Jonas Kastytis Matulionis Gimęs 1931 m. vasario 10 d. Pelyšiai, Šimonių valsčius – miręs 2015 m. sausio 12 d. Kaunas) – SJ, Lietuvos kunigas, dainininkas (tenoras), pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, jėzuitas.
1955 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1953–1956 m. dainuoti mokėsi Vilniaus J. Tallat Kelpšos muzikos mokykloje, 1956–1959 m. Vilniaus konservatorijoje. Dalyvavo vokalistų konkursuose, 1956 m. respublikiniame konkurse Vilniuje laimėjo I vietą. Dainavo solo Maskvoje, Paryžiuje, Osle, Stokholme.
Pašalintas iš trečio kurso už giedojimą bažnyčiose dirbo Muzikos bibliotekoje, Respublikinėje bibliotekoje, Vilniaus universiteto bibliotekoje, iš jos atleistas dėl politinių motyvų. Vėliau dirbo Teatro ir muzikos muziejuje, Paveikslų galerijoje, Šv. Onos bažnyčios zakristijonas Vilniuje. Už bendradarbiavimą Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje 1976–1977 m. kalintas Vilniaus saugumo, nuteistas 3 m. lygtinai. 1977 m. pogrindyje įstojo į Jėzaus draugiją, 1992 m. davė amžinuosius įžadus. LKB Kronikos talkininkas.
1980 m. baigęs pogrindinę kunigų seminariją įšventintas kunigu. Dirbo sielovados darbą Kybartuose, 1984 m. vėl suimtas, iki 1987 m. kalėjo Smolensko ir Novo-Orlovsko (Čitos sritis) lageriuose. 1988 m. jo paties prašymu paskirtas Kaišiadorių katedros altaristu su vikaro teisėmis.
1989 m. paties prašymu paskirtas į Vilniaus arkivyskupiją dirbti sielovados darbo, 1990 m. ėjo vikaro pareigas atgautoje Vilniaus katedroje, 1991–1994 m. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios vikaras, nuo 1992 m. ir Karaliaus Mindaugo šaulių rinktinės Vilniuje dvasios tėvas. 1994–1996 m. Pažaislio vienuolyno kapelionas. 1997–2008 m. Šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje, nuo 2008 m. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios kunigas.
2015 m. sausio 12 d. po sunkios ligos mirė Kaune, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Įvertinimas
1999 m. Gedimino 3 laipsnio ordinas
'Vilnius. 1985 m. birželio 19 d. iš Smolensko lagerio po amnestijos buvo paleistas kun. Jonas Kastytis Matulionis. Laimingu sutapimu tą dieną Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo švenčiamas Stanislovo Valiukėno 50 metų kunigystės jubiliejus. Prieš pat Sumą į bažnyčią įžengė ką tik į Vilnių grįžęs labai suvargęs J. Matulionis. Šv. Mikalojaus bažnyčioje jis nuo senų laikų dažnai giedodavo ir buvo visų mėgiamas. Senu įpročiu buvęs lagerininkas kun. J. Matulionis giedojo per iškilmingas šv. Mišias. Daugelis tikinčiųjų nustebo: pažįstamas balsas – kun. J. Matulionis... Bet ne... Jis kalėjime... Iš tikrųjų tai buvo jis... Kadangi kunigas yra rimtas ligonis, lageryje jam pripažino pirmą invalidumo grupę, be to, straipsnis, pagal kurį jis buvo teistas, įėjo į amnestiją – jį paleido.
Po iškilmingų šv. Mišių, kai daugelis jau buvo išsiskirstę, prie altoriaus išėjo išvargęs, išsekęs, bet dvasingu veidu buvęs kalinys kun. J. Matulionis. Prisiartinęs prie altoriaus, pabučiavęs žemę ir padėkojęs Dievui už tikėjimo ir kunigystės dovanas, o žmonėms už jų maldas, pradėjo laikyti šv. Mišias. Visiems jautrus, iki ašarų išgyvendavęs kitų nelaimes, kunigas J. Matulionis stovėjo prie altoriaus išsekęs, bet nepalaužtas... Bažnyčia verkė, ašaros ritosi pačios, nesulaikomai... Verkė moterys ir jaunimas, nesigėdydami braukė ašaras vyrai, tyliai raudojo senutės. Žodžių nereikėjo – visi matė, ką reiškia sovietinio lagerio siaubas. O jis ten išbuvo tik aštuonis mėnesius... Po Evangelijos kunigas pasakė vos keletą minčių, bet kiekvienas jo žodis buvo tikras, išgyventas... „Jei žmonės tikrai tikėtų ir mylėtų Dievą, nebūtų lagerių, nebūtų to siaubo, kurį aš mačiau“, – kalbėjo kun. J. Matulionis. Prisiminė kun. Alfonsą Svarinską, kun. Sigitą Tamkevičių ir visus, kenčiančius už tikėjimą, ragino žmones melsti jiems Dievo palaimos, stiprybės ir laisvės. Jaunimas, susirinkęs švęsti jubiliejų, su džiaugsmu sveikino grįžusį kalinį. Po šv. Mišių dar daug kas norėjo su kun. J. Matulioniu susitikti, pasikalbėti, bet kunigas žadėjo visus vėliau aplankyti, nes dabar turįs prisistatyti į miliciją ir nors kiek pailsėti. Jis kalbėjo: „Dar bus laiko, susitiksime. Noriu aplankyti seserį ir nuraminti artimuosius, jie daug prisikentėjo“.
Birželio 23 dieną, sekmadienį, kun. J. Matulionis aplankė Kybartus. Jaunimas ir suaugę sveikino grįžusį savo kunigą, o jis visiems dėkojo už maldas ir žadėjo netrukus vėl visus aplankyti. Praėjo vos savaitė, ir žinia – areštuotas kun. J. K. Matulionis.
Birželio 26 dieną, apie 12 val., kai kunigas namuose ruošėsi laikyti šv. Mišias, į į butą atėjo du nepažįstami vyrai ir užsipuolė buvusį kalinį, kodėl jis neprisiregistravęs. Kun. J. Matulionis paprašė nekviestus svečius prisistatyti. Atvykusieji parodė dokumentus – saugumiečiai. Kunigui paaiškinus, kad dokumentai tvarkomi, jau buvęs milicijoje (o visi žino, kad sovietinėje santvarkoje per dieną niekas neprisiregistravo), čekistai jam įsakė rengtis ir eiti su jais išsiaiškinti. Saugumiečiai leido šeimininkei įdėti dienai maisto, sakė, jog pirmą dieną jam valgyti niekas neduos. Buvo aišku, kad kun. J. Matulionis vėl areštuojamas. Daugelis dar vylėsi, kad tai nesusipratimas, klaida, išsiaiškins ir paleis, bet dienos bėgo, o jis sėdėjo Lukiškių kalėjime. Ir vėl su kriminalistais! Saviesiems pasakė, kad naujo teismo nebus, nes jis jau nuteistas, o už ką paleistą kunigą vėl suėmė, taip ir nepaaiškino, tik vienas iš čekistų replikavo: „Vos spėjo grįžti, ir jau suruošė naują demonstraciją!“ Nejau ir šiltas tikinčiųjų grįžusio kunigo sutikimas laikomas nusikalstama „demonstracija“?
Ar gali dar būti didesnis pasityčiojimas – leisti pajusti laisvės jausmą ir net nepailsėjusį, neatgavus jėgų, labai išsekusį, faktiškai vos gyvą grąžinti į lagerio košmarą?! („Nenugalėtoji Lietuva. Antisovietinis pogrindis. Kalba dokumentai“. 2 tomas. Sudarytojas Algimantas Liekis)
