Kiekvieną vasarą tūkstančiai lietuvių motinų ruošia savo vaikus pirmajai išpažinčiai ir Šv. Komunijai. Tai nelengvas ir labai atsakingas darbas, kuris iš tėvų ir kunigų pareikalauja daug pasišventimo. Tarybiniai įstatymai draudžia kunigams mokyti vaikus, kad ateistai lengviau galėtų sėti savo idėjas. Dalis kunigų, pergyvenę stalininio laikotarpio terorą, nenori turėti konfliktų su valdžia ir pasitenkina tik vaikų egzaminavimu. Kita dalis kunigų turi drąsos ir ryžtasi Dievo labiau klausyti, negu žmonių — rizikuodami savo laisve, moko vaikus tikėjimo pagrindų.

Didelėje Prienų parapijoje kasmet Pirmajai Komunijai ruošiasi apie 300 vaikų. Šitaip buvo ir 1971 metais. Liepos 16 d. vaikai kartu su savo motinomis susirinko į Prienų bažnyčią katekizacijai. Kun. Zdebskiui beaiškinant ir beklausinėjant vaikus, į bažnyčią įsiveržė būrys pareigūnų. Jie vaikus fotografavo, klausinėjo pavardžių ir sustatė aktą. Bažnyčioje kilo triukšmas. Pasipiktinę tarybinių pareigūnų sauvale, prieniškiai tėvai kreipėsi į TSRS CK Kontrolės Komisiją:

„Š. m. liepos mėn. 16 d. žemiau pasirašiusieji atsivedėme savo vaikus į bažnyčią, kad kunigas patikrintų jų žinias — ar tinkami Pirmajai Komunijai.

Staiga į bažnyčią įsiveržė grupė vyrų ir moterų. Tai buvo vykdomojo komiteto pirmininkas, komjaunimo sekretorius, mokytojai, milicininkai ir kt. Neprašyti svečiai pradėjo bažnyčioje šeimininkauti: vaikus fotografuoti, klausinėti jų pavardžių. Viena mergaitė išsigandusi net apalpo.

1971 m. vasarą į Raseinius turėjo atvažiuoti vyskupas teikti Sutvirtinimo sakramentą. Rajono kunigai buvo gavę vyskupo nurodymą patikrinti sutvirtinamųjų tikėjimo žinias ir duoti korteles.

Girkalnio parapijos klebonas P. Bubnys tikintiesiems pranešė, kad tėvai vaikus patikrinimui atvestų į bažnyčią. Tėvai taip ir darė, kol vieną dieną į bažnyčią įsibrovė grupė Raseinių rajono vykdomojo komiteto atstovų. Radę bažnyčioje vaikus, belaukiančius kunigo, atstovai ėmė juos gaudyti ir per miestelį tempti į gaisrininkų būstinę; ten juos gąsdinimais ir grasinimais privertė rašyti pareiškimus, jog kunigas, Bubnys juos mokęs tikėjimo tiesų. Vaikai buvo taip prigąsdinti, jog net verkė, o kai kurie paskiau net susirgo.

1971 m. lapkričio mėn. 12 d. Raseiniuose įvyko liaudies teismas. Dalyvauti teisme turėjo teisę tik pareigūnai ir liudininkai. Tikintieji stovėjo lauke už durų. Niekas nesitikėjo, kad kun. Bubnys bus nuteistas— juk jį valdžios pareigūnai užtiko egzaminuojantį vieną vaiką, o kiti vaikai laukė savo eilės bažnyčioje. Tik tada, kai teismas išėjo pasitarti ir prie teismo būstinės privažiavo milicijos mašina, visiems pasidarė aišku— kun. Bubnys bus nuteistas. LTSR vardu teismas nusprendė pripažinti kun. P. Bubnį kaltu ir paskyrė vienerių metų bausmę, atliekant ją griežto režimo lageryje. Perskaičius sprendimą, kun. Bubnys buvo suimtas ir, žmonėms verkiant, išvežtas į Lukiškio kalėjimą.

1970.IX.28 d. Varėnos raj. administracinių nuobaudų komisija nubaudė Valkininkų kleboną kun. Algimantą Keiną 50 rub. baudą už „Įstatymų apie religinius kultus" pažeidimą. Kun. A. Keina apskundė nuobaudų komisiją Varėnos liaudies teismui, prašydamas neteisingą nuobaudą panaikinti.

1970.XI.3 Varėnos raj. liaudies teismas išnagrinėjo kun. A. Keinos bylą. Teismo pirmininkas — liaudies teisėjas J. Burokas, atsakovas — Varėnos raj. DŽ DT vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Visockis.

Teismas ieškinį atmetė dėl šių motyvų:

1. „1970.VII.4 Valkininkų bažnyčios zakristijoje buvo ruošiami trys vaikai Pirmajai Komunijai, kuriuos kolektyviai mokė pil. E. Kuraitytė."

2. „1970.VIII.30 kun. A. Keina viešai paskelbė, kad bus laikomos Mišios už mokinius."

Foto: K. Pranckevičiaus         3. „1970.IX.6 kun. A. Keina leido Mišioms patarnauti dviem nepilnamečiam berniukam."

Kun. A. Šeškevičius už vaikų religinį mokymą 1970.IX.9 Molėtų raj. liaudies teismo buvo nubaustas vieneriems metams kalėti griežto režimo lageryje. 1971. IX.9 baigęs bausmę, jis kreipėsi į Kaišiadorių vyskupijos valdytoją, prašydamas paskyrimo į parapiją. RRT įgaliotinis atsisakė jam duoti registracijos pažymėjimą ir liepė dirbti kitokios specialybės darbą, motyvuodamas, kad nesilaikęs tarybinių įstatymų. Tada kun. Šeškevičius kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybos pirmininką:

„Jei jau nusikaltau tarybiniams įstatymams, tai paskirtą bausmę atlikau ir dar gavau gerą charakteristiką. Be to, mane paleidžiant, teisės man nebuvo susiaurintos, tai už ką be jokio teismo vėl esu baudžiamas net visam gyvenimui? Didžiausi tironai, bausdami žmogų, nurodo įstatymų straipsnį ir bausmės terminą bei apeliacijos įstaigą. Tik man neleista tai žinoti. Ar yra pasaulyje tokia valstybė, kuri leistų taip elgtis su savo valdiniais? Kaip tai suderinti su žmogaus teisių deklaracija, kurią yra pasirašiusi ir Tarybų Sąjunga? . .

1971 m. gruodžio 3 d. Margininkų klebonas kun. Petras Orlickas buvo nubaustas už tai, kad pažeidė LTSR baudžiamojo kodekso 143 straipsnį — žaidė su vaikais, tinklinį!

Kauno raj. administracinės komisijos nutarime parašyta, jog kun. Orlickas dirbo su vaikais (sportavo, žaidė tinklinį), rodė diafilmus ir t.t.

Ateistai ir partiniai darbuotojai ilgą laiką tarsi nematė vaikų, kurie aikštelėje prie kolūkio kontoros nekultūringai žaisdavo, keikdavosi. Šitai pamatė klebonas ir įrengė tinklinio aikštelę. Čia nesikeikdavo net didžiausi išdykėliai.

Kas privertė sunerimti Kauno raj. valdžią, partinius darbuotojus ir kai kuriuos mokytojus? Per vieno mokinio laidotuves buvo pastebėta bažnyčioje daug mokinių. Mokytojai bandė net už rankų mokinius išvesti iš bažnyčios. Be to, Mišioms patarnaudavo keletas berniukų. Direktorei nepavyko, nors ji labai stengėsi, atitraukti vaikus nuo altoriaus. Tada, kaip įprasta, tarybinei mokyklai į pagalbą atėjo raj. valdžios pareigūnai. Etatiniai ar neetatiniai saugumo darbuotojai, tiksliai nežinome, nufotografavo vaikus prie altoriaus, kad jie nesumanytų išsiginti savo „nusikaltimo". Į mokyklą atvažiavo valdžios pareigūnai ir surengė tardymą. Mokiniai ilgai buvo kamantinėjami. Kai kurios motinos, nesulaukdamos grįžtančių vaikų iš mokyklos, atėjo jų ieškoti. Pasipiktinusios vaikų terorizavimu, išsivedė juos namo.

1971 m. pabaigoje Panevėžio vyskupijos kunigai kreipėsi i TSRS Ministrų Tarybos pirmininką A. Kosyginą ir į Lietuvos TSR Ministrų Tarybą. Pareiškime pažymima, kad nuo 1961 m .Panevėžio vyskupija neturi savo vyskupo, kuris LTSR vyriausybės nurodymu buvo ištremtas į Žagarę; Joniškio raj.

Kunigai prašo leisti vyskupui Julijonui Steponavičiui eiti savo pareigas Panevėžio vyskupijoje, kadangi LTSR Konstitucija ir įstatymai teismo nenuteistiems piliečiams nenumato panašių teisių apribojimo. Kartu pažymima, jog vyskupo nebuvimas vyskupijoje yra didelis nenormalumas, nes Bažnyčios teisė, nesant vyskupo, leidžia valdytojui administruoti vyskupiją tik trumpą laiką.

Tarybinė vyriausybė į kreipimąsi neatsakė. RRT įgaliotinis kai kuriuos kunigus išbarė, primindamas, jog panašių pareiškimų rašymas yra beprasmiškas, nes į juos nebus kreipiama dėmesio.

J. E. vysk. Steponavičių tarybinė vyriausybė laiko nelojaliu valdžiai, nes jis be kompromisų ėjo vyskupijos ganytojo pareigas.

         TSKP CK generaliniam sekretoriui 

          TSRS Ministrų Tarybos pirmininkui  

          Nuorašai: LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui RRT įgaliotiniui LTSR

Didesnę mūsų Respublikos gyventojų dalį sudaro tikintieji. Jie galėtų žymiai aktyviau dalyvauti visuomeniniame ir politiniame mūsų šalies gyvenime, jeigu turėtų palankesnes sąlygas. Konstitucija, baudžiamasis kodeksas, tarptautinės konvencijos teoriškai garantuoja lygias tikinčiųjų teises su kitais piliečiais. Apie tai kalba ir užsieniui skiriamos radijo laidos, spauda, porevoliuciniai Lenino dekretai. Tačiau tikrovėje labai dažnai būna kitaip.

Lietuvoje nuolat mažėja kunigų skaičius. Tai vyksta ne dėl tikinčiųjų kaltės, bet dėl valdžios daromų administracinių kliūčių. Vienintelės Lietuvoje Kauno Kunigų seminarijos veikla nepaprastai suvaržyta. Valdžia griežtai apriboja besimokančiųjų skaičių, todėl daug norinčių į ją nepatenka. Norintys joje mokytis būna įvairių pareigūnų tardomi, darbovietėse terorizuojami. Esant tokiai padėčiai, kai kurie kandidatai studijuoja teologiją ir tampa kunigais už seminarijos ribų, tačiau Religijų reikalų tarybos prie TSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis tokiems neleidžia eiti savo pareigas (taip atsitiko su kun. Vytautu Merkiu ir kun. Petru Našlėnu).

     Argi tai normalu? O J. Rimaitis užsieniui skirtoje informacinėje knygutėje „Religion in Lithuania" (Gintaras, Vilnius, 1971 m.) teigia, jog „valdžia nedaro kliūčių ruošti naujus kunigus" (21 psl.).

Naujojoj Akmenėj 1972 m. sausio 13 d. liaudies teismas nagrinėjo septyniasdešimtmetės žagarietės Kleopos Bičiučaitės bylą. Ji nusikalto tarybiniams įstatymams, kadangi ruošė vaikus Pirmajai Komunijai. Jos kaltei patvirtinti buvo sušaukti 27 liudininkai, daugiausia 7 -14 metų vaikai. Kada, K. Bičiučaitė pati prisipažino, jog 1971 metais, liepos mėn. per 6 dienas vaikus išmokiusi poterių, tai tie liudininkai net nebuvo reikalingi — tiktai trukdė sklandų teismą, nes labai prieštaringai liudijo. Matydama, kad vieni vaikai neigia ta, ką kiti teigė, teisėja ėmė tikrinti vaikų politinį sąmoningumą: kiek jų priklauso pionierių organizacijai. Tik keturi pasisakė esą pionieriai.

Prokuroras savo kalboje priminė, kad Konstitucija visiems piliečiams leidžia laisvai išpažinti kokią nori religiją arba būti ateistais. Niekas šios laisvės nevaržąs ir jokios prievartos nedarąs. Bet tarybinė santvarka kovojanti prieš religiją bei mulkinimą, nes ji negalinti pakęsti, kad religija mulkintų piliečius. Pagal Konstituciją Bažnyčia esanti atskirta nuo valstybės ir mokykla nuo Bažnyčios. Gi kaltinamoji Bičiučaitė organizuotai vaikus mokiusi tokius poterius kaip: Tėve Mūsų, Sveika Marija, Tikiu į Dievą, Viešpaties Angelas, Dešimt Dievo įsakymų. Šito tarybinė santvarka negalinti leisti. Ji negalinti leisti, kad kas nors vaikus mokytų kitaip, negu jie mokomi mokykloje.

Prokuroras kaltino mokyklos mokytojus, kad per jų apsileidimą daug vaikų nėra įtrauktų į pionierių organizaciją. Kritikavo ir smerkė partinius dėl politinio sąmoningumo stokos, nes ir jų vaikai mokėsi tikėjimo tiesų.

 

     Akmenės parapijos kun. Petras Lygnugaris 1971 gruodžio 9 d. Akmenės ligoninėje aplankė sunkiai sergantį ligonį. Tai pastebėjęs vyr. gydytojas nutraukė ligonio aprūpinimą, kunigą išbarė ir išvarė iš ligoninės. Gruodžio 28 d. kun. P. Lygnugaris buvo pašauktas į N. Akmenės raj. vykdomąjį komitetą ir už ligonio lankymą ligoninėje nubaustas 50 rub. bauda.