Kiekvieną vasarą tūkstančiai lietuvių motinų ruošia savo vaikus pirmajai išpažinčiai ir Šv. Komunijai. Tai nelengvas ir labai atsakingas darbas, kuris iš tėvų ir kunigų pareikalauja daug pasišventimo. Tarybiniai įstatymai draudžia kunigams mokyti vaikus, kad ateistai lengviau galėtų sėti savo idėjas. Dalis kunigų, pergyvenę stalininio laikotarpio terorą, nenori turėti konfliktų su valdžia ir pasitenkina tik vaikų egzaminavimu. Kita dalis kunigų turi drąsos ir ryžtasi Dievo labiau klausyti, negu žmonių — rizikuodami savo laisve, moko vaikus tikėjimo pagrindų.
Didelėje Prienų parapijoje kasmet Pirmajai Komunijai ruošiasi apie 300 vaikų. Šitaip buvo ir 1971 metais. Liepos 16 d. vaikai kartu su savo motinomis susirinko į Prienų bažnyčią katekizacijai. Kun. Zdebskiui beaiškinant ir beklausinėjant vaikus, į bažnyčią įsiveržė būrys pareigūnų. Jie vaikus fotografavo, klausinėjo pavardžių ir sustatė aktą. Bažnyčioje kilo triukšmas. Pasipiktinę tarybinių pareigūnų sauvale, prieniškiai tėvai kreipėsi į TSRS CK Kontrolės Komisiją:
„Š. m. liepos mėn. 16 d. žemiau pasirašiusieji atsivedėme savo vaikus į bažnyčią, kad kunigas patikrintų jų žinias — ar tinkami Pirmajai Komunijai.
Staiga į bažnyčią įsiveržė grupė vyrų ir moterų. Tai buvo vykdomojo komiteto pirmininkas, komjaunimo sekretorius, mokytojai, milicininkai ir kt. Neprašyti svečiai pradėjo bažnyčioje šeimininkauti: vaikus fotografuoti, klausinėti jų pavardžių. Viena mergaitė išsigandusi net apalpo.
Motinos negalėjo neužstoti savo vaikus. Bažnyčioje buvo liūdnas vaizdas. Į prašymą netrukdyti, ne prašyti svečiai atsakė: „Triukšmą keliame ne mes, bet moterys."
Toks valdžios atstovų elgesys nedaro garbės tarybiniams įstatymams. Mes prašome nutraukti tikinčiųjų persekiojimą."
Šį pareiškimą pasirašė 89 tėvai ir pasiuntė į Maskvą. Deja, Prienų katalikams Maskva neatsakė.
Prienų prokuratūra pradėjo vaikų, tėvų ir kun. J. Zdebskio tardymą. Tardytojas A. Pakštys kun. Zdebskio bute padarė kratą.
Rugpiūčio 26 d. tardytojas telefonu paprašė kun. J. Zdebskį „truputį" užsukti į jo kabinetą. Čia kunigas ir buvo areštuotas.
(Žmonės gina kunigą skundu Maskvos valdžiai):
Žmonės, sužinoję apie kunigo areštą, atėjo į prokuratūrą ir reikalavo kunigą paleisti. Jie sakė: „Jei areštavote kunigą, tai pirma mus areštuokite, nes mes vedėme savo vaikus pas kunigą. Jo pareiga mokyti vaikus ir juos egzaminuoti." Iš prokuroro būstinės tikintieji nužygiavo pas partijos sekretorių, tačiau šis atsisakė juos priimti. Pasipiktinimo banga nuskriejo per visą Prienų parapiją ir toli už jos ribų. Sekmadienį buvo galima matyti minią žmonių, laukiančių eilės pasirašyti po skundu, adresuotu tarybinėms įstaigoms:
TSRS Generaliniam Prokurorui
TSKP CK Partinei Kontrolei
LTSRS Respublikiniam Prokurorui
Prienų parapijos tikinčiųjų
P a r e i š k i m a s
Š. m. rugpjūčio 26 d. buvo areštuotas mūsų parapijos kunigas J. Zdebskis.
Kaip kunigas, jis sąžiningai atliko savo pareigas. Jis niekam nieko blogo nepadarė. Mes esame Įsitikinę, kad mūsų kunigo areštas yra kažkoks nesusipratimas, ir dėl prašome patikrinti arešto priežastis ir įsakyti jį paleisti.
Kun. J. Zdebskis yra kaltinamas vaikų ruošimu pirmajai išpažinčiai. Jeigu jis nusikalto, atlikdamas tiesiogines kunigiškas pareigas, tai kodėl TSRS Konstitucija garantuoja sąžinės ir kulto laisvę? Mes manome, kad šiuo areštu grubiai sulaužyti tarybinės valstybės įstatymai.
Mes, tėvai, neturime galimybės paruošti vaikus pirmajai išpažinčiai. Mes neturime laiko, nes dirbame gamyklose ir kolūkiuose. Antra, mes neturime katekizmų ir religinių knygų. Pokario metu mūsų valdininkai neleido išleisti nė vieno katekizmo.
Turėdami mintyje tokią apverktiną Lietuvos tikinčiųjų padėtį, ką mes, tėvai, galime daryti? Mes vedame savo vaikus pas kunigus ir reikalaujame: padėkite paruošti mūsų vaikus, kad jie nors minimumą žinotų apie tikėjimą. Kunigas negali neparuoštą vaiką leisti pirmajai išpažinčiai.
Tarybinė valdžia reikalauja, kad kunigas nemokytų vaikų, o tik juos egzaminuotų, ir tai tik po vieną. Bet ar kunigas gali laike dviejų mėnesių išegzaminuoti apie 300 - 400 vaikų, kurie ateina beveik nieko nežinodami apie tikėjimą ir išpažintį. Be to, mūsų kunigai turi daug kitokio bažnytinio darbo, nes Prienų parapija yra didelė, apie 8000 katalikų.
Mūsų kunigas areštuotas dėl mūsų prašymų ir reikalavimų, ir dėl to mes labai nustebę, sujaudinti ir pasipiktinę. Kam gadinti darbo ritmą, kiršinti tikinčiuosius, dirbtinai kelti sąmyšį rajono žmonėse.
Mes manome, kad mūsų pasipiktinimas ir šis protestas yra pagrįstas, ir į tai bus reaguota, o ateityje panašūs įvykiai nepasikartos.
1971.VIII.29.
Pareiškimą pasirašė apie 350 žmonių. Prieniškiai patys nuvežė ir įteikė pareiškimą TSRS Prokuratūroje. Buvo pažadėta reikalą ištirti.
Tikintieji taip pat kreipėsi į respublikinį prokurorą ir RRT įgaliotinį Rugienį. Jis piktai kalbėjo: „Aš žinau kun. Zdebskį!" Parapijiečiai atsakė: „Mes ne mažiau jį pažįstame."
Rugpiūčio 30 d. kun. Zdebskis buvo išvežtas į Vilnių. Nuo ankstyvo ryto minia žmonių stovėjo prie milicijos būstinės laukdama, kada bus išvežamas kunigas. Saugumiečiai žmones fotografavo ir norėjo išvaikyti. „Ko čia stovite? Ar stebuklą norite išvysti?" — „Daugiau kaip stebuklą!" atsakė žmonės. 16 vai. miniai žmonių verkiant, kun. Zdebskis buvo įsodintas į mašiną ir išvežtas.
Rugsėjo 3 d. kun. Zdebskio bute antrą kartą buvo padaryta smulki krata. Kažkas leido gandus, kad kun. Zdebskis suimtas ne už vaikų mokymą, kad pas jį rastas radijo siųstuvas ir 1.1. Kadangi šitaip kalbėjo net valdžios pareigūnai, tai, atrodo, buvo specialiai norima labiau kompromituoti suimtąjį kunigą, kad tikinčioji liaudis nedrįstų jį ginti.
Rugsėjo mėnesio antroje pusėje Prienų tikintieji į Maskvą nuvežė kitą pareiškimą, plačiai nuskambėjusį per visą pasaulį.
TSKP Centro Komitetui
TSRS Aukščiausiajai Tarybai
TSRS Ministrų Tarybai
Prienų parapijos tikinčiųjų
PAREIŠKIMAS
Laikraščiai, radijas mus įtikinėja, kad Lietuvos TSRS yra religijos laisvė, tačiau tikrovėje taip nėra.
Mums neleidžiama išleisti religines knygas — mes jų niekada nematėme. Mes neturime net mažų katekizmų. Paskutinė laida buvo 1940 m.
Dažnai mes negalim išklausyti Šv. Mišias, nes mus verčia sekmadieniais dirbti, nors bažnyčios įstatymais yra draudžiama.
Mums trūksta kunigų. Kasmet numiršta apie 20 kunigų, o į seminariją gali įstoti vos 10. Be to, mes žinome tuos sunkumus, kuriuos stojantieji į seminariją patiria iš valdžios pareigūnų.
Mūsų kunigai yra areštuojami už vaikų ruošimą pirmajai išpažinčiai. Rugpjūčio 26 d. buvo už katekizaciją areštuotas mūsų kunigas J. Zdebskis, ir dabar laukiama jo teismo.
Visa tai kompromituoja mūsų akyse tarybinę Konstituciją ir įstatymus.
Dėl to mes prašome Tarybų Sąjungos vyriausybę: duokite mums tikrą religijos laisvę; duokite laisvę mūsų kunigams, kad jie be kliūčių ir be baimės galėtų atlikti savo pareigas; patvarkykite, kad būtų iš arešto paleistas mūsų kunigas J. Zdebskis.
Prienai, 1971.IX.12.
Šį pareiškimą pasirašė 2010 tikinčiųjų. Tai buvo drąsus žmonių protestas prieš tikėjimo persekiojimą.
Valdžia nepramatė, kad tikinčioji liaudis buvo tik laikinai prigesęs vulkanas. Tolimesnių pasėkų mes ne
galime pramatyti. Viena aišku, kad tikintieji lietuviai už savo teises kovos!
Kaip gyvai žmonės reagavo į kun. Zdebskio suėmimą, galima spręsti iš kai kurių faktų. Šiluvoje Marijos Gimimo atlaidų proga už kun. Zdebskį Šv. Mišioms paaukojo apie 200 žmonių.
Santaikos parapija, netekusi savo klebono, kreipėsi į TSKP Generalinį Sekretorių, kad paleistų kunigą Zdebskį, nes vyskupas neturi ką paskirti Santaikai klebonu.
„Mes, žemiau pasirašę katalikai, kreipiamės į CK, prašydami atkreipti dėmesį į sunkią tikinčiųjų padėt; Lietuvoje.
Valdžios pareigūnai ne visiems norintiems leidžia įstoti į Kunigų seminariją, ir dėl to sparčiai mažėja kunigų skaičius. Vyskupas jau dabar neturi pakankamai kunigų, kad galėtų aprūpinti visas parapijas. Girdėjome, kad šiais metais klebono neteko Lankeliškio parapija, o šį mėnesį ir mes likome be pastovaus klebono. Atvažiuojąs iš kitur mūsų dvasinių reikalų negalės tinkamai aprūpinti. Tai mus labai skaudina ir kelia nepasitikėjimą Vyriausybės užimta linija.
Nespėjo iš Alytaus lagerio išeiti kun. Šeškevičius, kuris buvo nuteistas už kunigiškų pareigų ėjimą, kai Prienuose vėl suimtas kun. Zdebskis, kuris, kaip girdėjome, ruošė tėvų atvestus vaikus pirmajai išpažinčiai. Jei jau čia nusikaltimas, tai ką jau mums begalvoti apie sąžinės ir tikėjimo laisvę.
Mes, katalikai, neturime maldaknygių ir meldžiamės iš suplyšusių. Prieš kelerius metus gavome kelias valdžios išleistas maldaknyges, kaip ant juoko.. . Reikia, kad kiekvienas katalikas galėtų įsigyti gerą maldaknygę. Mes neturime pasiskaitymui net Šv. Rašto.
Mes labai apgailestaujame, kad katalikų teisės, tarsi kokių negrų, yra grubiai pažeidžiamos, ir prašome CK patvarkyti, kad valdžios pareigūnai nesikištų . Kunigų seminariją, kad duotų leidimą mūsų dvasinei Vyresnybei kasmet išleisti pakankamai maldaknygių, Evangelijų ir kt. religinių knygų, kad paleistų iš arešto kun. Zdebskį. Tada vyskupas šį ar kitą kunigą galės paskirti mums klebonu."
Santaika, 1971.IX.26.
Pareiškimą pasirašė 1190 Santaikos katalikų.
Bėgo savaitės, mėnesiai, o kun. Zdebskio teismo diena buvo vilkinama ir kruopščiai slepiama. Lapkričio 11 d. išvakarėse kaip žaibas Prienų parapiją per-skriejo žinia: „Rytoj Kaune teisiamas kun. Juozas!"
Rytdiena parodys tikrąjį tarybinės valdžios veidą tikinčiųjų atžvilgiu.
Nuo ankstyvo ryto žmonės užpildė teismo rūmų laiptinę iki 3 aukšto ir kiemą. Daugelio žmonių rankose matėsi gėlės. Visi laukė atvežant kun. Zdebskį. Aplinkui zujo milicininkai. Artėjant teismo valandai, jie pradėjo „daryti tvarką" — jėga stumti žmones laukan. Vieną moterį stumdami net sukruvino. Katalikai buvo išvyti, o-jų vietą užėmė teismo salėje didžiulis saugumiečių būrys. Be jų, teismo salėje buvo liudytojai — vaikai, jų tėvai bei iš Prienų atvežti įvairių įstaigų tarnautojai. Reikėjo suvaidinti spektaklį — vyksta viešsas teismas... į kurį saugumiečiai suleido tik ateistus.
Be abejo, valdžia nenorėjo šį teismą išpopuliarinti.
Tikinčiųjų suėmimai prasidėjo laiptinėje. Vieną jaunuolį suėmė už tai, kad jis padarė pastabą milicininkams, kodėl jie į vidų leidžia tik ateistus, o tikinčiųjų neleidžia. Jaunuolis buvo nubaustas 15 parų daboklės. Teismo koridoriuje buvo suimtas kun. Zdebskio motiną atlydėjęs kunigas ir nuvežtas tardymui į saugumo būstinę.
Lauke prie teismo rūmų minia vis augo. Milicininkai pradėjo suiminėti žmones, kurių rankose matėsi gėlės, ir prievarta grūsti juos į mašinas. Kilo didelis sąmyšis ir riksmas. Milicininkams buvo duotas įsakymas išvaikyti minią, kurią sudarė apie 500 - 600 žmonių. Grubiai išvaikius minią, pradėta suiminėti pavienius asmenis. Buvo suimtas pro šalį einantis kunigas ir apkaltintas demonstracijos organizavimu. Per ištisą dieną Ožeškienės gatvėje budėjo milicininkai, neleisdami žmonėms susiburti. „Ko čia stovite kaip kiaulės!" Net šitaip mokėdavo „pasveikinti" žmones milicijos pareigūnai. Net iš artimiausių krautuvių buvo vejami žmonės. „Vykite iš čia davatkas," sušuko į vieną krautuvę įbėgęs milicininkas. Dauguma suimtųjų vakare buvo paleisti. Vieną nuvežė į psichiatrinę, o paskui nubaudė 15 parų daboklės.
Šią dieną žmonės gražiai pademonstravo savo solidarumą su teisiamu kunigu, gi saugumiečių ir milicininkų minia parodė, kaip tarybų valdžia skaitosi su tikinčiųjų teisėmis.
Sirų karalius Antijochas, kad palaikytų žydų tautos baimę, kiekvieną mėnesį žudydavo tuos, kuriuos jautė ištikimus esančius Dievo įstatymams, tačiau daugelis pasirinko geriau mirti, negu išduoti savo tikėjimą. (1. Mak. 1.)
Kun. Zdebskio teismas turėjo tą patį tikslą — palaikyti tautoje baimės atmosferą, kad niekas nedrįstų reikalauti daugiau laisvės.
Persekiojimas kelia baimę, tačiau Dievo vardu daroma auka, kenčiant dėl savo tikėjimo, žmones pažadina mąstyti ir kovoti už pačias didžiausias žmogiškas vertybes.
Kauno rajono liaudies teismas susidėjo iš pirmininkaujančio liaudies teisėjo V. Gumuliausko ir liaudies tarėjų — Palaišienės ir Vasiliausko. Sekretoriavo Černiauskaitė. Teisme dalyvavo prokuroras A. Miliukas, „visuomeninis" kaltintojas S. Ratinskas ir gynėjas A. Riauba.
Teisėjas perskaitė Prienų vidurinės m-los mokytojų susirinkimo, skirto visuomeniniam kaltintojui išrinkti, protokolą. Po to, paskelbęs kun. Zdebskio biografinius duomenis (gimęs 1929 m. Kapsuko raj. Naujienos km.), jo apkaltinimą, teisėjas ėmė klausinėti patį kaltinamąjį. (Pateikiame kai kurias ištraukas):
— Teismo baustas?
— Baustas.
— Už ką?
— Už tą patį. Paskui Aukščiausias teismas teistumą panaikino.
— Ar buvo jums kada nors atimtos teisės eiti kunigo pareigas?
— Buvo.
— To gerbiamam teismui negalėčiau pasakyti, nes mano sąmonėje lig šiol neaišku, už ką man buvo atimtos teisės.
— Ką jūs galite pasakyti apie jūsų kaltinimą?
— Turiu pareikšti, kad nesutinku su kaltinimu, jog aš organizavau vaikų mokymą. Aš neorganizavau, — tai tiesiog būtų neįmanoma dėl laiko: vaikščioti po namus ar važinėti po kaimus. Vaikų žinių patikrinimas, ruošiantis pirmajai išpažinčiai, vyksta visus metus, ir kas nori, gali ateiti. Tik vasarą, atostogų metu, kada vaikai neturi pamokų, jiems yra patogiausia, to dėl savaime susidarė didesnis vaikų skaičius.
— Kiek būdavo vaikų grupėse?
— Kartais vienas ir daugiau.. .
— Ar galėjo būti iki šimto?
— Taip, — atsakė su džiaugsmu, — kai kada galėjo būti ir iki šimto. Mano džiaugsmui, yra gana daug sąmoningų tėvų, kurie labai gerai paruošia savo vaikus: apklausinėjus iš karto galima leisti sakramentų. Tačiau yra ir negabių vaikų, kurių iš karto negalima leisti, kol jie dar neįsisavinę tikėjimo tiesų.
— Tardytojo parašyta, kad kai kurie eidavo po dvi savaites.
— Galėjo būti.
— Ar būdavo vedama įskaita, sąrašai?
— Nebuvo. Kas ateidavo, su tais ir buvo pasikalbama. Kad nebūtų neaiškumų, patikrinus žinias jiems būdavo išduodamos kortelės, t.y. leidimas eiti Pirmos Komunijos. Būdavo vaikų, kurie iš karto neatsakydavo į klausimus. Tada jiems paaiškindavau.
— Iš kur jie sužinojo, kad bažnyčioje vyksta toks vaikų apmokymas?
— Paprastai bažnyčioje pranešama per pamokslus, kad tėvai susirūpintų savo vaikais, juos mokytų religijos tiesų ir kad atostogos yra patogiausias laikas, kad, paruošę vaikus, atvestų patikrinti jų žinias.
— Ar jūs vienas pranešdavote, ar ir kiti kunigai?
— Kuris sakydavo pamokslą, tas ir primindavo.
— Ar jūs vienas mokėte vaikus, ar ir kiti kunigai?
— Kadangi Prienų bažnyčioje aš buvau jauniausias, tai man ir teko didesnis darbo krūvis, nes kun. klebonas turi daugiau kitokių darbų.
Kun. Zdebskis buvo kaltinamas, kaip vaikų mokymo iniciatorius kitų kunigų tarpe.
— Vaikų paruošimo sakramentams iniciatorium nebuvau. Tuo man būtų teikiama per didelė garbė. Ir kiti kunigai vykdo šią mums Kristaus ir Bažnyčios uždėtą pareigą mokyti. Būčiau šmeižikas, jei sakyčiau, kad jie nemoko. O kaip kas atlieka šią pareigą, kiekvienas atsakys prieš savo sąžinę.
Po to buvo apklausinėjami nepilnamečiai liudininkai. Paklausęs pavardės, vardo, teisėjas ragindavo:
— Sakyk visą tiesą teismui. Ar pažįsti šitą? Atsigręžk, pažiūrėk!
Vieni atsakydavo „pažįstu", kiti — „ne." Vienas berniukas, ilgai žiūrėjęs į stovintį ir jam besišypsantį kunigą, atsakė: „Labai pasikeitęs." Teisėjui klausinėjant, ko mokė, vieni sakydavo „poterių", kiti — kad „nemokė, o tik klausinėjo". Dar kiti atsakydavo, jog „mokė nedaužyti langų, nekraustyti kišenių,-nesimušti, nevogti, klausyti mokytojų, tėvelių." Teisėjas klausinėdavo, kada prasidėdavo ir baigdavosi pamokos, kada būdavo pertraukos. Vieni vaikai pasakydavo laiką, kiti atsakydavo, jog neprisimeną. Teisėjo paklausti, iš ko mokėsi, iš kur gavo katekizmus, beveik visi atsakydavo, kad juos turėjo mama ar bobutė. Nedrąsesni vaikai verkė ir tylėjo. Prieš kiekvieną vaiką kun. Zdebskis atsistodavo, o teisėjas vis primindavo: „Sėdėkite jūs!".
Po to pradėta apklausinėti tėvus. Liudytoja R.: „Paruošiau vaiką ir vedžiau, kad kunigas paklaustų."
— Ar vaikas norėjo, ar pati vedėte?
— Mus tėvai vedė, ir aš vedžiau.
Gynėjas:
— Ar nebuvo jums naudota prievartos: nori nenori — vesk?
— Ne. Gera valia vedžiau.
Liudytojai tėvai daug buvo klausinėjami apie tai, kaip dažnai vedė vaikus pas kunigą, apie ką kunigas pasakojo, kiek vaikų būdavo grupėse ir t.t.
Vėliau buvo klausinėjami Prienų vietinės valdžios atstovai.
Liudytojas Kučinskas:
— Liepos mėnesio pradžioje Vykdomas Komitetas gavo signalus iš gyventojų, kad Prienų kunigas bažnyčioje moko vaikus religijos. Nuėjome į bažnyčią ir radome apie 50 vaikų ir kiek moteriškių. Kunigas Zdebskis aiškino. Kai atėjome, padarė pertrauką, o mes nuėjome į zakristiją pasikalbėti. Jį įspėjome, kad šitokiu elgesiu nusikalsta įstatymui, o jis atsakė, kad „Mokiau ir mokysiu. Kur susikerta Dievo ir Bažnyčios įsakymai su valstybės, Dievo labiau reikia klausyti," ir į mūsų įspėjimus nekreipė dėmesio. Po savaitės vėl nuėjau su komisija, ir vėl kun. Zdebskis vedė apmokymą. Surašytas aktas.
— Ar kun. Zdebskis buvo taktiškas?
— Taip, taktiškas. Jis net pajuokavo pradžioje: „Gal vaikų atėjote? Prašau, pasiruošęs padėti..."
— Ir abu kartu sustatėte aktus?
— Abu.
Liudytojas M. Naginevičius:
— 1971.VII.9 dalyvavau komisijoje dėl vaikų mokymo bažnyčioje. Bažnyčioje buvo grupė vaikų ir motinų. Kunigas Zdebskis aiškino. Paaiškinom, kad organizuotas religijos mokymas prieštarauja įstatymams, o jis atsakė tai žinąs, bet Dievo įsakymų mokė ir mokys...
Po pertraukos teisėjas garsiai perskaitė byloje esančius dokumentus, įrodančius kun. J. Zdebskio „kaltę":
Bylos lapas Nr. 3: „Prienų raj. Vykdomo Komiteto pirmininko raštas, rašytas RRT įgaliotiniui Rugieniui, kad š.m. liepos mėn. 8 d. Prienų parapijos bažnyčioje rastas altarista Zakaryza su 50 vaikų grupe. Įspėjus, Zakaryza pareiškė: „Mokiau ir mokysiu. Darau, ką sako Dievas." Liepos 9 d. kun. Zdebskis įspėtas pareiškė tą pat. Kun. Zdebskis buvo įspėtas, kad nenori paklusti įstatymams."
Bylos lapas Nr. 20 (iš ankstesnės kun. Zdebskio darbovietės): „Lazdijų raj. vykd. komiteto pirmininkas rašo, kad Kapčiamiestyje kun. Zdebskio įtakoje suaktyvėjo religinis darbas: neša kryžius ir karūnas, nors neturi teisės. Pritraukia pionierius, spaliukus, rašinėja juos į rožančių. Kun. Zdebskis turi motociklą ..Java", važinėja po namus. Buvo pas komunistų šeimą, sakydamas galįs jų vaiką pakrikštyti ir namuose."
Visi tie dokumentai — skundai, nuotraukos, įspėjimai — sudarė 53 bylos lapus. Po jų paskelbimo kun. Zdebskis paprašė leisti savo motyvus pateikti paskutiniame žodyje.
Prasidėjo teisminiai ginčai.
„Visuomeninis" kaltintojas, Prienų vidurinės mokyklos internato dir. S. Ratinskas savo kalboje pasakė, kad kun. Zdebskis žinąs įstatymus, draudžiančius nepilnamečius vaikus mokyti religijos, bet jis tų įstatymų nepaisąs, motyvuodamas turįs paklusti aukštesniems įstatymams. Įstatymams neleidžiama piktnaudžiauti. Zdebskis griaunąs tai, kas mokoma mokykloje.
Mokiniai negalį įsisavinti programos, abejoja... Bažnyčia žmones bauginanti. Ji neturinti gyvenimo patirties.. . Tikybos pirmamokslis esąs nepedagogiškas, nes jis rašąs apie paleistuvystę... Tikybos mokymas bažnyčioje buvęs organizuotas, nes apie tai buvo paskelbta per pamokslą. .. Tikybai mokytis esanti Kunigų seminariją. Į ją esą leidžiama priimti iki 10 kandidatų, tačiau kai tiek neatsiranda, priimami 3-4, ir tai visiškai patenkiną tikinčiųjų poreikius, nes jų skaičius vis mažėjąs. Valstybė tikintiesiems nedaranti kliūčių...
Savo kalbą kaltintojas baigė, atpasakodamas šmeižikišką pletką apie kun. Zdebskį.
Prokuroro kalbos santrauka:
— Tėvai ir globėjai turi pilną laisvę mokyti vaikus tikėjimo dalykų. Už kliudymą atlikti religines apeigas baudžiama. Vatikano II susirinkimo „Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija" pareiškia, kad be tėvų į vaikus turi teisę ir valstybė. Kun. Zdebskis pažeidė Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės įstatymą. 1971 m. liepos - rugpiūčio mėn. organizavo ir sistemingai vykdė nepilnamečių vaikų apmokymą, iš viso apie 200 - 300 vaikų, todėl jam turi būti skiriama bausmė pagal įstatymo nurodytą straipsnį.. .
Toliau prokuroras įrodinėjo, kad kun. Zdebskis tikrai organizavo ir mokė vaikus. Pagal liudininkų parodymus ir pagal kaltinamojo Zdebskio žodžius, nusikaltimas yra tikras ir visiškai įrodytas. Vaikų apmokymą vykdė ir kun. Zakaryza, kuriam dėl susidėjusių aplinkybių prokuratūra baudžiamą bylą nutraukė. Baigdamas kalbėti, prokuroras prašė teismą nubausti Zdebskį 1 metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę bendro režimo lageryje.
Gynėjas Riauba įrodinėjo, kad kun. Zdebskis neorganizavęs vaikų apmokymo. Jis tik paskelbė susirūpinti vaikų religinėmis žiniomis. Jokios prievartos nebuvo. BK priede LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo yra nurodyta, kaip taikyti Bažnyčios nuo valstybės atskyrimo straipsnį, pažymint organizavimą ir sistemingą vykdymą. Vieno vykdymo neužtenka. Be to, kai kurie vaikai buvo atėję tik vieną kartą. Ar tai sistemingas mokymas?
Gynėjas priminė Lenino reikalavimą neįžeidinėti tikinčiųjų, o kaltintojas būtent taip ir darė, remdama sis nepagrįstais apie kun. Zdebskį gandais. Baigdamas kalbą, gynėjas prašė teismą netaikyti BK 143 str., o palikti vykdomajam komitetui teisę nubausti kunigą Zdebskį 50 rub. bauda.
Po to kun. Zdebskis pasakė savo paskutinį žodį. Jo kalbą teisėjas kelis kartus pertraukė, neleisdamas pasakyti norimas mintis, todėl čia pateikiame užrašytąjį kun. Juozo Zdebskio kalbos tekstą:
Tarp dviejų įstatymų
Teisė gyventi, kai draudžiama gimti
1971 m. rugpiūčio 25 d. buvau areštuotas, ir man buvo iškelta baudžiamoji byla už tai, kad š.m. vasarą Prienų bažnyčioje mokiau vaikus tikėjimo tiesų. Viename bylos aktų užrašyta: „Rasta bažnyčioje apie 70 vaikų ir apie 50 tėvų. Kaltinamas pažeidimu LTSR BK 143 str. ld., kuris kalba apie Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės. Kaltinimas paskelbtas suimant."
Kuo motyvuoju savo elgseną? Tenka pakartoti tą patį motyvą, kuris buvo pasakytas bažnyčioje, kai ateistų grupė, atėjusi į bažnyčią, paklausė, ar žinąs, kad vaikus mokyti draudžiama. Atsakyti tenka tais pačiais žodžiais, kuriais pirmieji Jėzaus pasiuntiniai paaiškino Aukščiausiam teismui: „Dievo reikia klausyt labiau kaip žmonių." (Apd. 5.29).
1. Taigi, pagrindinį atsakymą į klausimą, kodėl vaikus mokiau tikėjimo tiesų, duoda Kristaus reikalavimas: „Eikite tad ir mokykite... laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs" (Mat. 28.19). Įsakymas apima visus žmones, neišskirdamas suaugusių ar vaikų. Mokyti — ne savo išminties, ne kurio nors filosofo siūlomo gyvenimo būdo, bet tokio gyvenimo, kokio reikalauja Kristus, ypač pabrėžiant jo didžiausią reikalavimą: nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu. Iš tų, kurie pasisiūlė būti gyvenimo meno mokytojais, nė vienas šitaip reikalauti nedrįso. Net komunistų partija.
2. Šį Kristaus reikalavimą pakartojo Romos Katalikų Bažnyčia savo, kaip juridinio asmens, kodekse trimis paragrafais (CIC, 129, 130, 131).
3. Reikalavimą mokyti vaikus tikėjimo tiesų ir Kristaus nurodyto gyvenimo būdo vykdo vaikų tėvai, tam turėdami natūralią teisę. Jei tėvai nori, kad jų vaikas mokytųsi muzikos, kviečia muzikos mokytoją; jei matematikes— tada matematikos mokytoją ir pan.
Tad mes, kunigai, atsiduriame tarp dviejų įstatymų.
Atrodo, kokį tikslą galėtų turėti valstybė, leisdama įstatymus, jei ne piliečių gerovę, kuri neįmanoma be sąžinės laisvės, be tėvų teisės auklėti savo vaikus. TSRS Konstitucija pripažįsta sąžinės laisvę ir tėvų teisę savo vaikų atžvilgiu. Žmogaus teisių deklaracija — pasirašyta. Apie tai prieš metus buvo gana išsamiai išdėstyta tokioje pat kun. A. Šeškevičiaus byloje. Kadangi ir ši dabartinė byla nėra paskiro individo ?— teisiamojo— reikalas, bet Katalikų Bažnyčios, kaip juridinio asmens, reikalas tam tikroje geografinėje erdvėje, todėl visa tai kartoti, tur būt, nebereikia.
Verta prisiminti paskutinius oficialius šio klausimo aiškinimus. TSKP CK Generalinis sekretorius L. Brežnevas ataskaitiniame pranešime XXIV suvažiavimui pabrėžė: „Negali būti leidžiami ir asmenybės teisių laužymai, piliečių orumo įžeidimai. Mums, komunistams, humaniškiausių idealų šalininkams, tai yra principinis dalykas." (1971.VIII.29. „Pravdos" vedamasis).
RRT įgaliotinis Rugienis oficialiame interviu su užsienio lietuvių laikraščio redaktoriumi Jokūbka pabrėžė, kad Lietuvoje — visiška religijos ir sąžinės laisvė. Niekas neturįs teisės net teirautis apie religinius įsitikinimus. Taip religijos būklę Lietuvoje Jokūbka nupiešia ir savo knygoje „Tėvų žemė", šiais metais išėjusioje iš spaudos Čikagoje. Taip pat kalba ir veikaliukas „Bažnyčia Lietuvoje", neseniai Lietuvoje pasirodęs italų ir anglų kalbomis. Vadinasi, ne vien praėjusių, bet ir šių metų oficialus šio reikalo aiškinimas skamba vienodai — kad Lietuvoje visiška religijos laisvė.
Laisvė Katalikų Bažnyčiai, kaip juridiniam asmeniui, turi reikštis leidimu funkcionuoti. Pav., jei leidžiama gyventi, tai tuo pačiu leidžiama ir valgyti, kvėpuoti ir pan. Jei oficialiai leidžiama kunigams egzistuoti, tai tuo pačiu leidžiama ir reikštis pagrindinėmis savo funkcijomis, t. y. aukoti, Dievo vardu atleisti nuodėmes (teisti) ir mokyti.
Išeina, kad aš esu teisiamas už savo tiesioginių pareigų atlikimą.
Pažvelgus į bylos lapus dokumentus — ateistų rašytos charakteristikos iš įvairių buvusių darboviečių taip pat mane kaltina už savo pareigų atlikimą. Gaila, kad ten neradau charakteristikos iš Kurijos kanceliarijos— ar ir ji būtų kaltinusi už pareigų atlikimą?
2
Teismo akivaizdoje reikia parodyti ir psichologines aplinkybes, dariusias neabejotiną įtaką mano elgesiui, už kurį esu teisiamas.
Tas aplinkybes sukūrė gyvenimo faktai, kai patys ateistai arba paskiros institucijos nesilaikė to paties įstatymo, kalbančio apie sąžinės laisvę, pagal kurį šiandieną esu teisiamas.
Žodis „ateistai" čia pavartotas kaip labiausiai tinkantis šiam reikalui, kadangi ateistas,- ar jis būtų saugumo darbuotojas, ar dirbtų administracijoje, ar švietimo srityje, šiuo atveju reiškiasi vienodai — kaip kovotojas prieš Dievą.
Sąžinės laisvės problemą TSRS įstatymai sprendžia, atskirdami Bažnyčią nuo valstybės. Deja, kai kurių ateistų dėka, Bažnyčia jaučiasi ne atskirta nuo valstybės, bet priešingai — palenkta ateistų interesams, ir tai — gana dažnai apgaulės ir klastos keliu.
Dėl tų pačių priežasčių tikintieji jaučiasi esą „už borto", jaučia nelygybę prieš įstatymą.
Faktų, kuriuos plačiai žino visuomenė, negali nežinoti ir prokuratūros. Kodėl jos tyli?
Galima prisiminti vieną kitą faktą, arčiau susijusį su mūsų byla.
Pirmiausia, tikinčiųjų nelygybę prieš įstatymą išryškina tas faktas, kad ateistai turi savo spaudą, mokyklas, o tikintiesiems tai turėti neleidžiama.
Jei kunigai baudžiami už vaikų ruošimą pirmai išpažinčiai, tai norisi paklausti, ar yra buvusi iškelta nors viena byla ateistams už tikinčiųjų teisių pažeidimą, remiantis 1966 m. paskelbtu BK 143 str. papildymu? Tokių pažeidimų juk yra buvę. Pavyzdžiui, prieš metus buvo atleista iš darbo Vilkaviškio vidurinės mokyklos mokytoja kaip tikinti ir dėl to neturinti teisės dirbti pedagoginį darbą ir net niekur kitur dirbti. Ar tai nėra sąžinės laisvės pažeidimas? Juk tai ne vienintelis faktas mūsų aplinkoje.
Taip pat ateistų siekimas, kad visuomenė, ypač jaunimas, moksleiviai, tarnautojai nedalyvautų Mišiose. Tikriausiai jie intuityviai jaučia, kad lengviausia pažinti Dievą iš veido; jaučia, kad visa, ką mes vadiname malonės veikimu, tuo pačiu ir tikėjimo tvirtumas, yra būtinai surišta su Mišiomis. Vadinasi, sąžinės laisvė yra, tačiau visuomenės, ypač jaunimo vidinė kultūra neturi būti puoselėjama. Yra eilė faktų, kai mokytojai neleidžia į bažnyčią laidotuvėse dalyvaujančių mokinių arba juos iš bažnyčios išveda. Ar tai nėra nusikaltimas prieš sąžinės laisvę? Tokių ir panašių faktų, kuriuos plačiai žino visuomenė, negali nežinoti ir prokuratūros. Kodėl jos tyli? Ar reikia stebėtis, kad tikintieji nejaučia lygybės prieš įstatymus?
Tikintiesiems ypač nesuprantama, kodėl vyriausybė neatsiliepė nei į vieną tikinčiųjų pareiškimą, kuriuose vyriausybei buvo atskleidžiami esantys nenormalumai tikinčiųjų atžvilgiu. Juk spaudoje buvo paskelbta, kad atitinkanti instancija turi reaguoti į pareiškimus per mėnesį laiko. Pavyzdžiu gali būti ir su šia byla susieti tikinčiųjų veiksmai. Kai šią vasarą, vaikus mokant tikėjimo tiesų, į bažnyčią atėjo ateistų grupė ir pradėjo iš pasalų vaikus fotografuoti, klausinėti jų pavardžių, tuomet motinos stojo ginti savo vaikus. Bažnyčioje kilo triukšmas — taip nedaug reikia visuomenės psichologijai, kad pasikartotų kažkas panašaus i Kražių įvykius caro priespaudos laikais. (Norėtųsi paklausti, ar visa tai ugdo pagarbą Konstitucijai?) Po šio įvykio 89 tėvai parašė skundą Liaudies Kontrolės Komisijai prie TSKP CK, reikalaudami ..sustabdyti siautėjimą prieš tikinčiuosius". Į kreipimąsi nebuvo jokio oficialaus atsakymo, nors siuntėjo adresas buvo.
Tokių ir panašių faktų akivaizdoje savaime formuojasi klausimas: argi tikinčiųjų visuomenė nėra už įstatymo ribų? Ar reiktų stebėtis, jei visuomenėje kiltų minčių, kad sąžinės laisvė Konstitucijoje, Žmogaus 'Teisių Deklaracijos pasirašymas ir kt. — tai tik propaganda? Lygiai kaip ir 1966 m. BK 143 str. papildymas, dėl bausmių už tikinčiųįų laisvės pažeidimus; taip pat ir Rugienio interviu Jokūbkai; ir veikalai „Tėvų žemė", ..Bažnyčia Lietuvoje" ir kt., kurie kalba apie sąžinės laisvę...
Kodėl, tai matydamos, prokuratūros tyli? Argi yra kokie slapti įstatymai, priešingi oficialiems ir nežinomi visuomenei?
Pažvelkime toliau.
Eilėje atvejų ateistų elgesys dvelkia aiškia apgaule ir klasta sąžinės reikalavimų atžvilgiu. Kodėl visa tai nebūna baudžiama? Ne kartą ateistų elgesys tikinčiųjų atžvilgiu būna panašus į Šekspyro raštuose atvaizduotą hercogo Glosterio elgesį XV a., kuris, siekdamas Anglijos karaliaus sosto, visus konkurentus slapta žudydavo, o prieš visuomenę sugebėdavo pasirodyti net su maldaknyge rankose.
1. Ar nepažeidžia sąžinės laisvės klastinga ateistų pastanga. .. — šaly, kurios Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę — griauti Bažnyčią iš vidaus, sudarant vaizdą, jog vyskupai savo postuose, kad potvarkiai išeina iš vyskupo kanceliarijos, nors tuo tarpu kunigų skirstymas į darbovietes ir daugelis kitų potvarkių būna diktuojami ateistų, stengiantis pasiekti, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtis būtų panaši į Pravoslavų Bažnyčios būklę?
2. Ar nedvelkia klasta stengimasis kai kuriuos kunigus ir net vyskupus kompromituoti tikinčiųjų ir net Vatikano akyse? Pav., ar tai tikinčiųjų noras, kad energingas ir sveikas vysk. V. Sladkevičius Vatikano pasauliniame vyskupų sąraše būtų tituluojamas „sedi datus"?
3. Ar nerodo klastos tas faktas, kad Kunigų seminarija egzistuoja, bet į ją teleidžiama priimti, o tuo pačiu ir išleisti, tik po 4 - 5 kandidatus, kai tuo tarpu Lietuvoje kasmet miršta po 20 - 30 kunigų. Tą pat rodo ir stengimasis, kad į seminariją nepatektų ypatingai gabūs ir aukštos vidinės kultūros studentai ir profesoriai.
4. Panašiai ir su vaikų mokymu. Nors Pirmos Komunijos leidžiama eiti, bet ką reiškia reikalavimas klausinėti vaikus po vieną (juk juridiškai apiforminto tokio įstatymo nėra)? Kaip paruošti po vieną tose parapijose, kur per vasarą vaikelių būna keli šimtai? Tėvai teisėtai šiam reikalui laukia mūsų, kunigų, pagalbos. Ir kas belieka daryti? Leisti vaikučius Pirmąjai Komunijai neparuoštus? Tai, ko žmogus nepažįsta, negali ir pamilti. Ar čia neslypi klastinga pastanga tyliai atimti vaikus iš tėvų? Tada ateistai galės pasakyti: pas mus sąžinės laisvė — žmonės patys tikėjimo atsisako. ..
Bet juk tokia tikėjimo laisvė yra panaši į leidimą gyventi, kai draudžiama gimti.
Gerb. teisėjai, norisi galvoti, kad ir jūs, kaip ir daugelis jaunesnės kartos žmonių, šiandien Dievą pažįstate iš „Biblijos linksmybių" ir panašių knygų, bet ne tą Dievą, kuris dėl mūsų ant Kryžiaus mirė; todėl turėdami savo specialybėje aukštojo mokslo diplomus, vargu ar dabar išlaikytumėte tokį tikėjimo dalykų egzaminą, kokius vaikai laiko prieš Pirmąją Komuniją.
Jau vien tik šitai prisiminus (kadangi, Rachmanovos žodžiais tariant, ir jūs esate žmonės, „naujų žmonių fabriko" pagaminti), mes turime jums atleisti už šį teismą ir melsti Dievą atleidimo. Tą dieną, kai bažnyčioje, kaip minėjau, buvo sukeltas triukšmas, vėliau vaikučių paklausiau: „Vaikučiai, ar reikia šitų žmonių neapkęsti?" Jie atsakė: „Ne!" — „O koks svarbiausias Jėzaus reikalavimas?" — „Nė vieno žmogaus nelaikyti savo priešu," vėl jie atsakė.
Vėl prisimenant tuos faktus, kurių vieną kitą, kaip pavyzdį paminėjau, kuriuos plačiai žino visuomenė ir kurių negali nežinoti prokuratūros, norisi paklausti: kodėl visa tai toleruojama, o aš esu teisiamas, apkaltinus sąžinės laisvės pažeidimu? Kaip pilietis gali būti baudžiamas pagal tokius įstatymus, kurių, kaip matome, daugeliu atveju nesilaiko net paskiros valstybinės institucijos? Jau vien tai, kad kunigui keliama šitokia byla, yra nusikaltimas sąžinės laisvei, kaip pastanga atimti iš tėvų vaikus. Gal būtų galima mane kaltinti sąžinės laisvės pažeidimu, jei būčiau mokęs tėvams nežinant.
Nejaugi pati valstybė pamiršta savo Konstitucijos reikalavimus, visa tai toleruodama?
Pagaliau pats straipsnis, pagal kurį esu teisiamas, atrodo, lyg be aiškių kontūrų. Pavyzdžiui, galime prisiminti, kad ir tokią pat bylą 1964 m., kurioje taip pat už vaikų mokymą buvau nuteistas metus kalėti. Paskui, praėjus keliems mėnesiams, atėjo vyriausybės įsakymas paleisti ir teistumą panaikinti. Išteisinamajame akte buvo motyvas: „Ištirta, kad prievartos vaikams nebuvo." Bet šitai teismas žinojo ir nuteisdamas kalėti. Apie prievartą vaikams teismas net neužsiminė. O 143 str. byloje buvo aiškinamas taip: draudžiama organizuoti ir dėstyti religijos tiesas mokykloje (ne bažnyčioje). Nežiūrint, kad šituo nebuvau kaltinamas, teismas vis tiek teisė. Kaip tai suprasti? Ir jei paskui išteisino, kodėl dabar vėl esu tuo pačiu straipsniu teisiamas? Juk ir dabar teismas gerai žino, kad prievartos vaikams nebuvo. Tai liudija ir tėvų kreipimasis šiuo reikalu į TSRS vyriausybę: vaikai buvo mokomi ne mokykloje; mokomi pagal tėvų valią.
Juk tokiomis pat aplinkybėmis įstatymas negali būti suprantamas vieną kartą vienaip, kitą — kitaip.
Taip pat nepavyko išaiškinti, kur yra paskelbtos „įstatymais numatytos taisyklės"? Nei tardytojas, nei Vilniaus juridinė konsultacija į šį klausimą neatsakė.
3
Kokia viso to išvada?
Nors žmogiškai, trumparegiškai, žvelgiant, visada panašiais atvejais norėtųsi pakartoti Jėzaus žodžius: „Tėve... atitolink nuo manęs šitą taurę," tačiau iš tikrųjų mes, kunigai, turėtume jums dėkoti už šį ir panašius teismus. Šie faktai priverčia mūsų sąžines prakalbėti, neleidžia užmigti, verčia apsispręsti, mus pastato prieš dvi galimybes.
Viena galimybė — rinktis vadinamą „taikaus bendradarbiavimo su ateistais" kelią: bandyti tarnauti dviem valdovam, pataikauti ateistų užmačioms — kad kunigas užimtų savo pareigas, bet nebūtų pavojingas ateizmui; kad pats išvaikytų iš bažnyčios jaunimą, neleistų dalyvauti apeigose, procesijose, kad neleistų patarnauti Šv. Mišiose; kad, vaikus ruošiant Pirmajai Komunijai, pasitenkintų tik poterių mokėjimu, be jokio supratimo apie Mišių paslaptį — viso krikščioniškojo gyvenimo centrą; kad kunigai negalvotų, kokia bus krašto padėtis po 10-20 metų! Tai reiškia, kad kunigai neturi atlikti tiesioginių pareigų, turi ryžtis konfliktui su savo sąžine, tesirūpinant pietų valgių sudėtimi. Jis turi pasistengti užmiršti, kad vaikučiams vis tiek bus kalbama apie Dievą, tačiau apie tokį, kokio iš tikrųjų nėra. (Aš taip pat netikiu tokį Dievą, kokį piešia mūsų aplinkos spauda, radijas. . .)
Jūs man už grotų parodėte tūkstančius jaunuolių. Nė vienas jų nepažįsta Dievo tokio, kur' reikia mylėti, kuris mus myli. Jiems-niekas apie tokį Dievą nekalbėjo, niekas jų nemokė rasti savo laimę, darant gera kiekvienam žmogui, netgi priešui. Gerai žinau, jei mes, kunigai, apie tai nekalbėsime, — akmenys pradės šaukti, o Dievas pareikalaus iš mūsų jų likimo.
Štai ką reiškia mūsų aplinkoje taikus bendradarbiavimas su ateizmu, ko niekaip negali suprasti užsienyje gyveną tikintieji.
Antra galimybė — tai būti kunigu pagal Kristaus mintį, ryžtantis eiti pareigas, kurių reikalauja Kristus, Bažnytinė Teisė, o kartu priimti visa, ką Apvaizda leis išgyventi, kaip šiuo atveju matome — rinktis langus su grotomis, kaip kad tardytojai sakė: „Nenorėjai keptos anties, tai dabar kalėjimo duoną valgysi."
Tačiau jei mūsų, kunigų, šiandien neteis teismai, tai mus teis tauta! Pagaliau ateis Aukščiausiojo teisingumo valanda. Šito mums, kunigams, bijoti, tepadeda Dievas, labiau kaip jūsų teismo.
Aš vėl prisimenu tuos tūkstančius jaunuolių už grotų. Jie vaikystėje nemokėjo klausyti tėvų... Man brangi šalis prie Nemuno krantų. Gerai žinau, kad jos tenai nebus, jei jos vaikai nepajėgs klausyti tėvų. Apie tai aš jiems kalbėjau. Pasakiau jiems, kad tai Dievo reikalavimas.
Jei jūsų sąžinė tai laiko nusikaltimu, pripažinkite fanatiku ir teiskite mane, bet tuo pačiu ir save!
Prašau teismą atsižvelgti į suminėtas psichologines aplinkybes ir nepamiršti, kad teismo sprendimas gali versti tikinčiųjų bendruomenę galvoti, jog kai kurie Konstitucijos paragrafai yra tik propagandai. Ar gali būti pagarba reikalavimui, verčiančiam prieštarauti sąžinei; ar gali likti pagarba įstatymui, jei jis baudžia už savo pareigos atlikimą?
Dar lieka pakartoti pirmų apaštalų žodžius, pasakytus teismui: „Dievo reikia klausyti labiau, negu žmonių."
Po kunigo J. Zdebskio kalbos sekė dviejų valandų pertrauka. Sugrįžęs po ilgo pasitarimo, teismas paskelbė LTSR vardu šitokį nuosprendį:
„Zdebskį Juozą, Vinco, gim. 1929 m., pripažinti padariusį nusikaltimą, numatytą LTSR BK 143 str. 1d., ir nuteisti vieniems metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Bausmės pradžią skaityti nuo 1971 m. rugpiūčio 26 d."
1971 m. gruodžio mėn. 9 d. LTSR Aukščiausiojo Teismo teisminė baudžiamųjų bylų Kolegija nutarė, kad kun. Zdebskis pripažintas kaltu pagrįstai ir paskirta bausmė atitinka padarytą nusikaltimą ir jo asmenybę.
Dabartiniu metu kun. J. Zdebskis atlieka bausmę Pravėniškėse.
Kenčiančių už tikėjimą auka teatgaivina mūsų tėvų žemę!
