Lietuvos krikšto jubiliejaus trimetis
(1985.03.03-1987.04.03)
Jubiliejinės komisijos pradinis projektas, teikiamas Lietuvos Vyskupų Konferencijai 1985 m. vasario mėn.
I. Trimečio apžvalga
1. Lietuvos Vyskupų ir Vyskupijų Valdytojų pirmuoju raštu dėl krikšto jubiliejaus nustatyta programa turėtų atsispindėti visų Lietuvos Bažnyčios Vadovų veikloje, ypač lankant parapijas ir šventoves, dekanų vizitacijose ir apyskaitose, konferencijose Seminarijos auklėtiniams, kunigų ir pasauliečių rekolekcijose, pamokslų temose, visoje pastoracijoje, taip pat bažnyčių restauravimo darbuose.
2. Pirmųjų jubiliejaus trimečio metų kalendorius:
a) 1985 m. kovo 3 d. šv. Kazimiero dienos išvakarėse skaitomas pirmasis Ganytojų laiškas, prasideda Gerosios naujienos metai.
b) 1985 m. gavėnios pamoksluose atkreipiamas dėmesys į Krikšto malonės — tikėjimo malonės brangumą; Kryžiaus keliu, Graudžiais verksmais, atsiteisimo komunija atgailaujama už nusižengimus prieš tikėjimą.
c) 1985 m. balandžio 14 d. per Atvelykį pakartotinai skaitomas Ganytojų laiškas ir toliau per visus 1985 m. bei 1986 m. pradžioje sakomi pamokslai Gerosios naujienos metų temomis: dieviškoji krikščionybės kilmė, Lietuvos krikšto faktas ir jo vaisiai žmonių santykiams, jų švietimui, socialinei globai ir išganymui, Lietuvos Katalikų Bažnyčios praeitis, jos sutikti vargai ir išugdytos šviesiosios asmenybės; glaudus mūsų tautos dvasinės ir medžiaginės kultūros ryšys su katalikybe.
3. Antrųjų jubiliejinio trimečio metų programa:
a) 1986 m. kovo 2 d., trečiąjį gavėnios sekmadienį, kuriame minėsime šv. Kazimierą, skaitomas antrasis Ganytojų laiškas, prasideda sąmoningo tikėjimo metai.
b) 1986 m. gavėnioje per pamokslus atkreiptinas dėmesys į krikščioniškojo gyvenimo vertę bei gyvybingumą; Kryžiaus keliu, Graudžiais verksmais ir kitomis gavėnios praktikomis atsiteisiama už nusižengimus krikščioniškajai vilčiai.
LIETUVOS VYSKUPŲ IR VYSKUPIJŲ
VALDYTOJŲ RAŠTAS
KUNIGAMS IR TIKINTIESIEMS
(Raštas spausdinamas pradiniame stovyje, pabraukti atskiri žodžiai, sakiniai ar net pastraipos RRT įgaliotinio įstaigos buvo išbraukti).
Jau netoli 2000 metų žmonija gyvena Kristaus palaimos ženkle. Pradėję nuo Palestinos, kur Kristus gimė, mokė, kentėjo ir iš numirusiųjų prisikėlė, apaštalai ir jų mokiniai, o paskui jų įpėdiniai nešė Kristaus šviesą ir malonę visoms tautoms: pirmiausia artimesnėms, lengviau pasiekiamoms, vėliau ir tolimoms bei tolimiausioms.
Prieš 600 metų Dievo Apvaizda suteikė šią dovaną mūsų tėvų ir protėvių žemei Lietuvai. Šventuoju Krikštu 1387 m. ji įsijungė į didžiąją krikščionijos šeimą, tapo jos palaimos paveldėtoja ir dalininke. Per šešis šimtmečius Kristaus malonės remiami nesuskaitomi lietuviai katalikai garbingai žengia doros keliais ir pasiekia išganymą.
Mes, Lietuvos Vyskupai ir Vyskupijų Valdytojai, džiugiai išgyvendami krikščionybės palaimą, nuoširdžiai kviečiame mieluosius brolius kunigus ir visus brangius tikinčiuosius pažymėti Lietuvos Krikšto jubiliejų dvasinio atsinaujinimo trimečiu.
1985 m. tebus mums Gerosios naujienos metais. Klausydami pamokslų, gilindamiesi į mūsų kultūros istoriją, šiais metais susipažinsime bei įvertinsime, ką mūsų tautai krikščionybė yra davusi ir tebeduoda.
1986-ieji tebus Sąmoningo tikėjimo metais. Jais stengsimės pagilinti savąsias tikėjimo žinias, mokysimės Kristaus Evangelijos šviesoje žvelgti į save ir pasaulį ir savo gyvenimo uždavinius. 1987-uosius — patį jubiliejų — švęsime kaip Gyvosios krikščionybės dvasios metus, suprasdami, kad mūsų krikščionybė nėra sausa teorija, o sau ir kitiems palaimingas, šviesus gyvenimas.
* * *
Krikščionybės kelias į Lietuvą nebuvo lengvas. Mūsų protėviai gyveno toli nuo didžiųjų senovės kelių, todėl ilgą laiką mažai buvo žinomi. Pirmieji misionieriai, bandą pasiekti baltų tautas, buvo čekų ir vokiečių vyskupai ir vienuoliai. 997 m. Prahos vysk. šv. Vaitiekus (Adalbertas) su dviem kunigais atvyko į prūsų žemą ir bandė skleisti krikščionybę, bet buvo nesuprastas ir nužudytas. Toks pat likimas po 11 metų (1008) ištiko šv. vysk. Brunoną (Bonifacą), mėginusį apaštalauti jotvingių žemėje.
Pora šimtų metų vėliau mūsų protėviai vėl susidūrė su krikščionimis vakaruose, rytuose ir pietuose, daugiausiai ginklu. Karingųjų prūsų ir lietuvių dažnai užpuldinėjami, mozūrai apie 1200 m. pasikvietė savo sienų saugoti kryžiuočių ordino riterius. Rygoje ir apie ją įsikūrę vokiečiai kolonistai įsisteigė kalavijuočių ordiną. Ilgainiui šie ordinai iš gynybinių tapo agresyvūs ir padarė didžiulių skriaudų prūsų ir latvių gentims, Lietuvai ir Lenkijai. Iš jų rankų lietuviai nesutiko priimti kryžiaus.
Pietuose ir pietryčiuose krikščioniškos baltarusių ir ukrainiečių žemės lengvai pasiduodavo lietuviams valdovams, nes tik šie buvo pajėgūs apsaugoti nuo žiauraus totorių mongolų jungo. Tačiau rytietiškoji krikščionybė neparodė žymesnio misijinio veiklumo, nesukrikščionino Lietuvos.
Didysis Lietuvos vienytojas Mindaugas, toli numatantis politikas, gerai suprato, kad nebūti krikščionimis Europoje yra skaudus bei nuostolingas atsilikimas, todėl 1251 m. (ar 1250 m. gale), pasikvietęs iš Rygos misijonierių, pasikrikštijo su savo šeima ir būriu didikų. Kartu išsirūpino, kad būtų įsteigta Lietuvos vyskupija, tiesiog priklausoma nuo Apaštalų Sosto (Romos). Popiežius Inocentas IV, įvertindamas Mindaugo ryžtą sukrikščioninti Lietuvą, 1253 m. atsiuntė jam karaliaus vainiką. Juo iš tiesų buvo apvainikuotas ne lik pats valdovas, bet ir Lietuvos valstybingumas. Deja, po 10 metų (1263 m.) Mindaugas žuvo kaip politinių intrygų auka. Prie valstybės vairo vėl stojo pagonybės šalininkai, ir krikščionybės plitimas buvo sustabdytas. Tai buvo lemtinga klaida.
Lietuvos valstybinė istorija būtų pasukusi visai kitu keliu, jeigu nebūtų buvęs nužudytas karūnuotas valdovas. Eidami Mindaugo pėdomis ir viešai palaikydami krikščionybę, jo įpėdiniai būtų galėję Lietuvai išsaugoti karališkąją karūną visam laikui. Tokiu atveju būtų buvę liautasi prieš lietuvius skelbti kryžiaus karus. Santykiai su ordinu, o vėliau su kaimynine Lenkija, būtų kitaip susidėstę ir krikščioniškosios kultūros vaisiai būtų Lietuvą žymiai anksčiau pasiekę (plg. Z. Ivinskis, Rinktiniai raštai, t. I, Roma, 1978, p. 195).
Šviesūs didieji kunigaikščiai — Vytenis, Gediminas ir vėlesnieji — aiškiai matė, jog istoriškai būtina Lietuvai tapti krikščioniška, ir nesvyruodami taikė į Mindaugo pėdas — rinkosi krikščionybę, tik ieškojo tinkamo kelio. Toks kelias netikėtai atsirado, kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila pasikrikštijęs tapo Lenkijos karaliumi. Taigi Jogaila 1387 m. pradžioje su būriu dvasininkų bei didikų atvyko į Lietuvą ir Vilniuje bei kitose svarbesnėse vietovėse drauge su Vytautu organizavo krikštijimą, statydino bažnyčias. Trūkstant lietuviškai kalbančių kunigų, sakoma, patys aiškino žmonėms tikėjimo tiesas, išvertė į lietuvių kalbą "Tikiu Dievą Tėvą" ir "Tėve mūsų".
1387 m. Lietuvos sostinėje pradėtas Krikštas ir įkurta vyskupija oficialiai reiškė visų lietuvių atsisakymą nuo pagonybės. Todėl 1387-ji teisingai laikomi apskritai Lietuvos Krikšto metais. (Z. Ivinskis — ten pat, p. 289). Pats krikštijimas atskirose srityse nusitęsė ilgiau. 1413-1317 m. jis buvo apvainikuotas Žemaičių daugumos krikštu, kuriuo sutartinai rūpinosi Jogaila ir Vytautas, keletu metų anksčiau sujungtomis jėgomis sutriuškinę kryžiuočių ordino galybę. Porą šimtų metų nepalaužiamai priešinęsi ginklu nešamai krikščionybei, senieji lietuviai lengvai ją priėmė taikiu būdu teikiamą, savų valdovų raginami.
Senoji lietuvių religija nebuvo vien gamtos jėgų garbinimas — joje randama pėdsakų tikėjimo vienu Aukščiausiuoju Praamžiumi — Dievu, ir jos doroviniai reikalavimai buvo kilnūs. Krikščionybė dar sutaurino senosios lietuvių religijos gražiuosius elementus: ištikimybę, pagarbą tyrumui ir motinystei, pasitikėjimą Apvaizda. Ji sušvelnino rūsčius papročius, nauja šviesa nušvietė pomirtinio gyvenimo vaizdus. Šventosios ugnies deginimo vietose imta aukoti žmonijos išganymo auką — šv. Mišias. Palengva susiformavo krikščioniškieji papročiai, ir lietuvis išmoko pajusti Dievą jau nebe dundančiame griaustinyje ar šlamančiame ąžuole, o visame gyvenime ir ypač altoriuje.
Krikštas įjungė mūsų tautą į krikščioniškųjų Europos tautų šeimą, atidarė mums duris į jų mokslo, meno ir kultūros lobynus. Kaip ir kitose tautose, Bažnyčia Lietuvoje skleidė švietimą — prie Bažnyčių bei vienuolynų atsirado mokyklų, o vėliau ir akademija-universitetas. Kraštas pasipuošė gražiomis bažnyčiomis, ir liaudies menas gavo naujo gaivaus įkvėpimo. Krikščionybė subrandino daug gražiausių mūsų tautos asmenybių: šventąjį karalaitį Kazimierą, palaimintąjį vienuolį Mykolą Giedraitį, garbingąjį Dievo tarną Jurgį Matulaitį; didžiuosius švietėjus Merkelį Giedraitį ir Motiejų Valančių; žymiuosius poetus vysk. Antaną Baranauską ir prel. Maironį; kilniuosius kunigus Ambraziejų Pabrėžą ir Alfonsą Lipniūną; tauriuosius pasauliečius: labdarę Barborą Zagarietę, rašytoją pedagogę Mariją Pečkauskaitę, filosofą Stasį Šalkauskį ir daug daug kitų. Kristaus šviesa ir Jo meilė ir mūsų dienomis įkvepia kunigus ir tikinčuosius pasiaukojamai darbuotis, siekti visokeriopo kilnumo, aukotis ir atleisti... Krikščionybės nuopelnus mūsų liaudžiai galėtume ilgai skaičiuoti, bet nepasakytume nė dešimtosios jų dalies, jei vardintume vien laikinuosius, žemiškuosius požymius. Pagrindinė bei tiesioginė krikščionybės paskirtis yra antgamtinis žmonių pašventinimas, jų vedimas į amžinąjį išganymą. Su krikšto ir kitų sakramentų malonėmis, su visomis krikščioniškojo mokslo ir gyvenimo vertybėmis mūsų tėvams ir mums daug lengvesnis kelias į amžinąją laimę.
* * *
Broliai ir seserys, brangūs tikintieji, mieli kunigai! Kasdien dėkokime Viešpačiui Dievui už mūsų tėvams ir mums suteiktą ir ateinančioms kartoms pažadėtą Krikšto palaimą. Įvertinkime, ką sako apie Krikštą Dievo įkvėpimu parašytas Šventasis Raštas:
Raštas padaro mus Dievo vaikais, dvasinio Kristaus Kūno — Bažnyčios nariais, dangaus paveldėtojais (plg. Rom. 8,16; 1 Kor 12,12). Krikštas sujungia mus su Kristumi, padaro Jo mirties nuopelnų ir prisikėlimo vilties dalininkais (plg. Rom. 6,3-4). Per Krikštą mes esame tapę "išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, Kristaus įsigytoji liaudis pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris iš tamsybių pašaukė mus į savo nuostabią šviesą" (1 Pt 2,9).
Dėkingai vertindami didžiąją Dievo dovaną — Krikštą, su noru vykdykime ir jo įpareigojimus — atsižadėdami piktų vilionių ir nekilnių darbų, būti "naujais žmonėmis, sukurtais pagal Dievą teisume ir tiesos šventume" (Ef. 4,24).
Lietuvos Vyskupai ir vyskupijų Valdytojai
Kaunas 1985 m. sausio 16 d.
* * *
Prierašas kunigams
DDGG Kunigai skaitys šį mūsų raštą visų įprastinių pamokslų vietoje Lietuvos Globėjo šv. Kazimiero dienos išvakarėse — antrąjį Gavėnios sekmadienį, 1985 m. kovo 3 d. ir 14 balandžio.
Šiais Gerosios naujienos metais Kunigai per pamokslus ir pasikalbėjimus geriau supažindins tikinčiuosius su krikščionybės bei katalikybės kilnumu, jos palaiminga įtaka mūsų tautos gyvenimui. Lietuvos Krikšto jubiliejaus komisija rūpinsis parengti ir per Kuriją bei Dekanus paskleisti tokiems Pamokslams medžiagos.
1985, 1986, 1987 m. Gavėnia tebus išgyvenama kaip atgailos laikas už visų mūsų neištikimumą Krikšto malonei.
Sekmadieniais ir kitomis tinkamomis progomis rekomenduojama Mišių pabaigoje (prieš Palaiminimą) skaityti kurią nors iš čia pridedamų Gerosios naujienos metų maldų.
* * *
Viešpatie Dieve, tautų Kūrėjau, visos žmonijos Tėve!
Nuoširdžiai dėkojame Tavo tėviškai meilei, kuri prieš šešis šimtmečius per mūsų garbingųjų protėvių Krikštą pakvietė ir mūsų tautą į Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus Bažnyčią, — šventąją laisvės, Taikos ir Meilės Karalystę!
Meldžiame, Viešpatie, — padėk mūsų tautai įvertinti didžiąją dovaną, visada būti ištikimiems krikščionio pašaukimui, kilnumo pavyzdžiu ir tiesos žodžiu skleisti savo aplinkoje Gerąją Kristaus naujieną.
Viešpatie Dieve, Krikšto malone darantis mus savo vaikais, apgaubki savo malone ir mūsų jaunąją kartą, kuriai skirta stoti į pirmąsias eiles septintajame Krikščioniškosios Lietuvos šimtmetyje, dvidešimt pirmajame pasaulio krikščionijos amžiuje. To prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. — Amen.
