KALĖJIMŲ KELIUOS
Viktoro Petkaus gyvenimo fragmentai
Jie augo keturi broliai ir, kadangi neturėjo sesučių, buvo pagalbininkais ūkio darbuose ir tėvui, ir motinai. Tačiau vienas jų iš vaikystės bodėjosi visu tuo, kas jj atitraukdavo nuo knygos. Pastebėjęs tai, jaunesnysis brolis jam tarė:
— Man geriau patinka ūkio darbai, todėl aš ir liksiu su tėvu dirbti, o tu gali sau su knyga gyventi.
Ir nuo dvylikos metų Viktorui knyga tapo neatskiriama jo gyvenimo dalis. Ir ji pagimdė širdyje tokią meilę Dievui, Tėvynei ir žmogui, kad, atėjus gyvenimo bandymams, be jokių kompromisų už savuosius idealus buvo pasirinktas kančios kelias.
Ankstyvoje jaunystėje jis išgirdo žodžius: „Sek mane", tačiau karo audros sukliudė tai įgyvendinti ir savo gyvenimą susieti su Altoriaus Auka: dar nebaigus gimnazijos teko su tūkstančiais tauriausių lietuvių iškeliauti į Rusijos kalėjimus už nuoširdų darbą ateitininkų — Raseinių gimnazijos mokinių — tarpe.
Kai po šešerių metų grįžęs į Lietuvą eksterno teisėmis gavo atestatą, klebonas pabijojo buvusiam kaliniui duoti tinkamą charakteristiką, kad galėtų įstoti į kunigų seminariją . . .
Keli mėnesiai Vilniaus universiteto lietuvių kalbos ir literatūros fakultete dar labiau suartino su knyga. Bet studijas nutraukė nauja kelionė į Rusijos kalėjimus, šį kartą už kalbą Rasų kapinėse prie Basanavičiaus kapo 1967 m.
Per tuos kalėjimų kančių ir bado metus dvasia grūdinosi, žinių troškimas augo, todėl kalėjimų bibliotekos (ypač turtinga Vladimiro kalėjimo biblioteka) buvo išstudijuotos.
Kai Nemuno krašto tikintieji 1975 m. šventė džiugiąją Kalėdų šventę, Viktoras grįžo į Lietuvą jau turėdamas 35 metus, didelę Rusijos kalėjimų gyvenimo patirtį, gausių žinių ir dar labiau išbujojusią meilę tauriausiems žmogaus idealams.
13 laisvės metų: už drąsias kalbas didesniuose žmonių susibūrimuose (atlaiduose, laidotuvėse, paskaitų salėse) nuolat turi keisti darbovietes, tenkintis mažiau apmokamu darbu. Tačiau ir tada visas laisvalaikis skiriamas knygai.
Kūrėsi Helsinkio susitarimams remti, žmogaus teisėms ginti Lietuvos visuomeninė grupė — jis vienas veikliausių jos narių. Todėl 1977 m. vėl nauja priverstinė (jau trečią kartą gyvenime) kelionė Sibiro link. Vilniaus, Čistopolio, Kučino kalėjimai. Su knyga ir čia nesiskiria. Spaudai, „knygai paštu" į metus išleidžiama apie 600 rub. Ir štai iš kalėjimų pasiekia Lietuvą tokios studijos: „Islamas" (150 psl.), „Lietuvos istorijos klausimai", „Tomizmas ir neotomizmas filosofijoje ir lietuvių literatūroje", atskirų knygų, periodinės spaudos įvairių straipsnių recenzijos, pastabos . . . Tačiau įdomiausi dideli darbai, kaip „Krikščionybė", „Judaizmas", Universitetas — senoji Lietuvos mokykla", „Pastabos Lietuvos istorijos klausimais" ir kt. — konfiskuojama. Buvo bandoma išlaikyti bent juodraštines šių visų studijų pastabas, šimtų įdomesnių straipsnių, knygų santraukėles, išrašus.
Čistopolio kalėjimas, pervažiavus Viktorui į Kučino kalėjimą, po gero pusmečio visa tai persiuntė. Tai suteikė nemaža džiaugsmo kaliniui. Kuo toliau, tuo daugiau kaupėsi šios medžiagos. Bet drauge didėjo ir priespauda kalėjime: jo laiškai Lietuvos beveik nepasiekdavo, o jis irgi vis rečiau juos iš tėvynės tegaudavo. Verbų sekmadienį — krata kameroje. Paimama visa penkerių metų intensyvaus darbo kalėjime mokslinė medžiaga: įvairios pastabos, santraukos, temų juodračiai. Kai 1982 m. Velykų rytmetį katalikiškajame pasaulyje skambėjo varpai, skelbdami didingąjį „Aleliuja", Viktoro Petkaus visas turtas — kratos metu konfiskuota medžiaga — buvo sunaikinta.
G. Almonė
VIENO PASIMATYMO KRONIKA
1982.VIII.19 Marija Iešmantienė (Gintauto Iešmanto žmona), besiruošianti kartu su sūnumi ir Danute Keršiūte (Povilo Pečeliūno žmona) važiuoti į pasimatymą su savo vyru į Permės lagerį, buvo telefonu iškviesta į Vilniaus saugumą. Čia ji buvo išlaikyta kelias valandas. Čekistas, nepasisakęs pavardės, klausinėjo Iešmantienės, ar važiuos D. Keršiūtė pas P. Pečeliūną ir su kuo, ar ji dažnai lankosi pas Iešmantienę, ar ateina pas juos Nijolė Sadūnaitė, kas teikia Iešmantienei materialinę parama ir t.t. Pokalbio pabaigoje paaiškėjo, kad Iešmantienės pasimatymas su vyru neįvyks.
Rugpjūčio 20 d. M. Iešmantienė gavo iš vyro laiške, kuriame G. Iešmantas įspėja šeimą, kad nevažiuotų jo lankyti, nes jam yra atimta teisė pasimatyti su savaisiais. G. Iešmantas, 1982 balandžio mėn. protestuodamas, kad čekistai sulaikė protesto pareiškimą generaliniam prokurorui, išbadavo 16 parų. Užtat jį ir nubaudė — neleido pasimatyti su šeima.
1982.VIII.21 D. Keršiūtė į pasimatymą su savo vyru P. Pečeliūnu išskrido lėktuvu viena. Permės lagerius pasiekė VIII.22 vakare.
Rugpjūčio 23 d. iš pat ryto D. Keršiūtė atėjo į lagerio VS/389-35 administraciją, pas viršininko pavaduotoją. Po ilgų su juo derybų jai pavyko sužinoti tik tiek, kad galbūt jai bus paskirtas pasimatymas tik antradienį po pietų, kadangi pasimatymų kambarys yra užimtas. Čia reikėtų paaiškinti, kad pasimatymams yra skirtas dviejų kambarių butas, kuriame paprastai patalpinamos dvi šeimos iš karto, taip įvyko 1981.VIII.20. Šį' kartą jokių ženklų, kurie patvirtintų, kad tie du pasimatymo kambariai būtų užimti, nesimatė, nors paprastai tokie dalykai greitai išaiškėja. Be to, lagerio administraciniame pastate jautėsi kažkoks sujudimas, ko neteko pastebėti ankstesnių pasimatymų išvakarėse.
D. Keršiūtė grįžo į viešbutį. Ir čia jos laukė naujas siurprizas. Kambaryje apsigyveno moteris iš Permės (pavardės nepavyko sužinoti), kuri nuoširdžiai apgailestavo, kad ji pavėlavo į pasimatymą su laisvai vaikštančiu po lagerio VS/389-35 zoną vyru ir dabar ji iškviesta į papildomą pasimatymą pagal lagerio administracijos specialų įsakymą. Sužinojusi, kad Danutė taipogi atvažiavusi tuo pačiu tikslu į tą patį lagerį, nuliūdo, nes dabar jai teks laukti, jeigu Keršiūtei duos tris paras pasimatymui, ir jos maistas suges. (Asmeniniai pasimatymai laisvai vaikštančių po zoną niekada neįvyksta vienu metu ir vienose patalpose su tais, kurie laikomi už spygliuotų vielų. Laisvai vaikštantys — bezkonvoinyje — turi teisę išeiti iš lagerio zonos, ten dirbti ir t.t.). Netrukus moteris išbildėjo į lagerį, o Keršiūtė liko viešbutyje, supratusi, kad, ko gero, pasimatymas bus sutrukdytas. Ir neapsiriko. Sugrįžusi vėlai vakare moteris iš Permės kalbėjo žymiai atsargiau.
Rugpjūčio 24 d. D. Keršiūtė atėjo pas lagerio viršininko pavaduotoją politiniams reikalams, kuris elgėsi įžūliai ir nieko konkretaus nesakė. Belaukiant koridoriuje, Danutė matė zujančius šen ir ten anksčiau nematytus veidus. Reikia manyti, kad buvo atvažiavę šefai iš Polovinkos lagerių valdybos, nes netrukus pavaduotojo kabinete įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo ir čekistas Baranovas, kuris kalbėjosi su Keršiūtė 1981.V1II.20 asmeninio pasimatymo išvakarėse. Tačiau šį kartą niekas, rodos, nesiruošė Keršiūtės moralizuoti, jos paprasčiausiai niekas nepastebėdavo ir sunkiai leisdavosi į kalbas. Paskui viskas aprimo. Pavaduotojas leido pasimatyti vieną parą, o ant pareiškimo užrašė, kad: „leidžiamas vienos paros pasimatymas su sąlyga, kad už tą parą P. Pečeliūnas atidirbs". (P. Pečeliūnas per dvejus metus uždirbo lagerio naudai 50 darbo dienų).
D. Keršiūtė bandė sužinoti, kodėl jos vyras, neprasižengęs lagerio taisyklėms, tegavo tik vieną parą pasimatymui. į tai buvo atsakyta, kad nenusikalsti nepakanka, reikia dar „pasitaisyti", nes lagerio tikslas — „perauklėti" . . .
Pagaliau apie 19 val. D. Keršiūtė pateko į pasimatymo kambario tikrinimo kabinetą. Prasidėjo tikras mesinėjimas. O šios klaikios procedūros kulminacija buvo šokis ant kilimėlio. D. Keršiūtei buvo liepta 7 kartus pritūpti pagal komandą visai nuogai. Neištvėrusi tokios egzekucijos, ji pakomentavo, kad reikėtų dar šitą sceną nufilmuoti ir parodyti pasauliui. Tada viena iš egzekutorių — kandidatė į KP narius, instruktorė Solochina S. A. pradėjo isteriškai šaukti, kad anksčiau tokius (reik manyt, politinius kalinius) tiesiog šaudė vietoje, o dabar sovietiniai įstatymai tokie humaniški, kad leidžia panašiems recidyvistams filosofuoti ... Ir dar pridūrė:
— O mes dar juos maitinam ir rengiam! . . .
Kaip jie maitina ir rengia tekalba faktai. Kaliniai gauna labai nekaloringą maistą, jiems už labai sunkų darbą temoka pagal pačius žemiausius įkainius; iš uždarbio dar 50% išskaičiuoja valstybės naudai, o iš likusių 50% — išskaičiuoja už maistą, rūbus ir t.t. Šitaip sovietinė valdžia gauna vergą, kuris dirba jos naudai, jeigu turėsime galvoje, kad tie metai neįskaitomi į darbo stažą, kad iš kalinių atimami butai, kad visi gyvenamieji ir administraciniai pastatai, kuriuose gyvena kalinių prižiūrėtojų šeimos, yra statomi kalinių rankomis, kad kalinių nugaros atlaiko nežmoniškai sunkias įvairiausias „komjaunuoliškas" statybas, tai suprasime, kad instruktorei Solochinai reikėtų stoti ne į KP bet į SS. Nors abi šios partijos lygiavertės . . .
Po šio incidento pasimatymas buvo nutrauktas, o ant pareiškimo užrašyta: „Pasimatymas nutrauktas dėl D. Keršiūtės grubaus elgesio, administracijos taisyklių pažeidimo . . ."
D. Keršiūtei teko jau apie 21 val. vakaro su tašėmis vėl atsidurti lauke.
Rugpjūčio 25 d. D. Keršiūtė vėl atėjo pas pavaduotoją. Jai buvo suteiktas 2 valandų pasimatymas ir leista perduoti P. Pečeliūnui 5 kg. siuntinys.
Per dvejus metus buvo trukdoma susirašinėti ir konfiskuojami, sulaikomi laiškai. Trumpinami pasimatymai. Į skundus-pareiškimus gauti demagogiški atsakymai. 1982.VI. 13 pasimatymas buvo sutrumpintas iki 3 val. dėl tariamos dizenterijos už lagerio zonos. . .
S. Žygeda
