Kaunas. 1985 m. rugsėjo pradžioje Kauno kunigų seminarijos Rektorius kun. dr. Vytautas Butkus įspėjo klierikus, kad Seminarijoje neturėtų jokių religinių knygų, išskyrus dėstomų dalykų konspektus. "Jų pilnai jums, kaip būsimiems kunigams, užteks," — kalbėjo Rektorius. Priminęs, kad du klierikai vasaros pradžioje buvo Seminarijos vadovybės pašalinti už religinių knygų dauginimą (dabartiniu metu vėl priimti į Seminariją), Rektorius teigė, kad lietuviškos religinės knygos yra abejotinos vertės ir ar negeriau būtų mokytis užsienio kalbų. Aišku, Rektorius taip kalbėjo, bedieviškos valdžios verčiamas, valdžios, kuri nuolat giriasi pasauliui, kad TSRS yra kunigų seminarijos. Ką pasakytų bedieviai, jei jiems marksistinę filosofiją būtų leidžiama studijuoti tik iš paskaitų užrašų, nesinaudojant pagalbine literatūra? Būsimųjų kunigų formavimui svarbu ne tik specialių teologinių žinių bagažas, bet ir vidinis formavimas, o tam reikalinga gera religinė literatūra dvasiniam skaitymui.
* * *
1985 m. pradžioje TTGKK pogrindinė grupė išsiuntė valdžios organams du protestus.
Pirmame iš jų pasisakoma prieš bedieviškos valdžios kišimąsi į Kunigų tarybų sudarymą.
Rašte nurodoma, kad nepagrįstas tokio kišimosi teisinimasis, remiantis Vatikano ir nepriklausomosios Lietuvos sudarytu Konkordatu. Valdiški bedieviai savo veiksmus teisina, esą, ir Konkordatas pripažinęs teisę civilinei valdžiai kištis į bažnytinius paskyrimus. Minėtame Konkordate kalbama tik apie ordinarinių vyskupų (o ne apaštalinių administratorių) ir klebonų (o ne parapijinių administratorių, vikarų, altaristų ir t.t.) kandidatūrų suderinimą su respublikos prezidentu ar civiline valdžia. Nei apaštalinių administratorių, nei vyskupijų valdytojų, nei kanauninkų kandidatūrų pagal konkordatą derinti su civiline valdžia nereikėjo. Keista, kad bedieviška valdžia, nesudariusi su Vatikanu Konkordato, tariasi turinti platesnes teises kištis į Bažnyčios reikalus, nurodoma proteste.
Antrame rašte protestuojama prieš kun. Jono-Kąstyčio Matulionio ir jaunuolio Romo Žemaičio suėmimą. Tame pačiame rašte griežtai pasisakoma prieš valdiškų bedievių draudimą viešai melstis už kunigus kalinius, nurodant, kad toks draudimas liudija, jog šiuo atžvilgiu Lietuvos katalikų padėtis sunkesnė už Jeruzalėje persekiotų pirmųjų krikščionių padėtį, kurie, kaip rašoma "Apaštalų darbuose", galėjo bendrai susirinkę melstis už kalinamus apaštalus.
* * *
Panevėžys. 1985 m. balandžio 11d. Panevėžio XV-tos vidurinės mokyklos aktų salėje įvyko Panevėžio miesto ir rajono religinių bendruomenių atstovų susirinkimas. Vedė susirinkimą RRT įgaliotinis P. Anilionis. Susirinkimo pradžioje įgaliotinis palietė Kauno Kunigų Seminarijos klausimą. Prelegentas piktinosi tikinčiųjų nusiskundimais valdžia, kad ši riboja stojančiųjų į Seminariją skaičių. Jo nuomone, kasmet įšventinama pakankamai naujų kunigų. "Šiemet šventimus gaus net 18 klierikų, — aiškino Anilionis, — Man atrodo, kad tokio skaičiaus turi pakakti visiems Lietuvos kampeliams", — įžūliai melavo įgaliotinis. Toliau buvo išvardinta visa eilė "nusižengimų" viešajai tvarkai. "Gaila, bet dar pasitaiko atvejų, kad bažnyčių šventoriuose rengiamos eglutės", — skundėsi Anilionis ir kaip pavyzdį paminėjo Alytaus ir Prienų parapijas. "Bažnyčia yra maldos namai, o ne įvairių renginių salė, — aiškino įgaliotinis. — Minėtų bendruomenių kulto tarnai buvo įspėti ir jiems pritaikytos atitinkamos bausmės. Žinokite ir prisiminkite, kad tokie dalykai jūsų bendruomenėse nepasikartotų, nes būsite baudžiami pagal įstatymus", — jau atvirai pakeltu tonu gąsdino įgaliotinis. Savo kalboje jis dar priminė vieną "nepataisomą" atvejį — Vadoklių parapijoje kun. Juozas Janulis pastoviai bažnyčioje rodo religinius filmus, už ką reikėjo minėtą kunigą iškelti net iš parapijos. Už tai, kad Mišiose patarnauja nepilnamečiai vaikai ir jaunuoliai, RRT įgaliotinis numatęs taikyti atitinkamas priemones ir Šilų parapijos klebonui kun. Juozui Balčiūnui bei Miežiškių klebonui kun. Kostui Balsiui. Viešoji tvarka, anot P. Anilionio, pažeidžiama ir Panevėžio bažnyčioje, kur bažnytiniame chore gieda ir pastoviai Mišiose patarnauja 5-7 vaikai. "Nepilnamečiams tai neleistinas dalykas. Kai bus pilnamečiai, prašau, niekas nedraus", — karščiavosi pranešėjas. Susitikimo metu tikintieji teiravosi liturginio maldyno leidimu. Iš atskirų religinių bendruomenių Anilionis susilaukė papildomų nusiskundimų dėl religinės literatoros ir maldaknygių trūkumo. Atsakydamas į pateiktus klausimus, įgaliotinis bandė pavaizduoti, kad tik paskutiniu metu išleista didžiuliu tiražu įvairios religinės literatūros. Anot jo, gal net per didelis tiražas tokiai mažai Lietuvai. Susirinkime buvo paliestas eitynių klausimas, pvz., laidojant mirusiuosius. "Tokios eitynės ardo viešąją tvarką, — dėmesį patraukia vėliavos, giedoriai, ir tai be jokio valdžios leidimo", — kalbėjo toliau, kartu dar įspėdamas religinių bendruomenių komitetus, kad viso šito nereikia. Įgaliotinis piktinosi Vatikano radijo laidomis, kuriose minimi tikinčiųjų persekiojimo atvejai. Jis visa tai laikė melu. "Pasitaikantiems išsišokėliams ateityje imsimės griežtų priemonių. Taip atsitiko ir su kunigais — A. Svarinsku ir S. Tamkevičiu. Tokių kandidatų turime ir daugiau. Tikėjimas draudžiamas! Tikėjimas persekiojamas!..." — vis negalėjo užbaigti kalbą įsikarščiavęs svečias. Buvo kalbama ir apie bažnyčių remontus, vaikų katekizaciją. "Ruoškite vaikus patys. Turite katekizmų, jų yra pakankamai. Be to, nenorėkite, kad kiekvienas šeimos narys turėtų po atskirą katekizmą. Knygas reikia gerbti ir tausoti. Perspėju bendruomenių komitetus, kad vaikus tikėjimo nemokytų kunigai. Juos turite mokyti jūs patys, tėvai. Didesnį dėmesį komitetai turi skirti valdžios nuostatams vykdyti". Įgaliotinis vengė tiesiogiai atsakyti į tikinčiųjų klausimus. Sąžinės laisvės klausimą tapatino su materialinio lygio kilimu. Į kai kuriuos klausimus, motyvuodamas, kad lapelyje nėra pažymėta klausiančiojo pavardė, vardas, amžius, išsilavinimas, religinė bendruomenė, RRT įgaliotinis visiškai neatsakė.
* * *
Naujoji Vilnia (Vilniaus rajonas). 1985 m. birželio 21 d. į N. Vilnios bažnyčią prisistatė religinių nuostatų vykdymo rajono komisijos sekretorius Baronas su dviem komisijos nariais ir parapijos klebonui, Vilniaus arkivyskupijos tribunolo nariui — oficiolui kun. Juozui Poškui, tikrinusiam vaikų žinias pirmajai komunijai, sustatė aktą. Rugsėjo 5 d. kun. J. Poškus buvo iškviestas į rajono vyk. komitetą ir apkaltintas religinių nuostatų pažeidimu. Kun. J. Poškui buvo pareikštas įspėjimas, kadangi kiekvieno vaiko žinias jis tikrino, dalyvaujant visai grupei, ir kiti vaikai galėjo pasimokyti iš užduodamų klausimų bei atsakymų.
* * *
Šiluva. 1985 m. liepos 5 d. į Šiluvos bažnyčios koplyčią, kur kun. Vladas Simaška tikrino vaikų žinias Pirmajai Komunijai, kartu paaiškindamas sunkiau suprantamas tikėjimo tiesas, prisistatė apylinkės pirmininkė Vanda Galeckienė, kolūkio partorgas Antanas Petravičius, veterinorius Narbutas ir keletas nepažįstamų asmenų. A. Petravičius už vaikų mokymą tikėjimo tiesų grasino kun. V. Simaškai kalėjimu, o apylinkės pirmininkė V. Galeckienė surašė protokolą. Motinos, atvedusios į bažnyčią savo vaikus, pradėjo ginti kunigą. Bažnyčioje kilo triukšmas. Kun. V. Simaška po bedievių surašytais protokolais nepasirašė.
* * *
Padubysis (Šiaulių raj.). 1985 m. liepos mėn. į Padubysio bažnyčią, kurioje buvo ruošiami vaikai Pirmajai Komunijai, prisistatė Padubysio apylinkės pirm. Grabažienė, kolūkio part. organizacijos sekretorius Kerbedis ir vid. m-klos direktorė Bernotienė ir ėmė grasinti kun. Feliksui Baliūnui, kad jis, mokydamas vaikus tikėjimo tiesų, pažeidžia Religinių susivienijimų nuostatus. Klebonas paaiškino, kad taip elgtis yra jo, kaip kunigo pareiga. Be to, pareigūnai gal geriau tesirūpina, kaip efektyviau kovoti su girtuokliais. Atėjusiems tai nepatiko ir jie ironiškai atkirto, kad kunigo pareiga kaip tik su girtuokliais kovoti, o ne vaikus mokyti. Klebonas priminė, kad jis, mokydamas vaikus, tikėjimo tiesų, kaip tik ir kovoja už jų blaivumą, už jų dorą, o pareigūnai jam trukdą. Kun. F. Baliūnas paprašė nekviestus svečius tokiais tikslais daugiau pas jį nevaikščioti ir nesiuntinėti komisijų. Aktas dėl vaikų mokymo buvo persiųstas rajonui. Kiek vėliau klebonas buvo iškviestas į rajono vyk. k-tą ir įspėtas nemokyti vaikų, kitaip ateityje bus griežtai baudžiamas. Be to, buvo įspėtas už dalyvavimą jaunimo suruoštose Joninėse. Būti kunigui ten kur renkasi jaunimas — sunkus nusikaltimas.
* * *
Šeduva (Radviliškio raj.). Šią vasarą Šeduvos mokytojai ir valdžios pareigūnai vaikščiojo po katalikiškas šeimas, turinčias vaikų, ir gąsdino tėvus, kad jie neišdrįstų leisti vaikų mokytis katekizmo.
* * *
Varėna. Šią vasarą į Varėnos parapijos bažnyčią atėjęs raj. vykdomojo k-to pirm. pav. Lankelis įspėjo kleboną, Vilniaus arkivyskupijos konsultorių kun. Jordaną Slėnį, kad nemokytų vaikus tikėjimo. Jei neklausys, gali būti atšauktas leidimas perdengti skarda bažnyčios stogą.
* * *
Gargždai (Klaipėdos raj.). Gargždų parapijos tikintieji parašė LTSR Ministrų Tarybai, LTSR Vidaus reikalų ministerijai ir LTSR Švietimo ministerijai protesto raštą:
"Šių metų birželio 26 d. administracinė komisija prie Klaipėdos raj. LDT vykdomojo k-to nubaudė mūsų kunigą Šeškevičių Antaną, Kazio, 30 rub. bauda už tai, kad jis 'organizuotai mokė religijos nepilnamečius' birželio 5 d.
Administracinės komisijos sąstatas: pirm. S. Klevinskis, sekr. D. Seporaitienė, nariai — N. Ananievas, Butkevičius, J. Kiriliauskas.
1. Mes, tėvai, pamokome savo vaikus ir atvedame į bažnyčią, kad kunigas jų žinias patikrintų ir prileistų prie pirmosios išpažinties ir Komunijos. Birželio 5 d. kunigas kaip tik tikrino žinias kiekvieno vaiko atskirai. Bažnyčioje kartu buvo motinų ir kitų tikinčiųjų. Užėję 4 asmenys demonstratyviai ėmė skaičiuoti vaikus, žiūrinėti, rašyti... Kadangi jie niekam nepasisakė kas jie tokie, tai motinos ir tikintieji prašė juos netrukdyti ir išeiti iš bažnyčios. Kilo triukšmas. Vaikai pradėjo šaukti: "Išeikit iš čia!"
Jie išėjo.
2. Po kiek laiko vieną iš tikinčiųjų, prašiusių išeiti iš bažnyčios, Rūtą Adomavičiūtę, pasodino 10 parų, o birželio 26 d. administracinė komisija išsikvietė mūsų kunigą. Jį palydėjo apie 20 motinų ir tikinčiųjų. Tik dabar paaiškėjo, kad bažnyčioje buvusi komisija. Jūratė Darkevičienė, II-os vid. m-los III klasės mokytoja, Šatkauskas, rodos, milicijos atstovas ir A. Stalis, apyl. pirm. Jie raštu pranešė, kad kunigas mokęs vaikus religijos tiesų. Kunigas paaiškino, kad jie matė jį beklausinėjantį tik vieną vaiką. Nors kunigas turi pilną teisę ir pareigą bažnyčioje mokyti visus, bei mintinai vaikus išmokyti poterių per vieną valandą neįmanoma, tai padaro tėvai namuose. Komisijai tai patvirtino ir motinos: Stankienė, Skėrienė ir dar kitos dvi tikinčios moterys. Kunigas tesuspėjo patikrinti tik keletą. Kunigai neturi laiko visą dieną tik vaikus tikrinti, todėl paskiria valandą patikrinimui. Ateina tie, kas nori. Gali ir nė vienas neateiti. Jokio organizuoto mokymo nėra ir negali būti. Atėję laukia eilės. Ta komisija suskaičiavo 51 vaiką ir padarė labai klaidingą išvadą: daug vaikų, taigi — mokykla. Galima tikrinti tik po vieną, o ne grupėmis. Kunigas paaiškino, kad bažnyčios durys visiems atviros, visi gali įeiti. Jei valdžiai nepatinka, tegul pastato prie durų du milicininkus ir teįleidžia po vieną vaiką patikrinimui. Mes to daryti negalime. Stalino laikais buvo įsakyta tikrinti vaikų žinias klausykloje, tyliai kalbant į ausį. Kas dabar reikalauja vaiką kur nori išvesti patikrinimui, daro tą pačią nesąmonę ir parodo, kad vietoje Konstitucijos skelbiamos religijos laisvės yra žiauri ir neprotinga nelaisvė.
3. Bažnyčia atskirta nuo mokyklos, o mokytojai šeimininkauja bažnyčioje! Valstybė atskirta nuo Bažnyčios, o milicininkai terorizuoja tikinčiuosius bažnyčioje, kaip caro žandarai Kražiuose.
Todėl labai prašome Jus apginti mus ir mūsų vaikus nuo tokių nežmoniškų ir neprotingų išpuolių, kad galėtume savo vaikus privesti prie sakramentų ir ramiai melstis.
4. Mus erzina ir piktina tai, kad mūsų kunigą už religinių pareigų atlikimą, mums patarnaujant, nubaudė taip, kaip alkoholikus už girtavimą. Konstitucija duoda religijos laisvę, o valdžia sulygina ją su alkoholizmu. Kas gali tuo nesipiktinti? Todėl prašome kunigui uždėtą bausmę panaikinti." 1985.VII.5. Pasirašė 663 tikintieji ir tėvai!
* * *
Kužiai (Šiaulių raj.). 1985 m. rugsėjo 16 d., einant šalikele, partrenktas pro šalį važiavusio sunkvežimio žuvo buvęs Kauno Kunigų seminarijos rektorius, Kužių parapijos klebonas kun. Kazimieras Sirūnas. Telegramą apie kunigo mirtį Vatikanas gavo pavėluotai. Kažin, ar "pavėlavimo" priežastis nebus ta, kad kaip tik šiais metais kun. K. Sirūnas buvo bedievių puolamas už vaikų katekizaciją — prieš pat mirtį už vaikų mokymą tikėjimo tiesų velionį įspėjo rajono vykdomasis k-tas. Kun. K. Sirūnas, gavęs įspėjimą dėl vaikų katekizacijos, paaiškino, kad ir toliau mokys vaikus tikėjimo, nes tai jo, kaip kunigo, viena iš svarbiausių pareigų.
* * *
Be aprašytų atvejų už vaikų mokymą tikėjimo tiesų buvo terorizuojami — Alizavos parapijos klebonas Stasys Tamulionis, Leliūnų klebonas, Panevėžio vyskupijos Konsultorių kolegijos narys kun. Petras Adomonis bei Sakių dekanato dekanas monsinjoras Juozas Žemaitis.
* * *
Garliava (Kauno raj.). 1985 m. birželio 20 d. į Garliavos bažnyčią, kur buvo susirinkę Pirmajai Komunijai besiruošiantys vaikai žinių patikrinimui, prisistatė Garliavos vyk. k-to pirmininkas ir dvi moterys. Pamatę susirinkusius vaikus, susirašė jų pavardes ir adresus, o Jadvygai-Gemai Stanelytei sustatė aktą už vaikų mokymą. Vėliau vaikus su tėvais kvietė į Garliavos prokuratūrą ir ten apklausinėje
1985 m. liepos 1 d. į Kauno rajono prokuratūrą pas tardytoją Seibutį buvo iškviesta Jadvyga-Gemma Stanelytė. Tardytojas kaltino J. G. Stanelytę pažeidus įstatymą "Dėl Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės". "Tikėti nedraudžiama, tik mokyti tikėjimo negalima", — aiškino tardytojas. "Jeigu Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tai kodėl valdžios pareigūnai braunasi į bažnyčią ir trukdo tikintiesiems? Sakote, tikėti nedraudžiama, tačiau pagal jūsų teikiamą teisę mes, tikintieji, privalome vaikščioti užsirišę burnas, kad, gink, Dieve, neištrūktų koks nors žodis apie tikėjimą. Argi tai nepasityčiojimas iš sąžinės laisvės?" — kalbėjo tardomoji. "Matote, — tęsė Seibutis, — vaikai nepilnamečiai, jie dar negali patys apsispręsti, todėl jiems ir negalima pasakoti apie Dievą". — "Sutinku su tuo, kad jie negali apsispręsti, — atsakė J. G. Stanelytė, — bet tada, jiems negalima kalbėti ir prieš Dievą, o bedievybė vaikams primetama jau vaikų darželiuose".
1985 m. rugpjūčio 2 d. J. G. Stanelytė vėl buvo iškviesta į Kauno rajono prokuratūrą, šį kartą pas prokurorą Dobidą. Prokuroras pareiškė iškviestąjai įspėjimą ir perspėjo, kad ateityje už pakartotiną vaikų katekizaciją bus keliama baudžiamoji byla pagal LTSR BK 142 str. 2 d. ir baudžiama laisvės atėmimu iki 3 metų. "Šis įspėjimas man kaip avansas, už kurį jaučiu pareigą atidirbti", — ramiai pasakė J. G. Stanelytė
Garliavos klebonas monsinjoras A. Gustaitis dėl vaikų katekizacijos buvo iškviestas į valdžios įstaigą ir į jų grasinimus atsakė: "Mokėm ir mokysime, nes tai mūsų šventa pareiga!"
* * *
Kriokialaukis (Alytaus rajonas). 1985 m. rugpjūčio 22 d. naktį į Kriokialaukio parapijos kleboniją pas kun. Vaclovą Stakėną, TTGKK narį, pasibeldė dvi nepažįstamos moterys ir prašė kunigą vykti su religiniais patarnavimais pas ligonį. Kun. V. Stakėnui smulkiau pasiteiravus, nepažįstamosios pasakė žinomos ligonės pavardę — Aleksandravičienės iš Daugirdų kaimo, pas kurią jis buvo lankęsis maždaug prieš mėnesį laiko. Atvykusios paaiškino, kad serganti motina nenorėjusi išleisti savo dukters Marytės, ir kaip įrodymą, kad jos tikrai esančios ligonės giminaitės, atvykusios iš Prienų, nurodė net trijų artimiausių kaimynų pavardes, kunigas, pasiėmęs iš bažnyčios Svč. Sakramentą, įsėdo į mašiną, kurioje buvo minėtos dvi moterys ir jas atvežęs vairuotojas. Išvažiavus iš gyvenvietės, vairuotojas užgesino ilgas mašinos šviesas ir sulėtino greitį, tuo metu kairėje kelio pusėje, viena ranka prisidengęs veidą nuo šviesų, mašiną pradėjo stabdyti aukšto ūgio vyriškis. Dešine kelio puse ėjo kitas vyras. Kunigui paprašius nestoti, nes tikriausiai tai girti asmenys, o jis su savimi turįs Svč. Sakramentą, mašina vis tik tuoj pat sustojo. Įšokę į mašiną, piktadariai užlaužė kunigui rankas už nugaros. Kunigui pradėjus aiškintis ir šauktis pagalbos, vienas iš vyrų užspaudė jam miego arterijas. Kunigas atgavo sąmonę, kai mašina jau buvo gerokai pavažiavusi. Piktadariai sunerimo. Kiek vėliau paaiškėjo, kad nerimą jiems kėlė priešais atvažiuojanti mašina. Kunigui buvo pasakyta pasilenkti, o kai užpuolikams pasirodė, kad jis dar nepakankamai pasilenkė, stvėrė kunigą už plaukų ir trenkė į priekinės sėdynės atlošą, tokiu būdu gerai jį apsvaigindami ir sukruvindami veidą. Viena iš moterų pareikalavo: "Auksas, pinigai arba gyvybė!" Kunigui paaiškinus, jog pinigų jis neturi, geriausiu atveju, klebonijoje rastų iki 400 rublių, moteris įsakė vyrams "paskaičiuoti kunigui šonkaulius", "duoti pauostyti pistoletą", "pasvilinti padus" ir t.t. Tie, gerokai apdaužę, pasityčioję, pareiškė, jog nuvežę į mišką, pririš prie medžio, o patys grįš į kleboniją. Važiuojant pro gyvenvietę, užpuolikai kunigą prisvaigdindavo smūgiu į galvą arba užspausdavo miego arterijas. Privažiavus mišką, mašina pasuko į miško keliuką, toli nuo pagrindinio kelio, pavažiavus sustojo. Nunešę savo auką į mišką, užpuolikai trenkė jam į veidą, nuplėšė bursą su Švč. Sakramentu, surišo rankas ir kojas, kartas nuo karto klausinėdami: "Pasakyk, kur laikai auksą ir pinigus?!" Po to užkimšdavo burną skuduru ir imdavo mušti tačiau taip sumaniai, kad neliktų didelių mušimo žymių. Kurį laiką kankinę, ištraukdavo iš burnos skudurą ir vėl klausinėdavo, tačiau, įdomiausia, kad mažiausiai kreipdavo dėmesio į jo atsakymus ir vėl iš naujo pradėdavo mušti ir tyčiotis.
Aktyviausios buvo moterys — jos nurodinėdavo, kaip ir už ką mušti surištą kunigą. Pakankamai prikankinę, paliko savo auką su užkimšta burna, o kad skuduras neiškristų, burną dar perrišo kojine. Be to, stipriai guma surišo kojas ir rankas ir įmetė kunigą į nedidelę miško duobę, tolokai nuo pagrindinio kelio. Išvažiuodami piktadariai pasigrobė bursą su Švč. Sakramentu ir visus kitus liturginius reikmenis. Kunigas Stakėnas milžiniškomis pastangomis išsikrapštė iš duobės ir nakties metu maždaug keturias valandas nuo suveržimo sutinusiomis, iki kraujo pratrintomis rankomis ir kojomis šliaužė, ritosi iki pagrindinio kelio. Apie 6 vai. ryto kelyje Alytus-Simnas, dešimtame kilometre nuo Alytaus jį rado į darbą skubantys žmonės. Kunigas Stakėnas buvo nuvežtas į Alytaus miliciją. Milicija neva ieškojo nusikaltėlių, bet iki šiol neteko girdėti, kad būtų suradę. Į kleboniją tą naktį piktadariai negrįžo ir jokių pinigų neieškojo.
Tikintieji įsitikinę, kad šis įvykis — tai sąmoningas bedievių teroras prieš TTGKK narį kun. Vaclovą Stakėną.
* * *
Kiaukliai (Širvintų raj.). 1985 m. birželio 5 d. Kiauklių parapijos klebonas kun. Rokas Puzonas buvo iškviestas į Širvintų raj. vyk. k-tą. Čia jo laukė vyk. k-to pirm. pav. D. Tvirbu-tas ir RRT įgaliotinio pav. Juozėnas. Pavaduotojas priekaištavo kunigui, kodėl savo pamoksluose liečia šiandienos aktualijas: dažnai mini įkalintus kunigus, kelia viešumon Bažnyčios persekiojimo faktus. Pavaduotojui Juozėnui ypatingai nepatiko kun. Puzono pasakyti pamokslai palaimintojo Mykolo Giedraičio 500 metų mirties minėjime Giedraičiuose ir sunaikintose Veprių Kalvarijose. Juozėnas barė kleboną, kam supažindino žmones su savo užverbavimo istorija. įgaliotinio pav. žodžiais, žmonės susirinko pasimelsti, pagarbinti Dievą, o ne pasiklausyti kun. R. Puzono biografijos, šmeižtas esąs ir tai, kad kun. Leono Šapokos mirtis — saugumo susidorojimas. Juozėnas tvirtino, kad Bažnyčios Lietuvoje niekas nepersekioja. Kai kun. R. Puzonas suminėjo Kiauklių aštuonmetėje mokykloje mokytojų vykdomą nuolatinį mokinių persekiojimą už tikėjimą, jų gąsdinimą ir bauginimą, Juozėnas atkirto, kad tokia padėtis yra visiškai normali, nes Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Su jaunimu bendrauti — kunigui draudžiama, nes čia jau ne religinė sfera. Jei kunigas ir toliau nepakeis savo laikysenos, jis bus nedelsiant areštuotas, o Kiauklių bažnyčia uždaryta. Visi tikintieji laikys jį, kunigą, kaltu dėl bažnyčios uždarymo; jį pasmerks ir nuo jo nusigręš. "Gal būt keletą kartų čia atvažiuos kun. Juozas Zdebskis ar kun. Leonas Kalinauskas jo paminėti, o paskui visi užmirš, kaip ir kun. A. Svarinską, kurį vis rečiau mini užsienio radijas," — kalbėjo Juozėnas. Pavaduotojas tvirtino, kad visos žinios apie Kiauklius į Vatikaną perduodamos per kun. R. Puzoną, kad jis priklausąs, Juozėno žodžiais, "ekstremistų generaliniam štabui, kuris kiša į ugnį jaunus kunigus, pats išlikdamas nepaliestu". Juozėnas teigė, kad dešimtys kunigų pasirašinėja protesto dokumentus, bijodami, kad užsienio radijas nepaskelbtųjų "raudonais", o po to jį, Juozė-ną, atsiprašinėja dėl savo parašų. Už kunigo A. Svarinsko suėmimą "daug kunigų netgi dėkojo ir sakė, kad jau seniai reikėję taip padaryti". RRT įgaliotinio pavaduotojas sakėsi neabejojąs, kad šio pokalbio medžiaga pasieks Vatikaną, bet ateistai nebijo — toliau daryt tai, ką iki šiol darė. "Gaila, kad dabar ne Stalino laikai, seniai 25 metus būtum užsidirbęs. Jeigu toliau taip elgsiesi, reikalas peršoks P. Anilionio įstaigos kompetenciją ir bus perduotas prokuratūros žinion, suimsime be įspėjimo ir nieko gero iš to Bažnyčiai nebus. Ką davė tikintiesiems kun. A. Svarinsko, kun. S. Tamkevičiaus veikla? Ar nuo to tikinčiųjų padaugėjo?" — įrodinėjo prisitaikymo bedieviškai valdžiai naudą Juozėnas.
Pabaigoje pavaduotojas Juozėnas žadėjo apie įvykusį pokalbį referuoti Kaišiadorių vysk. J. E. Vincentui Sladkevičiui.
Kun. R. Puzonas pamokslo metu supažindino savo parapijiečius su bedievių reikalavimais ir grasinimais, prisiminė, kaip narsiai prieš šimtą metų kiaukliečiai apgynė savo bažnyčią nuo caro kazokų, paragino žmones būti vertais savo prosenelių.
* * *
Santaika (Alytaus raj.). 1984 m. pabaigoje Santaikos parapijos klebonas kun. Vladas Bobinas kreipėsi į Alytaus vykdomąjį k-tą, prašydamas leidimo pakeisti medines šventoriaus tvoras metalinėmis ir perstatyti varpinę, nes senoji supuvusi ir krisdamas varpas gali sužeisti ar net mirtinai sužaloti žmones. 1985 m. vasario mėn. pabaigoje, nesulaukęs atsakymo, klebonas pakartotinai kreipėsi į rajono pirm. pav. Makštutį, prašydamas leidimo pradėti remonto darbus. Pavaduotojas pareiškė, jog prašymas tikrai bus patenkintas, todėl jau ir dabar galima pradėti darbus, o po įvyksiančio vykdomojo k-to posėdžio atsiųs raštišką leidimą. Kovo 26 d. sukalus varpinės karkasą ir pradėjus apkalti lentomis, į bažnyčios šventorių prisistatė rajono inspektorius L. Alekserūnas, Kriokialaukio apyl. pirm. J. Tamulėnas ir inžinierius G. Rinkevičius ir surašė protokolą, įsakydami statybą nutraukti. Bažnyčios siena buvo išgriauta, todėl nutraukti darbus buvo neįmanoma. Balandžio 8 d. kun. V. Bobinas buvo iškviestas į rajoną, kur vyk. k-to pirmininkas pakartotinai reikalavo nutraukti statybos darbus. "Tuomet kam duodamas žodinis leidimas, ar tik tam, kad po to būtų galima išsikvietus išbarti ir terorizuoti?" — paklausė klebonas pirmininką. Pirmininkas į klausimą konkrečiai neatsakė, tik liepė laukti tolimesnio pranešimo. Balandžio 10 d. į Santaikos bažnyčią atvyko anksčiau minėta komisija, vėl sustatė aktą, pažymėdama, kad kun. V. Bobinas be leidimo pastatė bažnyčios varpinei medinį karkasą ir apkalė lentomis, be to, akte nurodė, kad iki balandžio 24 d. varpinė privalo būti nugriauta. Balandžio 15 d. prie rajono vykdomojo komiteto esanti administracinė komisija nubaudė kun. V. Bobiną 25 rub. bauda už statybos nuostatų pažeidimą.
* * *
Alytaus rajono vykdomajam komitetui
Nuorašai:
Vyskupijas valdantiems Vyskupams
RRT įgaliotiniui
Santaikos parapijos bažnytinio komiteto susirinkimo,
įvykusio 1985 gegužės 19 d.,
P r o t o k o l a s
Mes, Santaikos parapijos vykdomasis komitetas, revizijos komisija ir dvidešimtuko nariai, svarstėme klausimus, kuriuos Alytaus vykdomojo komiteto pirm. pav. Laukienė 1985 m. balandžio 29 d., dalyvaujant Kriokialaukio apylinkės pirm. Tamu-lynui, iškėlė Santaikos parapijos klebonui kun. Vladui Bobinui. Jie buvo sekantys:
1) klebonas kun. V., Bobinas, surengdamas talką prie bažnyčios darbų, sužlugdė kolūkio pavasario darbus;
2) suardęs komunistinę šeštadienio talką, nes privertęs žmones dirbti ne ten, kur jie buvo pasiųsti;
3) sužlugdęs mokyklos visuomeninius renginius, priversdamas mokinius dirbti prie bažnyčios, todėl neįvyko numatytos sporto varžybos;
4) savavališkai prisijungdamas nuo mokyklos pastato elektrą, sukėlęs pavojų mokinių gyvybėms;
5) savivaliavęs kolūkio dispečerinėje, pats asmeniškai išsirašęs kelialapį ir paėmęs mašiną, išvyko į Kauną parsivežti tvoros. Mašinos prašęs ne pas tuos asmenis;
6) Vytą Smaidžiūną privertęs dirbti prie bažnyčios, todėl liko nevalytos kiaulidės.
Išnagrinėję iškeltus klausimus ir kaltinimus, a t s a k o m e:
1) darbingi vyrai prie bažnyčios dirbę tik po darbo valandų, be to, remonto darbai vyko bažnyčioje, kai dar nebuvo vykdomi pavasario darbai kolūkyje, todėl ir negalėjo jų sužlugdyti;
2) komunistinės talkos dieną pašalinamas žemes klebonas patarė nevežti kažkur į laukus, kaip buvo numatyta, bet pilti čia pat į esamą prie bažnyčios šventoriaus žemumą. Dėl to talka negalėjo sužlugti, bet tik vykti sklandžiau;
3) prie bažnyčios remonto mokiniai nedirbo, ir tik keletas jų kartu su motinomis buvo atėję rinkti šiukšlių;
4) elektra buvo pajungta ne nuo mokyklos pastato, bet nuo atramos, ir prijungta specialisto, nepažeidžiant saugumo technikos taisyklių, todėl jokio pavojaus gyvybei negalėjo būti;
5) visiems žinoma, kad kelialapius išrašo paskirtas asmuo, o kas turi teisę išskirti mašiną, ne klebono pareiga nustatinėti;
6) klebonas neturi jokios galimybės ką nors priversti dirbti ar nedirbti ir nieko neprievartavo, juo labiau V. Smaidžiūno.
Taigi klebonui iškelti kaltinimai yra šmeižikiško pobūdžio ir kaip tokie turi būti atšaukti, o šmeižikai nubausti. Apie tai prašome pranešti Santaikos parapijos komitetui.
* * *
Sudeikiai (Utenos raj.). Sudeikių bažnyčios šventoriuje yra palaidotas buvęs parapijos klebonas poetas kun. Šnapštys-Margalis (1877-1921). Per ilgą laiką kapo paminklas sunyko. Dabartinis klebonas kun. Povilas Juozėnas ir tikintieji, padedant Utenos dekanui Jonui Pranevičiui, rūpinosi nauju paminklu. Kun. J. Šnapščio kapas yra įtrauktas į Kultūros paminklų sąrašą. Tikintieji kreipėsi į Kultūros ministeriją ir gavo sutikimą pastatyti naują paminklą. Buvo išdrožtas gražus lietuviškas koplytstulpis su atitinkamais įrašais, bet rajono vyk. k-tas neleido jo pastatyti ant kunigo kapo. Pati valdžia pastatė trafaretinį paminklą, kurio antkapyje įrašyta: "Poetas J. Šnapštys-Margalis". Bedieviai neleidžia ant mirusių žymesnių kultūros veikėjų kunigų kapų pastatyti kryžiaus ar užrašyti, jog čia palaidotas kunigas. Tikinčiųjų koplytstulpis buvo pastatytas kitoje šventoriaus vietoje.
* * *
Daugailiai (Utenos raj.). Sią vasarą pas vietos kleboną kun. Petrą Baltušką atostogavo sesers vaikai. Jų krykštavimas šventoriuje nepatiko vietos bedieviams. Rajono vykd. k-to įsakymu vaikų kambario pareigūnai, bei vietos milicijos įgaliotinis įsakė klebonui išvežti vaikus, nežiūrint, kad jie yra artimi giminaičiai.
* * *
Meškuičiai (Šiaulių raj.). 1985 m. gegužės 2 d. Eucharistijos bičiuliai iš įvairių Lietuvos kampelių rinkosi į Kryžiaus kalną, kur, dulksnojant lietui ir akylai stebint saugumiečiams, gražino šį, Kristaus kryžiaus simbolių kampelį. Baigę darbą, talkininkai rinkosi prie Dievo Motinos statulos bendrai maldai. Su ašaromis akyse tikintieji žvelgė į Dievo Motinos atvaizdą... Marijos galva buvo piktadarių numušta, bet gerųjų žmonių vėl priklijuota, statula be vienos rankos, gerokai apdaužyta. Pasimeldus kun. L. Kalinauskas pasakė atitinkamą pamokslą, padėkojo visiems už darbą ir pasiaukojimą, kun. K. Daknevičius paminėjo kalinamus kunigus — A. Svarinską, S. Tamkevi-čių, J. K. Matulionį ir pasauliečius, kurie nepabūgo kančios ir prisiėmė sunkią aukos naštą, ragino visus savo asmenine, su meile pakeliama auka paremti kalinamus ir visus kenčiančius. Prieš pradedant šv. Rožančiaus maldą, kun. A. Jokubauskas priminė Kristaus žodžių, pasakytų ant kryžiaus prasmę. Po rožančiaus maldos buvo pagiedota "Marija, Marija". Pabaigai Žarėnų parapijos klebonas kun. A. Pakamanis palaimino talkos dalyvius, primindamas, kaip svarbu yra kantriai ir su meile nešti savo kasdieninių pareigų naštą, neboti persekiojimų, melstis už persekiotojus ir konkrečiai už tuos, kurie neseniai niekino Kryžių kalną.
* * *
Sklinda kalbos, kad valdiški bedieviai vėl ruošia sunaikinti praeityje jau ne kartą nusiaubtą Kryžių kalną, šiuo metu į upelį, tekantį pro kalną, iš Šiaulių avalynės fabriko leidžiamas dvokiantis vanduo.
* * *
Žemaičių Kalvarija (Plungės raj.). Šiais metais didžiųjų Ž. Kalvarijos atlaidų metu, savaitės viduryje, valdžios pareigūnai išsikvietė parapijos komiteto narius, gąsdino, kad jiems gali tekti atsakyti už tarybinių įstatymų pažeidimus atlaidų metu. Bedieviams ypač nepatiko, kad procesijoje į kalnus vaikai neša vėliavas ir baldakymą.
Kaip tik tuo pačiu metu į TSRS atvykstantiems užsieniečiams sovietiniai pareigūnai dalino knygutes, kuriose, kaip religinės laisvės įrodymas, išspausdinta nuotrauka, kurioje matomi vaikai ir jaunuoliai Žemaičių Kalvarijos atlaiduose procesijoje nešantys kryžių ir vėliavas.
1985 m. liepos 6 d. Žemaičių Kalvarijoje, atlaiduose dalyvavo minios tikinčiųjų ir jų tarpe daug jaunimo. Kalnus einančius tikinčiuosius stebėjo saugumiečiai. Telšiečiui Stanislovui Baškiui pradėjus fotografuoti, jį puolė šeši kagėbistai, atėmė fotoaparatą, patį jaunuolį sumušė, nusivedė į mašiną. Saugumiečiai dar labiau įniršo, atradę tuščią aparatą. S. Baškys buvo klausinėjamas, kam priklauso aparatas, iš kur pažįsta Kelmėje gyvenančią Reginą Teresiūtę, ką kalbėjo su telšiete Rita Bubliauskaite. S. BaŠkys čekistų buvo sulaikytas maždaug valandą laiko.
* * *
Žalioji (Vilkaviškio raj.). 1985 m. balandžio mėn. pradžioje rajono vykd. k-to pirm. pav. Juozas Urbonas buvo išsikvietęs Vilkaviškio dekaną kun. Vytautą Vaitauską ir primygtinai reikalavo, kad dekanas uždraustų Didvydžių parapijos klebonui kun. Antanui Lukošaičiui Žaliosios kapinėse atlikinėti religines apeigas. Žaliosios parapijos tikintieji, atėmus jų bažnyčią ir pavertus ją malūnu, meldžiasi kapinėse.
Gegužės 2 d., per Sekmines, Žaliosios kapinėse besimeldžiančius tikinčiuosius stebėjo pats Urbonas. Pasikvietęs kun. Lukošaitį, pavaduotojas reikalavo nutraukti pamaldas. Susirinkę tikintieji pasipiktino tokiu grubiu valdžios kišimusi į pamaldų tvarką. Urbonas, vengdamas pokalbio su tikinčiaisiais, iš kapų skubiai pasišalino.
1985 m. gegužės 27 d. pav. Urbonas prisistatė į Alksnėnų parapijos kleboniją, kur gyvena kun. A. Lukošaitis. Neradęs kunigo namuose, pranešė bažnyčios valytojai, kad klebonas prisistatytų į rajoną gegužė 28 d. Rytojaus dieną Urbonas vėl atvyko į Alksnėnus ir perskaitė klebonui kun. LukoSaičiai įspėjimą dėl pamaldų laikymo Žaliosios kapinėse ir reikalavo po juo pasirašyti. Klebonas tai padaryti atsisakė.
Birželio 11d. Žaliosios parapijos tikinčiųjų delegacija nuvyko pas raj. pirm. pavad. J. Urboną. Šis rodė žmonėms įvairius draudimo raštus, pats juos skaitė ir aiškino. Pamaldų laikymą kapuose pavaduotojas laikė įstatymų pažeidimu, bandė graudenti žmones, kad taip elgdamiesi, jie pasodins kunigą į kalėjimą.
Birželio 14 d. Ona Muraškienė ir Alfonsas Kalvaitis nuvyko pas pav. Urboną prašyti leidimo birželio 15 d. (artimųjų mirimo metinėse) kunigui atlaikyti šv. Mišias kapuose. Prašymas buvo atmestas, pagrasinant, jei pamaldos įvyks be jo leidimo, kunigas bus perduotas prokuratūrai.
Rugpjūčio mėnesio pradžioje tikintieji išsiuntė pareiškimą, po kuriuo pasirašė apie 50 asmenų, rajono partijos sekretoriui, reikalaudami leisti kunigui rugpjūčio 18 d. Žaliosios kapinėse laikyti šv. Mišias. Pareiškimas buvo persiųstas svarstyti Klausučių apyl. pirm. Adomui Gudynui, kuris prašymą patenkino.
Rugpjūčio 21d. parapijos tikinčiųjų vardu Elena Lapinskienė ir Kazimiera Bubnaitienė nuvyko į Religijų reikalų tarybą Vilniuje. RRT įgaliotinio pavaduotojas, išklausęs tikinčiųjų reikalavimus, pareiškė, kad Žaliosios parapijos nėra, ji panaikinta ir kad visa tai yra suderinta su vyskupais, pamaldas kapinėse už mirusius kunigams galima laikyti tik lapkričio 1 d., o kitą dieną už Mišių laikymą kapinėse, jie gali būti vietoje areštuoti.
Rugpjūčio 2 d. E. Lapinskienė buvo iškviesta pas raj. pirm. pav. J. Urboną, kuris išbarė moteriškę už pareiškimo rašymą RRT įstaigai. Reikalavo pasakyti, kas rašė pareiškimą, pyko, kad apyl. pirmininkas A. Gudynas leido kunigui rugpjūčio 18 d. atlaikyti pamaldas, o pokalbio gale, Urbonas išdrįso tvirtinti, kad Žaliosios parapiją panaikino vyskupai.
Paskutiniu metu Žaliosios tikintieji ir toliau meldžiasi kapinėse. Kapinių koplytėlėje ant įsirengto altorėlio padėję liturginius Mišių rūbus, skaito maldas, gieda Mišių giesmes.
* * *
Sasnava (Kapsuko raj.). 1985 m. balandžio mėnesį Petras Gražulis, gyvenantis Sasnavos kaime, išsiuntė LTSR Prokurorui tokio turinio pareiškimą (įvykių pradžią žr. "LKB Kronikoje" Nr. 67):
"Kaip jau minėjau pirmame pareiškime, kurį išsiunčiau 1985 m. kovo 26 d. Šakių mieste, Černiachovskio gatvėje, mane, važiavusį automobiliu BA 3 21-06 valst. Nr. 77-05, sulaikė Šakių raj. VAI darbuotojas Kęstutis Astrauskas. Dėl kilusių jam neaiškumų jis liepė man važiuoti paskui jį į milicijos skyrių. Važiavęs su manimi keleivis Vitas Kačergis paprašė, kad aš jį paleisčiau. Sustojau. Jis išlipo ir nuėjo. Vaikiną ėmė vytis minėtas inspektorius. Vitas Kačergis išsigandęs pradėjo bėgti. Jį sulaikė Šakių raj. gaisrinės vairuotojas. Pribėgęs Kęstutis Astrauskas kirto jam per sprandą ir drauge su gaisrinės vairuotoju V. Kačergį atsivedė prie mašinų. Sustabdęs pravažiuojantį viliuką, įsodino mus ir iš šonų dar du vyrus. Vienas iš jų buvo tas pats gaisrinės vairuotojas, sulaikęs jaunuolį, o antrasis automobilyje važiavęs keleivis. Mano automobilis neužrakintas ir be priežiūros liko stovėti gatvėje. Inspektorius viliuko vairuotojui liepė važiuoti paskui jį, o šalia sėdėjusiems vyrams liepė mus saugoti. Mus atvežė į skyrių. Maždaug po 15 minučių autoinspektorius Astrauskas pareikalavo mano vairuojamo automobilio raktelių. Juos atidaviau. Netrukus prisistatė šakių rajono kriminalinės paieškos skyriaus viršininkas Jokūbaitis ir įsakė man padaryti asmeninę kratą. Man pareikalavus kratai prokuroro sankcijos, pareigūnas pareiškė: "Dar vienas įstatymų žinovas! Ateis prokuroras, čia pastovės ir mes padarysime kratą". Aš atsakiau, kad neužtenka vien pastovėti, o reikia raštiško leidimo. Mjr. Jokūbaitis nuėjo pas Šakių raj. prokurorą Vidmantą Diržių paprašyti kratai leidimo. Tačiau prokuroras vietoje leidimo įdavė baudžiamąjį kodeksą ir liepė perskaityti 195 str., kuriuo remiantis kratai padaryti sankcijos nereikia. Aš perskaitęs, supratau, kad šis straipsnis remiasi 188 ir 192 str., o 188 str. komentarų 3 d. išvardina penkias išimtis, kada kratai daryti sankcija nereikalinga. Šiuo atveju šios išimtys negalioja, todėl remiantis 188 str. nesutikau leisti daryti kratą be prokuroro sankcijos, kurią jis, būdamas čia pat, galėjo lengvai parašyti. Tačiau, nežiūrint mano reikalavimų, kriminalinės paieškos viršininkas Jokūbaitis prie kviestinių Gudaičio Algimanto ir Manisevičiaus Algio padarė kratą. Apieškojęs nieko nerado, todėl ir kratos neužprotokolavo. Todėl ir rašau Jums, LTSR Prokurore, skundą, po kuriuo pasirašė minėti kviestiniai. Vėliau tų pačių kviestinių akivaizdoje padarė kratą ir mano vairuojamoje mašinoje. Iš ten paėmė du laužtuvus ir dalį literatūros. Po kratos protokolu nepasirašiau, motyvuodamas:
1. Kai mus nuvežė į skyrių, mano vairuojamas automobilis liko stovėti gatvėje, neužrakintas ir be priežiūros. Inspektorius Astrauskas iš manęs, esančio skyriuje, tik po 15 minučių paėmė mašinos raktus, todėl mašina ne mažiau kaip pusvalandį stovėjo gatvėje.
2. Automobilį gatvėje prie milicijos skyriaus pamačiau tik po dviejų su puse valandos, t.y. kratos metu, kuri įvyko apie 13 vai.
3. Kada pradėjo daryti kratą, mašinoje buvo netvarka. Ištraukti iš po sėdynių skudurai ir kiti daiktai. Kas mašinoje šeimininkavo — neaišku.
4. Kadangi mašina ne mano ir daiktai, esantys joje, ne mano, tai negalėjau liudyti parašu, ar tie daiktai yra mašinos savininko, ar per dvi su puse valandos įdėjo provokacijai, norint apkaltinti.
Taip pat paaiškinau, kad per tiek laiko, man nesant, galėjote mašinoje bet ką įdėti. Galėčiau liudyti už paimtų iš mašinos daiktų tikrumą, kad jie yra mano, ar šios mašinos savininko tik tuo atveju, jeigu iki kratos manęs nebūtumėte pašalinę nuo mašinos nė minutei. Pareigūnai sušuko: "Tu čia nesapnuok, čia dirba sąžiningi darbuotojai!" O aš atsakiau, kad jų sąžiningumu nepasitikiu, kadangi nesilaikote įstatymų. O dabar tikriausiai sąmoningai darydami tokias klaidas, privertėte mane abejoti jūsų sąžiningumu. Jūs buvote įsitikinę, kad įstatymų nežinau, ir laisvai sau savivaliavote. Taip pat netikiu, kad jūs šių įstatymų nežinote. Norėdami įklampinti mane, nesilaikydami įstatymų, įklimpote patys.
Kai mašiną iškratė, vėl nuvedė į skyrių. Po to tai mane, tai Kačergį vis tardė.
Tardymo metu klausė, kur gyvenu, kur dirbu. Atsakiau dėl asmenybės išaiškinimo. Taip pat paaiškinau, kad jokio nusikaltimo nepadariau ir nesiruošiau daryti. Todėl į kitus klausimus, kur, su kuo ir ko važiavau, — neatsakinėjau.
Nesu nubaustas nei namų areštu, nei laisvomis statybomis. Tik šio nusikaltėliai prieš išvykdami turi gauti leidimą ir atsižymėti rajono VRS, kur vyksta. Esu laisvas pilietis, todėl prieš važiuodamas Šakių raj. VRS darbuotojams pranešti neprivalau. Mano vairuojama mašina buvo privati, todėl ir maršrutinio lapo nereikėjo. Maždaug apie 17 vai. iš milicijos skyriaus, kur sėdėjau budinčio kambaryje, vėl mane pasikvietė mjr. Jokūbaitis prie mašinos. Antrą kartą mašiną krėtė du nepažįstami civiliai apsirengę asmenys maždaug apie pusę valandos. Kažko ieškojo vis kartodami: "Turi būti daugiau".
Pro šalį ėjo šakių raj. prokuroras Vidmantas Diržius. Jam pasiskundžiau, kad Šakių raj. VRS pareigūnai savivaliauja, darydami asmeninę ir mašinos kratą be Jūsų sankcijos. Jis atsakė, kad dabar net buto kratai nereikalingas orderis. O kad jie ją daro, matyt, įtaria padarius nusikaltimą. \ priekaištus, kodėl padarius asmeninę kratą, jos neužprotokolavo ir antrą kartą darydami kratą mašinoje nepasikvietė netgi kviestinių, prokuroras nieko neatsakė.
Padarę antrą kartą kratą mašinoje, to kažko "turi būti daugiau" nerado, todėl kratos vėl neužprotokolavo.
Mane sulaikė remdamiesi 146 str., įtardami padarius nusikaltimą. Kadangi mašinoje rado du laužtuvus, tai buvau įtariamas mašinų ir garažų apiplėšimu. Kratos ir tardymo metu paaiškėjo, kad šie garažai ir laužtuvai mažiausiai juos domino. Vienas iš jų, pasivadinęs tardytoju, pridūrė: "Jūs ne garažus plėšiate, jūs esate didesni nusikaltėliai už plėšikus, chuliganus ir net žmogžudžius".
"Tai kas gi mes esame, ką gi mes padarėme ir kodėl gi jūs mus paleidžiate, jei mes tokie pavojingi?" Jis sutiko: "Aš žinau, kur jūs važinėjote, ką jūs darėte Šakiuose, Kudirkos Naumiestyje, Gelgaudiškyje, Griškabūdyje ir kt., jūs rinkote parašus, adresuotus LTSR prokurorui, prašydami, kad būtų iš kalėjimo išlaisvinti kunigai!" Iš šių žodžių paaiškėjo, kad kratos metu ieškoma ne garažų apiplėšimo pėdsakų, o parašų ir pareiškimų, kurie, jų nuomone, esą baisesni nusikaltimai net ir už žmogžudystę. Po šios diskusijos, draugas Prokurore, kilo didelis klausimas, būtent, argi kreiptis į Jus. Prašyti Jus, skųstis Jums yra nusikaltimas ir, pasak jų, netgi didesnis už žmogžudystę? Gal aš jau po šių dviejų pareiškimų, adresuotų jums, būsiu nubaustas griežtesne bausme kaip žmogžudžiai? Prašau į tai atsakyti. Kiek žinau, tarybinė Konstitucija nedraudžia net nusikaltėliui skųstis, prašyti malonės ir pasigailėjimo. O gal šalia Konstitucijos yra kita parašyta Konstitucija, kuri visa tai laiko baisiu nusikaltimu?
Mane sustabdė, sulaikė, nuvedė į skyrių ir iškratė, remdamiesi 146 str., t.y. įtardami mane padarius nusikaltimą. Tačiau po dviejų parų paaiškėjus, kad aš neapiplėšiau garažų, kad nepadariau to didesnio nusikaltimo už žmogžudystę, t.y., kad nerinkau parašų, adresuotų Jums, Prokurore, kuriais prašoma paleisti nuteistuosius kunigus, — Alf. Svarinską, S. Tamkevičių, J. K. Matulionį, — milicija mane paleido.
Draugas Prokurore, prašau atsakyti, kuo remdamiesi šiuo metu su manimi elgėsi taip, kaip su nusikaltėliu ir dar blogiau. Pirmą sulaikymo dieną nedavė valgyti, o juk visiems nusikaltėliams duodama tris kartus valgyti. Mane po pirmos dienos tardymo nuvedė į kamerą. Ji buvo šalta. Po to nuvedė į kitą, kūrenamą kamerą, kuri buvo pilna dūmų. Kad smalkės manęs nenunuodytų langelį liepė laikyti atidarą. Dūmai graužė akis, pradėjo skaudėti galvą. Kameroje dienos šviesos beveik nematyti. Į langą įmūrytas storos skardos langas. Jame suvirinimo aparatu išdeginta keletą skylių. Buvo sunku atskirti, kada diena, kada naktis. Aukštai virš durų, už metalinio tinklelio, rusvai žibėjo tamsi elektros lemputė. Ką nors paskaityti buvo neįmanoma. Jokios kėdės, jokio suolelio, o ką kalbėti apie lovą ar patalynę, tualetui čia pat, kameroje, padėtas kibiras, ir turėjau čia kęsti smarvę.
Maistas taip pat nepavydėtinas. Ryte — duonos ir arbatos puodelis, pietums — duona su sriuba, vakare — sriuba su duona. Antrą naktį gulėti buvo šalta, nes kameros nekūrenamos. Krėtė drebulys. Apsiprausti ir nusiskusti nėra kur. Išstovėti dvi paras neįmanoma, todėl atsiguliau ant purvinų grindų su išeiginiais drabužiais. Kai išleido, drabužiai buvo suglamžyti ir purvini. Iki namų 60 km. važiuoti autobusu. Kur eiti, gėda žmonėms pasirodyti ir bijai, kad tavęs kas neatpažintų. Kur dėtis? Taip atrodo po dviejų parų iš VRS išėjęs tarybinis pilietis. Kas adygins moralinę ir materialinę skriaudą?
Mašiną pastatė nesustatę akto ir neužplombavę, kada mane uždarė į kamerą, su visais daiktais pasiėmė ir mašinos raktelius. Kai po dviejų parų mane paleido, mašiną atsiimti atsisakiau, nes ji buvo ne mano ir kas joje buvo šeimininko, nežinojau. Taigi bijojau, kad trūkstant kokių nors daiktų, savininkas manęs neapkaltintų".
* * *
Josvainiai (Kėdainių raj.). 1985 m. birželio 28 d. būrys tikinčio jaunimo, tarp kurių buvo ir suaugusių, rinkosi prie Josvainių, Šušvės upės krantinės, pagal senus tautos papročius švęsti Jonines: pašokti, padainuoti. Dalyviams renkantis prisistatė vyr. milicijos leitenantas, du draugovininkai ir vienas civilis. Pastarasis parodė Kėdainių rajono gamtos apsaugos inspektoriaus pažymėjimą, išduotą Mykolo Armanavičiaus vardu, ir pareiškė, kad Šušvės upės pakrantės yra landšaftinis draustinis, kuriame draudžiama kūrenti laužus, važinėti mašinomis. Vietinių vaikų tėvai nustebę traukė pečiais, — apie tokius draudimus jie girdėjo pirmą kartą. Jaunimas atkreipė inspektoriaus dėmesį, kad jie kaip tik sutvarkė aplinką, nes atėję rado juoduojančias laužavietes ir krūvą įvairiarūšių degtinės butelių. Kur gamtos apsauga buvo anksčiau?! "Sakykite tiesiai — jus saugumas pasiuntė?" — nesileido apgaudinėjami žmonės. Yla išlindo iš maišo, kai, patikrinus vairuotojų dokumentus, paaiškėjo, kad tarp jų yra kunigas — Kiauklių parapijos klebonas kun. Rokas Puzonas. Vienas iš draugovininkų susinervinęs ėmė aiškinti, jog kunigai neturi teisės vežti mokinių. Pareigūnai pradėjo gąsdinti baudomis, paromis. Buvo aišku, kad nepavyks ieškoti paparčio žiedo, prisiminti gražias tradicijas. Dalindamiesi mintimis, kokios "plačios" kataliko lietuvio teisės, žmonės palengva skirstėsi iš pareigūnų vadinamo landšaftinio draustinio, kurio buvimo čia nerodo joks skelbimas ar ženklas.
* * *
Kelmė. 1985 m. liepos 19 d. į Reginos Teresiūtės namus Kelmėje, Laisvės 11, prisistatė milicijos pareigūnas. Merginos neradęs namuose, milicininkas gąsdino jos motiną, sakydamas, kad jos dukrą areštuos, kaip užsiminėjančią antitarybine veikla, nedirbančią valdiško darbo, veltėdžiaujančią. (R. Teresiūtė dirba Žalpių parapijos vargonininke.) Motina atsakė, kad dukra dirba ir jokia veikla neužsiima. Po kelių dienų tas pats pareigūnas dar keletą kartų gąsdino merginos tėvus. Per dvi savaites buvo apklausinėti apie 15 žalpiečių ir beveik visi R. Teresiūtės kaimynai Kelmėje. Pareigūnai kaip įmanydami stengėsi nuteikti žmones prieš Reginą, tvirtindami, kad ji žalojanti jaunimą, perduoda į užsienį žinias, niekur nedirba, užsiiminėja antitarybine veikla.
* * *
Laugaliai (Klaipėdos raj.). 1985 m. rugpjūčio 13 d. vilnietės Genovaitė Šakalienė ir Eleonora Sasnauskaitė bei Regina Teresiūtė, gyvenanti Kelmėje, aplankė buvusį kalinį (virš 30 metų išbuvusį Sibiro lageriuose) Justą Gimbutą. Laugalių invalidų namuose, kur šiuo metu laikomas J. Gimbutas, lankytojas grubiai užsipuolė moteris, prisistačiusi kaip šios įstaigos direktoriaus pavaduotoja. Nepateikusi savo asmens ir einamųjų pareigų liudijimo, nepažįstamoji pareikalavo lankytojų pavardžių. Viešnioms neskubant rodyti savo dokumentų ir aiškinant, kad jos niekuo nenusikaltusios, pavaduotoja pradėjo šaukti mačiusi R. Teresiūtės nuotrauką ir žinanti, kad ji esanti nepageidaujamas asmuo. Pakeliui į autobusų stotelę lankytojas pasivijo "viliukas", iš kurio iššokęs vyriškis pateikė dokumentą, išrašytą Klaipėdos rajono VRS darbuotojo Vytauto Šiaulio vardu ir pareikalavo parodyti pasus, priešingu atveju, žadėjo asmenybių nustatymui vežtis į skyrių. R. Teresiūtei pateikus pasą, visas tris paleido, o VRS darbuotojas V. Šiaulys nuvažiavo sau, atlikęs uždavinį.
* * *
Alytus. Važiuojant iš Alytaus į Seirijus, prie kelio stovėjo maždaug prieš 10 metų Eucharistijos bičiulių pastatytas kryžius. Šiais metais, ruošiantis minėti pergalės prieš hitlerinę Vokietiją 40-metį ir ta proga laukiant svečių iš Prancūzijos, — Normandija-Nemunas eskadrilės veteranų, buvo tvarkoma kelio aplinka. Valdžios pareigūnams užkliuvo pakelėje stovintis kryžius. Valdiškų bedievių nurodymu, kryžius buvo sunaikintas gegužės 4 d.
* * *
