1971 m. pabaigoje Panevėžio vyskupijos kunigai kreipėsi i TSRS Ministrų Tarybos pirmininką A. Kosyginą ir į Lietuvos TSR Ministrų Tarybą. Pareiškime pažymima, kad nuo 1961 m .Panevėžio vyskupija neturi savo vyskupo, kuris LTSR vyriausybės nurodymu buvo ištremtas į Žagarę; Joniškio raj.
Kunigai prašo leisti vyskupui Julijonui Steponavičiui eiti savo pareigas Panevėžio vyskupijoje, kadangi LTSR Konstitucija ir įstatymai teismo nenuteistiems piliečiams nenumato panašių teisių apribojimo. Kartu pažymima, jog vyskupo nebuvimas vyskupijoje yra didelis nenormalumas, nes Bažnyčios teisė, nesant vyskupo, leidžia valdytojui administruoti vyskupiją tik trumpą laiką.
Tarybinė vyriausybė į kreipimąsi neatsakė. RRT įgaliotinis kai kuriuos kunigus išbarė, primindamas, jog panašių pareiškimų rašymas yra beprasmiškas, nes į juos nebus kreipiama dėmesio.
J. E. vysk. Steponavičių tarybinė vyriausybė laiko nelojaliu valdžiai, nes jis be kompromisų ėjo vyskupijos ganytojo pareigas.
