P. ŠIVICKIO GIMIMO 100-OSIOMS METINĖMS
Lietuvos žemė yra išauginusi daug ąžuolų, jų tarpe ir įžymųjį biologą Praną šivickį, nuo kurio gimimo šiemet — 100 metų (1882.IX.30-1968.X.10). Vadiname jį ąžuolu ne vien todėl, kad jis laikomas eilės disciplinų pradininku mūsų respublikoje (parazitologijos, hidrobiologijos, pedobiologijos-dirvožemio zoologijos), ne vien todėl, kad jis laikomas didžiuasiu T. Sąjungoje regeneracijos problemos žinovu (maskviečio embriologo V. Popovo nuomone). Jo didybė — ne vien sukauptas žinių bagažas ir intelektualinis išprusimas — tai kalba apie jo darbštumą. Jo gyvenimas kalba dar ir apie jo tvirtą charakterį: jis sutiko daug kliūčių, bet nepabūgo, o grūmėsi su jomis. Jo gyvenimas buloja apie jo taurią asmenybę: jis turėjo jautrų moralinį jausmą ir tvirtai laikėsi dorovinių nuostatų, nesiekė garbės nei karjeros ir niekada neišdavė tiesos.
Šie jo asmenybės bruožai pradėjo ryškėti jau ankstyvoje jaunystėje. Gimęs neturtingo valstiečio šeimoje, anksti paėmęs į rankas botagą ir dalgį, ėmė domėtis knyga ir liko jai ištikimas visą gyvenimą.
Kai 1905 m. papūtė laisvės vėjai, jaunuolis Pranukas neliko nuošaly — įsijungė į įvykių verpetd, norėjo, kad Lietuva būtų be svetimųjų globos". Už šį norą teko bėgti iš gimtojo krašto. Apsistojo šiaurės Amerikoje. O čia duona nelengvai ant stalo ateina. Bet Šivickis ne veltui buvo žemaitis: dieną sunkiai dirbęs, vakarais kibo į mokslus, šitaip baigė vidurinę mokyklą, išmoko svetimų kalbų — anglų, vokiečių, prancūzų. Kai kitiems jaunuoliams šypsojosi laimė — studijuoti pasiremiant tėvų kišene, pvz. prof. T. Ivanauskui, Šivickis negavo jokio dolerio iš šalies — visas savo studijas baigė valgydamas savo pūslėtų rankų uždirbtą duoną. Studijavo agronomiją, mediciną ir biologiją. Mynė ne vieno universiteto — Valparaico, Perdjų, Misūrio, Ajovos, Kolumbijos — slenksčius. Prabėgo ne viena dešimtis metų, kol iš lietuviško kaimo bernelio išaugo solidus mokslininkas. Jam savo duris tuojau pravėrė Manilos universitetas Filipinuose, kur 6 metus vadovavo zoologijos katedrai. Tame krašte įkūrė biologijos stotį ir buvo jos direktoriumi, įsijungė į visuomeninį ir mokslinį gyvenimą, sudarė vietinės šnektos žodyną angliškai.
Filipinai jam buvo svetingi, bet širdis traukė Lietuvon, tėvų žemėn. Grįžo po 22, metų su didžiausiu noru padėti atsikurti atbudusiai Tėvynei. Grįžo ne tuščiomis: atsivežė gausią zoologijos eksponatų kolekciją — tai dovana jaunam ir neturtingam Kauno universitetui. Taip pat paaukojo ir nemažą pinigų sumą, kad zoologijos katedra galėtų įsigyti reikiamos literatūros.
Bet Kaunas nebuvo jam svetingas — materialistinių pažiūrų kolegos sutiko jį šaltai. Žymus mokslininkas su didele organizacine ir pedagogine patirtimi negavo darbo pagal savo profilį kaip bestuburių faunos specialistas. Bet į tai jis nekreipė dėmesio. Dirbo tai, kas buvo galima ir kas buvo reikalinga — dėstė tas disciplinas, kurios jam buvo svetimesnės.
Nors jaunuose metuose atitrūko nuo savo gimtojo lizdo, bet svetimoje padangėje pasirodė kritiškas ir atsparus neigiamoms įtakoms — neišbarstė to, ką gavo iš savo šeimos: liko religingas, doras, tautiškai susipratęs.
Į Lietuvą P. Šivickis grįžo 1928 m., ir tuojau pasklido gandas, kad jis esąs „slaptas jėzuitas", mat, buvo nevedęs ir vaikščiojo į bažnyčią. . . Būdamas vasarą kaime, kur nusipirko ūkelį ir su studentais atlikdavo tyrinėjimus, lankydavo Vydeniškių bažnyčią. Kaune jis mėgo katedrą, šios savo praktikos nemetė ir Sovietiniais laikais, kai tai mūsų inteligentijai jau tapo „nepriimtina". Net ir kelionių — ekspedicijų metu kiek galėdamas stengėsi atlikti sekmadienio pareigą. Tyrinėdamas Kuršių marių gyvūniją (1949 m.) lankydavo Klaipėdos bažnyčią. Kai buvo priimtas į Mokslų Akademiją, jos vadovai pirmiausia jam pasakė: „Melskis namuose, tik nevaikščiok į bažnyčią".
1940 m. dalis Kauno universiteto darbuotojų turėjo persikelti į Vilnių, jų tarpe ir prof. P. Šivickis. Kažkas metė repliką jo ir jo kolegų adresu: „Jėzuitų lizdą reikia išardyti". Vienodi religiniai įsitikinimai P. Šivickį suvedė draugėn su prof. P. Dovydaičiu, pirmosios sovietinės deportacijos auka, mirusiu Sverdlovske 1942 m. Abu buvo nuoširdūs draugai, P. Dovydaitis redagavo žurnalą „Kosmos", o P. Šivickis jame bendradarbiavo. Universitete buvo žinomas ironiškas posakis: „Šivickis su rožančiumi". Savo paskaitose prof. P. Šivickis niekada neužsimindavo apie religiją, kaip kiti dėstytojai, kurie mėgo vienaip ar kitaip liesti šį klausimą. Auditorijoje ir laboratorijoje jis buvo dalykiškas, tylomis praeidavo pro šią gyvenimo sritį. Bet jo religingumas buvo plačiai visiems žinomas ir tai, be abejo, buvo viena iš priežasčių jį atleisti iš Universiteto, kaip rašė G. Zimanas: „Matyt, suveikė kadaise paskleisti gandeliai apie profesoriaus klerikališkumą".
Jo religingumas reiškėsi ne vien religine praktika, bet ir rimtu požiūriu į dorovę. Prieškario metu viena laboratorijos darbuotoja, netekėjusi mergina, draugavo su vedusiu dėstytoju ir tapo nėščia. Prof. P. šivickis viešai iškėlė klausimą, ar kitoks faktas toleruotinas pedagoginėje įstaigoje ir ar minėtas asmuo turi teisę čia dirbti. Kilo triukšmas. Profesoriui buvo surengtas draugiškas teismas: kam keldamas aikštėn tokį faktą, žeminąs universitetą. .. .
Jo etikos kilnumas išryškėjo ir kitur, pvz., santykiuose su kitataučiais. Vienas jo kolega, taip pat žymus biologas, aiškiai nemėgo žydų. Prof. P. Šivickiui nerūpėjo tautybė — jis žiūrėjo, kad studentai dirbtų, ir jo laboratorijoje prisiglaudė nemažai žydaičių, kurios buvo darbščios ir sąžiningos.
Apie jo sąžiningumą liudija ir toks faktas. Prof. P. Avižonis vieno savo paciento akyje užtiko įsitaisiusią vabzdžio lervą ir konsultacijai pasikvietė P. Šivickį ir dar vieną žymų biologą. Šis užmetė akį ir pasakė: „Aišku, žinoma. . ." Gi Šivickis pridūrė: „Reikėtų dar pro mikroskopą pažiūrėti, patikrinti".
Evoliucijos klausimu jo pažiūros buvo kitokios negu prof. T. Ivanausko. „Kai mokslas pateiks pakankamai faktų, tada ir kalbėsime apie evoliiucijos visuotinumą", — šitaip sakydavo studentams, pasiaiškindamas, kodėl tiek mažai dėmesio skiria šiai teorijai, šiuo atveju kaip mokslininkas jis buvo rimtas ir sąžiningas: teigė tiek, kiek leido faktai.
Ypatingai jo principingumas pasirodė tada, kai imta administraciniais metodais „rodyti" mokslui kelią, kai 1948 m. buvo pasmerkta genetika, Mendelio ir Morgano suformuluoti teiginiai. Visi tada nusilenkė „partijos ir vyriausybės išminčiai", prof. T. Ivanauskas tada atliko didžiojo inkvizitoriaus vaidmenį, o P. Šivickis liko vienui vienas — jam teko eiti „ant laužo". „Esu mokslininkas ir kitaip, negu rodo faktai, galvoti negaliu" — aiškinosi jis. Universitetą jam teko palikti. Jis tapo mokslo kankiniu. Spaudoje rašoma apie mokslo kankinius praeityje; deja, jų turi ir XX amžius. . .
Praėjo eilė metų ir laikas parodė, kas tada buvo teisus ir kas klydo. „Ekskomunikuotasis" mokslininkas, jau žilas senelis, sulaukė, kada išryškėjo jo pažiūrų teisumas. Jei dar ilgiau būtų gyvenęs, būtų pamatęs, kad laikas ir kitur stojo jo pusėn: šiandien beždžionė jau nebelaikoma žmogaus senele. . .
Visą gyvenimą prof. P. Šivickis ėjo prieš vėją ir neprekiavo su savo sąžine. Vokiečių okupacijos metais, kai buvo uždarytas universitetas, slapta dirbo su studentais, padėjo išsaugoti universiteto turtą. Vaišėse nemėgo stiklelio. Tai buvo žmogus, kuris nesilenkė melui ir klaidai, kuris drįso plaukti prieš srovę. Tai buvo didelio masto žmogus — ąžuolas. Tokių mums reikia ypač šiandien.
A. Volungė
