Kun. A. Šeškevičius už vaikų religinį mokymą 1970.IX.9 Molėtų raj. liaudies teismo buvo nubaustas vieneriems metams kalėti griežto režimo lageryje. 1971. IX.9 baigęs bausmę, jis kreipėsi į Kaišiadorių vyskupijos valdytoją, prašydamas paskyrimo į parapiją. RRT įgaliotinis atsisakė jam duoti registracijos pažymėjimą ir liepė dirbti kitokios specialybės darbą, motyvuodamas, kad nesilaikęs tarybinių įstatymų. Tada kun. Šeškevičius kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybos pirmininką:
„Jei jau nusikaltau tarybiniams įstatymams, tai paskirtą bausmę atlikau ir dar gavau gerą charakteristiką. Be to, mane paleidžiant, teisės man nebuvo susiaurintos, tai už ką be jokio teismo vėl esu baudžiamas net visam gyvenimui? Didžiausi tironai, bausdami žmogų, nurodo įstatymų straipsnį ir bausmės terminą bei apeliacijos įstaigą. Tik man neleista tai žinoti. Ar yra pasaulyje tokia valstybė, kuri leistų taip elgtis su savo valdiniais? Kaip tai suderinti su žmogaus teisių deklaracija, kurią yra pasirašiusi ir Tarybų Sąjunga? . .
Neleidimas eiti kunigo pareigų mane stumia į nusikaltimą, nes vis tiek pasilieku kunigu, ir teks atlikti bent kai kurias kunigo pareigas, o tai valstybė laikys nelegaliu darbu, ir manęs vėl lauks kalėjimas."
Į kreipimąsi kun. Šeškevičius atsakymo nesulaukė. Tada jis kreipėsi į LTSR prokurorą, bet ir iš šitos įstaigos atsakymo nesulaukta. Beveik praradęs viltį, kun. Šeškevičius kreipėsi į TSRS generalinį prokurorą, į mokslininko Sacharovo komitetą žmogaus teisėms ginti, du kartus asmeniškai lankėsi Religijų reikalų taryboje ir kalbėjosi su aukštais jos pareigūnais. Pagaliau jam buvo pažadėta duoti darbą Telšių vyskupijoje.
Tokiu būdu, net atlikęs neužpelnytą bausmę, kun. Šeškevičius dar pusę metų buvo diskriminuojamas. Tarybinė valdžia stengėsi palaužti kunigą, o kitus — įbauginti, kad pilni baimės vykdytų ne Dievo, bet jos valią.
Lietuvos tikinčiųjų džiaugsmui, dar yra daug savo pašaukimui ištikimų dvasios vadų, kurie ryžtasi sudėti bet kokią auką sielų gerovei ir Kristaus Karalystės plitimui.
