Apie gyvenimą saugumo izoliatoriuje sunku tiksliai ką nors spręsti, nes kaliniai viską laiškuose negali rašyti— nepraleidžia cenzūra. V. Lapienis viename laiške skundžiasi: „Tardytojas sakė, kad man leidžiama parašyti po vieną laišką per mėnesį ir juose galima rašyti tik buitiniai reikalai. O šių reikalų kalėjime yra labai maža, jie kasdien kartojasi ir neįdomūs. Kartais netyčia berašant viena kita mintis ima ir nukrypsta nuo reikalingo standarto. Ir žiūrėk, už vienos ar dviejų savaičių jau ir praneša, kad cenzūra laiško nepraleido ir todėl tenka rašyti vėl iš naujo".
V. Lapienio laiškai yra įdomūs tuo, kad greta buitinių reikalų randame gražių minčių, svarstymų ir padrąsinimų. Jis rašo žmonai: „Kai būdavau namuose, tai dažnai Tau pasakodavau skaitytų knygų ar laikraščių ištraukas ar įdomias mintis. Todėl senu papratimu... tai padarysiu ir šiame laiške". Ir taip kiekviename laiške randame pluoštelį gražių minčių. Pvz.:
„Kartais atsitinka, kad žmogaus gyvenimas tam tikrais momentais pasikeičia taip, jog per kelias dienas, savaites ar mėnesius patiria ir pergyvena daugiau, negu kitais atvejais per metus ar keletą metų... Malda man ir čia nėra sunki pareiga ar sausas įprotis, bet gyvas bendravimas su Dievu... Dabar daugiau negu bet kada suprantu, kokia turininga malda „Pater noster", nuostabiai graži—„Ave Maria", o jau „Credo"—tai tikras tikėjimo lobynas... Dievo malonė pasiekia ir čia: aplanko, paguodžia, sustiprina. Dievas mato kiekvieną sielos krūptelėjimą. Nuo Jo visareginčios akies nieko nenuslėpsi... Eidamas gyvenimo keliu, prieini kryžkelę, kurioje, kaip tam pasakos didvyriui, yra parašyta fatali dilema: eisi vienu keliu—pražudysi savo sielą; eisi kitu keliu—sutiksi daug kančių bei vargo. Belieka pasirinkti, kuriuo keliu eiti! Be abejo, griežtos prievartinės priemonės labai vargina žmogų, didina pasiilgimą artimųjų. Iš nostalgijos jautresnio žmogaus sveikata gali visai pairti. Tačiau ir sunkiausiose situacijose nė valandėlei negalima pamiršti, kad esi Dievo įsūnis ir reikės duoti atskaitą iš visų savo žodžių, minčių ir darbų...
Kokia didelė Dievo dovana yra meilė. Ji sušvelnina kančias. Rusų rašytojas Dostojevskis sakė: „Tegul jie keikia, o mes vis dėl to juos mylėsime, jie ir neatsilaikys prieš mūsų meilę".
Kalinys nuolatos prašo savo žmonos, kad ji, rašydama laišką, įrašytų „bent kokią trumpą rytmetinę maldelę ir iš šv. Rašto vieną kitą neilgą citatą. Nerašyk ilgų maldų ar ilgų citatų, nes ateistai vis tiek man jų neperduos... Tavo laiškų aš visuomet laukiau ir laukiu. Nelaukiu tik tokių, kur nė žodelio nėra apie dvasinį gyvenimą. Tikėjimo tiesų trupinėliai yra vertesni už auksą".
Didelis tikėjimas ir pasitikėjimas Dievo Apvaizda suteikė suimtajam, nežiūrint jo silpnos sveikatos, dvasinės stiprybės. Vasario mėnesį jis taip apibūdina savo nuotaikas: „Dar niekada aš nebuvau tokioje būsenoje kaip dabar. Esu ramus kaip niekada. Niekam nejaučiu neapykantos, nei piktumo. Nieko nebijau, išskyrus staigius bildesius...
Dėl susidariusios sunkesnės situacijos patarčiau Tau nepulti taip į neviltį. Argi yra kur nors šv. Rašte pasakyta, kad šios žemės piliečių gyvenimo kelias yra rožėmis klotas?"
Labai realiai suprasdamas savo padėtį, V. Lapienis prašo žmoną neieškoti advokatų būsimai bylai. „Tu esi katalikė, ir aš taip pat tikintis, o advokatas Kudaba yra ateistas-bedievis, tai kaip jis gali apginti mane, būdamas antireliginių pažiūrų? Tokie gynėjai yra ir saugumiečiai... Be to, tokiai bylai, kaip mano dabartinė, kad ir kažin koks advokatas absoliučiai nieko negali padėti. Tai koks gi gali būti gynėjas ir Tau patarėjas, jeigu yra bejėgis...
Todėl dar kartą nuoširdžiai prašau Tave, iki pasibaigs teismas, niekada mano bylos reikalu nesikreipti nei pas advokatą, nei pas jokį kitą valdžios pareigūną, nes tai pasunkins ir taip jai nelengvą mano padėtį.
Pati savo laiške rašei, kad be manęs esi patyrusi gana daug klastos, tai ar verta ir toliau leisti save klaidinti? Nueik nedelsdama į juridinę konsultaciją ir pasakyk ' advokatui Kudabai, kad aš griežtai atsisakau nuo gynėjo, ir mano bylos reikalu niekada per jį nesikreipk.
Jei tikrai nori man padėti, tai kaip gali dažniau nueik pas Jėzų Tabernakulyje, o taip pat pas Motinėlę Mariją. Ir ten viską, viską pasakyk, tenai paprašyk pagalbos, patarimo bei apgynimo sau ir man. Tenai tikrai nepatirsi nei klastos, nei apgaulės...
Dėl manęs Tu nepergyvenk, nes gerai prisimenu, ką yra pasakęs apaštalų kunigaikštis šv. Petras: „Nes koks gi yra gyrius, jei nuplakti už nusikaltimus jūs tai kenčiate? Bet jei gera darydami kantriai kenčiate, tai yra malonė pas Dievą. Nes tam jūs ir esate pašaukti..." (L Pt 20-21).
Su Dievu visur būti gera...
Taip pat noriu pabūti vienas su savo mintimis, su savo atskiru pasauliu ir į tą pasaulį giliau pažvelgti. Be to, dažnai prisimenu palaimintojo Maksimilijono Kolbės gyvenimą, ypač jo gyvenimo pabaigą, ir mano kančios atrodo labai menkos, palyginus su jo kančiomis. „Aš eisiu savo keliu, kančia išpirkdamas jaunystės paklydimus ir nieko nepaisydamas, kas ką apie mane manytų ar sakytų" (V. Mykolaitis-Putinas).
Savo laiškuose apie kalėjimo-izoliatoriaus buitines sąlygas V. Lapienis tiesiogiai nieko nerašo. Apie jas mes galime spręsti iš dažnokų nusiskundimų dėl pablogėjusios sveikatos. 1976 m. lapkričio 12 d. laiške rašoma:
„Viršutinės kelnės jau pradėjo plyšti, o svarbiausia, tai labai smunka, nežinau, ar juosmuo padidėjo, ar mano pilvas sumažėjo... širdis keletą kartų buvo sustreikavusi.
Nelengva jai tokiame amžiuje priprasti prie naujo gyvenimo būdo. Ar ji pripras ir susitaikys su šiuo režimu, ar visai sustos dirbusi,—tai nežinau. Be to, dažnai skauda galvą".
Gruodžio 25 d. laiške vėl užsimena apie sveikatą: „Mano sveikata gerokai susilpnėjo. Pusantros ar porą savaičių po arešto buvo ištikę keletas nelabai sunkių širdies priepuolių. Vėliau pradėjo skaudėti galvą. Ji dažnai skauda ir dabar. Be to, po kurio laiko čia būnant pradėjo vis dažniau tekėti kraujas iš nosies ir tekėdavo beveik kasdien... Silpsta ir regėjimas. Dienos šviesa silpna, todėl visą laiką tenka būti prie elektros šviesos, nuo kurios greitai pavargsta akys. Pirmomis savaitėmis ištisas dienas skaitydavau ir rašydavau, o dabar nebegaliu taip daug skaityti ar rašyti. Būna atvejų, kad staiga pakyla kraujo spaudimas ir pradeda skaudėti galvą. Kad apsisaugojus nuo insulto, prašyčiau atnešti ar citrinų, ar spanguolių..."
Sausio mėnesį kalinys vėl rašo:
„Kraujas iš nosies jau ne kiekvieną dieną teka ir nebe taip išsigąstu staigių bildesių. Jau antra savaitė, kaip kambaryje nebeužsikemšu ausų vata ir būnu be žieminės kepurės. Galvą dar dažnai skauda, o staigiai pakilus kraujo spaudimui, naudoju citrinas ar spanguoles, ir kraujo spaudimas sumažėja. Taip ir ginuosiu nuo insulto. Visas kūnas taip niežti, tarytum sirgčiau niežiais, o ypač rankos ir kojos. Daugiausia niežti antroje dienos pusėje, kartais kojos ir rankos, atrodo, kaip ugnies liepsnoje. Kai per miegus pakasau niežtimas vietas—atsiranda žaizdelės, kurios ilgai neužgyja. Kai kada ant kojų bei rankų pasirodo nedideli raudoni spuogai ir jie labai peršti. Gydytoja sakė, kad tai nervinio pobūdžio alergija ir ji nieko negalinti padaryti. Iš tikrųjų nervų sistemai čia tenka pakelti didelis krūvis".
Vasario mėnesį sveikata dar pablogėjo, pradėjo kasdien tekėti iš nosies kraujas, prisidėjo nuolatinis ūžimas galvoje, jautrumas triukšmui ir nemiga: „Kai kuriomis naktimis nusibosta laukti šeštos valandos ryto, t.y. komandos keltis..."
Panaši sveikata buvo beveik per visą tardymo laiką. Birželio mėnesio laiške taip apibūdina savo padėtį: „Esu fiziškai gerokai pavargęs, tačiau dvasiškai sustiprėjęs. Stengiuosi su meile ir dėkingumu priimti iš Viešpaties dieviškųjų rankų visus vargo ir kančios mėginimus ir visa tai kantriai pakelti".
Onos Pranskūnaitės tardymas
Tardytojai Onai Pranskūnaitei rodė J. Matulionio ir Patrubavičiaus tardymo protokolus ir liepė jų pavyzdžiu duoti parodymus, tačiau suimtoji jokių parodymų nedavė.
Pirmuosius du mėnesius O. Pranskūnaitė sėdėjo su kriminaliste iš Klaipėdos, apiforminta BK 68-jų str. Kitus du mėnesius vėl buvo laikoma su kita kriminaliste iš Kauno, apiforminta taip pat 68-ju straipsniu.
Tardytojai žadėjo O. Pranskūnaitę patalpinti į psichiatrinę ligoninę. Vienu laikotarpiu tardymai ypač buvo sunkūs. O. Pranskūnaitė prisipažino esanti kalta, kad tikėjo Konstitucija, Helsinkio sutartimi ir Vilniaus arkivyskupijos valdytojo Č. Krivaičio straipsniu „Gimtajame krašte" apie Lietuvos katalikų laisvę, bet saugumiečiai išsklaidę jos visas iliuzijas. Pranskūnaitės žodžiais tariant, ji sužinojusi, kur esąs pragaras ir velniai,—tai Vilniaus KGB būstinėje.
Teismas
1977 m. liepos 20-25 dienomis LTSR Aukščiausiasis teismas nagrinėjo Vlado Lapienio, Jono Kastyčio Matulionio ir Onos Pranskūnaitės bylą. Teismo diena kruopščiai buvo slepiama taip, kad daugelis teisiamųjų draugų nežinojo apie vykstantį teismą. Buvo ir tokių, kurie, žinodami apie teismą, nedrįso dalyvauti teismo procese. Saugumiečiai, matydami, kad dalyvaujančių beveik nėra, leido visiems įeiti į salę. Tiems, kurie jiems buvo mažiau pageidautini, klastingai sutrukdė dalyvauti procese. Pvz., Vlado Lapienio žmoną įtraukė į liudininkų sąrašą ir teismo pradžioje dalyvauti neleido. Teismas vyko liepos 20, 22 ir 25-ją dieną. V. Lapienis advokato paslaugų buvo atsisakęs. „LKB Kronikai" daugelis teismo aplinkybių nėra žinomos.
Liudininkais buvo pakviesti šie asmenys: Ruzgienė, Aleksis ir Lapienienė.
Ruzgienė prisipažino, kad VI. Lapienis jai parūpinęs rašomąją mašinėlę ir ji padauginusi „Gulago salyno" 5 egzempliorius, kuriuos ji atidavusi VI. Lapieniui.
Buv. Nepriklausomos Lietuvos pulkininkas Aleksis kalbėjo apie „LKB Kroniką", kad jis, skaitydamas pirmuosius jos numerius, mąstęs, jog tai esąs bereikalingas valdžios erzinimas, tačiau dabar manąs, jei V. Lapienis, sąžinės vedamas, prie jos prisidėjęs, tai jis yra vertas pagyrimo.
V. Lapienio žmonai teisėjas kalbėjo, kad jos vyras apšmeižęs Tarybų Sąjungą, būk tai iš tikinčiųjų atimamos religinės knygos, maldaknygės, rašomos mašinėlės. Lapienienė drąsiai teigė, kad taip iš tikrųjų ir esą: „Jūs kratos metu paėmėte knygas, rašomą mašinėlę... Jūs kratos metu buvote grubūs..." Daugiau liudyti E. Lapienienei teismas neleido.
Jonas Kastytis Matulionis, tardymų išvargintas, pareiškė apgailestaujęs savo prisidėjimą prie „LKB Kronikos".
Ona Pranskūnaitė kalbėjo labai trumpai ir tyliai. Esantieji salėje išgirdo tik skundžiantis bloga sveikata.
Prieš V. Lapienio paskutinį žodį teismas padarė pertrauką ir leido dalyviams įeiti į teismo salę tik tada, kai V. Lapienis baigė kalbėti. „LKB Kronikai" pasisekė gauti V. Lapienio paskutinio žodžio tekstą.
Vlado Lapienio paskutinis žodis
Neapkenčiu neteisybės, melo, klastos ir apgaulės, o taip pat prievartavimų. Todėl, kai matau šias blogybes, negaliu ramia sąžine pro jas tylomis praeiti. Tačiau kai kurie valdžios pareigūnai tą kovą su blogybėmis, tą kritiką vadina antitarybine agitacija ir propaganda, siekimu pakirsti tarybų valdžią ir panašiai.
Nejaugi neteisybės, melas, klasta, apgaulė ir kitos blogybės yra tarybų valdžios pagrindas, jos stiprybė, kad kovą su šiomis blogybėmis vadina siekimu pakirsti ar susilpninti tarybų valdžią, o tuos, kurie kovoja su šiomis blogybėmis kaltina padarius nusikaltimą, numatytą LTSR 68 ar 199 str.
Tik laisvai leidžiant pasireikšti nuomonių skirtumams, išryškėja tiesa, iškyla į paviršių klaidos, demaskuojamos blogybės, o kad tai pasiektų, turi būti nurodomos klaidos, neatsižvelgiant nei į asmenis, nei į jų užimamas pareigas, nei į jų titulus. Kada išryškėja to blogio šaknys, tada galima tą blogį pašalinti. Nė vienam doram žmogui, pastebėjus tas blogybes, nevalia neiškelti jų aikštėn, neparodyti jas dienos šviesoje. Anksčiau ar vėliau kritikos ignorantai bus suniekinti. Kritikos žodis, nors tuo metu kai kam labai nemalonus, skaudus, tačiau jis gali būti draugiška pagalba klystantiems.
Argi ne blogybės atneša tiek daug nelaimių, bereikalingų vargų, beprasmiškų kančių. Man visai nesuprantama, kodėl kai kurie saugumo darbuotojai ir kiti valdžios pareigūnai bijo tiesos? Juk tiesa turi būti valstybės pagrindas. Tie, kurie neapykanta, kerštu degdami sudarė šią bylą už tai, kad savo pareiškimuose nurodžiau jų klaidas, kad atkreipiau dėmesį į esamas negeroves, yra neteisūs. Reikia gerbti piliečius, kurie tiesą pasako į akis, o ne bausti juos ir bijoti tų, kurie, norėdami įsiteikti valdžiai, nuslepia nuo jos akių klaidas, nes šios klaidos niekam neduoda naudos ir nedaro garbės.
Kai iškeli šias blogybes į dienos šviesą, nurodai klaidas, tada atsiranda galimybė visas tas blogybes su šaknimis išrauti. Privalome drąsiai kelti aikštėn visas neteisybes, nepaisant, ar kas tave vadintų fanatiku, antitarybininku, ar kitaip. Tiesos žodis, nors tuo momentu kai kam ir labai nemalonus, skaudus, o tam, kuris jį pasakė, kai kada tenka ir nukentėti, tačiau iš esmės jis yra kaip broliška pagalba kitiems.
Tardytojai per apklausas ne kartą man sakė, kodėl aš matau tarybinio gyvenimo tik blogį? Tai netiesa. Aš blogį į viešumą keliu ne todėl, kad nematau gėrio, o todėl, kad blogis atneša žmonėms vargus, nelaimes, kančias. Tad, jei norime pasiekti geresnio gyvenimo, turime su juo kovoti. Be abejo, džiaugtis pasiektais laimėjimais yra daug maloniau ir valdžia už tai pagirs, o gal ir apdovanos. Tačiau kelti aikštėn klaidas, neteisybes, kritikuoti kai kuriuos valdžios pareigūnus, „drumsti jiems ramybę", tai jau reikia pasiaukojimo, rizikos, o kartais tenka kuriam laikui netekti ir laisvės.
V. Leninas pasakė: „Tik po to, kai mes nuversime, galutinai nugalėsime buržuaziją visame pasaulyje, karai taps negalimi" (R.t. 28, p. 68). Kalbama apie socializmo pergalę visame pasaulyje, o bijote seno žmogelio, įkopusio į aštuntą dešimtį, kuris nurodo kai kurių valdžios pareigūnų piktnaudžiavimą tarybine padėtimi. Ar tai ne kuriozas?
Tikinčiųjų persekiojimas, represijos, siekimas spręsti daugumą uždavinių priverstinėmis priemonėmis—tai mažumos valios primetimas daugumai. Ryškus pavyzdys—Stalino kulto šmėkla dar ir dabar tebegąsdina daugelį tautų bei pavienių žmonių.
Kodėl iki šiol nenorima suprasti paprastos tiesos, kad prievarta, fizinėmis bausmėmis suaugusio žmogaus neperauklėsi, o tos bausmės padarys žmonių širdyse randus, kurie niekada neužgis, niekada neprislops. Tai valdžios atstovų padarytos žaizdos savo krašto piliečiams. Fizinėmis bausmėmis tik dar labiau nuteiksi juos prieš valdžią. Tai tvirtina psichologai ir pedagogai.
Kur daugelyje ateistinių knygų, brošiūrų, laikraščių, žurnalų rašoma (neretai būna ir išpuolių) prieš Dievą, Bažnyčią, popiežių, dvasininkus, tikinčią visuomenę, o tikintiesiems apsiginti tokiomis pačiomis priemonėmis neleidžiama, tada belieka vienintelė apsigynimo priemonė, valdžios pareigūnų vadinama „nelegali" spauda, tame skaičiuje ir „LKB Kronika".
Be to, tokių priemonių imtis (ginti savo idėją raštu) verste verčia ir TSRS Konstitucijos 124 str.,kur antireliginės propagandos laisvė pripažįstama visiems piliečiams, o religinės—ne. Kur lygiateisiškumas? V. Leninas lygiateisiškumą, t.y. sąžinės laisvę, traktavo teisingiau: „Tarybinėje Konstitucijoje visiems piliečiams pripažįstama religinės ir antireliginės propagandos teisė" G. Jeroslavskis, Apie religiją, 1959, p. 27).
O dabar visai teisingai, kai Konstitucijos 124 str. nėra deklaruojama religinės propagandos laisvės, tai šis straipsnis faktiškai panaikina tikintiesiems elementarias žmogaus teises ir tikinčią visuomenę nubloškia už įstatymo ribų, t.y. nuvaro į pogrindį.
Jokio ryšio su „LKB Kronikos" leidėjais neužmezgiau ir savo straipsnių ten nedėjau. Tarybinis pilietis, parašęs pareiškimą ar raštą valstybės organams ir išsiuntęs paštu, negali būti kaltinamas arba atsakingas už tai, kad jo raštas ar pareiškimas kažkokiu jam nežinomu keliu patenka į taip vadinamą „nelegalų" leidinį, o kartais net ir į užsienį. Juk daugelis ir slaptos informacijos iš TSRS patenka į užsienio spaudą ar radijo laidas. Tai kodėl mano pareiškimai arba atsakymai į juos, jeigu domino „LKB Kronikos" leidėjus, negalėjo ir be mano sutikimo patekti į jų rankas?
O dėl „LKB Kronikos" „nelegalumo" ir „antitarybiš-kumo", tai, nenorint nusižengti objektyviai tiesai, tenka tą kaltinimą paneigti. Jeigu ateistų išpuoliai prieš tikinčiąją visuomenę, kai kurių valdžios pareigūnų savivaliavimai laikomi legaliais veiksmais, savo ar kito asmens asmenybės ar teisių gynimas nuo pavojingo tikinčiajai visuomenei kėsinimosi negalima laikyti nelegaliu. Juk tokia gintis nelaikoma nusikaltimu ir LTSR BK 14 ir 15 str., kur sakoma, kad „nėra nusikaltimas toks veiksmas, kuris, kad ir atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos veiklos požymius, bet padarytas būtinos ginties būklėje" arba „padarytas būtino reikalingumo būklėje, nėra nusikaltimas".
Tenka dar pridurti, kad „LKB Kronika" yra nelegali tik tiek, kiek tarybiniai valdžios organai draudžia teisėtai priklausančią legalią religinę spaudą ir neleidžia tikintiesiems naudotis masinės informacijos priemonėmis.
Konstitucija visiems piliečiams užtikrina sąžinės laisvę, garantuoja spaudos ir žodžio laisvę. Tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai, pvz., Visuotinė žmogaus teisių deklaracijos 19 str. sako: „Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų ir jų reiškimo laisvę, ši teisė leidžia laisvai, bešališkai laikytis savo įsitikinimų ir laisvai ieškoti, gauti ir skleisti informacijas bei idėjas bet kuriomis priemonėmis nepriklausomai nuo valstybės sienų". Taigi aiškiai matome, kad jokie įstatymai nedraudžia savo įsitikinimus, savo idėjas, informacijas skleisti, propaguoti žodžiu ir raštu. Tai kur čia nelegalumas? Koks gi nusikaltimas?
Tie, kurie slopina žmogaus teises—tikinčios visuomenės teises, daro nusikaltimą. Nė vienoje, ne tik kapitalistinėje, bet ir socialistinėje (išskyrus Albaniją ir Kiniją) valstybėje nėra uždrausta religinė spauda—laikraščiai, žurnalai, knygos. Niekur nedraudžia ginti savo idėjas, savo įsitikinimus, juos propaguoti. Tai kodėl gi pas mus draudžiama? Galima drąsiai tvirtinti, kad netikintieji pažeidžia viso pasaulio pripažintas žmogaus teises ir laisves, t.y. ne mes, bet ateistai, dangstydamiesi valdžios skraiste.
Jeigu visų teisės lygios, tai kodėl tikintiesiems neleidžiama laisvai ginti savo įsitikinimus masinės informacijos priemonėmis? Kaip komunistai turi teisę kovoti už savo įsitikinimus, taip pat ir tikintieji privalo turėti tą pačią teisę. Sakykite, nurodykite, kokiomis priemonėmis tikintieji gali apsiginti nuo šmeižikiškų straipsnių, kurie pasirodo spaudoje, nuo faktų iškraipymo, nuo neteisingo Bažnyčios mokymo aiškinimo? Teisingai V. Lenino pasakyta: „Be susirinkimų, spaudos ir žodžio laisvės visokios kalbos apie religijos laisvę liks pasigailėtinu žaidimu ir negarbingu melu" („Patvaldystė svyruoja", R., t. 6, 1951, liet. klb.). Tarybinė spauda dažnai rašo, kad pas mus yra pilna religijos laisvė. Jeigu iš tikrųjų taip yra, tai kurgi katalikiškoji spauda? Kokioje parduotuvėje, kokiame kioske galima įsigyti katalikiškų laikraščių, žurnalų, religinių knygų, maldaknygių, rožančių, religinių paveikslų bei paveikslėlių, kryželių, škaplierių, žvakių ir kitų religinių reikmenų?
Kaltinamoje išvadoje esu kaltinamas už tai, kad „...ruošiau straipsnius, pareiškimus, kuriuose yra šmeižikiškų prasimanymų, žeminančių tarybinę ir visuomeninę santvarką". Dėl šio kaltinimo galiu pasakyti štai ką: jokių straipsnių niekada nerašiau ir niekur nedėjau. Tiesa, po neteisėtų kai kurių saugumiečių veiksmų, po 1975.XI.20 kratos bei tardymų rašiau pareiškimus : a) 1973.XI.30 'LTSR VSK pirmininkui; b) 1974.1.4 LTSR Prokurorui; c) 1974.VI.12 TSRS Generaliniam Prokurorui ir TSRS VSK Pirmininkui; d) 1974.X.15 LTSR VSK Pirmininkui; e) 1976.IV.23 TSKP Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui, šiuose pareiškimuose komentavau, kad 1973.XI.20 saugumiečiai atėmė iš manęs rašomąją mašinėlę, rankraščius, religines knygas, nieko bendro neturinčias su baudžiamąja byla, kurių didesnę dalį visai neįrašė nei į kratos protokolą, nei į pridedamą aprašą ir tuo būdu jie pažeidė LTSR BPK 192 str., o vėliau tardydami stengėsi išgauti parodymus grasinimais, melu, klasta ir kitokiais neteisėtais veiksmais ir neleido gintis. Tuo būdu jie pažeidė to paties kodekso 17 ir 18 str., taigi jie padarė nusikaltimą, numatytą LTSR BK 187 str. Savo pareiškimais aš siekiau, kad būtų grąžintos paimtos knygos, rankraščiai, rašomosios mašinėlės.
Po poros metų, t.y. 1975.VII.3 dalį paimtųjų knygų grąžino, o kitą dalį pasiliko ir nepaaiškino, dėl kokios priežasties negrąžino; negrąžino ir rašomosios mašinėlės. Ir tik dabar, susipažindamas su visa bylos medžiaga, sužinojau, kad mano likusios knygos jau 1975 m. sunaikintos—sudegintos. Ar tai pagarba žmogui ir įstatymui?
Jeigu saugumo darbuotojai nesilaiko įstatymų, kurių pagrindinė pareiga saugoti socialistinį teisėtumą, tai kaip galima norėti, kad eiliniai piliečiai jų laikytųsi? Pamačiau, kad čekistai naudojasi gana senu būdu: nuversti kaltę nuo savęs ant kito (šiuo atveju man).
Dėl pareiškimų, rašytų 1973-1976 m., nekartą buvau kviečiamas į saugumo komitetą ir respublikinį prokurorą apklausinėjimui, ir niekas iš tardytojų ar prokurorų tuo metu nematė juose jokių šmeižikiškų prasimanymų, žeminančių tarybinę santvarką, ir niekas nieko apie tai neminėjo (žr. apklausos protokolus), o tik žadėjo grąžinti rankraščius ir knygas, neturinčias ryšio su baudžiamąja byla. Jeigu mano pareiškimuose, rašytuose 1973-1974 m., nebuvo jokio šmeižikiškų prasimanymų, žeminančių tarybinę santvarką, tai kokiu būdu šie pareiškimai, pabuvę tris ar daugiau metų saugumo ir prokuratūros archyvuose, 1977 m. staiga pasidarė šmeižikiški? Juk jų turinys būnant archyve nepasikeitė, o tarybinė santvarka per tą laiką irgi nepasikeitė. Nejaugi mes vėl grįžtame prie Stalino asmenybės kulto metais buvusių socialistinio teisėtumo pažeidimų, kuriuos pasmerkė TSKP XX suvažiavimas? Jeigu ne, tai kodėl čia sugalvotas toks absurdiškas kaltinimas?
Kokia bebūtų idėja, tačiau, jei prieš ją kovoja valdžia, panaudodama net prievartą, o tos idėjos šalininkams ne tik neleidžiama savo idėjos propaguoti, bet draudžiama net ir gintis, tai kiekvienam, sveikai galvojančiam, bus aišku, kad tai fikcija, o ne laisvė.
Kaip atrodytų marksistams, jei tarybinė visuomenė skelbtų komunistų partijai, kad antikomunistinės propagandos laisvė pripažįstama visiems piliečiams, o komunistinės—nepripažįstama. Tikriausiai komunistai sakytų, kad tai ne laisvė, o šlykšti demagogija. Ar džiaugtųsi komunistai, jei jų idėjos būtų niekinamos visuomenės ir jų pačių akyse, o jiems gintis nebūtų leidžiama? Komunistai ne tik nesidžiaugtų tokia „laisve", bet pasmerktų kaip pasityčiojimą iš elementariausių žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių. Tai kodėl gi komunistai tokią „laisvę" siūlo kitiems, kurios patys nepripažįsta už laisvę?
Štai keli fragmentai iš ateistinių knygų apie religiją. Knyga „Pasikalbėjimai apie religiją ir mokslą" (Vilnius, 1963): „Tarybų Sąjungos komunistų partijos tikslas yra komunistinės visuomenės sukūrimas (...) komunistinę visuomenę neįmanoma sukurti, neįveikus religinių prietarų" (286 p.). „Komunizmas ir religija nesutaikomi" (212 p.). J. Galickaja, „Mintys apie religiją" (Vilnius, 1963): „Negalima būti pamaldžiu žmogumi ir valstybiniu žmogumi, tikinčiu žmogumi ir geru piliečiu, t.y. dorybingu žmogumi" (137 p.); „Moralė baigiasi ten, kur prasideda religija" (140 p.); „Romos popiežiai—didžiausi iš šarlata-nų, kada nors išnaudojusių religiją" (157 p.); „Romos 'Kristaus vietininkai' dvylika šimtmečių iš eilės dievo vardu darė siaubingiausius nusikaltimus ir šlykščiausias begėdystes" (167 p.); „Daugelis mokslininkų laikėsi idėjos apie 'tris apgavikus'—Mozę, Kristų ir Mahometą" (234 p.). Taigi keik, plūsk Dievą, Bažnyčią, popiežių, smerk dvasininkus, tikinčiuosius, vesk propagandą prieš bet kokią religiją, o partija ir vyriausybė dar pagirs už tai. Bet, gink Dieve, nė žodelio prieš bedievius, nebandyk gintis nuo ateistų išpuolių. Tada tuoj pasodins už grotų ir nubaus, kaip padariusį nusikaltimą numatytą LTSR BK 68 arba 199 str., t.y. kaip sistemingai vedantį antitarybinę agitaciją ir propagandą arba už skleidimą žinomai melagingų prasimanymų. Tai štai tau ir sąžinės laisvė!
Kokia gali būti sąžinės laisvė, kai Konstitucijoje yra tik antireliginės propagandos laisvė, kai kiekvienas ateistas turi teisę brautis į tavo sąžinę, ją išvilkti, pajuokti, paniekinti, nors ji būtų ir nekalčiausia. Tai pasityčiojimas iš tikinčiųjų, tai sąžinės varžtai, tai pančiai, tai pasityčiojimas iš pačio žmogiškumo—sušuktų kiekvienas kito krašto pilietis sužinojęs apie tai.
Be pareigų valstybei, aš, kaip katalikas, turiu pareigų religijai ir Bažnyčiai, įpareigojančių mano sąžinę. Ginti tikinčiųjų ir Bažnyčios teises yra ne politika, o kiekvieno kataliko šventa pareiga.
Kai nebus tikinčiųjų persekiojimo, tada nebus, kas sukelia nepasitenkinimą, pasipiktinimą bei pasipriešinimą, o tuo pačiu nebus ir „LKB Kronikos".
Laikas, praleistas už grotų, ginant žmogaus teises ir pagrindines laisves, nėra prarastas, o gražiausiai pasitarnauja dvasiniam atgimimui. Visada, praėjus persekiojimo skausmui, kankiniai iškyla šviesiais pavidalais, o persekiotojai ir kankintojai—pasmerktųjų veidais.
Mes, Lietuvos katalikai, esame pasiryžę kovoti už savo tikėjimą, tikrą lygybę, už savo teises, kurios būtų garantuotos ne tik žodžiais bei popieriuje, bet ir kasdieniniame gyvenime.
Būti nuteistam už savo pareigų ėjimą man ne tik ne gėda, o garbė. Aš atsistoju šalia Amžinosios Tiesos, kuris pasakė: „Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kai persekioja ir meluodami sako visa pikta jums dėl manęs" (Mt 5, 10-12).
Dievo reikia labiau klausyti, negu žmonių.
Tenka stebėtis, kad žmones suima, uždaro kalėjiman, apkaltina siekimu susilpninti tarybų valdžią, sistemingu vedimu antitarybinės agitacijos ir propagandos, antitarybine veikla, šmeižikiškais prasimanymais tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką griaunant, tačiau niekas iš teisėtvarkos darbuotojų nesistengia žmogui išaiškinti, kurgi čia yra riba, kurią peržengus prasideda antitarybiškumas, ir visa tai pagrįsti faktais, svariais argumentais. Tačiau tardytojai iš pirmųjų suėmimo dienų priešiškai nusiteikę, pilnai įsitikinę suimtųjų kaltumu.
Kratos metu radus parašytų rašoma mašinėle arba ranka rašinių be Glavlito aprobatos tvirtinti, kad tai yra antitarybinis, šmeižiantis tarybinę santvarką rašinys, yra ne objektyvus įrodymas, pagrįstas faktais, o tik subjektyvus teigimas. Tam, kad objektyviai būtų vertinamas tas ar kitas rašinys, būtina kruopščiai ištirti ir nustatyti, kiek jame tiesos ir kiek piktavališkai iškraipytų faktų, t.y. sąmoningai pasakyta melo. Ir tik nuodugniai visa tai ištyrus, galima taip tvirtinti.
Saugumo darbuotojai bei kai kurie kiti valdžios pareigūnai ar tai nepajėgia, ar sąmoningai nenori suprasti marksizmo-leninizmo mokslo esmės, o tik įsikanda žodį „antitarybiškas" ir juo dangstosi, ir švaistosi, kur tik papuola, šį žodį rašo ir į apklausos protokolus, ir į nutarimus patraukti kaltinamąjį baudžiamojon atsakomybėn, ir į kaltinamąsias išvadas, ir į teismo nuosprendį. Labai dažnai be jokio pagrindo daugelį kitaip galvojančių vadina antitarybiniais veikėjais, antitarybiškai nusiteikusiais žmogeliais, šmeižiančiais savo tėvynę, savo liaudį, atvirais socializmo priešininkais ir pan. Didžiausias pastangas jie deda įtikinti kaltinamąjį, kad jis padarė itin pavojingus valstybinius nusikaltimus. Teisėtvarkos darbuotojai nepaaiškina kaltinamajam, kurgi čia nusikaltimo įvykis, nusikaltimo sudėtis, ar čia jo sąmoningai pasakyta neteisybė, ar čia tikrai yra šmeižtas (garbę plėšiantis melas) ir kiek tame rašinyje yra tiesos ir kiek melo. Jie tik skuba apkaltinti antitarybiškumu, šmeižtu. Ir šią bylą tirdami, jie nesiėmė visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų pilnai, visapusiškai ir objektyviai ištiriamos bylos aplinkybės, kaip reikalauja LTSR BPK 18 str., bet aiškino tik kaltinamąjį kaltinančias ir sunkinančias aplinkybes ir neaiškino lengvinančių ir teisinančių aplinkybių. Jei jau patekai į saugumiečių rankas, tai, pagal jų logiką, esi ir kaltas. Būtinai tave apkaltins, nuteis. Žmogus, išdrįsęs dėl kai kurių saugumiečių klaidų parašyti skundus prokuratūrai ar partijai, būtinai tapsi kaltu, pateksi už grotų, paskirs bausmę už sąmoningai daromus veiksmus, kurie numatyti LTSR BK 68 arba 199 str. Juk saugumiečiai „neklysta". Jie tik traukia atsakomybėn „socializmo priešus". Teisingai rusų rašytojas F. Dostojevskis savo veikale „Pasmerktieji ir nuskriaustieji" rašo: „Esu linkęs įtarti bloga pirmiau, negu gera—nelaimingas bruožas būdingas šaltai širdžiai" (131 p.). Toliau rašo: „Kartus inkvizitoriškas nepasitikėjimas ir net įtarumas" (ten pat, 143 p.). Stalino asmens kulto laikais buvo masinės represijos, ir bloga būdavo įtariama pirmiau negu gera. Labai nesinorėtų, kad, anot Dostojevskio, inkvizitoriškas nepasitikėjimas ir net įtarumas klestėtų ir mūsų visuomenėje. Nesinorėtų, kad ir dabar tęstųsi Stalino kulto laikotarpio darytos klaidos. Tai tik pagilintų bendrąją socializmo krizę, kuri galų gale baigtųsi katastrofa.
Menka šalies puošmena yra gausiai pripildyti šalies kalėjimai ir lageriai kaliniais. Būtų galima daug gero padaryti visuomenei, jeigu valdžiai rūpėtų ne kerštas, o teisybė.
* * *
Liepos 25-ją dieną buvo paskelbtas teismo sprendimas. Jis buvo skaitomas tyliai ir greitai, kad net arti stovėjęs V. Lapienis pareiškė visko gerai nenugirdęs ir nesupratęs. Juo labiau teismo nuosprendžio teksto beveik negirdėjo teismo dalyviai, esantys salės gale.
V. Lapieniui paskirta 3 m. griežto režimo lagerio ir du metai ištrėmimo; Jonui Kastyčiui Matulioniui—2 m. lygtinai ir Onai Pranskūnaitei 2 m. bendro režimo lagerio. V. Lapienio rašomosios mašinėlės ir kanceliarinė medžiaga konfiskuotos.
* * *
Pateikiame, ką apie šį teismą rašė „Tiesa" (1977.VIII.21):
„(...) Jėzuitų vadovaujamas Vatikano radijas itin stengiasi bent smulkmena įgelti mūsų šalį, mūsų respubliką, šiam tikslui Vatikano jėzuitai pasiryžę pasitelkti bet kokį lietuvių tautos atskalūną, kad tik jis juodintų Tarybų Lietuvą, purvais drabstytų mūsų liaudies laimėjimus. Tokių atskalūnų, kurie nenori žengti kartu su visa liaudimi, labai reta, tačiau dar pasitaiko. Neseniai Vilniuje pasibaigė trijų šmeižikų—vilniečio pensininko Vlado Lapienio, Vilniaus Jungtinės drabužių parduotuvės dailininko Kastyčio Jono Matulionio ir buvusios Panevėžio linų gamybinio susivienijimo „Linas" įrankininkės Onos Pranskūnaitės—atviras teismas.
Jie visi trys gamino ir platino tendencingai surinktą bei aiškiai šmeižikišką literatūrą („LKB Kroniką"—Red. pastaba), kurioje buvo iškreiptai pateikiama valstybės vidaus politika Katalikų Bažnyčios atžvilgiu, melagingai šnekama apie tariamą, sąžinės laisvės slopinimą bei tikinčiųjų persekiojimą.
Šią literatūrą, nelegaliai patekusią į užsienį, lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai panaudojo nešvariems tikslams prieš darbo žmonių valdžią Lietuvoje. Reakcingi klierikaliniai laikraščiai „Draugas", „Darbininkas", Vatikano radijas dar plačiau paskleidė prasimanymus, kurių šiame straipsnyje dėl vietos stokos paminėjau tik kelis.
Ne iš karto Vladas Lapienis pateko į teisiamųjų suolą. Daugelį sykių tardymo organai, atsižvelgdami į jo senyvą amžių, kalbėjosi su juo, įspėjo, kad liautųsi, atsisakytų nusikalstamos veiklos. Tačiau V. Lapienis nepanoro stoti į dorą kelią, įtraukė į nusikalstamą veiklą K.J. Matulionį. Toliau bandė, dangstydamasis religinės literatūros platinimu, suvedžioti žmones, skleisti antitarybinius šmeižtus. Jo rankos suteptos daugeliu prasimanymų, juodinančių dorus mūsų respublikos žmones.
K.J. Matulionį, turintį filologinį išsilaisvinimą, V. Lapienis panaudojo antitarybinių šmeižikiškų leidinių kalbai taisyti. Be to, K.J. Matulionis pats padėjo platinti šiuos leidinius. O. Pranskūnaitė, nors ir būdama mažaraštė, baigusi tik 4 klases, spausdino ir daugino šmeižikiškus leidinius. Nuo jos spausdinimo mašinėlės nukeliavo gandas apie neįvykusį tėvų susirinkimą Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje, šmeižtas apie Budėnų šeimą iš Marcinkonių, kiti prasimanymai.
Teisme šmeižtų platintojai, manding, suprato, kad buvo tik parankiniai reakcingų klerikalų veikloje, kad dėl jų klystkelių pirmiausia kaltas Vatikano radijas, taip piktdžiugiškai skleidęs į eterį jų platinamas melagystes.
— Kuo esu nusikaltęs ir dabar kaltinamas, prie to daugiau niekada neprisidėsiu,—teisme savo neapgalvotų poelgių gailisi Kastytis Jonas Matulionis.
— Gailiuosi, kad taip pasielgiau. Dariau ne viską gerai suprasdama. Pasižadu, kad ateityje tai niekada nepasikartos,—atgailauja ir Ona Pranskūnaitė.
Tarybinis teismas yra humaniškas. Atsižvelgiant į tai, kad K.J. Matulionis suprato savo klaidas bei pasižadėjo nesiimti nusikalstamos veiklos, teismas nutarė bausti jį tik lygtinai. Dabar K.J. Matulionis laisvėje ir tik nuo jo elgesio priklausys jo ateitis.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad O. Pranskūnaitė yra mažaraštė ir buvo įtraukta į nusikalstamą veiklą, bei į tai, jog ji teisme gailėjosi savo neapgalvotų poelgių ir žadėjo taip daugiau nesielgti, paskyrė O. Pranskūnaitei irgi žymiai sušvelnintą bausmę.
Šie budrumą praradę ir Vatikano radijo suvedžioti žmonės, tur būt, dar ne kartą, prisiminę savo klystkelius, gailėsis. Ta proga pravartu prisiminti, kad Vatikano radijas bei kiti Vakarų propagandos centrai pastaruoju metu dar labiau išplėtė imperialistinės propagandos srautą. Prisidengę geradarių kaukėmis, jie ieško sau aukų, skleisdami įvairius prasimanymus, gandus. Beviltiškos bus jų pastangos, jei visi būsime budrūs".
* * *
Iš teismo dalyvės dienoraščio...
1977 m. liepos 25 d.
Šiandien III —ji teismo diena. Po ilgų kankinančių tardymų jie tikriausiai tikėjosi salėje pamatyti prijaučiančius žmones, jausti jų žvilgsnį, žinoti, kad šią sunkią minutę kažkas už juos siunčia Viešpačiui karštą maldą. Deja, pirmąsias dvi dienas į juos žvelgė klaiki tuštuma. Tik vienas kitas saviškis, pavėluotai sužinojęs apie teismo datą, ir salės gilumoje, lyg spygliuota viela būrys saugumiečių—tai buvo teismo publika. Tu pareikalavai, Viešpatie, iš jų pačios sunkiausios aukos: didelės kančios ir savųjų apleidimo. Saugumiečiai, atrodo, turėtų džiaugtis, kad taip gudriai suveikė,—paskyrė teismo datą, kada dauguma žmonių atostogose. Nesidžiaukite! Suimtųjų kančia iššauks naują tiesos troškimo bangą jaunose širdyse!
Mes jau salėje, šį kartą mūsų net visas pulkelis. Pirmųjų eilių kėdės taip tankiai sustatytos, kad tik į jas niekas nedrįstų atsisėsti. Ką gi—užėmėme toliau esančias dvi eiles. Jautėmės, kad viską matysime ir viską girdėsime. Mūsų džiaugsmas buvo laikinis—atėjo būrys kareivių, ir gavom griežtą įsakymą—persikelti į tolimesnes eiles. Ko jūs bijote, draugai saugumiečiai?! Mūsų vienybės? Bijokite! Mes jaučiamės stiprūs ir tada, kai skiria mus tūkstančiai kilometrų ir kalėjimo sienos, o dvi kėdžių eilės... niekai!
Pagaliau įėjo teismas ir kareivių lydimi suimtieji. Išblyškę veidai, netvirti žingsniai bylojo apie teisiamųjų palaužtą sveikatą.
Buvo suteiktas paskutinis žodis Onutei Pranskūnaitei. Kaip norėjome išgirsti tą mielą balsą—paskutinį jos žodį. Deja, mes neišgirdome nė vieno tikslaus sakinio.
Kas toliau? Teismas skelbia pertrauką maždaug iki 15 vai. Mūsų veidai ištįso, išgirdus šią naujieną. Ką dabar veikti, juk dar tik 10,30 vai. Budėsim ir niekur neišeisim iš salės. O gal tai saugumo klasta? „Apie 15 vai.". Ko gero, kad nebūtų apie 12 ar 13 valandą.
Gaila, mūsų godos ir šį kartą neišsipildė—sekretorė „dailiai" mus išprašė iš salės. Bandėm spyriuotis—juk sekretorė be revolverio—nenušaus. Vargšė jauna mergina nervingu balsu lyg pro ašaras pasakė: „Išeikite, nes kartais esantieji salėje mums mikrofonus nupiausto". Išėjom ne tiek iš paklusnumo, kiek iš užuojautos vargšei sekretorei... Vaje, kaip įdomu: „Nupiausto mikrofonus!"
Būriavomės, šnekučiavomės, meldėmės ir vis žvilgčiojome į salę. Saugumiečiai mus varstė akimis ir tikriausiai ausimis, tačiau kas jie (vargšai mūsų broliai), jei mūsų pusėje Tiesa!
Pagaliau atėjo ir 15 valanda. Sugūžėjome visi į salę. Užėmėme' savąsias vietas ir rodėsi, kad ir su traktoriumi mūsų neišjudins iš salės, nors teismas susirinktų kad ir apie 20 vai. Bet traktoriaus nereikėjo. Griežtas saugumiečio balsas: „Prašau visus apleisti salę" pasirodė galingesnis už techniką. Nuleidę galvas išėjome, nesuprasdami išvarymo priežasties. Nejaugi ir vėl dėl mikrofonų...
O laime! 15.30 val. durys plačiai atsidarė, kviesdamos mus įeiti. Vienas vaikinas buvo besinešąs bukietą gėlių. „Gėles palikit",—aštriai suriko saugumietis. „Aš į gimimo dieną eisiu",—švelniai teisinosi jaunuolis. „Palikit, pasakiau. Čia ne vieta gėlėms!"—lyg peilio smūgiu užkirto saugumietis.
Čia ne vieta gėlėms? O kur jų vieta? Kūdikis motinai tiesia gėlytę už jos pasiaukojimą ir meilę, herojų kapai apkloti gėlėmis, kad nepagailėjo gyvybės už tautos laisvę, o tikintieji, paaukojusieji savo gyvenimą už tiesos atskleidimą, neturi teisės priimti nė kuklaus žiedelio iš savo draugų. Čia ne vieta... O broliai, Jūsų kančia tegul pražysta nuostabiausiomis gėlėmis amžinybėje. Čia tikroji vieta įteikti Jums ir nuostabiausias sodo gėles.
Tik dabar mes supratome, dėl ko mes buvome išvaryti iš salės. Teisiamieji su kareiviais jau buvo suoluose. Ką gi, mūsų kenčiantiems buvo pagailėta net pasiųsti žvilgsnį savo draugams. Nugaromis atsukti į mus, jie stovėjo ir buvo baksnojami kareivių, jei kuris bandė atsigręžti. O brangieji, mūsų žvilgsniai nesusitiko, tačiau Jūs mus stiprinsite savo dvasios galia, o mes nenukreipsime savo akių nuo Visagalio, kad Jus stiprintų heroiškoje kančioje.
Skaitomas teismo sprendimas. Visi atsistoję klausomės: „šmeižikiška literatūra... už šmeižikiškos literatūros platinimą ir dauginimą, už pareiškimų rašymą..." Nuosprendžiai: trys metai, du metai... Nuosprendis perskaitytas. Reikia išeiti iš salės. Atrodo, kad visų kojos suparaližavo. Stovėjome kaip basliai savo vietose ir lyg negirdėjome griežto kareivio įsakymo išeiti. Norėjome įsižiūrėti į nuteistųjų veidus, pakvėpuoti tuo kančios ir pažeminimo oru, kuriuo taip ilgai kvėpavo mūsų Broliai.
Pagaliau nerangiai, lyg kuo abejodami, vienas po kito išėjome. Nesinorėjo dalintis mintimis, nuotaika—lyg ką brangaus palaidojus. Kiek pastovėję prie Aukščiausiojo teismo salės, pritrenkti įspūdžių ir įtampos, palikome Aukščiausiojo teismo rūmus ir nuėjome į Aušros Vartus sudėti ant altoriaus dar vieną nuoskaudą, padarytą TIESAI.
