Stalčiaus dugne yra senas sąsiuvinis. Prieš daug metų radau jį tarp mirusio dėdės knygų. Tai Nepriklausomos Lietuvos gimnazijos aštuntos klasės (dabar maždaug vienuoliktos) mokinio rašinys apie Maironio „jaunąją Lietuvą". Gal tai referatas, gal namų darbas. Visas sąsiuvinis nuo pirmo iki paskutinio puslapio prirašytas gražia, smulkia rašysena. Mirga citatų strofos. Mokytojo pažymėtų klaidų bei pastabų beveik nėra.
Pasidėjau aš jį tuomet, kaip ankstesnių laikų mokinio, abituriento darbo pavyzdį. Patiko jis man ir savo turiniu, gražiu, sklandžiu ir labai rimtu „jaunosios Lietuvos" nagrinėjimu. Nesinorėjo tikėti, kad tai mokinio, nors jau vidurinę mokyklą baigiančio, darbas. Greičiau panašu į rimtą straipsnį kokiame nors jaunimo žurnale.
Dabar aš jį vėl išsiimu iš stalčiaus, vartau, skaitinėju. Maironis — mūsų tautos atgimimo dainius, idealistas. Idealizmo pilna visa jo kūryba. Idealistai ir „jaunosios Lietuvos" veikėjai, ypač Reinys. Gražiai, motyvuotai, paremiant citatomis, iškeliamas, išryškinamas šis idealizmas. Skaitant rašinį taip ir jaučiama jaunuolio meilė poetui, žavėjimasis analizuojama poema, noras sekti jos veikėjais, būti tokiu, kaip Reinys, Tumas, Jakštas. . . Darbas baigiamas pasiryžimu mylėti Lietuvą, tarnauti tautai. įsiklausyti į poetą, paklusti jo raginimui, įsiklausyti į poetą, išgirsti jo raginimą. . .
Laikau sąsiuvinį rankose ir susimąstau. Ką šiandien mes kalbam apie tą patį poetą? Kaip mes jį pateikiame mokiniams. Kokį mes jį privalome pateikti. Ar tokį, koks jis iš tikrųjų buvo, ar tokį, kokiu nori jį matyti partiniai „išminčiai", svetimos ideologijos nešėjai?
Poeto žadinama tėvynės meilė? Ne! Tai atgyvena, buržuazinis nacionalizmas, siaurumas. Ne Lietuvą reikia mylėti, bet plačiąją „tėvynę". Ne savo tautos praeitimi ir jos didvyriais turi žavėtis jaunoji karta, bet svetima šalimi, jos veikėjais, dažniausiai kruvinais diktatoriais, sutrypusiais milijonų žmonių laisvę, orumą ir teises. Arba savo tautos išgamomis, nuėjusiais tarnauti pavergėjams. Ne, toks poetas nereikalingas, tokia poezija idėjiškai žalinga. Tad ir perrašinėjamos, „pertvarkomos" mūsų rašytojų biografijos, iškarpoma, išdarkoma jų kūryba, dingsta iš jų raštų patriotiškiausios vietos, dienos šviesos neišvysta ištisi veikalai. Ne kitaip ir su Maironiu. Šio lietuvių literatūros milžino iš istorijos neišbrauksi. Tai bent jo biografiją reikia pataisyti, jo kūrybą pateikti taip, kad ji kuo mažiau žalos darytų. Todėl ir atmetama visa, kas „yra mums idėjiškai svetima, ribota, laiko dulkėmis apnešta ir jo rūdžių sunaikinta". Ne įsiklausyti reikia į poetą, ne leisti jam pačiam prabilti, o partinių nurodymų šviesoje išrankioti visa tai, kas idėjiškai „svetima, ribota", tai yra, kas netelpa į komunistinės ideologijos rėmelius, į jų Prokrusto lovą. Bet taip mėtant iš Maironio poezijos neliktų nieko. Tuomet pasirenkamas kitas būdas — kiek galima rečiau, kiek galima mažiau kalbėti, „principingiau" vertinti, visą žinybą perteikti taip, tokioje šviesoje, kad jąja kuo mažiau būtų domimasi, kad ji nežavėtų, neuždegtų jaunų širdžių — „nežalotų jaunimo sąmonės", „neužterštų siauru nacionalizmu", „negaivintų reakcingų pažiūrų", „idealistinės pasaulėžiūros". Sunkus tai uždavinys lietuviui mokytojui, dvigubai sunkus. Pirmiausia „techniškos kliūtys". Kaip iš balta padaryti juoda, kaip tiesų paversti kreivu, kaip priversti miško ošime girdėti turgaus triukšmą, o žydintį gėlių darželį įsivaizduoti šiukšlynu. Antra — kaip nugalėti savo kaip lietuvio sąžinę ir kalbėti patikliam jaunuoliui tai, kuo pats netiki, kaip meluoti už okupanto rublį, įtikinėti net suprakaitavus, kad tik pamoka būtų „idėjiška", rašomieji geri, kad tikrintojai viską rastų tvarkoje. O juk visa tai įpareigoja griežti idėjiniai reikalavimai, siaura, bet tiksli programa ir bendra, tarybinėje mokykloje viešpataujanti, dvasia. Tad ir luošinam Maironį. Ne tik Maironį. Ir Donelaitį, Valančių, Baranauską, Vaižgantą, Krėvę, Putiną. Luošinam visus be išimties. Visus padarome kuone komunizmo skelbėjais, laimingo tarybinio gyvenimo pranašais ir kovotojais. Arba įrodinėjam, kad „klydo", „nesuprato", „nebuvo priaugęs", „buvo ribotas". Purvinam savo istoriją, spjaudom į savo praeitį, tuo pačiu metu nesigailėdami ditirambų rusų tautos praeičiai ir jos „didvyriams". Net kunigaikščiai, carai, carų generolai — dideli ir žymūs žmonės, suvaidinę svarbų vaidmenį rusų tautos ir bendrai visos žmonijos istorijoje. Išgriovėme mūsų pakeles puošusius kryžius ir koplytėles, iš miestelių aikščių dingo mūsų kunigaikščių, kultūros veikėjų, įžymesnių įvykių ar asmenų paminklai. (Varniuose neišsiteko gražus bronzinis vysk. Motiejaus Valančiaus biustas). O Leningrade išdidžiai stovi ne tik Petro Pirmojo, bet ir dekabristų koriko Nikalojaus I, ir kiti panašūs paminklai. Valdingai iškėlus galvą į proletarų miestą žvelgia ir rusiškojo imperializmo įsikūnijimas — Jekaterina II, apačioje, po savo sijonu susitupdžiusi visus žymiausius to laiko generolus ir kultūros veikėjus. Panašus rusų imperializmo simbolis stovi Naugarde. Tai „Rusijos tūkstantmečio" paminklas. (Jame tarp kitų, su Rusijos istorija vienaip ar kitaip susijusių istorinių asmenų matome ir keletą Lietuvos kunigaikščių), šitų paminklų niekas negriauna ir nenaikina. Atvirkščiai — restauruoja ir saugoja rusų poetų, rašytojų, kultūros bei meno veikėjų memorialines vietas, štai, kad ir Michailovsko dvaras, kuriame porą metų buvo priverstas gyventi Puškinas. Viskas atstatyta, atkurta, net menkiausių ūkinių pastatėlių vietos atžymėtos. O mūsų tautos patriarcho J. Basanavičiaus tėviškė beveik sunaikinta, apleista, piktžolėmis apžėlusi. Net menkutis Šatrijos Raganos memorialinis muziejėlis Židikuose išdraskytas, apleistas, eksponatai į paloves, į stalčius sukišti. Ko negalima nušluoti vienu mostu, tai bent pamažu leisti išnykti, nežymiai, nejučiom. . .
„Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno".
Ne. šitokie patarimai šiandien netinka, šiandien ne „žemę, kame nuo amžių tėvai gyveno" reikia mylėti, bet plačiąją tėvynę, rusų imperiją, net šaltus Sibiro plotus, į kuriuos ne gyventi, bet mirti tėvai buvo tremiami. Mylėti gimtąją žemę — tai vietinis, parapijinis, niekingas patriotizmas, siauras nacionalizmas. Geriau jau platus, imperialistinis šovinizmas, o ne siauras nacionalizmas. . .
„Mylėk jos kalbą. . ."
O kam? Juk tai maža, tik kelių milijonų žmonių vartojama kalba. Kodėl ją ypatingai mylėti, kam daug dėmesio kreipti? Verčiau gerai išmokti, įsisavinti, pamilti didžiąją rusų kalbą. Ja kalbėjo Leninas, jos mokėsi Marksas. . . Tad ir kalbama, rašoma, raginama greičiau įsisavinti šią kalbą, tobulinti jos dėstymą, ugdyti jos įgūdžius. Vaikučiai, dar gerai neišmokę gimtosios kalbos, jau verčiami laužyti liežuvį rusiškais žodžiais. Jos mokoma pradinėse klasėse, ji grūdama į vaikų darželius. Dedamos pastangos rusų kalbos sferą išplėsti aukštosiose ir specialiose vidurinėse mokyklose. Kai kurie dalykai dėstomi rusų kalba, studentai užversti rusiškais vadovėliais. Visoje eilėje įstaigų dokumentacija vedama jau tik rusų kalba. O kur kalbos apie lietuvių kalbos meilę, kur skatinimas ją ugdyti, švarinti, tobulinti? Ar daugelyje mokyklų veikia gimtosios kalbos būreliai? Kokia pagarba, koks dėmesys lietuvių kalbai Lietuvoje veikiančiose rusiškose mokyklose?
„Kas mums praeitį grąžintų,
Ir jos garsą, ir jos galią?"
Praeitis? Ne! Tai nereikalingas, tai pavojingas dalykas. Visa tai, kas primena tuos laikus, „kai lietuvis netikėjo, jog belaisvis bus", kenkia tautų draugystei, komunizmo statybai, ateities kūrimui. Kas daugiau domisi praeitimi, vadinasi, ją idealizuoja. Ir bendrai, ten, toje praeityje, galima rasti labai daug nepageidaujamų, mūsų dienas primenančių dalykų. „Nusimetusi buržuazijos jungą lietuvių tauta savanoriškai visiems laikams įsijungė į broliškų tautų šeimą", sakoma šiandien. O iš istorijos puslapių kyšteli carienės Jakaterinos II veidas ir pasigirsta panašūs įrodinėjimai: „Tai nuo amžių rusiškos žemės, teisėtai grįžę į rusišką valstybę". „Vakarų kraštas ir didesne pirmykščių gyventojų dalimi, ir istoriškąja teise yra rusų žemė, nuo amžių paveldėta Rusijos valdovų, — patvirtina ir Muravjovas Korikas. „Lietuva nuo seniausių laikų sudarė vieną ištisą Rusijos žemę, — pritaria kitas to meto rusų valdininkas, mokslų apygardos globėjas Kornilovas. Tą pačią „tiesą", tik truputį kitais žodžiais, 1940 m. vasarą pakartojo TSRS užsienio reikalų ministras Molotovas, kalbėdamas su tuometiniu Lietuvos ministrų kabineto pirmininku ir užsienio reikalų ministru Krėvė-Mickevičium.
Keturiasdešimtųjų metų birželio dienas prisimena visi vyresnės kartos žmonės. Visais Lietuvos plentais ir vieškeliais žlegėjo rusų tankai, smailais durtuvais pasišiaušę riedėjo kareivių pilni sunkvežimiai. . . Iš paskirtų deputatų sudarytas seimas vienbalsiai priėmė nutarimą įsijungti į Tarybų Sąjungos sudėtį. O pavarčius istorijos puslapius pamatai Lietuvos laukais žygiuojančius Repni-no pulkus, caro kareivių „saugomą" seimą, be ginčų priimantį sprendimą patvirtinti Lietuvos valstybės teritorijų prijungimą prie Rusijos. . . Net ir trijų valdovų susitarimas XVIII a. dalinantis Lietuvos-Lenkijos valstybę taip primena 1939 m. Ribentropo-Molotovo paktą. Arba trėmimai į Sibirą. . . Tiesa, tremtinius tada varė pėsčius. Dabar „geriau", dabar vežė gyvuliniuose vagonuose. O kryžių griovimas, Bažnyčios persekiojimas, spaudos draudimas? . . Atrodo viskas nurašyta nuo senų caro potvarkių, tik kai ką papildant, „pagerinant", pritaikant mūsų dienų sąlygoms. . . Rodos ne tuomet, bet mūsų dienomis ir mums poetas rašė:
„Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris,
Ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus,
Mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis —
Ar jiems besuprantamos bus?"
Taip, istorija pavojingas dalykas. Ir nemalonūs poeto raginimai ją prisiminti. Geriau jau kaip nors kitaip šias vietas reikia išaiškinti. Bent kaip senų laikų, carinės priespaudos palikimą (taip sakant, su mumis nieko bendra neturintį, mus neliečiantį. . .).
„O tačiau Lietuva
Tik atbus gi kada".
Tai taip pat jokiu būdu ne apie mus, ne apie mūsų laikus! Tai apie carinę priespaudą, apie laiką ir įvykius, kurie jau praėjo. Tai, appie ką dainavo poetas — šiandien jau išsipildė. Apie tokį gyvenimą, kurį dabar mes gyvename, Maironis tik svajojo. Dėl jo kovojo. Tai jo vilčių išsipildymas. . . Galima sakyti, jis šią ateitį net numatė, žinoma, kiek leido jo buržuazinis ribotumas. . .
Ir taip toliau, ir taip toliau. Viskas verčiasi aukštyn kojom Maironio kūryboje. Partiniai istorikai ir tarybiniai mokytojai kūrybiškesni už patį Maironį. Jie puikiai sugeba jį perkurti. Dar kiek pasistengus ir partinį bilietą beveik galima įteikti. . . Nepadeda net pačio poeto perspėjimas:
„O tu, kurs lietuvio tik vardą nešioji,
O dvasią užspaustum tėvynės jaunos. . .
Tegul ir tave ateitis tolimoji
Minėja. . . kaip išgamą mūsų dienos!"
Ne, šie žodžiai jų sąžinės nepasiekia. Jie ir toliau dirba savo darbą (juk už jį gauna atlyginimą, be to, kitaip ir negalima. . .), dirba ramiai ir abejingai. Nesusimąsto, kokią žalą daro savo tautai stropiai vykdydami visus, net pačius kvailiausius, reikalavimus, nepagalvoja, kad jokia valdžia ir jokia priespauda nėra amžina. . . Nepagalvoja, kad tauta anksčiau ar vėliau kelsis laisvam ir savarankiškam gyvenimui, kad
„Nebeužtvenksi upės bėgimo,
Norint sau eitu ji pamažu",
kad išsipildys dainiaus pranašystės, kaip jau vieną kartą yra išsipildžiusios.
Tauta kelsis išlaikiusi istorinius bandymus ir užsigrūdinusi. Bet ir su žaizdų randais, ir vergovės pančių žymėmis. O tų žaizdų tarpe bus ir tos, kurias jai padarė jos pačios vaikai. . .
P. Savėnas
