-
Svetainės pradžia
- 29 Kronika 1977 m.
• Vladas Lapienis saugumo kalėjime, teismas
1977 m. rugpiūčio 26
Eina nuo 1972 m.
Apie gyvenimą saugumo izoliatoriuje sunku tiksliai ką nors spręsti, nes kaliniai viską laiškuose negali rašyti— nepraleidžia cenzūra. V. Lapienis viename laiške skundžiasi: „Tardytojas sakė, kad man leidžiama parašyti po vieną laišką per mėnesį ir juose galima rašyti tik buitiniai reikalai. O šių reikalų kalėjime yra labai maža, jie kasdien kartojasi ir neįdomūs. Kartais netyčia berašant viena kita mintis ima ir nukrypsta nuo reikalingo standarto. Ir žiūrėk, už vienos ar dviejų savaičių jau ir praneša, kad cenzūra laiško nepraleido ir todėl tenka rašyti vėl iš naujo".
V. Lapienio laiškai yra įdomūs tuo, kad greta buitinių reikalų randame gražių minčių, svarstymų ir padrąsinimų. Jis rašo žmonai: „Kai būdavau namuose, tai dažnai Tau pasakodavau skaitytų knygų ar laikraščių ištraukas ar įdomias mintis. Todėl senu papratimu... tai padarysiu ir šiame laiške". Ir taip kiekviename laiške randame pluoštelį gražių minčių. Pvz.:
„Kartais atsitinka, kad žmogaus gyvenimas tam tikrais momentais pasikeičia taip, jog per kelias dienas, savaites ar mėnesius patiria ir pergyvena daugiau, negu kitais atvejais per metus ar keletą metų... Malda man ir čia nėra sunki pareiga ar sausas įprotis, bet gyvas bendravimas su Dievu... Dabar daugiau negu bet kada suprantu, kokia turininga malda „Pater noster", nuostabiai graži—„Ave Maria", o jau „Credo"—tai tikras tikėjimo lobynas... Dievo malonė pasiekia ir čia: aplanko, paguodžia, sustiprina. Dievas mato kiekvieną sielos krūptelėjimą. Nuo Jo visareginčios akies nieko nenuslėpsi... Eidamas gyvenimo keliu, prieini kryžkelę, kurioje, kaip tam pasakos didvyriui, yra parašyta fatali dilema: eisi vienu keliu—pražudysi savo sielą; eisi kitu keliu—sutiksi daug kančių bei vargo. Belieka pasirinkti, kuriuo keliu eiti! Be abejo, griežtos prievartinės priemonės labai vargina žmogų, didina pasiilgimą artimųjų. Iš nostalgijos jautresnio žmogaus sveikata gali visai pairti. Tačiau ir sunkiausiose situacijose nė valandėlei negalima pamiršti, kad esi Dievo įsūnis ir reikės duoti atskaitą iš visų savo žodžių, minčių ir darbų...
P A R E I Š K I M A S
dėl Romos Katalikų Bažnyčios bei kitų
tikinčiųjų padėties Lietuvoje
Tarybų Sąjungoje kova su religija yra programinis Komunistų partijos reikalavimas. „Sąžinės laisvė" čia suprantama savaip. A. Veščikovas savo brošiūroje „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus" (Vilnius, 1963 m.) sąžinės laisvę nusako šitaip: „Mūsiškuoju sąžinės laisvės supratimu yra galutinis visų žmonių išsivadavimas nuo religinių prietarų" (10 p.). Tą pačią mintį išreiškia ir J. Aničas su Rimaičiu brošiūroje „Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvė" (Vilnius, 1970 m.): „Tikra sąžinės laisvė galima tik tada (...) kai visomis turimomis mokslo, kultūros ir ideologijos priemonėmis siekiama padėti žmogui išsilaisvinti iš antimokslinės religinės pasaulėžiūros įtakos. Kol tikintys nėra atsikratę religinių prietarų, tol negali būti visiškos sąžinės laisvės" (54 p.).
Šitoks sąžinės laisvės supratimas ir aiškinimas prieštarauja pats sau: kur yra prievarta, suvaržymas, kova, ten negali būti laisvės. Tuo pačiu jis prieštarauja ir tarptautiniams įsipareigojimams: „Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai", „Helsinkio Baigiamajam aktui", „Tarptautiniam ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktui" bei „Tarptautiniam pilietinių teisių paktui".
TSRS Konstitucinės Komisijos Pirmininkui
L. BREŽNEVUI
Kun. St. Valiukėno,
Vilniaus, Kretingos 7, bt. 3,
P a r e i š k i m a s
Siūlau išbraukti iš Konstitucijos projekto 52 str. žodžius: „vykdyti ateistinę propagandą", arba po žodžio „vykdyti" jdėti „religinę ir", tuomet sakinys skambėtų: „vykdyti religinę ir ateistinę propagandą".
Įteisinus tik ateistinę propagandą ir padarius ją valstybine (kaip iki šiol), tuo būdu panaikinama sąžinės laisvė, perbraukiama Konstitucijos 52 str. pirmoji dalis ir prieštaraujama Konstitucijos projekto 34 ir 35 str., nes ateistai daromi pilnateisiais valstybės šeimininkais, o tikintieji turi teisę tik „išpažinti bent kurią religiją ir atlikinėti religines apeigas", žinoma, su sąlyga, jei ateistai, kaip pilnateisiai piliečiai ir valstybės šeimininkai, nepanorės brautis į tikinčiųjų sąžinę, jei nemėgins juos perauklėti drastiškomis priemonėmis ir skriausti: šalinti iš darbo, rašyti jiems blogas charakteristikas, trukdyti siekti aukštojo mokslo; naudoti tikinčiųjų lėšas ateistinei propagandai, savintis „kulto atlikimui būtiną turtą" (LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1976.VII.28 d. įsako str. 22), priverstinai reikalauti studijuoti ateizmą (yra ateizmo katedros, bet nėra religinių) ir panašiai. Žodžiu, ateistai privilegijuojami, o tikintieji daromi jų valios paklusniais vykdytojais.
Kaunas
Rugpiūčio mėn. viduryje Religijų reikalų taryba pranešė seminarijos vadovybei, kuriems kandidatams valdžia leido mokytis Kunigų seminarijoje. Į I—jį filosofijos kursą leista 20 kandidatų. Pareiškimų mokytis seminarijoje buvo daugiau kaip 40. šitaip „demokratiškiausia" 'pasaulyje valdžia „nesikiša" į bažnyčios vidaus reikalus.
Stojantieji į seminariją buvo daug kartų uoliai verbuojami dirbti KGB agentais. Saugumiečiai uoliausiai verbuoja savo agentais bailius, neprincipingus ir savyje užsidariusius klierikus. Jie vengia verbuoti drąsius ir atvirus jaunuolius, kad šie neatskleistų KGB nusikalstamos veiklos.
Labai gaila, bet ir šiais metais į seminariją įstojo keletas netinkamų kandidatų, o nemažas būrelis gerų kandidatų buvo atmestas.
Šiauliai
1977 m. rugpiūčio 23 d. į Vilniaus Saugumo komitetą buvo iškviesta šiaulietė Petkevičienė. Dvi dienas ji buvo klausinėjama ryšium su Balio Gajausko byla. Pradžioje apklausinėjo tardytojas Kazys. Savo grubumu ir necenzūriškais žodžiais jis priminė baisiuosius Berijos laikus.
Taip pat buvo tardytas ir Petkevičius. Tardytojai Petkevičiams siūlė išvykti į užsienį.
* * *
Vilnius
1977 m. rugpiūčio 23 d. apie 13 vai. Vilniaus geležinkelio stotyje saugumas suėmė Lietuviškosios Helsinkio grupės narį Viktorą Petkų ir vieną jaunuolį (pavardė nežinoma). Sekančią dieną po tardymo vaikinas buvo paleistas. Po pietų V. Petkaus bute padaryta krata ir paimta 2 rašomosios mašinėlės ir daug dokumentinės medžiagos.
Dabar Viktoras Petkus laikomas Valstybės saugumo kalėjime: Vilnius, Lenino 40.
Vilnius
Tuo pačiu metu buvo areštuotas ir inž. ekonomistas Antanas Terleckas. Jo namuose saugumiečiai pradėjo kratą 23 d. pavakarį ir pabaigė kitą dieną apie 17 vai. Iškasinėjo sodą ir apie gyvenamąjį namą. Rado daug paslėptos medžiagos. A. Terlecką po kelių dienų tardymo paleido, privertę pasirašyti pasižadėjimą, kad ateityje neveiksiąs prieš tarybų valdžią.
„Aušra" Nr. 7. Numeryje rašoma apie Kryžių kalno niokiojimą, kultūrinio palikimo darkymą; užbaigiamas rašinys apie Baltarusijos lietuvių vargus. Straipsnyje „Kieno kreivas veidrodis?" faktais atsakoma į rašytojo J. Baltušio propagandinį straipsnį. Numeryje įvestas naujas skyrius—„SOS! SOS! SOS!", kuriame bus pateikiami labiausiai įsidėmėtini dabarties įvykiai ir skaudžiausi persekiojimo ir nutautinimo atvejai.
* * *
„Rūpintojėlis" Nr. 2. Labiausiai dėmesio vertas straipsnis „Ko iš mūsų reikalauja painus šių dienų gyvenimo rezginys?" Autorius nagrinėja sekuliarizacijos problemą ir siūlo veikimo gaires, kaip pasipriešinti plintančiai bedievybei (pasauliečių apaštalavimas, kova su baime ir kt.).
Numeryje rašoma apie lietuvį poetą O. Milašių, ar Bažnyčia lenkino Lietuvą ir kt. Leidinys apima 66 puslapius.
* * *
„Dievas ir Tėvynė" Nr. 5. Daug vietos numeryje skirta dialektinio materializmo kritikai, pateikiami Dievo buvimo įrodymai. Straipsnyje „Garbinga mokytoja" pasakojama apie mokyt. Reginos Procevičiūtės gyvenimą ir mirtį. Labai pageidautina, kad „Dievas ir Tėvynė" ir toliau rinktų medžiagą apie taurius lietuvius, kurie sunkiausiose sąlygose išliko heroiškai ištikimi Dievui ir Tėvynei. Leidinio apimtis—81 p.
* * *
Lietuvi, nepamiršk!
P. Plumpa, P. Petronis, N. Sadūnaitė, S. Kovaliovas, O. Pranskūnaitė, V. Lapienis, V. Petkus ir kiti neša nelaisvės pančius, kad tu galėtum laisvai tikėti ir gyventi!
* * *