K R O N I K A

 Stalčiaus dugne yra senas sąsiuvinis. Prieš daug metų radau jį tarp mirusio dėdės knygų. Tai Nepriklausomos Lietuvos gimnazijos aštuntos klasės (dabar maždaug vienuoliktos) mokinio rašinys apie Maironio „jaunąją Lietuvą". Gal tai referatas, gal namų darbas. Visas sąsiuvinis nuo pirmo iki paskutinio puslapio prirašytas gražia, smulkia rašysena. Mirga citatų strofos. Mokytojo pažymėtų klaidų bei pastabų beveik nėra.

Pasidėjau aš jį tuomet, kaip ankstesnių laikų mokinio, abituriento darbo pavyzdį. Patiko jis man ir savo turiniu, gražiu, sklandžiu ir labai rimtu „jaunosios Lietuvos" nagrinėjimu. Nesinorėjo tikėti, kad tai mokinio, nors jau vidurinę mokyklą baigiančio, darbas. Greičiau panašu į rimtą straipsnį kokiame nors jaunimo žurnale.

Dabar aš jį vėl išsiimu iš stalčiaus, vartau, skaitinėju. Maironis — mūsų tautos atgimimo dainius, idealistas. Idealizmo pilna visa jo kūryba. Idealistai ir „jaunosios Lietuvos" veikėjai, ypač Reinys. Gražiai, motyvuotai, paremiant citatomis, iškeliamas, išryškinamas šis idealizmas. Skaitant rašinį taip ir jaučiama jaunuolio meilė poetui, žavėjimasis analizuojama poema, noras sekti jos veikėjais, būti tokiu, kaip Reinys, Tumas, Jakštas. . . Darbas baigiamas pasiryžimu mylėti Lietuvą, tarnauti tautai. įsiklausyti į poetą, paklusti jo raginimui, įsiklausyti į poetą, išgirsti jo raginimą. . .

. . . Daugiau...

P. ŠIVICKIO GIMIMO 100-OSIOMS METINĖMS

Lietuvos žemė yra išauginusi daug ąžuolų, jų tarpe ir įžymųjį biologą Praną šivickį, nuo kurio gimimo šiemet — 100 metų (1882.IX.30-1968.X.10). Vadiname jį ąžuolu ne vien todėl, kad jis laikomas eilės disciplinų pradininku mūsų respublikoje (parazitologijos, hidrobiologijos, pedobiologijos-dirvožemio zoologijos), ne vien todėl, kad jis laikomas didžiuasiu T. Sąjungoje regeneracijos problemos žinovu (maskviečio embriologo V. Popovo nuomone). Jo didybė — ne vien sukauptas žinių bagažas ir intelektualinis išprusimas — tai kalba apie jo darbštumą. Jo gyvenimas kalba dar ir apie jo tvirtą charakterį: jis sutiko daug kliūčių, bet nepabūgo, o grūmėsi su jomis. Jo gyvenimas buloja apie jo taurią asmenybę: jis turėjo jautrų moralinį jausmą ir tvirtai laikėsi dorovinių nuostatų, nesiekė garbės nei karjeros ir niekada neišdavė tiesos.

Šie jo asmenybės bruožai pradėjo ryškėti jau ankstyvoje jaunystėje. Gimęs neturtingo valstiečio šeimoje, anksti paėmęs į rankas botagą ir dalgį, ėmė domėtis knyga ir liko jai ištikimas visą gyvenimą.

. . . Daugiau...

KALĖJIMŲ KELIUOS

Viktoro Petkaus gyvenimo fragmentai

Jie augo keturi broliai ir, kadangi neturėjo sesučių, buvo pagalbininkais ūkio darbuose ir tėvui, ir motinai. Tačiau vienas jų iš vaikystės bodėjosi visu tuo, kas jj atitraukdavo nuo knygos. Pastebėjęs tai, jaunesnysis brolis jam tarė:

— Man geriau patinka ūkio darbai, todėl aš ir liksiu su tėvu dirbti, o tu gali sau su knyga gyventi.

Ir nuo dvylikos metų Viktorui knyga tapo neatskiriama jo gyvenimo dalis. Ir ji pagimdė širdyje tokią meilę Dievui, Tėvynei ir žmogui, kad, atėjus gyvenimo bandymams, be jokių kompromisų už savuosius idealus buvo pasirinktas kančios kelias.

. . . Daugiau...

Garsiai skambina tarybinė propaganda apie „mūsų šaunųjį jaunimą". Tačiau, nors ne dažnai, pasigirsta vienas kitas blaivesnis balsas.

Leiskime kalbėti mokytojams. Jie aiškiau mato, geriau žino. Apverktina jaunimo padėtim susirūpinęs „Nemuno" žurnalas surengė mokytojų pokalbį. Kai ką paskaitykime:

„rengdamasis šiam pokalbiui, dar sykį peržvelgiau „Moksleivio" numerius. Jaunimas savo laiškuose nejučia atskleidžia opiausias mokyklos problemas, nurodo tuos nerimo taškus, kurie ir mus šiandien paskatino susirinkti.

Mergaitė rašo, kad naujoje klasėje gerai mokytis nemadinga.

Jos vengė, nes ji nerūkė, nekėlė taurelės . . . Kiek gali ištverti šešiolikmetis žmogus vienas? Ir ji pati nutarė „atlikti eksperimentą". Gavo kelis dvejetus, demonstratyviai užtraukė dūmą. Jos reputacija tuoj pakilo . . . Mergaitė rašo: „Nuo tada ir rituosi. Mokausi trejetais, lankausi „plotuose", ir geriu, ir rūkau. Viskas labai šlykštu, bet dabar aš nevieniša. Aš — „sava chebra". Tačiau kas, kad klasės draugai manęs nebeniekina, jeigu aš pati pradėjau savęs nebekęsti. Ką man daryti, kaip gyventi?"

. . . Daugiau...

Iš pedagogo užrašų

Kokia sunki nuotaika grįžus iš šitų, taip vadinamų, mokytojų pasitarimų. Jautiesi tarsi suniurkytas, sulamdytas, lyg purvais aptaškytas. į tave, į tavo vidų, į tavo sąžinę metė, vertė, pylė visokius nešvarumus, auklėjo, grasino, mokė . . . Tu sėdėjai salėje, o iš scenos, iš tribūnos į tave vis liejosi ir liejosi visoki „išmintingi" žodžiai, patarimai, pamokymai, nurodymai, įspėjimai, „pasipiktinimai", gąsdinimai . . . Sėdi čia, apačioje, toks menkas, bejėgis, silpnas, kvailas ... Ir ką tu darytum, kaip gyventum, kaip nepražūtum be šitų visų pamokymų, nurodymų ir perspėjimų!? Todėl kiekvienais metais, kiekviena proga, kiekviename pasitarime ir susirinkime ant tavo galvos vis pilasi ir pilasi neišsenkantis žodžių srautas . . . Kiekvieną tavo darbelį, kiekvieną tavo žingsnį, kiekvieną tavo žodį turi teisę tyrinėti, nagrinėti, vertinti, girti ar peikti. Tave, tavo mintis, tavo veiksmus turi teisę mėsinėti, visiems rodyti. Ir kuo kvailesni, kuo absurdiškesni, kuo mažiau pagrįsti tie kaltinimai ir reikalavimai, tuo kategoriškiau jie pateikiami.

Koks tu kvailas, mokytojau! . . .

Ir kokie išmintingi, kokie teisūs tie, kurie tave moko! . . .

. . . Daugiau...

Trečias sąsiuvinis 
Vilnius, 1982 
(Pabaiga. Pradžia Nr. 32)
Laiškas vysk. Jul. Steponavičiui

Tai pirmas atsitikimas Tarybų Sąjungos istorijoje, kad tarybiniai-ateistiniai organai patys surado ir pasiuntė į Gervėčių parapiją kunigą. Surado, paskyrė ir nusiuntė. Lenkai labai patenkinti. Patenkinti ir lietuviai, nors visko neteko. Pamaldos vien lenkiškai. Visi tyli. Abejingi.

Šiandien (XI.27) buvau nuvažiavęs į Šemetavą pas kun. dekaną Stanislovą Kučinską. Jam sakiau, kad jau 3 savaitės praėjo, o klebonas nepriminė pamaldų tvarkos. Viskas vien lenkiškai. Žmonės į kleboną nebedrįsta kreiptis, nes baiminasi, kad jų blogai nesuprastų, nes eina gandas, matyt, patys gudai-lenkai paleido: „Jei tik kils kokie nesusipratimai, tai kleboną atšauks, o bažnyčią uždarys". Tokios nuomonės ir kun. Kučinskas. Pasakojo, kad buvo sutikęs kleboną, kuris gyrėsi, jog liaudies patenkinta. Lietuviai pasakę, kad „mes lenkiškai suprantame". Atsakiau, kad visokių gali atsirasti. (. . .)

Bet, jei seniau buvo nustatyta tvarka, pamaldos buvo perpus laikomos lietuviškai ir lenkiškai, tai ne be pagrindo. Jei kunigas nemoka lietuviškai, galėtų šv. Mišias aukoti lotyniškai, o lietuviai gali giedoti lietuviškai, o, be to, klebonas gali kreiptis, invokacijas skaityti iš rašto. Bet lenkai palieka lenkais. Prašiau, kad kun. Kučinskas nurodytų klebonui, kad pamaldos būtų pagal seną tvarką, bet atsisakė ir patarė man, kad nuvažiuočiau ir nurodyčiau. Bet aš griežtai atsisakiau, nes man tikrai netinka.

. . . Daugiau...

Matydama vis didėjančią ekonominę krizę, tarybinė valdžia pagaliau „atrado" jos priežastį. Tai — kyšininkavimas, spekuliacija, apgavystės, prirašinėjimai . . .

Baudos smūgį ypač pajuto Lietuvos partiniai veikėjai. Viskas prasidėjo nuo nekalto dalyko — nuo kolektyvinių sodų. Lietuvos kompartija P. Griškevičiaus asmenyje apkaltino vadovaujančius partijos ir Tarybų valdžios veikėjus, kad jie įsigijo ir įsirengė kolektyvinius sodus neteisėtai, nesuderinę su valdžia ir t.t. Pirmiausia kolektyviniai sodai buvo atimti iš Kauno Lenino raj. milicijos viršininko Petrausko ir Kauno autoinspekcijos viršininko Indrašiaus. Buvo kalbama, kad tai aukštesniųjų instancijų (partijos ir saugumo) kerštas. Tačiau netrukus užgriuvo dar griežtesni nurodymai: rajonų partijos sekretoriai buvo verčiami atiduoti kolektyvinius sodus su vilomis arba atsisakyti savo postų.

Atimti sodai iš Vilniaus vykdomųjų ir partijos komitetų kai kurių aukštų darbuotojų, iš Operos ir baleto teatro partijos sekretoriaus V. Noreikos, Kauno partinių vadovų Mikučiausko ir Staškūno, ir kitų rajonų sekretorių, vykdomųjų komitetų pirmininkų, kontrolės komitetų viršininkų. Visi jie dažniausiai „atiduodavo" savo kolektyvinius sodus „pionieriams", bet neatsisakydavo savo šiltos vietos. Tačiau netrukus jie pradėjo įrodinėti: jei valdžia atima kolektyvinius sodus iš mūsų, vadinasi, — mes vagys, sėdintys aukštose vietose. Argi tat suderinama su Tarybų valdžios principais? Ir čia baudžiantieji organai susigriebė: tikrai, jei juos paliekame savo postuose, tai argi galime atiminėti kolektyvinius sodus? Tuomet gausis, kad valdžioje — vagys! Todėl buvo duotas ženklas kolektyvinių sodų konfiskavimo kampaniją sulaikyti. Sodų atiminėti nereikia, tegul mūsų partiniai veikėjai sumoka po nedidelę piniginę „kompensaciją", sakykim, po 70-90 rb.

. . . Daugiau...

Maskvos Ryšių ministerija išsiuntinėjo specialias telegramas į pašto skyrius — nuo 1982.IX.1 nepriimti į užsienį jokių banderolių su knygomis. Jei nori išsiųsti knygą į Lenkiją, Rumuniją, Ameriką ar Prancūziją, malonėk gauti specialų leidimą Maskvoje ar pas ypatingą įgaliotinį, užsimokėk muitą ir tik tada gali giminėms, draugams ar pažįstamiems išsiųsti . . . tarybinę knygą.

Taip pat ir užsienio lietuviškasis jaunimas, kuris jau 9 metus iš eilės galėjo vasaromis atvažiuoti Vilniaus universitete pasimokyti lietuvių kalbos, pasižiūrėti Lietuvos, susitikti su draugais, šiemet jau negalėjo atvažiuoti į senąją Alma Mater. Valdžia uždraudė.

Veržiasi tarybinio gyvenimo gnybtai. Matyt, ne kokie pyragai tai Tarybų valdžiai . . .
T. Gaudentas