Garsiai skambina tarybinė propaganda apie „mūsų šaunųjį jaunimą". Tačiau, nors ne dažnai, pasigirsta vienas kitas blaivesnis balsas.
Leiskime kalbėti mokytojams. Jie aiškiau mato, geriau žino. Apverktina jaunimo padėtim susirūpinęs „Nemuno" žurnalas surengė mokytojų pokalbį. Kai ką paskaitykime:
„rengdamasis šiam pokalbiui, dar sykį peržvelgiau „Moksleivio" numerius. Jaunimas savo laiškuose nejučia atskleidžia opiausias mokyklos problemas, nurodo tuos nerimo taškus, kurie ir mus šiandien paskatino susirinkti.
Mergaitė rašo, kad naujoje klasėje gerai mokytis nemadinga.
Jos vengė, nes ji nerūkė, nekėlė taurelės . . . Kiek gali ištverti šešiolikmetis žmogus vienas? Ir ji pati nutarė „atlikti eksperimentą". Gavo kelis dvejetus, demonstratyviai užtraukė dūmą. Jos reputacija tuoj pakilo . . . Mergaitė rašo: „Nuo tada ir rituosi. Mokausi trejetais, lankausi „plotuose", ir geriu, ir rūkau. Viskas labai šlykštu, bet dabar aš nevieniša. Aš — „sava chebra". Tačiau kas, kad klasės draugai manęs nebeniekina, jeigu aš pati pradėjau savęs nebekęsti. Ką man daryti, kaip gyventi?"
Kitas šešiolikmetės laiškas: „Man viskas nusibodo — ir „firminiai" rūbai, ir „firminės" kalbos, ir „firminis" mylimasis. Visas tas „firminis" gyvenimas, šlaistantis po barus ir kavines! Aš ne už tokį, tačiau kitokio nežinau. Gyvenimas — upė, o tu tik šapelis . . ."
Tai pačių vaikų žodžiai. Skaitai juos ir mąstai: o ką galime mes, pedagogai, pakeisti? Juk klausimas „ką daryti, kaip gyventi?" nukreiptas į mus. Stengiamės ugdyti vaikuose daugybę gerų bruožų, tačiau kažką, matyt, prarandame" („Nemunas" 1982, N. 4, p. 35).
Taip, mokytoja. Prarandate. Prarandate gyvenimo prasmę, be kurios „žmogaus orumas, savigarba ir garbė", kuriuos laikote vaistais nuo negerovių, — dyka deklaracija.
O dabar pažiūrėkime, kas tie „plotai", kuriuose lankosi mergaitė. Te prakalba kita mokytoja:
„Praėjo tie laikai, kai daugumas mūsų abiturientų mokykloje dar nebuvo pažinę „suaugusiųjų žmonių žaidimų", kai berniukai (mergaitės šiuo atveju — beveik visiška išimtis!) dar nebuvo rūkę ar ragavę degtinės. Deja, šiandien kita statistika. Per mažai šiuo metu mokyklos vadovybė, klasių vadovai, mokytojai skiria kovai su rūkymu ir girtavimu dėmesio. Neatsimenu tokio atvejo, kad šiuo reikalu būtų atvykusi komisija tikrinti mokyklos, nors ne vieną kartą ir ne viena komisija tikrina ateistinio, internacionalinio auklėjimo, proforientavimo padėtį, komjaunimo bei pionierių organizacijų veiklą, jau nekalbant apie nuolatinius pamokų tikrintojus. Kodėl toks vienpusiškumas? Juk mus, suaugusius, jaudina jaunimo elgesys, ultramodernios pažiūros. Mokytojai ir klasės vadovai kasdien su tuo susiduria, tačiau ne visi sugeba rasti tinkamų priemonių, nemoka neįkyriai, o įtikinamai kreiptis į savo mokinius. O mokiniai, jeigu pasitiki, būna labai atviri".
Ir mokytoja pasakoja, kaip viena jos mokinė rašiny save šitaip apibūdino. „Aš iš Ritos motinos žinojau dar ir tai, ko rašiny mergaitė nedrįso parašyti — mergaitė paskutiniu metu nesivaržydama atsivesdavo į namus nakčiai vaikiną ir motinai išdroždavo: „Man jo reikia". Rūpestį kėlė ne tik Rita. Viename klasės tėvų susirinkime kalbėjome apie tokią situaciją: „Įsivaizduokite, auklėtoja, mano Arūnas neturi ramybės dėl nuolatinių mergaičių skambučių! Ir kad skambintų tik popietėmis. Dažnai vienuoliktą ar pusę dvyliktos nakties pasigirsta skambutis ir drąsus mergaitės balsas reikalauja pakviesti sūnų. Bandžiau sugėdinti aiškindama, kad nemandagu, tuo labiau mergaitei, tokiu laiku drumsti žmonių poilsį, bet atsiprašymo vietoje — skambtelėdavo numestas ragelis. Mano laikais reta mergaitė drįsdavo be reikalo skambinti vaikinui — guodėsi Arūno mama. Ne mažiau stebėjos Jurgio tėvas, kad tikrai mergaitės, visai nesivaržydamos, be jokių palydovų, ateina į berniuko butą. Aišku, sąlygos palankios: tėvai dirba, kartais abu. Svarbu, kad yra „laisvas plotas". Žinojau, jog Jurgio tėvas ne be reikalo susirūpinęs, nes jau keletą mėnesių Jurgis ir Aušra dingdavo po dviejų ar trijų pamokų, ir klasės draugai atvirai šaipėsi, kad jie naudojasi „laisvu plotu" . . . Kaip „naudojasi" — aiškinti nereikia: abu jaunuolius prieš pat abitūros egzaminus teko perkelti į vakarinę mokyklą — Aušra laukė kūdikio.
Tai dar ne visos istorijos, tą vakarą išgirsto klasės tėvų susirinkime. Aldonos motina papasakojo tokį įvykį. Kažkurį šeštadienį dukra pareiškė važiuojanti į kolektyvinį sodą pas klasės draugę švęsti gimtadienio. Žadėjo grįžti ne vėliau kaip vienuoliktą, bet nei dvyliktą, nei pirmą valandą nakties tėvai dukros nesulaukė. Kažkaip neramu — juk visko dideliame mieste pasitaiko. Tėvai sėdo į mašiną ir, maždaug žinodami, kur Aldona svečiuojasi, išvažiavo dukters ieškoti. Kompaniją rado pačiame smagume — ant stalo mėtėsi jau ne vienas išgertas vyno butelis, visi — ir mergaitės, ir berniukai — su cigaretėmis lūpose, tik Aldonos nesimatė prie bendro stalo. Klasės draugai klausiami suko akis į šalį, bet karingai nusiteikusi Aldonos motina nenusileido. Atidarė vienas duris, kitas ir . . . dukterį rado pusnuogę lovoje su vienu klasės vaikinu . . .
Be suaugusiųjų priežiūros visada laisviau, todėl ir išsprūsta žodžiai: „Jeigu ir jūs dalyvausite, nereikia man gimtadienio! Tik kitų tėvai kaip tėvai — netrukdo linksmintis!" Ir tėvai nusileidžia. Viską suruošia, prigamina valgių, dar ir stipresnių gėrimų ant stalo padeda, o patys įsiprašo visam vakarui pas kaimynus ar gimines" („Tarybinė moteris" 1980, Nr. 8, p. 16-17).
Tai štai kas yra „laisvas plotas". Kad jis plačiai paplitęs, rodo balsai „Švytury", per televiziją ir teisme. „Švyturys" prieš dvejus metus smulkiai, su svečių prie stalo sėdėjimo schema, aprašė vieną tokį „gimtadienio šventimą". Tėvai, rytojaus popietę grįžę iš nakvynės pas kaimynus, rado sūnų nebegyvą: mirė persigėręs ir apsinuodijęs alkoholiu.
Kad tokių atsitikimų Lietuvoje nereta, liudija ir televizijos dėdžių rūpestis. 1980 m. rudenį buvo ilgokas ciklas „Jaunimo studijos" laidų, sprendusių „laisvo ploto" problemą. Teatro studijos studentai, būsimieji aktoriai, vaidino klasę, kuri palikusi netgi mėgstamą chemijos pamoką, išeina į „Laisvą plotą". Vienas kietesnio būdo vaikinas mėgina priešintis, tačiau prieš „visuomenės spaudimą" pasirodo bejėgis, juo labiau, kad jo pamiltoji mergaitė senokai yra „laisvo ploto" renginių organizuotoja. Vaidinimas po penkių ar šešių „studijų" baigėsi tragiškai: girtas herojus paklūsta girtų draugų raginimui ir iš kelinto aukšto iššoka pro langą. „Studijai" vadovavo auklėtojas ir teisininkas. Buvo įtraukti ir teležiūrovai, kurių laiškus ir sprendimus skelbė sekančioje „studijos" laidoje.
Ir vaikai, ir auklėtojai, ir juristas „laisvo ploto" klausimu kalbėjo, malė, bet problemos neišsprendė: nepasakė, kad moralės nesukursi, nepadėjęs tvirto amžinybės pamato.
Pagaliau šiemet Vilniaus televizija vienoje žurnalo „Žmogus, visuomenė, įstatymas" laidų „laisvo ploto problemą" leido spręsti „geriausiam auklėtojui" — teismui. Parodė, kaip buvo teisiami Vilniaus 27 vid. mokyklos penki ar šeši 6-8 klasių mokiniai, pačioje mokykloje radę „laisvą plotą" ir išprievartavę savo klasės mergaitę. Vienas nusikaltėlių, korespondento paklaustas, kodėl taip darė, atrėžė: „Čia nėra jokio nusikaltimo". Bylą aptarinėjusieji teisininkai pripažino, kad tokių faktų, deja, yra, bet jaunimas nusikalsta dėl „per mažo lytinio švietimo". Apgenėjo šakeles, o šaknys liko nepaliestos, neužkabintos.
Be kalbų aišku: „laisvas plotas" egzistuoja. Egzistuoja plačiai. Tai pripažįsta visi tarybiniai informacijos šaltiniai. Ir egzistavimo priežastį suranda jie vieną: per daug dėstoma, per mažai auklėjama. Antai „Nemunas" rašo: „Mokytojas ateina į mokyklą be vidinės nuostatos padėti mokiniui, veikti jo asmenybę, o tik tam, kad perteiktų dalyko žinias. O mokyklai turėtų rūpėti ne vien dalykų dėstymas, bet ir asmenybės ugdymas. Tokį uždavinį pajėgtų išspręsti tik pedagogas — asmenybė. O juk mūsų aukštosios mokyklos visas dėmesys skiriamas profesiniam ugdymui, dalyko dėstymui." („Nemunas" 1982, Nr. 4, p. 35).
Iš tarybinės informacijos pateiktųjų faktų peršasi tokios išvados:
1. Moralinis jaunimo pakrikimas yra bedievybės, dangstomos „mokslišku" ateizmo pavadinimu, padarinys. Vėjus sėji — audras pjauni. Atgrėsėt jaunuomenę nuo bažnyčios, ji susirado „laisvą plotą".
2. Dėstymas pakeitė mokymą-auklėjimą ne atsitiktinai. Bet koks tikras auklėjimas partijai ir tarybinei vyriausybei nepageidautinas ir neleistinas. Antai vieno jaunuomenės žurnalo literatūros skyriaus vedėjas į priekaištą, kodėl jis nesistengia per žurnalą pozityviau nuteikti skaitytojus, traukti juos nuo amoralumo, girtavimo ir chuliganizmo, atsakė: „Už pozityvius pamokymus gausi per galvą. Viskas turi būti be minties, viskas nugludinta taip, kaip akmenėlį nugludina sraunus upės vanduo. Kalbėk ir nieko nepasakyk!"
Labai gražiai pravesdavo Bernadeta „Labanakt, vaikučiai!" televizijos valandėles. Negalėjo jomis nesižavėti nei mažas, nei didelis, šitai darė įtaką. Turbūt dėl to ji iš valandėlių išnyko. Liko tik rusiški filmukai, pratinantys vaikučius prie maskoliškų raidžių ir maskoliškų dainelių. „Nebemoka" Bernadetos pavaduoti nei Valda, nors pirma neprastai mokėjo . . .
Ketverius metus buvo labai populiari Vilniaus televizijos laida „Dainų dainelė". Dainuodavo iš visų Lietuvos darželių ir mokyklų suvažiavę į Dvariono muzikos mokyklą vaikučiai. Iš pradžių dainelės buvo vaikiškos, „neaukšto idėjinio lygio", daugiausia lietuviškos. Ėjo metai — dainelių pobūdis kito. šiemet tikrai vaikiškų dainų mažne visai nebebuvo. Jų lygis „idėjiškai pakilęs" ir pačių dainų bene daugiau buvo rusiškų negu lietuviškų. Liūdna „Dainų dainelės" ateitis . . .
3. Žmogaus neišauklėsi, nepasakydamas, kas yra žmogus ir kokia jo paskirtis, koks tikslas. (Kad žmogus — beždžionės vaikaitis — visiems jau kelia juoką). Atsakymu į šį klausimą turi remtis visas auklėjimas, visa pedagogika. Auklėjimo pagrindą gražiai ir vaizdingai nusako didysis pedagogas Janas Amosas Komenskis „Didžiosios didaktikos" įvade. Tačiau leidžiant jo „Rinktinius pedagoginius raštus" buvo pasirūpinta, kad mokytojo-auklėtojo ir šiaip skaitytojo jie nepasiektų. Tiražas juokingai mažas ir tas po raktu. Tad ir važiuojame be vairo!
4. Jaunimas mokytis nenori. „Gerai mokytis ne madinga" — rašė ta mergaitė. O mokytojas savo darbą pavadino nuolatiniu plaukimu prieš nenoro srovę. Užuot buvęs draugas ir geriausias patarėjas, mokytojas tūlą sykį laikomas prievartautoju ir tironu.
Nenoras mokytis spontaniškai kyla iš opozicijos „kazionščinai" — nuobodžiai propagandai, valdinei prievartai. Antra vertus, gyvenimas diktuoja paradoksą: nemokytas dažnai geriau „gyvena" už mokytą. Mokinio laisvalaikį turintys užimti dalykiniai rateliai lygia dalia nepatrauklūs — ir jie mat „kazionščina" — valdiški.
5. Mokyti-auklėti gali vien asmenybės. O jų nėra. „Kazionščina" — valdžia ir partija — tokių negimdo. O jei asmenybė atsirastų — greitai gautų per galvą ir būtų „pastatyta į vietą", šiandien viešpatauja dėstymas, o ne mokymas gerąja žodžio prasme. Mokytojas paverstas dėstytoju, o kunigas verčiamas kulto tarnautoju. Kad tik, Dieve, gink, nebūtų mokytojo-auklėtojo!
6. Asmenybėms išaugti ir joms ugdyti reikia laisvės. Moraliai tvirtas išaugti gali tik laisvas žmogus. Netikra laisvė virsta palaidumu ir veda į „laisvą plotą".
7. Tai turėtų įsidėmėti Vilniaus pedagoginio instituto rektorius draugas Aničas. Kas buvo „lietuvis katalikas", tas ir liko neištirpęs anuomet maskoliškos pravoslavijos mariose. Tikėkimės, kad lietuvis katalikas neištirps ir rusiško komunizmo pelkėse. Taip moko ir vilties duoda mūsų tautos istorija. Nukatalikintas lietuvis žlunga ir virsta „botyrium ar muraška".
Įsidėmėk, draugas Aničai!
Pedagogas
