laiku pramokau rašyti rašomąja mašinėle ir ėmiau perrašinėti nedideles religines knygeles. Netrukus klebonas paprašė perrašyti kai kuriuos "Kronikai" skirtus rankraščius. Vėliau perrašinėdavau vis dažniau. Pagaliau kaip reikiant įsitraukus į šį darbą, reikėdavo nuvažiuoti į vieną ar kitą Lietuvos vietovę ką nors pasakyti, perduoti ar parvežti "Kronikai" medžiagos.
Pirmieji išbandymai
Kartą, važiuodama iš Dūkšto, vežiausi apystorį voką su rašiniais "Kronikai". Lyg tyčia šalia manęs atsisėdo milicininkas. Įtampa atlėgo tik tada, kai jis Vilniaus geležinkelio stotyje išlipo. Namo grįžau keliomis dienomis vėliau, nei buvo sutarta, mat informacijos nebuvo galutinai parengtos, reikėjo padėti užbaigti. Klebonas ir šeimininkė jau manė, kad atsitiko kas negero.
Areštai
Išgirdome, kad areštavo Buzą... Klebonas paprašė nuvažiuoti perspėti Kaišiadorių vargoninką Anastazą Janulį. Supratau, kad reikia būti atsargiai. Į Kaišiadoris išvažiavau anksti rytą traukiniu, o kad nukreipčiau kitų dėmesį, bilietą nusipirkau į Vilnių. Nuvažiavusi nuėjau į bažnyčią. Tuščia. Tiesa, dar buvo ankstus rytas, bet nuojauta tarsi sakė, kad kažkas negero atsitiko. Vargonų durys užrakintos. Pasidarė dar nejaukiau ir pradėjau melstis, o mintys kažin kur. Žiūriu, klausykloje sėdi vikaras. Manau, prieisiu ir paklausiu, kada bus šv. Mišios. Išsigandau, kai man, dar nepradėjus klausti, nepažįstamas kunigas tyliai pasakė, jog vakar Kaune tik išlipusį iš traukinio suėmė jų vargoninką A. Janulį. Su savimi jis turėjęs daug "Kronikų". Padėkojau už informaciją ir išėjau iš bažnyčios. Visą kelią galvojau, kaip grįžus reikės pasakyti apie dar vieną areštą, visi labai susikrims. Ir iš tikrųjų po tokių žinių ilgai skausmingai tylėjome...
Krata klebonijoje
Vieną dieną klebonas paprašė padauginti paskutinį "Kronikos" numerį. Sutikau. Maniau, kitą savaitę, pirmadienį, sutvarkysiu bažnyčią ir pradėsiu dirbti. Iki šeštadienio kelis kartus perrašysiu. Pirmadienį vakare paklausiau, ar rytoj galėsiu eiti pas Petrikienę (kybartietė moteris, kurios namuose buvo spausdinama "Kronika") ir pradėti spausdinti. Klebonas pasakė, kad yra pirmesnių už mane: atvažiavo sesuo Genovaitė Navickaitė ir ji perrašys.
Tos pačios savaitės penktadienio rytą (1980 m. balandžio 17 d.), mums bevalgant pusryčius, pro langą praėjo keletas vyrų. Klebonas, manydamas, kad atėjo interesantai ar turistai, pakilo atidaryti durų, ir neprašyti svečiai sugriuvo į koridorių. Iš pradžių nesupratome, kas atsitiko: nepažįstamieji, nespėję žmoniškai pasisveikinti, perlėkė kambarius, užlipo ir į antrą aukštą. Tik tada, kai šeimininkei neleido pašerti šuns, supratome, jog tai krata. Meldžiau Dievą, kad gelbėtų mano aplaidumą, iš vakaro patingėjau į slėptuvę padėti Genovaitės Navickaitės padaugintus "Kronikos" numerius: 8 egzempliorius buvau palikusi ūkiniame pastate. (Vėliau Genovaitei Navickaitei ilgai reikėjo aiškintis tardymuose, kaip jos mašinėle perrašyta "Kronika" atsidūrė klebonijoje.) Vakare sužinojau, kad krata buvo padaryta ir pas Petrikienę, saugumiečiai ją gerokai įgąsdino, o Genovaitę Navickaitę išsivežė į Vilnių. Buvo aišku, kad jos nepaleis. O man smelkėsi mintis: "Viešpatie, turbūt dar neatėjo mano valanda, kad apsaugojai..."
Rytojaus dieną klebonas buvo iškviestas į Vilkaviškio saugumą tardymui. Susitaikėme su mintimi, kad į namus tikriausiai negrįš... Ryte dar parodė vieną slėptuvę, pasakė, ką arešto atveju reikėtų sutvarkyti. Atsisveikindamas dar bandė šypsotis, tarsi norėjo mus padrąsinti, bet jau nebepajėgėme sulaikyti ašarų. Raminomės ir stengėmės palaikyti viltį, kad gal dar nesuims. Apie vidurdienį, pagalvojusi, kad galbūt jau prasidėjo tardymas, atsiklaupiau maldai.
Sukalbėjau dalį Rožančiaus ir užsnūdau, nes naktį buvau nemiegojusi. Staiga virtuvėje išgirdau skardų juoką. Grįžo. Tą dieną tardymas neįvyko.
Pirmadienį sužinojome, kad Bagotosios klebonijoje, bedauginant "Kroniką", suimta sesuo Onutė Vitkauskaitė. Vėl neramu.
Pirmas tardymas
Pirmas tardymas paliko ypač nemalonų įspūdį. Tardytojas Gavėnas bandė įteigti, kad kratos metu iš mano kambario paimti daiktai yra ne mano, bet kun. S. Tamkevičiaus. Įžeidinėjo, gąsdino, kad patvirtinčiau jo nuomonę. Namo grįžau labai išvargusi ir maniau, kad neištversiu. Pailsėjau ir išsimiegojusi atidžiai pergalvojau, ką kalbėjau per tardymą, ar tikrai niekam nepakenkiau. Vakarykštė diena atrodė lyg slogus sapnas.
Ir vėl tas pats darbas. Tik dažniau reikėdavo kur nors važiuoti parvežti informacijos, straipsnelių. Išmokau pakeisti mašinėlės šriftą. Tai buvo nemalonus darbas, bet vėliau įpratau. Teko talkinti fotografuojant "Kroniką", kad būtų galima ją išvežti į Vakarus.
Kunigo Alfonso Svarinsko areštas
1983 m. sausio 26 d. kaip visuomet vykau į Viduklę pas kun. Alfonsą Svarinską parvežti "Kronikai" straipsnelių. Tą dieną jis laukė laidotuvių ir turėjo labai mažai laiko. Ilgai neužtrukusi pasiėmiau medžiagą, išėjau į Klaipėdos kelią ir, susi stabdžiusi kažkokią mašiną, grįžau į Kybartus. Rašinius palikau kambaryje, o pati nuėjau į bažnyčią. Čia pastebėjau įtartiną vyriškį. Pagalvojau, gal mane parlydėjo. Pasidarė neramu, kad ir vėl nepadėjau rašinių į slėptuvę. O jei klebonijoje krata? Paprašiau patarnautoją berniuką, kad šis po šv. Mišių pasektų įtariamąjį, o pati, priėmusi šv. Komuniją, kuo skubiausiai grįžau į kleboniją. Aplink kleboniją atrodė ramu. Klebonas tomis dienomis gydėsi Druskininkuose. Abi su šeimininke spėliojome, ko sunerimo saugumas. Tik vėlai vakare paskambino vidukliečiai, pranešdami, kad suėmė jų kleboną. Buvo aišku, kad toks pat likimas laukia ir mūsų klebono.
Dar spėjo išeiti keli "Kronikos" numeriai. Dabar jau viskas vyko kur kas atsargiau. Nė valandėlei nepalikdavome tuščios klebonijos: ką žinai, kam ateis noras slapta pašeimininkauti?
Nauji vargai
Gegužės 6 d. kun. Alfonso Svarinsko teisme suėmė mūsų kleboną. Kas bus su "Kronika"? Niekas nerodė didelio noro ją perimti. Kas dieną tikėjomės kratos, neturėjome įsirengę slėptuvių, o ir pačios ne iš drąsiųjų. Kartais net pyktelėdavome, kad žmonės save saugo, o kitiems gana nejautrūs. Apskritai po kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus areštų buvo aišku, kad pagrindinis KGB dėmesys atkreiptas į kunigus... Buvo daromas spaudimas TTGKK nariams.
Beliko išsiaiškinti, ką kuri mokame. Džiaugiausi, kad jau beveik moku vairuoti mašiną, spausdinti rašomąja mašinėle, pakeisti šriftą. Po klebono arešto kurį laiką buvo kiek sunkiau gauti "Kronikai" straipsnelių. Žmonės - net ir kunigai - buvo įbauginti. Būdavo, paprašai ką nors, kad aprašytų prieš kelias dienas vykusį tardymą, o žmogus išsisukinėja, esą nieko ypatingo per tardymą nebuvo, nėra ką rašyti, ir panašiai.
Dievo Apvaizdos globa
Kurį laiką Kybartuose buvo laikomas "Kronikos" archyvas. Pasitarėme, kad nesaugųjį čia laikyti. Kun. Jonas Boruta pažadėjo surasti vietą. Ankstų sekmadienio rytą kartu su bažnyčios patarnautoju Romu Žemaičiu išvažiavome iš namų. R. Žemaitis nežinojo, nei ką vežu, nei kur važiuoju. Kadangi tolima kelionė, vienai buvo nedrąsu važiuoti. Kas žino, gali mašina sugesti. O pati galvojau, jei kas atsitiks, jis galės viską papasakoti.
Simne prie pat mano tėvų namų prieš posūkį stovėjo draudžiamas ženklas "40", už kelių metrų "20" ir galiausiai "Stop". Keli milicininkai ir civiliai apsirengę vyriškiai smulkiai krėtė sustabdytą mašiną. Sustojau ir aš, - kojos pradėjo drebėti. Žiūriu, kad jie į mane nereaguoja, įsijungiau pirmą pavarą ir važiuoju. Taip ir pravažiavau. Nuvažiavau į aikštelę, pastačiau mašiną ir parėjau namo, o mama ir sako: "Vaikeli, kaip tu pravažiavai, aš žiūrėjau pro langą ir galvojau, kaip jie prie tavęs neprieina. Jie čia nuo vidurnakčio krečia kiekvieną mašiną, net įrankių dėžes apžiūri". Pasidarė nejauku toliau važiuoti. Priekyje dar laukė pora didelių sankryžų. Ačiū Dievui, į sutartą vietą nuvykau laimingai.
Po vienos kratos buvome nutarę namie nespausdinti. Paėmiau dalį straipsnelių ir išvažiavau į Marijampolę. Nusprendžiau mašiną pastatyti kiek toliau nuo namų, kuriuose rengiausi spausdinti. Pėsčia nuėjau iki jų, bet niekas neįleidžia, - tikriausiai nebuvo namie. Grįžtant prie mašinos jau stovėjo kelios kitos mašinos. Du vyrai išlipo iš automobilio "Volga" ir kažką kalbėdamiesi ėjo link manęs. Supratau, kad aš jiems reikalinga. Net nepažiūrėjusi į savo mašiną, praėjau pro šalį ir nuėjau į bažnyčią. "Viešpatie, Tu gi matai... padėk!" - meldžiausi ne kartą. Pasimeldusi grįžau atgal. "Volgoje" sėdėjo tie patys vyriškiai. Pradėjau važiuoti, jie iš paskos. Išvažiavusi iš miesto, pasukau link Mokolų, kur gyveno mano sesuo. Jie nuvažiavo link Vilkaviškio. Po gero pusvalandžio nutariau važiuoti namo. Atrodo, kelyje jau nebesekė.
Šie keli epizodai iš mano, kaip "Kronikos" ryšininkės ir perrašinėtojos, atsiminimų rodo, kad Dievo Apvaizda tikrai buvo arčiausia pačiu sunkiausiu "Kronikai" laiku. Labai daug teko sutikti gerų, pasišventusių kunigų ir pasauliečių. Ypač tai jaučiau po klebono arešto: susitinku kokį kybartietį, tas ir sako: "Gal reikia ką nors iš klebonijos paslėpti, pas jus juk gali būti krata". Vienas iš tokių nenuilstančių pagalbininkų buvo Kybartų bažnyčios zakristijonas Petras Ferensas. Jis ypač daug talkino įrengiant slėptuves. O mašinėlę kur daugiau benuneši, jei ne pas Želvienę ar Griškaičius, Norkus. Kur važiuosi, kai streikuoja rašomoji mašinėlė ar reikia šriftą pakeisti, perlituoti raides - jei ne pas Alytaus vikarą kun. Antaną Gražulį?! Čia sulaukdavau ne tik techninės pagalbos, bet ir dvasinio pastiprinimo. Visada padrąsindavo, kad sunkumai praeis. Po tokių apsilankymų dangus atrodydavo žydresnis.
Šalia "Kronikos" darbų daug teko bendrauti su "Aušros" redaktoriumi kun. Lionginu Kunevičiumi. Su "Kronikos" medžiaga pas mus daug suplaukdavo straipsnelių ir "Aušrai"; juos reikėjo pristatyti į Būdvietį, o vėliau - į Lukšius. Per tuos šešetą metų, regėdama kun. L. Kunevičiaus pasiaukojimą, atsidavimą "Aušrai", dažnai pajusdavau gėdą, kad "Kronikos" bendradarbiai kartais nesidrovėdavo parodyti ir silpnumo, ypač pačioje pradžioje po kun. S. Tamkevičiaus arešto. Kun. L. Kunevičius kantriai, beveik be pagalbininkų rengė numerį po numerio, nors ir visi parapijos reikalai gulė tik ant jo pečių. Mano misija buvo atgabenti jam skirtus "Aušrai" rašinius ir paimti jau išleistą numerį, kurį kartu su "Kronika" nufotografuodavome ir paruošdavome kelionei į Vakarus.
