1971 m. vasarą į Raseinius turėjo atvažiuoti vyskupas teikti Sutvirtinimo sakramentą. Rajono kunigai buvo gavę vyskupo nurodymą patikrinti sutvirtinamųjų tikėjimo žinias ir duoti korteles.
Girkalnio parapijos klebonas P. Bubnys tikintiesiems pranešė, kad tėvai vaikus patikrinimui atvestų į bažnyčią. Tėvai taip ir darė, kol vieną dieną į bažnyčią įsibrovė grupė Raseinių rajono vykdomojo komiteto atstovų. Radę bažnyčioje vaikus, belaukiančius kunigo, atstovai ėmė juos gaudyti ir per miestelį tempti į gaisrininkų būstinę; ten juos gąsdinimais ir grasinimais privertė rašyti pareiškimus, jog kunigas, Bubnys juos mokęs tikėjimo tiesų. Vaikai buvo taip prigąsdinti, jog net verkė, o kai kurie paskiau net susirgo.
1971 m. lapkričio mėn. 12 d. Raseiniuose įvyko liaudies teismas. Dalyvauti teisme turėjo teisę tik pareigūnai ir liudininkai. Tikintieji stovėjo lauke už durų. Niekas nesitikėjo, kad kun. Bubnys bus nuteistas— juk jį valdžios pareigūnai užtiko egzaminuojantį vieną vaiką, o kiti vaikai laukė savo eilės bažnyčioje. Tik tada, kai teismas išėjo pasitarti ir prie teismo būstinės privažiavo milicijos mašina, visiems pasidarė aišku— kun. Bubnys bus nuteistas. LTSR vardu teismas nusprendė pripažinti kun. P. Bubnį kaltu ir paskyrė vienerių metų bausmę, atliekant ją griežto režimo lageryje. Perskaičius sprendimą, kun. Bubnys buvo suimtas ir, žmonėms verkiant, išvežtas į Lukiškio kalėjimą.
* * *
Dar prieš teismą kun. P. Bubnys parašė savo gynimosi kalbą, kurią čia ir pateikiame.
Gerbiamas teisme,
man tenka svarbi pilietinė pareiga pasisakyti svarbiu gyvenimo klausimu: ar esu kaltas dėl religijos mokymo? Čia kyla klausimas, ar religijos išpažinimas (išpažinimas ne medžiams ar akmenims, bet žmonių akivaizdoje) ir tuo pačiu jos skelbimas yra esmėje blogas ir neleistinas? Jei leistas, tai ar aš turiu teisę ir pareigą tai daryti?
Suvienytų tautų bendruomenė ir šalies Konstitucija pakilo aukščiau viduramžių galvosenos dėsnio, — kieno valdžia, to ir religija — pripažindamos sąžinės laisvę ir religijos laisvę. Pripažindamas nusikaltimu religijos mokymą, aš nusikalsčiau per ilgus amžius žmonijos sunkiai pasiektai žmogaus sąvokai ir dvasinei pažangai. Aš gerbiu tėvų teisę patiems nuspręsti, ar jų vaikai turi būti religingi, ar ne. Jie patys atvedė savo vaikus religinių žinių patikrinimui. Niekam nebuvo nustatyta diena, kada kas turi atvesti savo vaikus. Taupant darbo žmonių laiką, buvo taikomasi prie vienintelio per Girkalnį kursuojančio autobuso. Aš nesistengiau tyčia nesiskaityti su pareigūnais ir jų reikalavimais.
Be pareigų valstybei, aš, kaip kunigas ir klebonas, turiu pareigų religijai ir Bažnyčiai, įpareigojančių mano sąžinę.
Kunigo esminė, paties Kristaus uždėta, pareiga yra skelbti Evangeliją, mokyti tautas ir dalinti Dievo malones, teikiant sakramentus. Jei tarybų valdžia dar galutinai neuždarė Kunigų seminarijos, kurioje mokosi bei studijuoja tikėjimo dalykus, tai ji sutinka, kad tos žinios būtų panaudotos tikėjimo mokymui. Per šventimus kiekvienas kunigas įsipareigoja pačiam Dievulio per vyskupo duodamą paskyrimą gauna Bažnyčios nuostatais tvarkomą įsakymą mokyti ir pašventinti Die vo Tautą. Taigi jis, sąžiningai elgdamasis, negali neskleisti ir nemokyti religijos, anot apaštalo šv. Pauliaus: „. . .Vargas man, jei aš neskelbčiau Evangelijos!" (1 Kor., 9,16). Tėvai taip pat turi teisę mokyti savo vaikus religijos. Jei jie savo lėšomis išlaiko kunigą, tai ar kunigas turi teisę atsisakyti patarnauti tėvams tuose dalykuose? Kokia atrodytų nesąmonė, turint teisę ir turint priemones, uždrausti jomis pasinaudoti? Tai būtų panašu į leidimą žmogui turėti rankoje plaktuką, bet versti jį vinis kalti kumštimi. Toks reikalavimas neatitinka sveiko proto sprendimų, todėl nenuostabu, kad daugumai žmonių yra visai nesuprantamas.
Jei jau kiekvienas padorus žmogus neturį būti abejingas tiesos ir doros dalykams, tai tuo labiau neturi tylėti kunigas, kuriam per Kristų leista pažinti dieviškoji tiesa. Nes neduota kito vardo žmonėms po dangumi, per kurį mes turime būtų išgelbėti, kaip tik Jėzaus vardas (plg. Apd. 4.12). Kristaus mokslas yra žmonijos kultūros ir gėrio pagrindas. Kiek protingoji būtis yra aukščiau už neprotingąją, tiek dvasinė kultūra yra vertingesnė už materialinę. Žmonių įstatymus keičia laikas ir vieta, ir jie darosi priešingi tiems, kurie buvo anksčiau. Kristaus įstatymai yra paremti pačia žmogaus prigimtimi ir nesiliaus buvę, kol žmogus gyvena. Kristaus istorija nesibaigė mirtimi ant kryžiaus. Jis amžinai gyvas. Tai liudija ir čia ši diena. Jis ateina, kaip pažadėjo, nevėluodamas, su didele galybe ir didenybe, kaip tas, kuriam atiduota visa valdžia danguje ir žemėje. Jam priklauso ir visi tikintieji, ir visi bedieviai, kiek tik jų bebūtų. Jo vėtyklė yra jo rankoje, ir jis atskirs pelus nuo grūdų.
To akivaizdoje sąžinė verčia mane nuogąstauti ne dėl „nusikaltimo", kad vaikus mokiau tikėjimo tiesų, bet dėl apsileidimo taip svarbias pareigas vykdant, nes, sudėjus visą kaltintojų apskaičiuotą laiką, kiekvieno vaiko tik būtiniausių žinių (Pirmajai Komunija; patikrinimui neišėjo nė po 10 minučių. Tai ar galima kalbėti apie mokymą?
Mano vienintelis pasiteisinimas — tai per trumpas laikas iki vyskupo atvykimo į Raseinius. Aš negaliu sau priskirti nei nuopelnų pas Dievą, nei kaltės prieš įstatymus.
Jei šiandien man reikia viešai pasakyti, ar mokiau religijos, taj aš negaliu to išsiginti ar apgailestauti, nes tai reikštų sąžinės kreivumą ir Kūrėjo teisių nepaisymą dėl žmonių įstatymų. Jei žmonių įstatymai nesiderina su Kūrėjo duotais prigimties įstatymais, tai ne prigimtis klysta, bet žmonių supratimas; o dėl to žmonės kenčia ir kentės, kol apsižiūrės, kur padarė klaidą, nukrypdami nuo Kūrėjo plano.
Šią iškilmingą man, žemės dulkei, paskirtą valandą aš negaliu išsižadėti mus mylinčio Jėzaus, raginančio netrukdyti mažutėliams ateiti pas Jį. Aš noriu pasakyti: Tebūnie garbė Jėzui Kristui!
Praslinkus mėnesiui po nuteisimo, 1971 m. gruodžio 9 d. Aukščiausias teismas patvirtino Raseinių laudies teismo sprendimą.
Girkalnio ir kaimyninių parapijų tikintieji, skaudžiai pergyvendami dėl padarytos kunigui skriaudos, nusivylę vietine valdžia, kreipėsi pareiškimu į TSRS Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pirmininką ir TSRS generalinį prokurorą.
P a r e i š k i m a s
1971 m. lapkričio mėn. 12 d. Raseiniuose (Lietuvos TCR) buvo nuteistas vieneriems metams kalėjimo kun. Prosperas Bubnys, gyvenąs Raseinių raj. Girkalnio parapijoje. Gruodžio 9 d. Lietuvos TSR Aukščiausias teismas tą nuosprendį patvirtino.
Kunigo „kaltė" buvo ta, kad jis sąžiningai ėjo savo pareigas: padėjo tėvams paruošti jų vaikus Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui.
Mes nenorime tikėti, jog čia nebuvo klaidos. Juk mūsų Konstitucija garantuoja religijos ir sąžinės laisvę, o Lenino dekretas dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės sako: „Piliečiai turi teisę mokytis religijos savo iniciatyva." Mūšų klebonas savo iniciatyva ir mokė juk jis nėjo vaikų mokyti į mokyklą. Įvyko kaip tik priešingai: Raseinių raj. vykdomojo komiteto atstovai, pasikvietę mokyklos mokytojus, tiesiog įsibrovė į bažnyčią ir, radę vaikus, belaukiančius klebono (tikėjimo žinių patikrinimui), sukėlė triukšmą. Atstovai gaudė išsigandusius vaikus ir per miestelį tempė į gaisrininkų būstinę; ten juos uždarę, grasinimais vertė rašyti kleboną kaltinančius pareiškimus. (Kai kurie vaikai nuo gąsdinimų net susirgo.) Grasinami, išsigandę ir verkdami vaikai rašė pareiškimus, visai neskirdami žodžių „mokyti" ir „patikrinti". Tuo ir pasinaudojo sąžinės laisvės priešai, kad galėtų kunigą apkaltinti sistemingu vaikų mokymu. Na, o jei kunigas ir mokė vaikus nevogti, neišdykauti, gerbti tėvus, mylėti artimą,- argi tai nusikaltimas? Iš savo gyvenimo patirties mes aiškiai matome, jog tikėjime išauklėti vaikai užauga geresniais žmonėmis, be blogų įpročių. Mes ir norime savo vaikus tokius išauklėti, tačiau neturime jokių vadovėlių, iš kurių galėtume vaikus mokyti tikėjimo tiesų. (Juk socialistinės Lietuvos metais nė karto nebuvo išleista katekizmų ar kitokių religinių vadovėlių). Beliko vienintelė išeitis: prašyti klebono, kad jis mums padėtų. Deja, už religinę paslaugą mūsų klebonas nuteistas kalėti.
Ateistų ir valdžios savivaliavimas mus, tikinčiuosius, labai įžeidžia ir pažemina, nes prievarta parodomas tikinčiųjų nelygiateisiškumas su netikinčiaisiais. Tik ateistams suteikiama galimybė auklėti savo vaikus nevaržomai, t.y. ateistiškai, o tikintiesiems atimamos visos teisės ir galimybės auklėti savo vaikus pagal savo įsitikinimus. Dar daugiau: ateistams suteikta daugiau teisių kištis į mūsų vaikų auklėjimą, negu patiems tėvams. Jie stengiasi svetimus vaikus prievarta paversti bedieviais, vaiko juos iš bažnyčių, gąsdina, neleidžia prieiti Pirmos Komunijos, o kunigą, kuris prašomas tėvų „sava iniciatyva" pamokė vaikus tikėjimo ir doros — baudžia kalėjimu.
Mes prašome neleisti tokio savivaliavimo, kai pažeidžiamos mūsų, tėvų, teisės į savo vaikus. Prašome sąžinės laisvės ir lygių teisių, kaip yra žadėjęs Leninas ir kaip skelbia tarybinė Konstitucija.
Prašome išleisti katekizmų, kad turėtume iš ko mokyti savo vaikus.
Prašome kunigams leisti bažnyčioje vaikus mokyti tikėjimo tiesų — laikytis Lenino dekreto.
Taip pat prašome jūsų pagalbos, kad kun. P. Bubnys būtų paleistas iš kalėjimo.
P.S. Po šiuo pareiškimu pasirašė 1344 Raseinių raj. tikintieji tame tarpe 570 iš Girkalnio parapijos, 43 parašų lapai pridedami prie šio pareiškimo.
Laukiame atsakymo šiuo adresu:
LTSR, Raseinių raj.
Girkalnis,
Lukinskaitei Blazei,
Kazimierskytei Anelei.
I971.XII.11
Nors girkalniečiai prašė apginti jų teises ir paleisti iš kalėjimo kun. P. Bubnį, tačiau tas liaudies balsas tarybinės vyriausybės liko neišgirstas.
Gi kun. P. Bubnys tuo tarpu valgo kalėjimo duoną Kapsuko griežto režimo lageryje ir savo likimu nesiskundžia. Sv. Kalėdų proga jis rašė: „Patekdamas į kalėjimą, aš dalinai jo ilgėjausi ir džiaugiausi galimybe atskirti nuo pasaulio, likti niekam nežinomas ir sąmoningai prisiimti atgailos bei aukos dvasią. . ."
