Trečias sąsiuvinis
Vilnius, 1982
(Pabaiga. Pradžia Nr. 32)
Laiškas vysk. Jul. Steponavičiui
Tai pirmas atsitikimas Tarybų Sąjungos istorijoje, kad tarybiniai-ateistiniai organai patys surado ir pasiuntė į Gervėčių parapiją kunigą. Surado, paskyrė ir nusiuntė. Lenkai labai patenkinti. Patenkinti ir lietuviai, nors visko neteko. Pamaldos vien lenkiškai. Visi tyli. Abejingi.
Šiandien (XI.27) buvau nuvažiavęs į Šemetavą pas kun. dekaną Stanislovą Kučinską. Jam sakiau, kad jau 3 savaitės praėjo, o klebonas nepriminė pamaldų tvarkos. Viskas vien lenkiškai. Žmonės į kleboną nebedrįsta kreiptis, nes baiminasi, kad jų blogai nesuprastų, nes eina gandas, matyt, patys gudai-lenkai paleido: „Jei tik kils kokie nesusipratimai, tai kleboną atšauks, o bažnyčią uždarys". Tokios nuomonės ir kun. Kučinskas. Pasakojo, kad buvo sutikęs kleboną, kuris gyrėsi, jog liaudies patenkinta. Lietuviai pasakę, kad „mes lenkiškai suprantame". Atsakiau, kad visokių gali atsirasti. (. . .)
Bet, jei seniau buvo nustatyta tvarka, pamaldos buvo perpus laikomos lietuviškai ir lenkiškai, tai ne be pagrindo. Jei kunigas nemoka lietuviškai, galėtų šv. Mišias aukoti lotyniškai, o lietuviai gali giedoti lietuviškai, o, be to, klebonas gali kreiptis, invokacijas skaityti iš rašto. Bet lenkai palieka lenkais. Prašiau, kad kun. Kučinskas nurodytų klebonui, kad pamaldos būtų pagal seną tvarką, bet atsisakė ir patarė man, kad nuvažiuočiau ir nurodyčiau. Bet aš griežtai atsisakiau, nes man tikrai netinka.
Žinia, kad be lietuvių triūso lenkai nebūtų gavę kunigo, kaip negauna daugelis parapijų. Jei neklystu, atrodo, kad virš 50 kartų kreipėsi į tarybinius organus, kad leistų atvykti kunigui iš Lietuvos.
Manau, kad Ekscelencija galite paveikti kun. Kučinską, kad jis primintų buvusią pamaldų tvarką Gervėčių bažnyčioje ir jos prisilaikytų.
Adutiškis, 1979.XI.27Kun. B. Laurinavičius
* * *
Laiškas kun. dekanui S. Kučinskui
Reikalą, kuris liečia Gervėčius, gana išsamiai apkalbėjome XI.27. Gerai apgalvojęs mūsų pasikalbėjimą, jaučiu pareigą priedo štai ką pasakyti.
Susižavėjau užimta kunigų, dirbančių BTSR, pozicija, kai pradėjome rūpintis kunigu Gervėčiams. Atrodė, kad visi Tėvai reikalą labai gerai suprato. Taip atrodė, kol tamsios jėgos nepradėjo veikti ir dvasiniai Tėvai tamsioms jėgoms nepadėjo.
Iš 700 kunigų, dirbančių Lietuvoje, galėjo surasti kandidatą klebono vietai Gervėčiuose, bet, kalbant be dangstymosi, pikta jėga išsprendė klausimą priešingai mūsų siekimams su pagalba dvasinių Tėvų.
Ateistai kunigą Gervėčiams surado ir pasiuntė. Nebuvo girdėti, kad ateistai taip stengtųsi patenkinti tikinčios liaudies norą. Kiek yra apnašlaitintų parapijų, be klebono, BTSR teritorijoje! O ar kokiai parapijai ateistai tokį gerumą parodė? Ne!
Ačiū Dievui ir rūpesčiui, kurį parodė daugiausia žmonės lietuvių tautybės, Gervėčiai sulaukė klebono — turi, bet . . . Lietuviai neteko visko, ką turėjo!
Kai klebonas užėmė vietą, tuo pačiu laiku, ir tai iš Gerbiamo kun. Dekano girdėjau, buvo paskleista gandas: „Jei kils koks nesusipratimas, kunigą atšauks, o bažnyčią uždarys!" Tai ne kas kita, kaip šantažas. Be abejonės manau, kad šantažuoti pradėjo ne ateistai, o tie, kurie nutarė vykdyti tai, ko neįstengė kunigai: Romeiko, Mantužik ir jiems panašūs, kurie dėjo visas pastangas, net kreipėsi į administracinius organus pagalbos, bet jiems nepasisekė panaikinti lietuvių kalba pamaldas Gervėčių bažnyčioje. Dabar šantažu savo tikslą pasiekė. Bet metas pagalvoti ir reikia tą didelį nusikaltimą atitaisyti.
Kalbant apie Gervėčių parapijos gyventojus, kandidatas į klebonus žinojo, kad parapija mišri. Galėjo apsigalvoti ir pasiinteresuoti, bet apie tai nepagalvojo, o aklai skubėjo pasitarnauti „darbdaviams". Atvažiavo. Dirba ir džiaugiasi, kad visi patenkinti. Kaip Gerbiamas kun. Dekanas pasakė: „Klebonas patenkintas, nes lietuviai pareiškė, kad ,mes lenkiškai suprantame'." Taigi, nėra reikalo galvoti apie pamaldas lietuvių kalba . . . Kas kalba apie šį reikalą, nuspalvindamas jį tokiomis rožinėmis spalvomis, labai klysta.
Tyla ir „pasitenkinimas" šantažo įtakoje: „Jeigu . . ."
Tyla ir „pasitenkinimas"! Kaip kalbėjau XI.27, jei Semetavo parapiją ištiktų nelaimė ir ilgesnį laiką parapijiečiai paliktų be kunigo, tikrai tylėtų, kai atvyktų kunigas ir prabiltų angliškai . . .
Iš karto padaryta didelė klaida, kai apeita reikalas, liečiąs pamaldas lietuvių kalba.
Nebūtų buvę priežasties pasklisti šantažui, jei būtų palikta pamaldų tvarka, kokia buvo prie kun. Chodykos. Pamaldų tvarka neteisėtai pakeista, nes Vilniaus arkivyskupijos Sinodo nutarimų 219 str. draudžia pakeisti pamaldų tvarką tuojau po parapijos perėmimo. Man atrodo, kad dvasiniai Tėvai privalo tai žinoti ir šią teisę saugoti, o prieš ateistus remtis bažnytine teise-kanonais, kurie nėra panaikinti ir mus įpareigoja.
Jei pamaldos buvo laikomos lietuvių kalba, vadinasi, buvo reikalas. Nerašyta teisė sako, kad ne parapijiečiai turi taikytis prie klebono (kalbos klausime), bet klebonas.
Tiesa, kad dabartiniu metu į pamaldas lenkų kalba visuomet renkasi daugiau žmonių, nes kaimyninės parapijos vakuoja. Nėra kunigo Varnėnuose, Mykoliškėse, Nestaniškiuose ir Žadiškyje. Bet atvykėliai yra ir liks atvykėliais.
Giedojimas bus „kuklesnis", kaip kun. Dekanas priminė, bet nėra ko stebėtis, nes jau 40 metų lietuvių niekas nemokino giedoti. Su liūdesiu reikia pasakyti, kad dvasiniai Tėvai nuo 1927 m. su panieka žiūrėjo į lietuvius. Net miliciją iškviesdavo ir liepdavo areštuoti be jokios priežasties. Faktas. Buvo areštuotas Jo Eksc. vyskupo Julijono tėvas.
Jei šiandien pagal Vatikano Susirinkimo mintį visur meldžiamasi gimtąja kalba, tai leiskite paklausti, kokiu pagrindu dvasiniai Tėvai lietuviams, nuo amžių gyvenantiems savo krašte, tą teisę atima? šantažu priverčia melstis svetima kalba. Ir kam keisti lotynų kalbą į lenkų? Kaip sakiau, jei kunigas nesupranta ir nenori suprasti, tegul laiko pamaldas lotyniškai, o lietuviai turi teisę giedoti lietuviškai. Kas dėl skaitymo šv. Mišių metu, kun. Dekanas kalbėjo, jog gali kas nors iš tikinčiųjų paskaityti. Taip, gali. Bet ar atsimenate, kokį patyrėte jaudinimąsi, kai pirmą kartą viešai skaitėte? O kolūkietis, be abejonės, retai kuris turės drąsos. Man atrodo, kad ir pats klebonas, atitinkamai pasiruošęs, gali paskaityti. Gali ir privalo. Jei papūga, reikia stebėtis, atmintinai pasako ilgus sakinius, ką pats asmeniškai girdėjau, tai juo labiau gali žmogus inteligentas. Norinčiam nieko sunkaus! Pasitarti yra su kuo. Pinigų išvažiuoti tam tikslui užtenka, o jei trūksta, tai atsiras. Yra išeitis iš sunkiausios padėties, bet visa bėda, kad nemato reikalo, nes užtikrintas šantažu: „Jeigu . . ."
Leiskite paaiškinti, kodėl Viešpats Dievas duoda mums (dirbantiems Lietuvoje) išminties, proto, laiko ir jėgų patarnauti visiems. Nustatyti pamaldų tvarką laiko užtenka. Nes mūsų tikslas yra Dievo garbė, o Baltarusijoje kitas tikslas. Kalbėdamas tiesiai apie šį bjaurų ir taip kenksmingą tikslą, atvirai sakau: tai lenkybė (polskošč), kuri yra svarbesnė už tarnavimą Dievui ir Jo garbei.
Gervėčių parapijos vietovę gerai pažįstu ir pažinau. „Suprantame lenkiškai . . ."! Kaip žinoma, jau 40 metų kaip mokė lenkų kalbos. Taigi visi tie, kurie turi 43 metus neturėjo laimės ar nelaimės mokytis lenkų kalbos. Netgi kai mokė, — niekas lenkiškai nekalbėjo, išskyrus ponus Domeikas. Domeikos tarnai kalbėjo lietuviškai arba gudiškai. O dabar juo labiau. Gudų kalbą visi supranta, kaip seni, taip ir jauni. Taigi, daugiau būtų naudos daryti bendras pamaldas neutralia kalba. Bet tai kalbu utopiškai. Jei kalba eina apie tai, kad „suprantame" . . .
Kada matai tuos prietarus ir taip skaudžią neteisybę tikinčiųjų atžvilgiu, rodomą dvasinių Tėvų, kyla mintis — klausimas, ko vertas jų tikėjimas ir apaštalavimas? Tai aiškūs ateistų kolaborantai, kurie gyvena tikinčiųjų išlaikomi.
Čia man prisimena epizodas iš paskutinio karo laikų, kada siautė įvairios bandos. Kažkas pranešė, kad viena neatsargi senutė kažką neigiamo pasakė apie „baltuosius". Tada jie atvyko ir įkrėtė jai į užpakalį. Senutė, kurią laikė tamsuole, atsilikusia, labai prasmingai pasakė: „Statykite, statykite Lenkiją ant mano subinės!" Panašiai ir dabar dvasiniai Tėvai stato „ojčyzną" ant neteisybės tikinčiųjų atžvilgiu. Abejoju, ar Viešpats Dievas palaimins, nes tai aiškus bendradarbiavimas su ateistais.
Prieš karą Tverečiuje dvasinis tėvelis panašiai statė . . ., ir per tai paliko tiek priešiškai nusistačiusių Bažnyčiai, jog niekas iki šios dienos jo klaidų atitaisyti negali.
Gerai nesupratau, ar Dekanas norėjo man duoti įgaliojimą, ar tik patarė, kad aš nuvykčiau į Gervėčius ir duočiau nurodymą-priminimą klebonui dėl pamaldų tvarkos Gervėčių bažnyčioje. Kaip atsimenate, griežtai atsisakiau tos misijos, nes tai ne mano kompetencijoje.
Prašau Aukštai Gerbiamą kun. Dekaną įgyti pilietinės drąsos, nes tai Jūsų pareiga, suprasti lietuviškų pamaldų Gervėčių bažnyčioje reikalo rimtumą ir nurodyti klebonui, kad atliktų pamaldas taip, kaip jos buvo atliekamos kun. Chodykos laikais. O klebono šventa pareiga paskelbti ir tai ne vieną kartą pamokslo metu: „Atvykęs į šią vietą, gerai susipažinau su padėtimi ir priėjau išvados (taip man diktuoja kunigo sąžinė ir žmogiškas teisingumas), kad pamaldų tvarka turi būti tokia, kokia buvo amžiną atilsį kun. Chodykos laikais!"
Esu tikras, kad lenkai ir gudai nemaištaus, jei dvasiniai Tėvai nepakurstys. Klebonas su teisybe neapsilenks, jei primins, kad Gervėčiai gavo kunigą lietuvių pastangų dėka.
Tegu Viešpats Dievas laimina Aukštai Gerbiamą kun. Dekaną ir Gervėčių kleboną, tegu apšviečia šventoji Dvasia, kad Jos šviesoje sutvarkytų reikalą Dievo garbei.
Visa tai parašiau iš tikros širdies Jūsų širdžiai. Rašiau be išsisukinėjimų, nes taip rašau visuomet ir visiems. Adutiškis, 1979.XI.30
Kun. B. Laurinavičius
I pastaba. Originalas rašytas lenkų kalba.
II pastaba. Gervėčių parapijos bažnytinį komitetą sudaro lietuviai, jie ir vedė visą bylą dėl kunigo gavimo.
* * *
Kas naujo Gervėčiuose
Naujas Gervėčių klebonas kun. Zanievski, parapijiečių spaudžiamas, atrodo, grąžino pamaldų tvarką, kuri buvo prie kun. Chodykos.
Kaip Gervėčiuose dabar praeina lietuviškos pamaldos, galbūt galima susidaryti vaizdą iš to, kaip jos atliekamos per atlaidus, kada susirenka daug žmonių, ir kada į pamaldas atvyksta ir gervėtiškių, gyvenančių Lietuvos TSR. Šįmet per lietuvių pamaldas Švč. Trejybės atlaiduose kun. Zanievski lietuviškai pasakė du sakinius: „Viešpats su Jumis" ir „Viešpaties malone telydi Jus." Evangeliją lietuviškai skaitė ne pats kunigas, bet davė perskaityti tarnui. Pamokslo visai nebuvo, o maldas po Evangelijos kunigas skaitė lenkiškai. Dalindamas lietuviams Komuniją sakė ne „Kristaus Kūnas" ir ne „Corpus Christi", bet „Cialo Chrystusa". Per pamaldas gražiai giedojo lietuvių choras, bet daugiausia girdėjosi moteriški balsai.
Po lietuvių pamaldų buvo Suma lenkiškai. Po Sumos procesijoje aplink bažnyčią lietuvaitės, tautiniais rūbais apsirėdžiusios, nešė bažnytinę lietuviškais motyvais išaustą vėliavą. Procesijoje buvo nešama dar viena vėliava su lietuviškais užrašais: „šv. Jurgi, meslkis už mus!" — vienoje pusėje, ir: ,,šv. Kazimierai, globok mus!" — kitoje pusėje.
Kun. Zanievski lietuvių kalbos nemoka ir nesimoko. Kokį apaštalinį darbą gali dirbti „nebylys kunigas" parapijoje, kurios didesnė dalis lietuviška? Jis negali nei lietuviškai pamokslo pasakyti, nei išpažinčių klausyti, nei vaikų katekizuoti. Gervėtiškiai pasakoja, jog vienam lietuviui tėvui, kuris dėl pasiruošimo pirmajai Komunijai savo vaiką atvedė pas naują kleboną, šis davė išmokti lenkiškai 4 lapus ir pasakė, kad to užteks. Lietuvių vaikus moko katekizmo viena sena moteris, bet daugiausia tėvai vaikus paruošti pirmajai Komunijai veža į Vilnių.
Neįtinka kun. Zanievski parapijiečiams, nes jie nori kunigo, mokančio lietuviškai; neįtinka jis ir valdžiai, nes nėra aklas jos įrankis, turi savo liniją. Yra blaivus (o tas valdžios akyse yra blogas ženklas), remontuoja bažnyčią. Nepatenkintas savo buvimu Gervėčiuose ir pats kunigas ir žadąs „bėgti". Kaip ten bus, nežinia, bet, atsiradus BTSR kunigų, mokančių lietuviškai, galėtų susikeisti. 1982 m. Kauno kunigų seminariją baigė asmuo, kilęs iš nelietuviškos Gervėčių parapijos dalies; lietuvių kalbą, aišku, jis išmoko. Tik kažin ar piktos jėgos, dargi iš pačių „dvasinių tėvų", leis lietuvių kalbą mokančiam kunigui dirbti Gervėčiuose?
Į Gervėčius mėgino kai kas iš Lietuvos atvažiuoti paruošti vaikus pirmajai išpažinčiai. Kuo kvepia atvykimas tuo tikslu iš Lietuvos, gali mums vaizdžiai parodyti atsitikimas su piliete A. R., kuri 1979 m. liepos mėn. buvo atvykusi į Girių kaimą (Gervėčių par), norėdama pamokyti vaikus tikėjimo tiesų.
Pareiškimas TSRS Generalinam Prokurorui
(sutrumpintas)
1979.VII.17 išvykau pas BSSR. Astravo raj., Girių km. gyvenančius lietuvius. Kelionės tikslas buvo plačiau pažinti ten esančių lietuviškų kaimų žmones, pasiklausyti lietuvių senoviškų dainų, pasakų. Liepos 20 d., man užėjus svečiuosna į Lukšų namus ir su vaikais žaidžiant lietuviškus žaidimus, mokant lietuviškų dainelių ir skaitant pasakas, bei nuoširdžiai su jais besikalbant, tarp kitko, ir apie religiją, į namus atvyko Girių ir Rimdžiūnų mokyklų mokytojai bei apygirti deputatai, o taip pat Astravo raj. prokuroras Abramovič, pora tardytojų ir milicijos darbuotojai.
Įsiveržę į kambarį tardytojai ir deputatai pareikalavo dokumentų, kurių su savim neturėjau. Paskui pradėjo piktai ir liūliai moralizuoti: „Ko jūs čia važinėjate ir kam vežate tas lietuviškas knygas, kam renkate folklorą, kuris nereikalingas nei jums, nei mokslui. Lietuvių kalba šiose salose baigia išnykti, ir gyventojams ji nereikalinga. O jeigu norite su vaikais žaisti ar paskaityti lietuviškų knygų — eikite į mokyklą ir, gavus direktoriaus leidimą, galėsite su vaikais užsiiminėti". Paskui tęsėsi ilgai vaikų kamantinėjimai su grasinimais. Vakare, sustatę aktą, mane išvežė į Astravo miliciją mano asmenybei ir gyvenamajai vietai išaiškinti.
Liepos 24 d. mane iškvietęs prokuroras Abramovič užvedė baudžiamąją bylą, kaltindamas mane organizuotu vaikų religijos mokymu ir religinės literatūros platinimu, nors religinės literatūros pas mane buvo rasta tik po vieną egzempliorių. Po tardymo jis pareiškė, kad šj vakarą būsiu išvežta į Lydos specpriėmimo-skirs-tymo skyrių, kur per mėnesį laiko bus išaiškinta mano asmenybė bei gyvenamoji vieta. Pareiškė, kad esu sulaikyta už valkatavimą. Vis dėlto į Lydą mane išvežė tik liepos 26 d. Astrave buvau patalpinta bjauriai dvokiančioje ir šaltoje kameroje kartu su girktuoklėmis moterimis. į pastabas dėl netvarkos, nešvaros ir blogo maitinimo milicijos viršininkas visai nekreipė dėmesio.
Lydoje 4 paras mane išlaikė vieną kameroje, kur nebuvo galima net atsigulti. Patalynės nedavė, gultų nebuvo, o grindys šaltos ir drėgnos. Vėliau mane pervedė į kitą kamerą kartu su valkatomis ir kriminalistėmis. Čia buvo mediniai gultai, bet patalynės nedavė.
Nuo pirmos kalinimo dienos kėlė siaubą visa vadinamųjų „auklėjimo namų" atmosfera. Indai nešvarūs. Buvo atvejų, kai prižiūrėtojai neleisdavo jų išplauti net karštu vandeniu. Muilo ir rankšluosčio kartais prisieidavo laukti ištisą parą ir daugiau, nes tuos dalykus išduodavo tik viršininkas. Nebuvo jokių dezinfekavimo priemonių, nors sulaikytųjų tarpe pasitaikydavo sergančių venerinėmis ligomis. Per visą parą skambėdavo milicininkų-prižiūrėtojų bjauriausi keiksmai ir koliojimai. Sunku būdavo juos atitraukti nuo kortų stalo ir prisišaukti vandens, vaistų ar atidaryti langelį. Šlykštu būdavo klausytis prižiūrėtojų kalbų su kameroje sėdinčiomis moterimis.
Į mano kamerą būdavo daromi įsiveržimai. Nežinau, kieno paliepimą tuomet vykdė prižiūrėtojai, ypač J. Patorskij, kuris norėjo mano palaužti morališkai. Reikalaudamas atsiduoti jo glėbiui, jis laužydavo man rankas, o kad nešaukčiau — užčiaupdavo burną. Sakėsi galįs mane išprievartauti, ir apie tai niekas nesužinos. Skundai dėl J. Patorskio grubaus ir amoralaus elgesio praslysdavo pro viršininkų ausis, visiškai jam netrukdydami mėgautis tolimesniais mano kankinimais. Net rugpjūčio 5 d., kai, pablogėjus mano sveikatai, man buvo iškviestas gydytojas, Patorskis išdrįso, užlaužęs man rankas, išstumti mane iš kameros neva tvarkyti budinčiojo kabineto. Dėl moralinės įtampos tuomet mane ištiko širdies smūgis, tačiau, vos man atsigavus, Patorskis tęsė savo sadistiškus išpuolius.
Rugpjūčio 17 d. iš Astravo atvyko tardytojas Bobrov. Jis mane supažindino su parengtinio tardymo medžiaga ir paėmė parašą, kad iškviesta atvyksiu į teismą. Rugpjūčio 18 d. buvau paleista namo.
Kai mane paleido, pareikalavau grąžinti dokumentus, kurie turėjo būti prisiųsti čia iš namų mano asmenybei patikrinti. Inspektorius tada pareiškė, kad jokie dokumentai jiems reikalingi nebuvo. Man negrąžino nei atimtų iš manęs knygų, nei užrašų knygučių, pagaliau — netgi buto raktų. į namus šių dalykų man taip pat neprisiuntė, ir parvykusi jų ten neradau. Neišdavė net pažymos, kad buvau sulaikyta, todėl darbovietė man dabar grasina atleidimu iš darbo už pravaikštas.
Suprantama, man kyla visa eilė klausimų. Kreipiuosi į Jus, gerb. Prokurore, prašydama juos teisingai išaiškinti:
Kokiais įstatymais remdamasis Astravo prokuroras iš manęs atėmė mano buto raktus ir iki šiol jų negrąžina? Kodėl mane atitraukė nuo darbo ir laikė areštuotą 25 dienas, nors mano asmenybė, darbo ir gyvenamoji vieta buvo išaiškinta per porą dienų? Kodėl leidžiama fiziškai ir morališkai žlugdyti, šmeižti ir prievartauti niekuo nekaltus žmones? Kodėl pateisinamos ir užtušuojamos tokios tarybinio saugumo ir milicijos darbuotojų klaidos? Kodėl laužomi tarybiniai įstatymai ir pažeidžiamos elementariausios žmogaus teisės, kodėl trypiamas žmogaus orumas net paties prokuroro ir kitų aukštų pareigūnų kojomis?
Šie metai — saulėti, taikūs ir saugūs Vaikų metai, o štai ne tik tardytojai, ne tik darbo žmonių deputatai, bet net pedagogai išdrįso prievartavimu ir bauginimu pasikėsinti į neliečiamas vaikų teises!
Kokiu tikslu ir kieno įsakymu trukdoma pas BTSR lietuvius atvažiuoti studentams, mokslininkams, folkloro rinkėjams? Kodėl reikalaujama, kad lietuviškos knygos būtų siunčiamos užsienio lietuviams, o BTSR lietuviams jų nuvežti negalima? Kodėl ištisai lietuvių gyvenamoje teritorijoje trukdomas lietuvių kalbos mokymas, kodėl lietuvių, kaip vienos užsienio kalbų, dėstymas įvedamas tik nuo III klasės? Jei lietuviai yra piliečiai lygiateisiai su rusais, tai jiems turi būti atidarytos ne tik lietuviškos klasės, kuriose visi dalykai dėstomi lietuvių kalba, bet lietuvių apgyventose vietovėse, kaip Giriose ir Rimdžiūnuose, netgi lietuviškos mokyklos.
1979.VIII.22
A. R.
* * *
1979.IX.18 Astrave buvo pil. A. R. teismas, kurio sprendimas buvo toks (atpasakojama iš atminties):
Pilietė A. R., 24 metų, atvykusi iš LTSR į BTSR Astravo raj., Girių kaime mokė vaikus religijos. Teismas už tai nusprendė nubausti ją 50 rb. bauda ir išieškoti iš jos 30 rb. advokatui (nors A. R. nuo advokato atsisakė).
* * *
Gervėčių ir Girių kaimo mokyklose dėstoma kaip dalykas lietuvių kalba nuo III kl. (3 pamokos savaitėje). Girių aštuonmetėje mokykloje mokosi 92 mokiniai, o Gervėčių vidurinėje — apie 200. Girių mokykloje mokosi vien lietuvių vaikai, o Gervėčių — didelė dauguma lietuviai. Šiose vietovėse būtina lietuviška mokykla, o dabar vaikučiai jau nuo 7 metų amžiaus, turi mokytis visus dalykus jiems nesuprantama rusų kalba. Gervėčiuose yra rusiškas internatas.
* * *
Apsas
Apso miestely stovi graži mūrinė katalikų bažnyčia. Ji buvo uždaryta 1944 m. ir paversta kolchozo sandėliu. Kas įvyko su ja 1980 m., matyti iš pareiškimo, kurį Apso parapijiečiai pasiuntė Religinių reikalų įgaliotiniui.
VITEBSKO SRITIES RELIGINIŲ REIKALŲ JGALIOTINIUI
Breslaujos raj., Apso parapijos tikinčiųjų
PAREIŠKIMAS
Mes, Apso parapijos gyventojai esame tikintys katalikai. Apse buvo pastatyta apie 1880 metus mūrinė, graži bažnyčia, kurioje mes meldėmės iki 1944 m. Bet 1944 m., išvarius vokiečius, tarybiniai pareigūnai iš mūsų bažnyčią atėmė. Dėl tokios neteisybės mes skundėmės net aukščiausiai tarybinei valdžiai Maskvoje, bet į mūsų skundus nekreipė dėmesio.
Atimta iš mūsų bažnyčia buvo žiauriai nuteriota: sudaužyta ir sulaužyta joje visa, kas buvo vertinga — suplėšyti paveikslai, sudaužytos skulptūros, sulaužyti suolai, išdaužyti langai, sugadinti vargonai, sulaužytas pagrindinis altorius (bet dar galima atstatyti). Vėliau bažnyčia buvo atiduota kolchozui. Kolchozas ją pavertė sandėliu, pylė į ją grūdus, miltus ir kitas gėrybes. Dalis gėrybių sugesdavo ir supūdavo. Tų sugedusių liekanų kolchozas neįstengė išvalyti. Be to, per išdaužytus langus priskrisdavo varnų, balandžių, kurie teršė bažnyčią. į ją pakliuvo ir vandens, nes prilydavo per išdaužytus langus ir skyles, atsiradusias stoge. Bažnyčia virto šiukšlynu, buvo pilna brudo.
1980 m. balandžio vidury vietinio kolchozo pirmininkas pareiškė, kad bažnyčia kolchozui nereikalinga, ir parapijiečiai gali ją atsiimti. Mes, tikintieji, visi nepaprastai apsidžiaugėme. Kai tik pirmininkas atidavė mūsų atstovui bažnyčios raktus, tuojau ėmėmės darbo bažnyčią išvalyti. Darbams atlikti surinkome pinigų (vien iš Zabarninkų kaimo buvo surinkta 300 rb.). Pasamdėme traktoristą, kuris padėjo išvežti iš bažnyčios visą brudą. Bažnyčioje dar buvo likę sveiko kombinkormo, kurį kolchozas išsivežė. Bažnyčią mes pilnai išvalėme, nušluostėme dulkes nuo altorių, sakyklos, nušveitėme sienas, išplovėme grindis. Bažnyčia liko švari švarutėlė. Po to pasamdytas meistras ėmė stiklinti langus.
Bet vos buvo įstiklinta viena bažnyčios pusė, kolchozo pirmininkas pareiškė, kad rajono valdžia nesutinka atiduoti bažnyčią naudotis parapijiečiams ir pareikalavo atiduoti raktus. Mūsų (parapijiečių) atstovas pareiškė: „Aš be žmonių sutikimo raktų neatiduosiu". Tuomet nupjovė spyną, uždėjo naują ir į bažnyčią supylė cementą.
Mes negalime sutikti su tokia neteisybe, su tokiu vietinių pareigūnų sauvaliavimu. Nejaugi įstatymas apie visų T. Sąjungos piliečių lygybę, nežiūrint tikėjimo, galioja tik popiery? Mes norime melstis savo bažnyčioje, kurią mūsų bočiai pastatė savo rankomis. Kai mes net šventadienį negalime pasimelsti bažnyčioje, tai daugeliui mūsų vienintelė pramoga tampa alkoholis, kuris žudo žmonių sveikatą ir veda prie išsigimimo. Religija mus apsaugoja nuo daugelio blogų papročių, nusikaltimų, padeda mums darbe, padeda būti sąžiningais. Mes jaučiame didelę skriaudą ir esame giliai įžeisti, kad vietinė tarybinė valdžia vėl atėmė iš mūsų šiais metais mums grąžintą ir mūsų aptvarkytą bažnyčią. Kam tuomet reikėjo ją atiduoti? Kas grąžins mums pinigus ir pasitikėjimą vietine valdžia?
Todėl prašome religinių reikalų Įgaliotinį patvarkyti, kad mums, Apso parapijos tikintiesiems, būtų atiduota bažnyčia, ir kad prie šios bažnyčios būtų leista apsigyventi kunigui, kuris aptarnautų mūsų religinius poreikius.
Atsakymą prašome duoti šiuo adresu: Vitebsko srt., Breslaujos raj., Apso paštas, Zabarninkų k., Klementina Urdulytė.
1980 m. spalio mėn.
Prie pareiškimo pridėta 6 lapai su 300 parašų.
* * *
Kyla klausimas, kodėl buvo atiduota atsiremontuoti bažnyčia ir paskui vėl atimta? Apso žmonės pasakoja, kad 1979 m. rajoniniame laikraštyje tilpusi žinutė, kad reikia „apčystyti" (atremontuoti) bažnyčias. Gal toksai paraginimas buvo padarytas ryšium su Olimpijada Maskvoje, laukta iš užsienio svečių BTSR. Tada buvo pasiūlyta atsiremontuoti bažnyčias Apse, Vydžiuose, Drisvetuose (Drūkšiuose). Žmonės pasakoja, kad Vydžiuose valdžia pasiūlė remontui 3000 rb., bet parapijos komitetas atsakė, jog reikia ne 3000, o 30.000 rb., ir nuo pasiūlymo atsisakė. Vydžių bažnyčioje buvo įrengta sporto halė; dabar bažnyčia uždaryta ir joje nebesportuojama.
Religinių reikalų įgaliotinis Vitebske atsakė 1980.XI.28 ne Apso parapijiečių atstovui, bet Breslaujos raj. vykd. komiteto pirmininkui, kuriam prisiuntė ir Apso tikinčiųjų pareiškimą (su parašais). Lydraštyje įgaliotinis atsako, kad „klausimas apie registraciją religinio susivienijimo negali būti išsprendžiamas be teigiamo vykd. komiteto pritarimo". Apie rezultatus šio pareiškimo apsvarstymo įgaliotinis prašo pranešti jam ir prašytojams.
Iš Breslaujos raj. gautas atsakymas, kad bažnyčios neatiduos. Parapijiečių atstovai kelis kartus prašė duoti atsakymą raštu, bet rajonas duoti atsakymą raštu atsisakė.
Po to dar buvo siųstas pareiškimas į Maskvą su apie 500 parašų panašaus turinio, kaip Religinių reikalų įgaliotiniui Vitebske. Bet ir šis grįžo į rajoną (kaip ir visi BTSR lietuvių pareiškimai dėl bažnyčių grąžinimo).
Po pakartotinio kreipimosi į rajoną, buvo pagrasinta, kad „jei dar reikalausite bažnyčios, tai tuos, kurie rinks parašus ir duos adresą pareiškime, patalpinsime į psichiatrinę ligoninę".
Dabar Apso bažnyčioje įrengta stalių dirbtuvės. Anksčiau jos buvo kitoje vietoje, už kapinių. Kai bažnyčia parapijiečių buvo išvalyta ir dalinai atremontuota, į ją perkėlė stalių dirbtuves.
* * *
Šia proga norisi prisiminti Pelekų bažnyčią. Graži, mūrinė (kaip Apso) Pelekų bažnyčia dabar yra liūdname, tiesiog apverktiname stovy. Jos stogas kiauras ir jau matyt ženklai bažnyčios griuvimo.
Pelekų bažnyčios šventoriuje tebestovi paminklas su lietuvišku įrašu kun. Adomui Žeimiui-Žeimavičiui, mirusiam 1909 m. Gimęs Žemaitijoje, Plungės parapijoje, jis kunigaudamas kėlė tautinį susipratimą, ypač Lietuvos rytuose. Apse įsteigė „Saulės" draugijos skyrių. Atkeltas į Pelekus, pastatė savo lėšomis liaudies namus ir juose įrengė slaptą lietuvišką mokyklą, ir pats joje mokė vaikus. Rašė lietuvių spaudoj: „Apžvalgoj", „Tėvynės sarge", A ilniaus žiniose" ir kt.
Kitos žinios iš Apso padangės
Kai nuo Vydžių važiuoji į Apsą, tuojau pakely tave sutinka kaimai lietuviškais pavadinimais: Murmiškiai, Kupiškis. Pats Apso pavadinimas kilęs iš to paties vardo ežero, kuris iš vakarų supa Apso miestelį. Į šį ežerą neįteka, nei iš jo išteka joks upelis. Tokių ežerų vandens lygis nepastovus: pakyla, apsenka krantus ir vėl nusenka. Iš čia ežero pavadinimas — Apsaką ar Apsa.
Eidami nuo plento (Vydžiai-Apsas) per mišką, klausiame kelio į Zabarninkus. Pamiškėje stovi trobelė. Užkalbinta senutė kalba dailia lietuviška kalba. Šalia jos stovi apie 50 metų vyras ir nieko nekalba. Klausiame senutės, jo motinos, ar jis nemokąs lietuviškai? Sako, kai mažas buvo, lietuviškai kalbėjo, o dabar užmiršo. Eidami toliau per kaimą, pavejame senyvą žmogų. Kalbiname lietuviškai. Jis miksi, užsikerta, užmiršta žodžius ir įsikalbėjęs atsimena lietuvišką kalbą.
Kalbink Apso apylinkėje lietuviškai bet kokį pasitaikiusį vietinį seną žmogų, jis tave supras ir atsakys. Bet laikas veikia ne lietuvių naudai. Jaunimas išsimokęs išvyksta Lietuvon. Mišrios vedybos daugeliui šeimų atėmė lietuvišką kalbą. Keletas ar keliolika lietuviškų šeimų likvidavo ūkius ir išsikėlė Lietuvon. Jų vietoje įsikūrė nauji gyventojai, atvykę iš rytų. Jie lietuviškai nekalba.
Dar neseniai čia, Apso apylinkėje, visi lietuviškai kalbėjo, dainavo ir šoko. Lenkų okupacijos laikais (1920—1939) čia veikė lietuviškos draugijos (šv. Kazimiero ir kt.), lietuviški vaikų darželiai, skaityklos. Zabarninkuose buvo lietuviška mokykla. Dabar Zabarninkuose jokios mokyklos nėra, vaikai turi eiti mokytis į Apsą, kur yra rusiškas internatas.
O kaip gražiai lietuviškai skamba čionykščių pavardės: Undrulis (tarmiškai, bendrinėje kalboje — Andriulis), Balsys, Jočys, Kučiūnas, Vilkelis (kuris lietuviškai nemoka kalbėti), Taukinis ir t.t.
Vydžiai ir Apsas natūraliai prigludę prie Lietuvos, ir tik sovietai atplėšė nuo jos šį gražų, nuo amžių lietuvių gyvenamą, buvusios Žemaičių vyskupystės kampelį. Dabar čia lietuvybė merdi. Ji čia prislopinta, bet dar neišnaikinta. „Tegu tik pasikeičia laikai, susidaro palankios sąlygos, ir lietuvybė bematant čia atgis", kalbėjo viena šio krašto susipratusi lietuvė.
Pastaraisiais dvejais metais Apso apylinkėse lankėsi kunigas iš Lietuvos. Privačiame name laikė pamaldas, sakė pamokslą, klausė išpažinčių, šventino namus, kai ką pakrikštijo, vienam kitam davė Ligonių patepimo sakramentą. Pamaldose dalyvavo lietuviai ir tie, kurie lietuviškai nemoka. Todėl buvo melstasi lietuviškai ir lenkiškai. Lietuviškai atkalbėta Rožančius ir švč. Marijos litanija. Visi gražiai sutarė ir patenkinti išsiskirstė. Ir niekas neišdavė. Į valdžios sferas tik vėliau nuėjo gandas, jog čia būta kunigo.
Pasirodo, kad niekas iš šalies nepakursto, įvairiakalbė liaudis gali gražiai sutarti ir kiekvienas garbinti Dievą kalba, kuri jam įgimta, arba kurią jis supranta. Dėl Apso bažnyčios sutartinai kovoja visi: ir lietuviškai, ir gudiškai kalbantys.
Apso didvyris ir kankinys Vaclovas Petroška
Jis gimė ir augo Zabarninkų kaime. Platino lietuvišką spaudą. Daug kartų vyko per Lenkijos-Lietuvos sieną, nors kulkos zvimbdavo pro jo galvą. Knygas gabeno tiesiog sunkvežimiais į Vilniaus kraštą. Buvo lenkų suimtas ir teisiamas Vilniuje. Visas sumuštas, prikankintas iki sąmonės netekimo, 8 mėnesius badu marintas vienutėje, 1939.VII.3, išklausęs apeliacinių teismo rūmų sprendimą, kuris jam skyrė 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo, jis sušuko teismo salėje: „Tegyvuoja Lietuva su sostine Vilniuje! šalin okupantų šališki teismai! šalin išsigimusi lenkų šlėkta, kuri mus valdo ir teisia! šalin banditai legijonininkai!" Lenkų prokuroras iš apmaudo šaukė: „Reikia šitą priešą sunaikinti, nes jis sprogdina Lenkiją!" (Iš „Mūsų Lietuvos" I t., išleista JAV).
Zabarninkų žmonės dar dabar pasakoja, kad Petrošką kalėjime lenkai kankino, nagus nulupinėjo nuo rankų ir kojų. Kai jis išėjo iš kalėjimo kilus 1939 m. vokiečių-lenkų karui, jo delnuose buvo išdegintos duobės. Petroška žuvo Vilniuje, jau sovietams užėjus. H nužudę lenkai, nes jis pažinojęs daug lenkų šnipų (pasakoja Zabarninkų kaimo žmonės).
Pelesa
1981 m. vasario 23 d. prasidėjo TSKP XXVI suvažiavimas. Ta proga Pelesos tikintieji parašė skundą, kurį čia pateikiame.
TSKP XXVI suvažiavimo Prezidiumui
Gardino srities, Varenavo raj.,
Pelesos apylinkės tikinčiųjų
SKUNDAS
Po I pasaulinio karo 1930 m. mes, Pelesos, Dubinių, Leliušių, Surkantų, Piliūnų, Pavalakės, Paditvio, Senųjų ir Naujųjų Druskininkų kaimų tikintieji, savo rankomis pastatėme bažnyčią, kurioje pamaldos visą laiką buvo lietuvių kalba. Nors lenkai mus ir persekiojo, mes vis dėlto apgynėme savo religinius interesus.
Kitaip susiklostė pokariniais metais. Pradžioje vietinė rajono valdžia uždarė lietuviškas mokyklas, skaityklas, o po to ir mūsų pašventintą bažnyčią. Nuo to laiko praėjo daug metų. Mes daug kartų kreipėmės į įvairius organus BTSR ir Sąjungines instancijas, bet mūsų prašymai ir pastangos iki šiol buvo veltui. Niekas nenori suprasti mūsų interesų ir mūsų teisingų reikalavimų, ir visus mūsų prašymus laiko nacionalizmo pasireiškimu. Lenkai, gudai ir rusai gali be trukdymų melstis. Net kai kurios seniau uždarytos bažnyčios dabar vėl veikia. Neseniai vietos valdžia leido pamaldas Trakeliuose ir Voveryse, o mūsų prašymų ir klausyti nenori. Prieš dvejus metus mūsų Pelesos tikinčiųjų delegaciją priėmė Maskvoje Religinių reikalų įgaliotinis drg. V. Kurojedovas. Jis atidžiai išklausė mūsų prašymą ir užtikrino, kad mūsų bažnyčia artimiausiu laiku bus grąžinta mūsų bendruomenei ir pažadėjo pasiųsti mums lietuvį kunigą iš Lietuvos TSR. Bet vietinė valdžia nesutiko, ir iki šiol mūsų bažnyčioje laikomi kolchozo grūdai.
Mus jėga nori paversti gudais ir lenkais, verčia mus lankyti lenkiškas pamaldas, o mes savo vaikus privalome siųsti į gudų mokyklas. Visa tai giliai įžeidžia mūsų religinius ir tautinius jausmus. Tuo vietos valdžia sėja priešiškumo sėklas tarp kaimyninių tautų, nors paprasti žmonės linki mums gero ir pasisekimo.
Todėl prašome TSKP XXVI suvažiavimą padaryti galą mūsų persekiojimams ir artimiausiu laiku grąžinti mums Pelesos bažnyčią ir leisti joje pamaldas lietuvių kalba.
Pasirašė Pelesos parapijos komiteto keturi nariai, ir atskirai prie skundo pridėtas dvidešimtuko sąrašas.
* * *
1981 m. kovo mėn. į Pelesą atvyko 5 asmenų komisija: prokuroras, Varenavo raj. vykd. komiteto pirmininkas, jo pavaduotojas ir dar kiti 2 asmenys, kurių pelesiečiai nepažino. Tardė tuos, kurie pasirašė skundą. Tardė prokuroras: „Kaip jūs drįsote rašyti skundą XXVI suvažiavimui!" — šaukė jis. Grasino tiems, kurie pasirašė skundą. Du iš pasirašiusiųjų išsigando, o Stankevičius (gimęs 1920 m.), kovęsis 16-toje divizijoje, neišsigando ir drąsiai su prokuroru kalbėjo.
Išvykus komisijai, netrukus kochozo pirmininkas sušaukė Pavalakės kaime susirinkimą, į kurį atvyko Varenavo raj. vykd. komiteto pirmininko pavaduotojas Kuzmič. Jis pareiškė, kad atidarytos 7 bažnyčios, o aštuntos (Pelesoje) neatidarysime. Atidarytos bažnyčios Zabolotėje, Trakeliuose, Armoniškėse, Voveryse — Varenavo raj., likusios kitose BTSR vietovėse. Tada susirinkusieji maždaug taip kalbėjo: Šiose atidarytose bažnyčiose meldžiamasi lenkų kalba, o mes norime melstis savo statytoje bažnyčioje gimtąja lietuvių kalba. Tarybų Sąjungos konstitucija visiems piliečiams garantuoja lygias teises, tai kodėl mums, lietuviams, tos teisės atimamos? į tai drg. Kuzmič pasakė: „Kaip mes norime, taip ir padarome!"
Čia reikia padaryti pastabą. Armoniškėse valdžia bažnyčią uždarė; tada parapijiečiai nuplėšė spyną (tokiu būdu „atidarė" bažnyčią) ir dabar meldžiasi be kunigo. Trakeliuose parapijiečiai nėjo į darbą, sustreikavo, ir valdžia buvo priversta atiduoti bažnyčią. Pelesos apylinkėje per 40 metų spėjo apsigyventi daug priešiško lietuviams elemento, žmonės yra įbauginti, suterorizuoti, todėl ir streiką sunku suorganizuoti. Be to, kai nuo 1963 m. visą laiką be jokių rezultatų kovojama, tai ir ūpas žmonėse krinta.
Nieko nelaimėję iš XXVI suvažiavimo Pelesos tikintieji 1981 m. gegužės mėn. parašė raštą Religinių reikalų įgaliotiniui Maskvoje. Raštą pasirašė Selyla (parapijos komiteto pirmininkas, dabar miręs;, Kruopienė, Raginienė, Janė Kanevičiūtė ir dar vienas asmuo. Kadangi atsakymo į raštą nesulaukta, tai kolchozo melžėja paskambino telefonu į Maskvą įgaliotiniui Kurojedovui. Atsiliepė kitas asmuo, kalbėjo maloniai, žadėjo reikalą tvarkyti ir duoti atsakymą. Nesulaukus iš Maskvos atsakymo, ta pati melžėja vėl skambino į Maskvą, šį kartą atsiliepė piktas balsas ir pasakė, kad atsakymą duos per rajoną. Iš rajono buvo gautas atsakymas žodžiu, kad bažnyčios neatiduos. Drg. Kuzmič ta proga su pasitenkinimu kalbėjo: „Matote, mumis pasitiki, o Jūsų skundams netiki" ir pridėjo: „Kol bus Tarybų Sąjunga, bažnyčios (Pelesos) neatiduosime, o T. Sąjunga bus visada!"
1981 m. spalio mėn. Pelesos parapijos atstovai nuvažiavo į Gardiną, pas Religinių reikalų įgaliotinį Lyskovą A. J. Prašė tik to, kad patvirtintų parapijos dvidešimtuką, bažnyčios neminėjo. Drg. Lyskovas pažadėjo klausimą apsvarstyti ir duoti atsakymą. Neigiamą atsakymą davė žodžiu per rajoną. Paskutinį kartą delegacija iš Pelesos buvo pas drg. Lyskovą 1982 m. sausio mėn. šį kartą delegatus jis sutiko piktai. Pasakė, kad dvidešimtuko netvirtins, nes tada reiktų duoti kunigą, o kunigo neduos. „Turite aplinkui pakankamai bažnyčių — Rodūnėje, Krupove ir kt. — ir galite melstis", — pasakė Lyskovas. Ir dar pasiūlė eiti į rajoną.
Iš Pelesos bažnyčios istorijos
Pelesos bažnyčioje lietuviškos pamaldos buvo iki 1950 m. Tais metais buvo areštuotas kun. Vienažindis. Po to dar 13 metų buvo meldžiamasi be kunigo. 1963 m. vietinio kolchozo pirmininkas Kūlis parašė rajono valdžiai raštą, kad tų metų derlius labai didelis ir nėra kur jo dėti. Nurodė Pelesos bažnyčią kaip sandėlį derliui talpinti. Tada valdžia padvigubino mokesčius už bažnyčią: vietoj 400 rb. dabar reikėjo sumokėti 800 rb. Kadangi parapija nedidelė ir neturtinga, tai naujai uždėtų visų mokesčių iš karto negalėjo sumokėti. Nunešė dalį mokesčių — 400 rb. Bet valdžia jų nepriėmė ir pasiskubino bažnyčią uždaryti. Bažnyčia buvo uždaryta 1963 m. ir nugriauti jos bokštai. Bokštus nugriauti liepė traktoristui Lukoševičiui, bet šis atsisakė. Tada pasisiūlė vietinio kolchozo agronomas Tėvelis, kilęs iš Rodūnės. Jis paėmė traktorių, užkabino už bokšto trosą ir tempė. Bokštas iš karto nesidavė, o paskui griuvo su tokiu trenksmu, kad išbyrėjo kaimyninio namo langų stiklai. Taip buvo nuverstas ir antras bokštas.
Po to Tėvelis pasišalino iš Pelesos ir dirbo Rodūnėje prie griovių kasimo. 1963 m. rugsėjo mėn. jį, bedirbantį laukuose, užpuolė bitės ir smarkiai sugėlė. Jis bėgo nuo jų apie kilometrą šaukdamas: „Peliaski Bože, spasi menia!" (Pelesos Dieve, gelbėk mane!). Tėvelį išgelbėjo pro šalį važiavęs vairuotojas, kuris užmetė ant jo žibaluotą šimtasiūlę ... Tą pačią dieną Tėvelis buvo nugabentas ligoninėn, kur gydėsi 3 mėnesius. Buvo manyta, kad reikės amputuoti vieną koją, bet nereikėjo — išgijo. Išėjęs iš ligoninės, Tėvelis apsigyveno Lietuvoje, Eišiškėse.
* * *
Tautinių mažumų genocido pavyzdys Tarybų Sąjungoje
1980 m. lapkričio mėn. prasidėjo Helsinkio susitarimų peržvalgos konferencija Madride. Konferencijai buvo įteiktas pareiškimas apie Baltarusijos TSR lietuvių padėtį. Pareiškimas įteiktas Vyriausio Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK-o) vardu 'jo būstinė dabar JAV, pirmininkas dr. Kazys Bobelis) . . . [Minimo pareiškimo teksto čia nepateikiame, kadangi jis buvo publikuotas „Aušros" 24 nr. (1980 m. rugsėjis) kaip A. Girmanto straipsnis „Lietuvių padėties Baltarusijos TSR apžvalga" — „Aušros" red.].
... (I sąsiuvinis buvo visas perspausdintas Lietuvoje leidžiamoje pogrindžio „Aušroje" — 5-tame ir tolimesniuose numeriuose).
Čia baigiasi pareiškimas nukeliavęs į Madridą.
Jį ištisai skaitė du kartus Vatikano radijas (o „Amerikos balsas" nutylėjo). Madrido konferencijoje dalyvavo ir lietuvių atstovai, kuriems buvo duota proga pasisakyti. Tačiau kalbėjusieji Vladas šakalys, neseniai atvykęs iš Lietuvos, ir Tomas Venclova, kuris yra Lietuvių Helsinkio grupės narys, nė vienu žodžiu apie lietuvių padėtį BTSR neužsiminė. Gal jie nieko apie ją ir nežino, o su minėtu Pareiškimu nesusipažino. Žinoma, sunku tikėti, kad Madrido konferencija imtųsi svarstyti tokį klausimą, kaip BTSR lietuvių likimas, dėl jų genocido pasaulio taikai pavojus negresia. Yra svarbesnių klausimų. Bet jei svarstomas vieno asmens likimas (rusų akademiko Sacharovo, doc. Skuodžio), tai kodėl negalėtų būti svarstoma padėtis tautinės mažumos, kurios kalba, religija, apskritai kultūrinės vertybės yra naikinamos. Bent mūsų delegatai Madride, kalbėjusieji apie Lietuvos reikalus, galėjo priminti ir BTSR lietuvių likimą.
Iš viso reikia konstatuoti liūdną faktą, kad apie lietuvių padėtį BTSR ne tik užsienio lietuviai mažai žino, bet neretai ir Lietuvoje gyvenantys nieko arba mažai ką žino. O jeigu ir žino, tai mano, kad tai menkas objektas, dėl kurio neverta sukti galvos. Taip galvojantys nesuvokia, kad čia, BTSR, yra sprendžiamas ir visos Lietuvos likimas. Nes jei bus sunaikinta lietuvybė BTSR, tada ateis eilė ir visai Lietuvai. BTSR lietuviai yra pylimas, kurį sunaikinus, bus lengviau ir su visa Lietuva susidoroti. Dirva tam ruošiama. Jau dabar rusiško nacionalizmo yra atakuojami ne tik BTSR lietuviai, bet ir visas Rytų Lietuvos pakraštys. Rusų apsėsti yra Turmantas, Zarasai, Švenčionys, Šalčininkai. Čia neretai įstaigose lietuviškai nesusikalbėsi. Čia veikia rusiškos mokyklos ir internatai.
* * *
IŠ BALTARUSIJOS TSR LIETUVIŲ GYVENIMO
Dviejų kunigų mirtys
1978 m. vasarą beveik vienu laiku mirė Gervėčių ir Rodūnės kunigai klebonai: Chodyka ir Šteinas. Vietoj Šteino dabar Rodūnės parapiją valdo kun. Sieniavski (ar šaniavski). Jis eina kunigų Šteino ir Ščemirskio pėdomis — lietuviškų pamaldų neleidžia. Lietuviškai supranta, nes klauso lietuviškai išpažinčių. Baigęs Vilniaus kunigų seminariją, kur jam mokantis buvo lietuvių kalbos pamokos. Pats pasisakė lietuviškai kalbėjęs, tik dabar primiršęs.
Čia vieta atiduoti pagarbą kun. Stanislovui Chodykai. Jis, nors save laikė lenku (kilęs iš BTSR, pavardė tipiškai gudiška), bet lietuviškai gerai kalbėjo. Lietuvių neskriaudė, laikėsi teisybės, pamaldas buvo paskirstęs po lygiai — lenkiškai ir lietuviškai. Jis paliko apie save gražų atminimą jau iš to laiko, kai Vilniaus vyskupu buvo Jurgis Matulaitis. Kai tuomet lenkų kunigų tarpe šėlo šovinizmas, kun. Chodyka jau tada buvo lietuviams teisingas.
Apie kunigų iš Lietuvos TSR lankymąsi BTSR
Pelesoje, Apse ir kitose BTSR vietovėse, kur gyvena lietuviai, bažnyčios uždarytos (išskyrus Gervėčius). Lietuviams reikia lankyti lenkiškas pamaldas arba, norint gimtąja kalba pasimelsti ir atlikti religines praktikas, reikia vykti į Lietuvą už 30 ir daugiau km. Susisiekimas nepriderintas, nepatogus. Esant tokiai padėčiai, atsirado kunigų, kurie slapta atvyksta pas BTSR lietuvius ir čia jiems suteikia religinius patarnavimus: laiko šv. Mišias, sako pamokslus, klauso išpažinčių, dalija Komuniją ir t.t. Pamaldos laikomos privačiuose namuose arba kapinėse. Rizikuoja ir kunigai, ir tikintieji, pas kurijos namuose vyksta pamaldos. Bet kitos išeities nėra. Kol nebus atidarytos bažnyčios ir nebus leista kunigams aptarnauti tikinčiuosius lietuvius gimtąja kalba, toksai kunigų lankymasis yra būtinas, nors kai kam dėl to ir tektų nukentėti.
Gegužinės pamaldos
Pelesos, Pavalakės ir kituose lietuvių kaimuose daromos gegužinės pamaldos. Susirenka apie 50 žmonių, o sekmadieniais net iki 100. Ir Pelesoje, ir Pavalakėje pamaldos vyksta dvejuose namuose, nes į vienus nesutelpa. Sekmadieniais atvyksta ir kunigas iš Lietuvos. Ypač gražiai praeina pamaldos Pavalakės kaime, kuriame nuo seno yra susidaręs 13 ar 17 dainininkų kolektyvas, šis kolektyvas su lietuviškomis dainomis lankėsi Vilniuje ir Kaune. Nuvyksta šios gražiabalsės dainininkės ir į BTSR miestus, kur vietiniams gyventojams, nors lietuviškai jau užmiršusiems, jų lietuviškos dainos patinka. Buvo jos ir Gardine apsilankiusios, kur laimėjo premiją. Galima įsivaizduoti, kaip įspūdingai praeina gegužinės pamaldos, atliekamos tokių giesmininkių.
Kryžius nelaisvės dienoms atminti
1981 m. liepos mėn. viena naktis Pelesoje buvo įspūdinga. Vienas pelesietis padirbo 7 metrų ilgio medinį kryžių. Jį reikėjo nugabenti 2 km. į jam skirtą vietą. Kad nepastebėtų priešo akis, kryžius buvo perneštas naktį apie 1 val. Jį nešė 13 jaunuolių (vyrų ir mergaičių). Naktis buvo visiškai tamsi, tik kelio gabalą atsitiktinai apšvietė sunkvežimio prožektorius. Paskirtoje vietoje jaunimas iškasė duobę, ir kryžius pakilo į dangų. Dabar prie jo žmonės nuolat meldžiasi, visuomet yra gėlių. Pastatytas tokioje vietoje, kur valdžiai mažiau kristų į akis. Gal nebus sunaikintas?
Pelesa
Pelesoje veikia aštuonmetė mokykla, rusiška. Kaip dalykas dėstomos lietuvių ir gudų kalbos. Lietuvių kalbos pamokas lanko apie 80% mokinių, gudų — 20%. Lietuvių kalbos būna 2-3 pamokos savaitėje (nuo III klasės). Prieš keletą metų Pelesos apylinkėje dar veikė rusiška aštuonmetė mokykla Paditvio kaime (Paditvys yra apie 8 km. į pietryčius nuo Pelesos), kur irgi kaip dalykas buvo dėstoma lietuvių kalba. Dabar ši mokykla panaikinta. Kai mokinių tėvai skundėsi, kad nėra arti mokyklos, jiems buvo nurodytas rusiškas internatas Rodūnėje. Rodūnės mokykla rusiška, lietuvių kalba kaip dalykas joje nedėstoma.
Šiame ir ankstyvesniuose leidiniuose nusiskundžiama, kad BTSR nėra Lietuvių inteligentų, kad baigę Lietuvoje mokslus, ten ir pasilieka dirbti. Dabar Pelesos agronomu dirba vietinis lietuvis (iš Pavalakės kaimo) Viktoras Stračinskas. Be to, jis studijuoja Lietuvos žemės ūkio akademijoje agronomiją, šiuo metu lanko V kursą. Jo motina tikra lietuvė, gražiai lietuviškai dainuoja (bet nuo Pavalakės dainininkų kolektyvo šalinasi), tėvas irgi gerai lietuviškai kalbėjo. Gaila, kad pelesiečiai Viktoru nelabai džiaugiasi, nes jis su jais lietuviškai nekalba (kalba tik rusiškai).
Boltiškės
Prieš kelerius metus Pelesoje buvo liūdnai pagarsėjusi kolchozo pirmininkė lenkė Žilinskaja, kuri už kalbėjimą lietuviškai bausdavo piliečius piniginėmis baudomis. Dabar jos tradiciją tęsia Boltiškių apylinkės (Varenavo raj.) pirmininkė Janina Markei. Jinai tuos, kurie apylinkės būstinėje sukalba lietuviškai, veja lauk.
Ramaškonys
Iš šio kaimo (Varenavo raj.) kelios šeimos, kuriose lietuviškai jau nekalbama, leidžia savo vaikus mokytis į Lietuvą, į mokyklas su lietuvių dėstomąja kalba. Vaikai greitai išmoksta lietuvių kalbą ir neatsilieka moksle, net būna pirmūnais. Iš tokių viena mergina jau yra baigusi vidurinę mokyklą ir dabar eina Vilniuje aukštuosius mokslus. Sektinės pavyzdys kitoms BTSR sugudėjusioms šeimoms.
Laiškas iš Pelesos
1979 m. vasarą Pelesoje dirbo TSRS MA slavistikos ir baltistikos instituto ekspedicija, kuriai vadovavo žymus mokslininkas V. Toporovas. Ekspedicijoje dirbo ir jo žmona, senovinės sanskrito kalbos specialistė, išvertusi į rusų kalba „Rigvedą" ir kt. Mūsų trobose buvo galima sutikti ir T. Sudnik — lingviste, jau daug kartų lankiusią lietuviškus kaimus BTSR, mokančią lietuvių kalbą. Ekspedicijos dalyviai ne tik žymūs mokslininkai, bet ir nepaprastai nuoširdūs, paprasti ir geri žmonės. Mes džiaugėmės, kad jie lankosi mūsų namuose, domisi mūsų kalba, dainomis, buitimi, mūsų džiaugsmais ir rūpesčiais.
Tomis valandomis, kai teko su jais bendrauti, mes jautėme pagarbą ir rusų, gudų bei ukrainiečių tautoms, kurioms atstovavo šie žmonės. Ir džiaugėmės, kad kultūringi slavų tautų žmonės supranta ir gerbia mūsų kultūrą. Mes net nesuvokiame, kokios gražios mūsų dainos, kiek daug mokslininkams pasako net tokie paprasti vaikiški žaidimai, kaip „Aguonėlė", įprasti kasdieniniai žodžiai ir net visų užmiršta pakely iš Pelesos į Pavalakę esanti kūdra. Jie vienodai smalsiai klausinėjo ir senukus, ir vaikus, domėjosi mūsų šeimų ir kaimynų santykiais. Todėl nenuostabu, kad labai greitai mes pajutome vieni kitiems abipusę pagarbą ir norą padėti. Susiklostė natūralūs žmogiški santykiai, išnyko nepasitikėjimas. Buvo ramiai dirbama, įrašomos dainos, pasakojimai, įvairios kaimietiškos buities smulkmenos — žodžių, ekspedicija sėkmingai dirbo.
Bet rusų mokslininkų pasirodymas Pelesoje ir susidomėjimas mūsų kultūra sukėlė baimę ir sąmyšį vietinės valdžios organams. Tuoj suskambėjo skambutis iš Pelesos į rajoną, o iš ten atskubėjo visas liaudies kultūros „puoselėtojų" būrelis, išsigandęs, kad nebūtų nušviesti jų nešvarūs darbai ir pastangos nuslopinti visą, ką mokslininkai kaip tik nori išsaugoti. Ten buvo ir Varenavo rajono liaudies švietimo skyriaus vedėjas, rajono vykdomojo komiteto, saugumo komiteto atstovai su Pelesos apylinkės atstove, jau mums žinoma Žilinskaja priešaky. Belieka tik stebėtis šių žmonių nekultūringumu, įžūlumu, su kuriuo jie įsivertė į ekspedicijos dalyvių stovyklavietę Pelesos mokykloje. Be pasisveikinimo jie puolė kratyti kambarius, šmirinėjo tarp asmeninių daiktų ir tik gerokai vėliau prisistatė, kas jie esą. Reikalavo kažkokių leidimų, kažkokių popierių, nors ekspedicijos vadovas ir pateikė TSRS MA nukreipimą bei komandiruotes. Buvo gėda visiems ten buvusiems matyti tokį niekingą elgesį. Visus surašę, tame tarpe ir atvykusius į tėviškę pasisvečiuoti vilniečius, prigrasinę išbildėjo. Ekspedicijos dalyviai dabar patys akivaizdžiai įsitikino, kokius pažeminimus turi kęsti mūsų kaimiečiai, tik dar žymiai įžūlesnius ir skaudesnius. Mokslininkai dabar jau stebėjosi, kaip dar ligšiol žmonės čia kalba lietuviškai ir turi savy jėgų priešintis šitam smurtui.
Nežiūrint prigrasinimų, jau tą patį vakarą Pavalakės kaime skambėjo lietuviškos dainos, vaikai šoko „Aguonėlę", senukai pasakojo nuostabias jų gyvenimo istorijas, ir iki vidurnakčio neblėso draugiški pokalbiai. Lyg nieko ir nebūta. O gal mes jau perdaug pripratę prie visokių įžeidimų ir tiesiog jų nepaisome. Gyvename kaip gyvenome. Dainuojame kaip dainavome.
Lietuvos žemės ūkio akademija
1977 m. gale šioje aukštojoje mokykloje pasirodė skelbimas, jog renkamos ir perkamos knygos Baltarusijos TSR lietuviams. Knygų rinkimą organizavo profsąjungos vietos komitetas. Daugelį nustebino toks skelbimas po to, kai buvo represuoti asmenys, kurie padėjo BTSR lietuviams išlaikyti jų tėvų kalbą. Kai kas pagalvojo, jog tai provokacija — norima išaiškinti tuos, kurie rūpinasi BTSR lietuviais. Gal tai ir buvo provokacija, nes surinktos knygos buvo pasiųstos ne į BTSR, bet Lenkijon.
* * *
NAUJOS KNYGOS
JAV pasirodė veikalas „Studia Lituanica IV. Rytų Lietuva", Chicago, 1980. Leidėjas — Vilniaus krašto lietuvių sąjunga. Redagavo Algirdas M. Budreckis.
Šis darbas seniai turėjo būti išleistas, bet geriau vėliau, negu niekad. Vilniečius aplenkė Mažosios Lietuvos lietuviai, jau išleidę net du tokius veikalus. Atkreipia dėmesį tas faktas, kad šį veikalą suredagavo ir jame daug rašo A. Budreckis, gimęs (1937 m.) ir augęs, ir mokslus išėjęs JAV, Lietuvos turbūt nematęs. O kur mūsų Jeronimai Cicėnai ir kiti vilniečiai, lenkų okupacijos laikais kovoję dėl lietuvybės? Kur jie pasidėjo?
Veikale daug vertingos medžiagos, bet jis grynai mokslinis, skirtas vien ateities galimybėms. Kodėl šiame veikale nieko nerašoma apie tai, kas reikia dabar daryti, kad būtų sustabdytas lietuvių nutautinimo bei nutautėjimo procesas, kuris šiuo metu vyksta BTSR vakariniuose pakraščiuose. Aišku, reikia atlikti mokslinį tiriamąjį darbą, braižyti žemėlapius ateičiai, nustatinėti Lietuvos etnografines sienas, bet visa tai nestabdo minėto proceso, kuris vyksta dabar, mūsų akyse.
Knygos pratarmėje Vilniaus krašto lietuvių sąjungos pirm. dr. J. šalna rašo: „Sąjunga deklaravo savo nesibaigiantį vidinį atsparumą ir ištikimybės jausmą savo kraštui, o kartu ir Tėvynei Lietuvai (. . .) ši knyga lieka kaip atestatas bendro darbo, skirto ateities kartoms" (p. 10). Skaitant šiuos žodžius ir perskaičius visą veikalą, lenda į galvą pikta mintis, kad Vilniaus krašto išeiviai lietuviai yra užmerkę akis tam, kas vyksta dabar toje Vilniaus krašto dalyje, kuri pateko į BTSR sudėtį. Darbas vien ateities galimybėms, ateities kartoms . . .
Užsienio lietuviai negali pasitenkinti vien teoriniu-moksliniu darbu, koks yra atliktas šioje knygoje, o, norėdami atlikti savo pareigą Tėvynei, privalo imtis praktinės veiklos — padėti savo broliams už geležinės uždangos išlaikyti savo tėvų kalbą. Ir čia, Lietuvoje, yra mokslininkų, kurie domisi BTSR lietuviais, dirba mokslinį — tiriamąjį darbą, tiria to krašto tarmes, užrašinėja folklorą ir t.t., o praktiškai nieko nedaro užkirsti kelią lietuvių kalbos nykimui. Jie nieko nedaro iš baimės, o užsieny gyvenantiems lietuviams nėra ko bijoti. Jei tik mokslinį darbą dirbsime, jei tik ruošimės ateičiai ir lauksime, kada pagerės laikai bei sąlygos, o nieko nedarysime dabarčiai, nesiimsime praktinės veiklos padėti savo broliams kovoje už jų tėvų kalbą, tai vieną sykį pajusime, kad tas vakarų BTSR kraštas, kur dabar lietuviškai kalbama, atimtas iš mūsų rankų, jo netekome.
Šiaip ar taip, mūsų gyvenamu laikotarpiu lietuvio tautybės svarbiausias ir lemiamas požymis yra lietuvių kalba. Tie, kurie netenka lietuvių kalbos, netenka ir lietuvio tautybės. Tik retu, išimtiniu atveju XX a. gale lietuvis, netekęs savo tėvų kalbos, išlaiko lietuvio tautybę. Nesvarbu, kokią naują kalbą lietuvis priima, tegu tai bus gudiškai-lenkiškas žargonas, — pametęs savo tėvų kalbą, jis tuo pačiu išeina iš lietuvių bendruomenės ir tautos.
Tad ką turi daryti užsienio lietuviai, kaip jie gali padėti BTSR gyvenantiems lietuviams?
Laikas, jau seniai buvo laikas įkurti organizaciją, kuri rūpintųsi BTSR lietuvių reikalais. Ši organizacija turi domėtis tuo, kas dabar vyksta Vakarų Baltarusijos lietuvių gyvenamose vietovėse, rašyti spaudoje klausimais, susijusiais su BTSR lietuvių gyvenimu; rašyti memorandumus T. Sąjungos vyriausybei dėl lietuviškų mokyklų atidarymo ir lietuviškų pamaldų įvedimo BTSR; atkreipti pasaulio viešosios nuomonės dėmesį į lietuvių tautinės mažumos genocidą BTSR. Organizacijos nariai turi lankyti BTSR lietuvius.
Užsienio lietuviai pagal galimybę turi lankyti, aprūpinti literatūra ir aplamai rūpintis ne vien Seinų-Suvalkų krašto, bet ir BTSR lietuviais.
Šia proga norisi palyginti BTSR lietuvių padėtį su lietuvių padėtimi Seinų-Suvalkų krašte (Lenkijoje). BTSR lietuvių padėtis nepalyginamai blogesnė, negu jų tautiečių, gyvenančių Lenkijoje. O Seinų-Suvalkų krašto lietuviai nuolatos lankomi giminių ir pažįstamų iš JAV ir kitų užsienio valstybių (bent iki karo stovio Lenkijoje paskelbimo). Dėl Seinų lietuviams daromos skriaudos — draudimo lietuviškų pamaldų Seinų katedroje — rašomi protestai atitinkamoms bažnytinėms instancijoms, plačiai apie tai rašoma spaudoje ir t.t. O apie tai, kokia skriauda daroma Gervėčių, Pelesos ir kitų BTSR vietovių lietuviams, tik puse burnos spaudoje užsimenama. Vienas tik Vatikano radijas plačiai apie tai kalba, o „Amerikos balsas" tyli.
KUO VIRSTA BALTARUSIJOS TSR JAUNOJI KARTA
Baltarusijos TSR gyventojai — tiek lietuviai, tiek gudai — yra rusinami per mokyklas, o lenkinami per bažnyčią lenkų kunigų. Bet jaunoji BTSR karta lenkų kalbos nemoka, nes lenkiškų mokyklų BTSR nėra. Kadangi jaunimas nemoka lenkų kalbos, tai jų netraukia bažnyčia, kur pamaldos, pamokslai ir kiti religiniai patarnavimai atliekami lenkiškai. Tiesa, tėvai priveda vaikus pirmos išpažinties ir Komunijos, dar ir vėliau vedasi juos į bažnyčią, bet šie ten eina tol, kol laikosi tėvų rankos, o kai išauga į „vyrus" ar „merginas", daugiau į bažnyčią nebeina, nes jų ten niekas netraukia, jie nesupranta, kas vyksta bažnyčioje, nes girdi nesuprantamą lenkų kalbą. ,,Aš lenkų kalbos nemoku, todėl į bažnyčią neinu, nes nieko nesuprantu, kas ten kalbama" — pasakė viena 18 metų jaunuolė.
Iš to, ką vaikas gavo per katekizmo pamokas, jam beveik nieko nelieka, nebent poteriai, kurių turinio jis nesupranta ... Ir taip jis atitolsta nuo bažnyčios, kuri jam lieka svetima. Jaunuolis,-ė religijai pasidaro indiferentais arba tiesiog virsta ateistais. O aplinkos įtaka — radijas, spauda, kinas, jaunimo pramogos ir pasilinksminimai, kuriuos patys suruošia arba kuriuos ruošia kultūros namai, — padaro savo. Jaunimas žino, kad jam reikia valgyti ir gerti, gyventi ir linksmintis, o apie Dievą ir religiją jam niekas nekalba ir neprimena. Jis yra šios žemės žmogus ir daugiau nieko. Iš šalies jam visą laiką kala, kad po mirties nieko nėra, kad tave užkas ir nieko iš tavęs neliks. Tad naudokis gyvenimu ir daugiau apie nieką negalvok. Tokiose sąlygose tik kaip išimtis vienas kitas jaunuolis,-ė, paveiktas kokios nors ypatingos įtakos, gali išlikti religingas.
Štai kokie vaisiai lenkiško Dievo žodžio skelbimo ir panaikinimo pamaldų gudų kalba, kurias savo laiku mėgino palaikyti ir gaivinti tuometinis Vilniaus vysk. J. Matulaitis, ir kurias visur panaikino arkivyskupas R. Jalbžykovskis.
Ateistinė Tarybų valdžia gali būti patenkinta dėl tokio Dievo žodžio skelbimo — pamaldų, pamokslų ir kitų religinių praktikų atlikimo lenkų kalba BTSR, nes tai galutinai veda prie nureligėjimo ir ateizmo plitimo. Senoji BTSR karta, išaugusi lenkų okupacijos laikais ir lankiusi lenkų mokyklas, dar lanko bažnyčią, nes šiek tiek moka ar supranta lenkiškai. Bet senoji karta išmirs, ir bažnyčių lankyti nebus kam. Taip galvoja tarybiniai ateistai. Ir jie neapsirinka. Dėl tos turbūt priežasties keliose vietose BTSR, buvo leista atidaryti bažnyčias su lenkų kalba. Lietuviai kunigai į BTSR neįsileidžiami; atidaryti bažnyčias su lietuviškomis pamaldomis tarybiniai pareigūnai jokiu būdu nesutinka, ir jie žino, ką daro. Leidimas pamaldų lietuviams jų gimtąja kalba vestų prie religijos stiprėjimo, patrauktų į bažnyčią jaunimą.
Taigi lenkiškas Dievo žodžio skelbimas BTSR galutinai veda prie nureligėjimo ir ateizmo. Mato ar nemato tai lenkų dvasiniai tėvai, bet iki šiol tokios bažnytinės politikos BTSR tebesilaikoma atkakliai. Vienas lietuvis kunigas, rodos, teisingai nusakė lenkų kunigų bažnytinę politiką BTSR: pasibaigus II pasauliniam karui, lenkų kunigai ir jų vyresnieji su R. Jalbžykovskiu priešaky, išvykdami į Lenkiją, įsakė pasiliekantiems BTSR laikyti „placuvkas" ir laukti „išvadavimo", t.y. atstatymo Žečpospolitos.
Baltarusijos lenkinimas, dabar vykdomas kunigų per bažnyčias, duoda menkus rezultatus, arba, galima sakyti, jokių rezultatų neduoda. Turbūt teisingai kitas lietuvis kunigas, kuris dažnai lankosi BTSR, yra pasakęs, kad gudų jaunoji karta lenkais nebus, — jie virs rusais. Tik katalikybė gali prilaikyti nuo surusėjimo. Bet jaunoji karta, kuri negirdi Dievo žodžio skelbimo jai suprantama kalba, netenka tikėjimo ir tuo pačiu atsparos prieš rusinimą. Lenkiškoji įtaka Vakarų BTSR yra labai silpna, o rusiškoji labai stipri. (Kalbu apie Vakarų Baltarusijos pakraščius, nes neturiu tikslių -žinių, kas vyksta Baltarusijos gilumoj ir jos rytiniuose pakraščiuose.) Čia veikia rusiškos mokyklos, kur jaunimas išmoksta pakankamai gerai rusiškai kalbėti. Gudų jaunimui įsisavinti rusų kalbą, labai lengva, nes gudų kalba labai panaši į rusų. Rusiškose mokyklose jaunimas perauklėjamas į sovietinius piliečius, jie išauga sovietiniais arba, geriau sakant, rusiškais patriotais. Kokia nors nacionalinė Baltarusija, kokie nors tautiniai gudų interesai tokiam jaunimui lieka svetimi. Jaunimas negauna jokio tautinio dvasinio peno, tautinis gudų judėjimas jo nepasiekia, nes BTSR jokio tautinio gudų judėjimo nėra (bent apie jį nieko nežinome).
Baigęs rusišką mokyklą, jaunuolis,-ė mielai vartoja rusų kalbą O kadangi gudų liaudis savo kalbą vadina prasta (jie kalba po prostu), tai rusų kalba kaip valstybinė, vartojama administracijoj, viešame gyvenime, laikoma aukštesne, pranašesne už gudų kalbą. Kadangi BTSR pilna tikrų rusų arba surusėjusių gudų, kurie kitaip nekalba, kaip tik rusiškai, tai vietos gyventojai, nori nenori turi daugumą savo reikalų atlikti rusų kalba. Baigęs rusišką mokyklą jaunuolis,-ė gudas, nors dar moka gudų kalbą ir ją kai kuriais atvejais vartoja, bet galvosena yra rusiška, jis yra sovietinis pilietis be Dievo ir savos tėvynės; jam nesvarbu, kokia kalba jis kalbės — rusiška ar gudiška, jo interesai sutampa su „plačiosios tėvynės", t.y. Rusijos interesais. O lenkiškumas, kurį jis kadaise girdėjo bažnyčioje, jam yra visiškai išgaravęs.
Jei gudų jaunimas rusėja, ką pasakyti apie lietuvių jaunimą, gyvenantį BTSR? Lietuvių jaunimo čia pasilieka labai mažai, tik vienas kitas. Dauguma išvyksta į Lietuvą arba BTSR miestus. Tie, kurie išvyksta į Baltarusijos gilumą, surusėja. O kas bus su likusiais lietuvių gyvenamose vietovėse, kol kas sunku apie tai ką pasakyti.
A. Tvirbutas
BTSR LIETUVIŲ PROBLEMOS
Baltarusijos TSR teritorijoje yra lietuviškų salų. Tokia sala buvo ir Plikių kaimas. (Rodūnės parapijoje, Varenavo raj.). Prieš II pasaulinį karą čia buvo virš 20 kiemų su apie 150 gyventojų. Visi gyventojai buvo lietuviai, daug jaunimo, buvo gyva lietuviška veikla. Čia buvo lietuviška mokykla. 1933 m. lenkams ją uždarius, veikė lietuviška skaitykla. Veikė taip pat lietuviškos organizacijos: šv. Kazimiero draugijos ir ūkio draugijos skyriai. Reiškėsi lietuvių choras. ,,Mūsų Vilnius", dvisavaitinis žurnalas, leidžiamas nepriklausomoj Lietuvoje, rašė: „1930.II.16 Plikiuose įvyko šv. Kazimiero draugijos susirinkimas, kuriame skaityta paskaita apie Vytautą Didįjį, Joną Basanavičių ir Lietuvos nepriklausomybę" („M. V.", 1930, Nr. 6.). „1931.VIII.10 čia buvo viešas lietuvių vakaras. Vaidinta „Kurčias Žentas". Be to, buvo monologas, deklamacijos, pantomimos." („M. V.", 1931, Nr. 24).
O kas dabar liko iš Plikių kaimo? II pasaulinis karas sumažino Plikių gyventojų skaičių — vieni žuvo, kiti išvyko. Po karo jaunimas patraukė mokytis į Lietuvą ir, mokslus baigęs, tėviškėn negrįžo. Po kolchozų įvedimo net 18 šeimų, likvidavę savo ūkius, išsikėlė į Vinių. Į išvykusių vietą atsikėlė nauji iš rytų, kalbantys nebe lietuviškai. Jie čia pasistatė namelius ir gyvena. Prieš keliolika metų Plikiuose dar buvo kelios lietuviškos šeimos, o dabar tik dvejose ar trejose šeimose kalbama lietuviškai, bet ir jų nebus, nes likę tik seniai. Taip mūsų akyse išnyko garsi lietuviška Plikių sala. Ir tai ne vienintelis pavyzdys BTSR lietuvių gyvenime.
Kas laukia BTSR lietuvius, jei panašūs reiškiniai kartosis ir kitur?
Dėl lietuvių skaičiaus mažėjimo BTSR kalta ne vien Maskvos politika. Kalti ir patys lietuviai, kurie ieško lengvesnio gyvenimo, palieka savo gimtąsias sodybas ir bėga Lietuvon. Tėvai ne tik vaikus išleidžia Lietuvon, bet ir patys juos seka, palikę savo gimtuosius namus. Paprastai pats gyvenimas keršija už padarytas klaidas. Daugelis, apsigyvenę Lietuvoje pas savo vaikus, apsivylė ir kai kurie grįžo atgal į savo gimtąją pastogę, jei ji nebuvo sunaikinta.
Gerai, kad jaunimas, nesant vietoje lietuviškų mokyklų, vyko mokytis Lietuvon. Bet blogai, kad beveik nė vienas iš jų negrįžo darbuotis savo gimtojon žemėn, nes Lietuvoje aukštesnė ekonomika ir geresnė tvarka, o BTSR žemesnis pragyvenimo lygis. Turime gydytojų iš BTSR lietuvių tarpo — jie visi įsikūrė dirbti Lietuvoje, ir nė vienas nebandė apsigyventi ir darbuotis BTSR. O gydytojas dėl pragyvenimo ir BTSR negalėtų skųstis. Bet čia, Baltarusijoje, susidursi su nelietuvišku elementu, susidursi su pareigūnais, kurie į tave šnairiai žiūrės. Tad kam turėti nemalonumų? Geriau pasirinkti ramų, be kovos gyvenimą . . .
Turim lietuvių agronomų, inžinierių, kilusių iš BTSR. Galėjo jų vienas kitas įsikurti ir dirbti BTSR. Net kai kam buvo pasiūlyta, bet nė vienas nesiryžo „vargti" savo tėviškėje.
Tad ko mes galime tikėtis, jei ir ateityje tokie dalykai dėsis? Be meilės savo kraštui, be pasiaukojimo neišlaikysime tėvų žemės savo rankose. Niekas veltui neduodama. Ne tik laisvė, bet ir savo žemė apginama sunkiu darbu, kova, o, jei reikia, ir krauju.
Čia tenka paliesti ir kitą skaudžią problemą — gimimų mažėjimą, ši liga yra apėmusi ne tik Lietuvos, bet ir BTSR gyventojus. Tiek Lietuvoje, tiek BTSR gimimų skaičius po II pasaulinio karo katastrofiškai sumažėjo. Šeimoje — 1-2 vaikai. Retą dabar sutiksi šeimą, kurioje būtų trys arba daugiau vaikų. Vaikų vengimas — štai nauja liga, kuri veda prie lietuvių tautos išnykimo. Kai šeimose 1-2 vaikai, o pasitaiko ir nė vieno, tada tautos narių skaičius nedidėja ir nestovi vietoje, o palengva mažėja. Neramina mus faktas, kad ši liga — gimimų mažėjimas — yra apėmusi ne tik Lietuvos, Baltarusijos bei ir visos Tarybų Sąjungos gyventojus (išskyrus Azijos tautas). Nors pas rusus ir gudus šeimos irgi negausios, bet jų yra daug: gudų apie 8 milijonus, o rusų net iki 100 mln. Dėl gimimų sumažėjimo atsiranda tuščios erdvės, ir slavų padermės užteks šiai tuščiai erdvei užpildyti.
Rusai veržiasi ne tik į Pabaltijį, bet patraukia ir į Baltarusiją bei vakarinius jos pakraščius. Slavų palinkimą slinkti į vakarus lemia jų klajokliškas charakteris. Nuo seno slavai žinomi kaip klajoklių tauta, kuri savo žemės nemyli, prie jos neprisiriša ir linkę keliauti, ieškoti pragyvenimo kitur, šį klajokliškumą dar padidino kolchozų įvedimas. Kolchoznykas nemyli žemės, jis neturi savo žemės, nes ji iš jo buvo atimta. Jis neturi savo tėvynės, jam tėvynė visur, kur yra duonos, kur jis sotus. Klajokliškas slavo kolchoznyko jausmas jį traukia ten, kur jis tikisi rasti lengvesnį ir sotesnį gyvenimą. Darbo jis nemėgsta, darbas jam yra prakeikimas, jis keliauja ten, kur tikisi rasti kitų žmonių pagamintų gėrybių. Taip rusai užplūdo Lietuvą, o ypač Latviją. Ir atsitiko taip, kad Latvijoje, kurios ekonomika prieš II pasaulinį karą klestėjo, dabar, užplūdus rusams, nebėra ne tik mėsos, bet ir pieno produktų. Latvijos ekonomika tapo visiškai sužlugdyta.
Taigi, nekurkime tuščios erdvės slavams nei Lietuvoje, nei lietuvių gyvenamose vietovėse Baltarusijos TSR.
