Kaunas
Rugpiūčio mėn. viduryje Religijų reikalų taryba pranešė seminarijos vadovybei, kuriems kandidatams valdžia leido mokytis Kunigų seminarijoje. Į I—jį filosofijos kursą leista 20 kandidatų. Pareiškimų mokytis seminarijoje buvo daugiau kaip 40. šitaip „demokratiškiausia" 'pasaulyje valdžia „nesikiša" į bažnyčios vidaus reikalus.
Stojantieji į seminariją buvo daug kartų uoliai verbuojami dirbti KGB agentais. Saugumiečiai uoliausiai verbuoja savo agentais bailius, neprincipingus ir savyje užsidariusius klierikus. Jie vengia verbuoti drąsius ir atvirus jaunuolius, kad šie neatskleistų KGB nusikalstamos veiklos.
Labai gaila, bet ir šiais metais į seminariją įstojo keletas netinkamų kandidatų, o nemažas būrelis gerų kandidatų buvo atmestas.
* * *
Kaunas
Religijų Reikalų Tarybos Prie TSRS Ministrų Tarybos Įgaliotiniui Lietuvos TSR
Drg. K. Tumėnui
Nuorašai:
J.E. vysk. J. Matulaičiui-Labukui
J.E. vysk. L. Poviloniui
J.E. vysk. R. Krikščiūnui
J. Pr. Valdytojui Msgr. Č. Krivaičiui
J. Pr. Valdytojui kan. J. Andrikoniui
J. Pr. Valdytojui kun. A. Vaičiui
Kauno Tarpdiocezinės Kunigų Seminarijos
Rektoriaus Prof. Dr. Viktoro Butkaus
P a r e i š k i m a s
1976 m. birželio mėn. 12 d. Maskvos angliškasis savaitraštis „Moscow News" ir 1976 m. liepos 21 d. prancūziškasis „Les Nouvelles de Moscou" išspausdino Kauno Kunigų seminarijos Rektoriaus kun. Viktoro Butkaus interviu apie Romos Katalikų Bažnyčios padėtį Tarybų Sąjungoje.
Vėliau šį interviu perspausdino visa eilė Vakarų Europos bei Amerikos laikraščiai (plg. „Vakarinės Naujiems" Nr. 124, 1977.V.30), jį kartojo ir Vatikano radio su gana piktais komentarais, šią laidą atsitiktinai girdėjau ir aš pats asmeniškai.
Kas liečia šį mano vardu paskelbtą interviu, turiu pareikšti štai ką:
Jokio interviu nei angliškam, nei prancūziškam „Maskvos Naujienų" savaitraščiui nesu davęs ir niekad su šiuo savaitraščiu jokių kontaktų nesu turėjęs. Kas šį tariamą mano interviu yra parašęs, iki šiol niekaip negalėjau išsiaiškinti. Gaila, kad man niekaip nepasisekė surasti „Maskvos Naujienų" nei anglų, nei prancūzų kalba ir negalėjau patikrinti originalinio šio interviu teksto, tačiau Vatikano radijo perduotoje laidoje buvo visa eilė klaidų, kurių iš viso joks kunigas, juo labiau Seminarijos Rektorius, negalėjo padaryti.
Ryšium su visa tuo prašau išaiškinti, kas šį interviu mano vardu be mano sutikimo parašė, jį atšaukti ir padaryti visa, kad ateityje tokių faktų nepasikartotų.
Su pagarba (parašas)
Prof. Dr. Viktoras Butkus
Kaunas, 1977.VI.18.
* * *
K o m e n t a r a i
Neįtikėtina, kad dr. V. Butkus būtų parašęs šį pareiškimą be Religijų reikalų tarybos įgaliotinio žinios ir sutikimo. Tai beveik bendra Lietuvos kunigų nuomonė, šitaip rašyti ir platinti valdžiai nepalankius pareiškimus iki šiol išdrįsdavo tik drąsiausieji kunigai, o ne paklusniai vykdantieji bedieviškos valdžios valią.
Dr. V. Butkus savo pareiškimu labai sukompromitavo Maskvos savaitraštį. Už žymiai mažesnes „nuomones" tarybinei valdžiai nusikaltusieji kunigai būdavo šalinami iš aukštų bažnytinių postų. Ateitis išryškins tiesą: jei dr. V. Butkus ir toliau vadovaus seminarijai ir važinės į taikos konferencijas, tai reikš, kad jo pareiškimas tebuvo tik bedieviškos valdžios politinis manevras, pvz., kompromituoti „LKB Kroniką" ir Vatikano radiją, komentavusią seminarijos rektoriaus interviu.
Jei dr. V. Butkaus pareiškimas tikrai nuoširdus, pageidautina, kad būtų atšaukta ir kiti jo, o gal tik jo vardu paskelbti melagingi ar nutylintys tikrąją Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį interviu, pvz., 1965 m. gruodžio 31 d. komunistinėje „Laisvėje".
* * *
Vilnius
1977 m. pradžioje „Vaizdo" spaustuvė atspausdino prieš dvejus metus paruoštą katalikišką maldaknygę „Visada su Dievu". Tikslus tiražas nežinomas,—turėjo būti apie 60 tūkstančių. Knygrišyklos maldaknygių įrišimą vilkino ir rugpiūčio mėnesį ir savo darbą atliko gana blogai. Teko matyti maldaknygių, kurios pairdavo po pirmo jų atskleidimo. Spekuliantai šias maldaknyges jau pardavinėjo prieš keletą mėnesių, už maldaknygę imdami po 10-7 rub.
Ilgai laukta maldaknygė daugelį apvils. Dauguma tikinčiųjų jos negaus. Mūsų jaunimui ji netinkama dėl didelio formato. Uolesniems katalikams ji aiškiai persiaura. Giesmininkai pasiges šermeninių giesmių, giedamojo rožančiaus ir kt.
* * *
Vilnius
Rugpiūčio 18-23 dienomis Lietuvoje lankėsi Mainco, Erfurto, ir Berlyno vyskupai, ir juos lydėjo trys kunigai. Svečiai aplankė Aušros Vartus, Panevėžio ir Kauno katedras. Lietuvos katalikai svečius vyskupus visur šiltai sutiko ir gražiai pademonstravo savo tikėjimą—Kauno katedra rugpiūčio 21 d. nesutalpino tikinčiųjų.
Tarybinė valdžia šiuo vyskupų vizitu prieš Belgrado konferenciją siekė užtušuoti Lietuvos Katalikų Bažnyčios vergišką padėtį. Vokiečių vyskupams buvo leista Kauno katedroje net teikti Sutvirtinimo sakramentą. Kada šitai bus leista Lietuvos vyskupams—J. Steponavičiui ir V. Sladkevičiui?!
* * *
Kaunas
SNO Žmogaus Teisių Komitetui
Nuorašas:
TSRS Generaliniam Prokurorui
LTSR Resp. Prokurorui
Pil. Jaugelio Virgilijaus,
s. Vinco, gyv. Lietuvoje, Kaune,
Markso g-vė Nr. 40, bt. 1,
S k u n d a s
1976.VI.23 Raseinių mieste prievarta mane suėmė vienas milicijos ir kitas saugumo darbuotojas, nepateikę jokio kaltinimo. Prievarta įsodinę į savo mašiną ir nepateikę jokio dokumento, norėjo padaryti asmeninę ir sakvojažo kratą. Neleidus padaryti kratos, vežėsi miško link, už miesto. Kelyje bandė prievarta atimti sakvojažą, biauriai rusiškai keikdamiesi bei grasindami. Po to, nuvežę į milicijos skyrių, jėga atėmė sakvojažą. Viską jame peržiūrėję, atėmė A. Maceinos knygą „Krikščionis pasaulyje" ,kurios negrąžino ir nesiruošia grąžinti.
Kai 1976.VI.24 kreipiausi į LTSR Respublikinį prokurorą su skundu dėl minėtų nusikalstamų veiksmų, atsakymą gavau tik rugsėjo 2 d., jog šį nusikaltimą perdavė ištirti Raseinių m. milicijos bei saugumo darbuotojams, reiškia tiems, kurie įvykdė nusikaltimą.
Tuomet gruodžio 22 d. kreipiausi į TSRS Generalinį prokurorą su skundu, į kurį 1977.11.18 atsakė, jog viską perdavė ištirti LTSR Respublikiniam prokurorui. Dar po kiek laiko mane iškvietė į Kauno m. Saugumo komitetą, ir vienas saugumo darbuotojas man pareiškė, jog knygos man negrąžinsią, kadangi ši yra „ideologiškai kenksminga", o, be to, aš galįs ją padauginti.
Neminėsiu čia tarptautinių susitarimų, liečiančių gerbimą bei saugojimą nuo pažeidinėjimų pagrindinių žmogaus teisių, kuriuos pasirašė ir TSRS, įsipareigodama juos vykdyti bei derinti su jais visus savus įstatymus. Tik labai prašau Jus padėti atgauti man atimtą knygą ir priminti atsakingiems (dėl įsipareigojimų, padarytų žmogaus teisių srityje) asmenims, jog šitokie bei į juos panašūs veiksmai daugiau nepasikartotų nei mano Tėvynėje, nei visoje Tarybų Sąjungoje.
J. Jaugelis
Kaunas,
1977.VI.23.
***
Kirdeikiai (Utenos raj.)
Kirdeikių kapinės yra labai gražioje vietoje, bet su tuo grožiu nesiderino kapinėse didžiulės vainikų ir šiukšlių krūvos, į kurias niekas nekreipė dėmesio. Kirdeikių bažnyčios klebonas kun. Petras Kražauskas priminė parapiečiams, kad prieš Motinos dieną sutvarkytų kapus, ir paskelbė talką bendram kapinių sutvarkymui. Balandžio 30 dieną susirinkę parapiečiai pašalino šiukšlių krūvas iš kapinių. Žmonės džiaugėsi tvarkingomis kapinėmis, tik nesidžiaugė Kirdeikių vidurinės mokyklos direktorė V. Rastenienė ir mokytojai D. Baškytė, V. Blažiūnienė, Z. Misiūnas ir kiti. Ir štai gegužės 11 d. vid. mokyklos direktorė V. Rastenienė mokykloje paskelbė, kad klebonas išardęs aktyvistų kapus. Žmonės labai nustebo, nes niekas nei talkos metu, nei vėliau nepastebėjęs, kad kapai būtų išardyti. Direktorės prašomas, Kirdeikių tarybinio ūkio partijos sekretorius Pranas Pivariūnas dvi dienas važinėjo po kaimus ir įkalbinėjo žmones, kad šie paliudytų, jog klebonas liepęs išardyti aktyvistų kapus. Tačiau neatsirado nė vieno, kuris būtų sutikęs meluoti, priešingai, visi teigė, kad klebonas liepęs ne tik savųjų sutvarkyti kapus, bet nepamiršti papuošti ir apleistus kapus. Tikintieji tik juokėsi iš direktorės ir partijos sekretoriaus pastangų surasti neteisingus liudininkus. Nesuradus liudininkų, P. Pivariūnas įsakė psichiškai nesveikai moterėlei sakyti, kad ji mačiusi, kaip talkos metu buvo išardyti aktyvistų kapai. Jai pritarė ir Genė Maniušienė, bet žmonės stebėjosi, kaip šios moterys galėjo matyti, jei talkos metu jos nebuvo atėjusios į kapines.
Gegužės 20 dieną klebonas buvo iškviestas į Utenos rajono prokuratūrą, kur turėjo rašyti pasiaiškinimą dėl viso įvykio. Rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Labanauskas vulgariai išbarė kun. P. Kražauską, kaip jis drįsęs skelbti talką kapinėse, nes kapinės priklausą vietos apylinkės tarybai, ir jis neturįs teisės rūpintis kapų tvarkymu. Pagaliau pagrasino, kad jis Utenos rajone nepakęsiąs kun. Kražausko.
* * *
Gruzdžiai (Šiaulių raj.)
Dažnai Gruzdžių klebonas kun. Juozas Vosylius pamoksluose nusiskundžia parapiečiais, kad jie nelanką bažnyčios ir tapę bedieviais. Kyla klausimas, kodėl kaip tik Gruzdžiuose ateistai sudaro palankią dirvą?
Tikintieji su skausmu prisimena, kaip pats klebonas kun. J. Vosylius išvydavo vaikus ir jaunimą iš procesijos. Taip pat neužmiršta, kaip 1973 m. vikaras kun. A. Jokūbauskas bandė mokyti vaikus katekizmo, o klebonas kaip begalėdamas jam trukdė: neleisdavo vaikų pas vikarą, užrakinėdavo šventoriaus vartus, net apskundė už vaikų mokymą apylinkės tarybai.
Gruzdžių parapiečiai siuntė skundus vyskupui, bet kurija į juos nereagavo.
Pociūnėliai (Radviliškio raj.)
1977 m. birželio 9 d. pas kleboną kun. A. Jokūbauską atvyko Lietuvos Komunistų partijos CK atstovas Kraujelis, Religijos reikalų tarybos atstovas Raslanas ir Radviliškio raj. vykdomojo komiteto pirm. pavad. A. Krikštanas. Atvykusieji bandė įrodyti, kad kunigas neturįs teisės mokyti vaikus katekizmo, tačiau klebonas paaiškino, kad ' vaikų ruošimas Pirmajai Komunijai esanti jo tiesioginė pareiga, ir tą pareigą jis stengsis atlikti kuo uoliausiai, nors už tai tektų ir nukentėti.
CK atstovas Kraujelis dar apkaltino kun. A. Jokūbauską už tai, kad jis raginąs žmones sekmadieniais eiti į bažnyčią, nes tuo būdu sutrukdomas darbas kolūkyje.
Klebonas prieštaravo sakydamas, kad sekmadienis yra poilsio diena ir tikintiesiems esanti pareiga dalyvauti šv. Mišiose. Be to, jei žmogus prievarta varomas į darbą ištisus mėnesius be jokio poilsio, tai jis pervargęs dirbs be entuziazmo, ir jo darbas nebus našus.
CK atstovas Kraujelis pagrasino: „Jeigu nuo manęs priklausytų, tai jūs, kunige, nuo šio vakaro nebeturėtumėte teisės eiti kunigo pareigų—būtų atimtas jūsų darbo pažymėjimas".
***
Pavilnys (Vilniaus raj.)
1977 m. vasario 18-19 naktį buvo apiplėšta Pavilnio bažnyčia, išniekintas švč. Sakramentas, pavogta monstrancija, relikvijoriai, keletas žvakidžių.
* * *
Kėdainiai
1977 m. gegužės 16 buvo laidojama Janonienė. Mokyklos draugės norėjo savo bendraklasėms pareikšti užuojautą dėl jų mamytės mirties, prisidėdamos prie laidotuvių eisenos (nešti vainikus). Mirusios visa šeima yra tikinti, todėl velionę laidojo su bažnytinėmis apeigomis. Kėdainių I-sios vidurinės mokyklos direktorė Laurinaitienė, sužinojusi, kad velionė bus laidojama su kunigu, uždraudė mokinėms dalyvauti laidotuvėse. Priešingu atveju, jos neišlaikysiančios egzaminų. Išsigandusios moksleivės, išskyrus keletą drąsuolių, beveik visos nedalyvavo laidotuvių eisenoje.
* * *
Salos
1977 m. liepos 13 d. Urlių kaime buvo laidojamas Bronius Zuikis. Jo sesuo pasikvietė iš Duokiškio kun. Lionginą Neniškj. Taip pat buvo pakviestas iš Rokiškio orkestras. Muzikantai, pamatę dalyvaujant laidotuvėse kunigą, pasakė: „Mes negrosime, jei laidotuvėse dalyvauja kunigas. Mums tai draudžia Rokiškio rajono sekretorius Lukoševičius".
Nežiūrint, kad orkestrui jau buvo užmokėta, orkestrantai eiti su kunigu į kapus atsisakė.
* * *
Svėdasai
1977 m. Teodora Juodienė Svėdasų kapinėse ant motinos kapo pastatė švč. Mergelės Marijos statulą. Apylinkės pirmininkas Giedraitis surašė aktą, kad statula pastatyta savavališkai ir privertė ją ir jos vyrą pasirašyti akte. 1977 m. birželio mėn. Juodienė buvo iškviesta į Anykščių rajono Vykdomąjį komitetą. Rajono valdžia pareikalavo pastatytą kapuose statulą nugriauti iki š.m. liepos 15 d. (nors statybai leidimas buvo prašytas), o jei ne, tai reikėsią už nugriovimą patiems sumokėti.
* * *
Ceikiniai
Ceikinių klebonas Lietuviškos Helsinkio grupės narys kun. Karolis Garuckas liepos mėnesį gavo nuo „lietuvių" anoniminį laišką, kuriame kun. K. Garuckui priekaištaujama, kad Lietuviškoji Helsinkio grupė palaiko ryšį su Maskvos disidentais, kurių dauguma žydų kilmės ir kad minėtai grupei priklauso dr. Finkelšteinas. Manoma, kad tai yra KGB pastanga išardyti Helsinkio grupę.
* * *
Meškuičiai (Šiaulių rajonas)
Daug audrų matęs garsusis Lietuvos kryžių kalnas Dievo Apvaizdos sprendimu šiais metais liko nenusiaubtas, išvengė naujos žaizdos. Kalnas pamažu užsigydo bedievių padarytas žaizdas, bet randai liekasi. 1977 m. gegužės 2 d. ant kalno jau buvo 360 didesnių ir mažesnių kryželių. Kokių tik užrašų ten nerasi! Čia dėkoja už sveikatą, prašo pagalbos tautai, ten maldauja atsivertimo paklydusiems. Vienas kryžius atvežtas net iš Sibiro.
Dar matyti paskutinio (1975 m. lapkričio mėn.) kryžių niokiojimo žaizdos: ateinantį pasitinka bekyšą geležiniai stypai—bedievių neapykantos paminklai. Kalno gale matyti trys užraitytais galais išsikišę geležies likučiai—čia taip pat buvo kryžiai.
Centre stovi kryžiais apstatytas pajuodęs kelmas, likęs paskutinio bedievių niokiojimo metu nupiovus klevą, kuris buvo pasodintas Nepriklausomybės laikais. Medį nupiovė, o šaknys liko...
Su šaknimis išrauti tikėjimo iš žmonių širdžių ateistams nepavyko ir nepavyks. Vėl šalia kelmo „išaugo" didžiulis gražus kryžius su senoviška metaline kančia. Jis padarytas iš to paties nupiauto klevo kamieno, rasto (berods) kalno papėdėje. Jame įrašyta: „1977.V.2. Taip Dievo sutvarkyta: jei šaknys lieka, medis vėl ataugs. Čia bedieviai bejėgiai!"
Kryžiai toliau „dygsta". Ant akmens 1863 m. sukilimui prisiminti kažkas taip pat iškalė kryžių. Meilė išradinga!
* * *
Žvirgždaičiai (Šakių rajonas)
1977 m. liepos 4 d. Žvirgždaičių katalikų parapijos delegacijanuvyko į Vilniųirįteikė Religijos reikalų tarybos įgaliotiniui K. Tumėnui pareiškimą, pasirašytą daugiau kaip šimto tikinčiųjų. Pareiškime išdėstoma neteisėtas Žvirgždaičių maldos namų uždarymas ir jų religinės bendruomenės panaikinimas. Tikintieji reikalauja, kad jų pažeistos teisės būtų atitaisytos, nes bendruomenė jokiam įstatymui nenusikaltusi. Jų bendruomenės likvidavimas yra vietinės valdžios nusikaltimas pagrindinėms žmogaus teisėms.
Atvykusiai delegacijai įgaliotinis paaiškino, kad jų bažnyčia uždaryta ir parapija panaikinta už savavališką bažnyčios statybą kapuose. Tikintieji teisinosi, kad juos vietinė valdžia išvijo iš visur—net iš parapijos salės, kur buvo laikomos pamaldos. Jie liko visai be pastogės. Viskas buvo sudeginta. Tuomet ir susikalė iš lentų pastogę kapų kampe ir tenai kurį laiką meldėsi. Apie įstatymus, draudžiančius statybą, jie nežinojo, nes tuomet jie niekur nebuvo skelbiami. Jau nuo seno Lietuvoje buvo paprotys statyti koplyčias ir net bažnyčias kapų viduryje. Parapiečiai tą tradiciją ir pratęsė. K. Tumėnas šiuo reikalu liepė kreiptis į rajono valdžią. 1977 m. liepos 11 d. šešių asmenų delegacija nuvyko į šakius pas rajono pirm. pavad. Donatą Noreikienę ir nuvežė pareiškimą, kuriame išdėstė savo reikalavimus. Po pareiškimu pasirašė taip pat daugiau kaip šimtas asmenų. Pavaduotoja pareiškimą priėmė ir pasakė, kad, kai atvyks įgaliotinis K. Tumėnas, tuomet atvyksią pas juos, viską apžiūrėsią ir aptarsią.
Dabar Žvirgždaičių tikintieji su nekantrumu laukia atvykstančių.
* * *
Slabadai (Vilkaviškio rajonas)
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas ir Vilkaviškio raj. pirm. pav. J. Urbonas 1977 m. birželio 30 d. atvyko į Slabadus apžiūrėti įsirengtos koplyčios. Juos sutiko tikintieji. Apžiūrėjęs gražiai atremontuotą koplyčią, K. Tumėnas pareikalavo parodyti bažnytines vėliavas—gal jose yra kas nors antitarybiniais ar nacionaliniais motyvais. Susirinkusieji reikalavo patvirtinti bažnytinį komitetą ir sutvarkyti mokesčių klausimą, nes rajono pavaduotojas, sulaikydamas mokesčius, norįs atimti koplyčią. Įgaliotinis K. Tumėnas pažadėjo tikintiesiems per šešis mėnesius jų prašymą išpildyti
* * *
Vištytis (Vilkaviškio rajonas)
Norint kunigui atvykti į kaimyninę parapiją, esančią pasienio zonoje, reikalinga aplankyti įvairiausias valdžios įstaigas: parapijos klebonas, norįs pasikviesti į pagalbą kunigą, privalo važiuoti pas rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją gauti leidimą pasikviesti norimą kunigą. Gavęs žodinį leidimą (raštu niekada neduoda), turi grįžti atgal ir eiti pas apylinkės pirmininką, kad pasirašytų iškvietimo blanką. Vėliau iškvietimo dokumentas turi būti pristatomas kunigui, norinčiam atvažiuoti į atlaidus, esančius zonos ribose. Tuomet kunigas veža minėtą dokumentą į rajono miliciją. Milicija savo ruožtu susiriša su saugumu, saugumas vėl suderina su rajono pavaduotoju ir po dešimties dienų duoda atsakymą.
Tokie kryžiaus keliai buvo praeiti, kai norėta gauti leidimą Kybartų klebonui kun. S. Tomkevičiui atvykti į Porciunkulės atlaidus Vištytyje 1977 m. rugpiūčio 7 d.
Kuomet Vištyčio klebonas kun. Montvila lankėsi rajone, prašydamas, kad leistų kun. Tomkevičiui atvykti į atlaidus, rajono pirmininkas Juškevičius (pav. Urbonas atostogavo) leidimo nedavė. Dokumentai buvo laiku pristatyti į milicijos skyrių.
Po dešimties dienų Kybartų klebonas S. Tomkevičius, nuėjęs į Vilkaviškio milicijos skyrių, sužinojo, kad leidimo jis negalįs gauti.
—Kodėl?—paklausė klebonas.
—Mes nežinom,—atsakė darbuotojai.
Teko kreiptis į saugumo viršininką, šis, visaip išsisukinėdamas, bandė motyvuoti tuo, kad atlaidams užteksią vieno kunigo pagalbininko, kad Kybartuose esą daug darbo ir t.t.
Po atlaidų Vištyčio klebonas kun. Montvila paskambino telefonu rajono pavaduotojui Urbonui ir pasiteiravo, kodėl nedavė Kybartų klebonui leidimo atvažiuoti į pagalbą. Pavaduotojas atsakė tą patį, kad Vištyčio atlaidams yra leistas tik vienas kunigas—Gražiškių klebonas.
— Bet tokiems atlaidams vieno maža, reikia kelių svečių kunigų,—pastebėjo klebonas.
— To aš nežinau, aš leidimo į zoną neduodu. Leidimą duoda saugumas,—atsakė pavaduotojas.
* * *
Žalioji (Vilkaviškio rajonas)
1977 m. birželio 30 d. ties buvusia (dabar paversta malūnu) bažnyčia sustojo „Volga". Iš jos išlipo Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas ir Vilkaviškio raj. pirm. pavad. J. Urbonas. Juos pasitiko gausus būrys tikinčiųjų ir reikalavo atiduoti buvusią bažnyčią bei patvirtinti parapijos komitetą. Valdžios atstovai bandė įkalbėti tikintiesiems, kad jiems patogiau su vietinio ūkio transportu važinėti į kitų parapijų bažnyčias. Tikintieji su tuo nesutiko. Jų nuomone, tai yra neįmanomas dalykas,, nes direktorius net laidotuvėms neduodąs mašinų.
Energingi parapiečiai nesidavė pareigūnų įkalbami. Ypač atkakliai gynė bažnyčios reikalus moterys (T. Kaminskienė, A. Burauskienė, J. Matulevičienė ir kitos). Atvažiavusieji, matydami, kad žmonės nerimauja ir reikalavimai vis didėja, be to, tikinčiųjų būrys vis gausėja, pažadėję patvirtinti bažnytinį komitetą, išvažiavo.
Išvažiavus K. Tumėnui ir J. Urbonui, prasidėjo tikinčiųjų terorizavimas.
1977 m. birželio pabaigoje Rumokų bandomojo ūkio stoties direktorius Edvardas Adomavičius išsikvietė traktorinės brigados brigadininką Zenių Matulevičių ir priekaištavo, kaip jis galįs būti tikintis, kaip išdrįsęs pasirašyti po pareiškimu, reikalaujančiu grąžinti bažnyčią ir t.t. Už principingą savo pažiūrą gynimą Zeniui Matulevičiui buvo nubraukta 200 rub. premija ir ruošiamasi jį atleisti iš pareigų, nes tikintieji negalį būti vadovais.
Po K. Tumėno apsilankymo buvusioje bažnyčioje prasidėjo triukšmas. Rumokų eksperimentinio ūkio vadovai, Vilkaviškio raj. valdžios nurodymu tvarkė malūną. Iš visų ūkio sandėlių buvo suvežti grūdų likučiai, kad būtų ką malti.
Partinės organizacijos sekretorė sudarė partiečių sąrašą, prašančių, kad bažnyčios pastate būtų malūnas.
Žmonės, pasipiktinę tokiu elgesiu, pradėjo rinkti parašus, protestuodami prie rajono valdžios ir vietinių ateistų savivalę.
* * *
