Kristus, kalbėdamas apie Bažnyčią ir jos vaikus ištinkančius persekiojimus, yra pasakąs šiuos žodžius: "Atsiras netikrų mesijų ir pranašų. Jie darys stebuklingų ženklų, bandydami suvedžioti, jei tai būtų įmanoma net išrinktuosius. Todėl būkite apdairūs. Aš jus iš anksto dėl to visko įspėjau" (Mk 13,22-23).
Sunkiais Bažnyčios istorijos momentais verta šiuos Jėzaus žodžius dažnai apmąstyti kasdieninių gyvenimo įvykių fone. Pabandykime šiuos žodžius prisimindami, panagrinėti vieną kitą mūsų gyvenimo momento įvykį, ypač tuos, kurie daugiau įneša nerimo tikinčio lietuvio širdin.
Sakoma, kad bedieviška valdžia turi savo žinioje specialių skyrių sąmoningai dezinformacijai, gandams skleisti. Tuo didesnis Bažnyčios priešams džiaugsmas, kuo stambesnė, reikšmingesnė žuvelė užkliūva ant jų dezinformacijos kabliuko.
Tikinčioji Lietuva pergyvena dėl suimtų kunigų, dėl pakartotino suėmimo vos kelias dienas laisvėje pabuvusio kun. Jono-Kąstyčio Matulionio.
RRT įgaliotinis Petras Anilionis mėgino įtikinti Lietuvos kunigus ir vyskupus, kad dėl kun. J. K. Matulionio suėmimo yra kalti kunigai ekstremistai, pakurstą kun. J. K. Matulionį, o taip pat ir jis pats, pasakęs per daug smarkius pamokslus. Tai netiesa! Si dezinformacija plačiai skleidžiama Lietuvoje. Iš tiesų, kun. J. K. Matulionis nei Vilniuje, nei Kybartuose pamokslų nesakė. Paskaitė grynai religinį savo eilėraštį o jį sveikinusiems žmonėms tepasakė keletą sakinių. Kybartuose trumpai pasakė: "Jei žmonės mylėtų Dievą, tai lageriai būtų tušti." Baisu, kai kartą teko išgirsti žmogų, prakeikiantį savo Tėvynę: "Ta prakeikta Tarybų Sąjunga!" Šį iš konteksto išimtą sakinį P. Anilionis panaudojo pateisinimui nežmoniško elgesio su invalidu kun. K. Matulioniu. Pati valdžios laikysena išduoda, kad tiesa ne įgaliotinio pusėje, nes jokio naujo teismo suimtam kunigui nebuvo. Kun. J. K. Matulionis be papildomo teismo išsiųstas atlikti bausmę, nuo kurios buvo amnestuotas. Tik šį kartą išsiųstas toliau, į patį Sibirą — Užbaikalėje, į Čitos sritį.
Ne naujiena, kad bedievių kolaborantai uoliausius kunigus, bedievių vadinamus ekstremistais, mėgina apkaltinti Bažnyčios vienybės ardymu, nesilaikymu bažnytinės drausmės, net ėjimu prieš vyskupus, ypač kai jie mėgina aukštesniuose bažnytiniuose postuose esančių dvasininkų dėmesį atkreipti į bedieviškos dezinformacijos klastą. Tačiau ar ne keista, kai dėl tos tariamos Bažnyčios "vienybės" ima sielotis atvirai prieš tikėjimą kovojąs ateizmo propagandistas B. Deksnys (Ateizmas, religija ir ideologinė kova, Vilnius, 1985, p. 103-105)? Ne Bažnyčios naudai tas rūpestis. Kokios vienybės Bažnyčioje nori ateistai? Bažnyčios nelaimei ateistams pasisekė kai ką paveikti grasinimais ir pažadais, kad su jais bendradarbiautų. Kiti, uolesni, matydami persekiojamą Bažnyčią ir niekinamą Dievą, bando gelbėti padėtį, paveikti kitus, kad nepasiduotų bedievių reikalavimams. Jie ir yra didžiausi ir "vienybės" ardytojai. Ir tada šaukia valdiški bedieviai: "Nėra vienybės!" Suprasdami tą "vienybę" nekaip vienybę su Kristumi, su šv. Tėvu, bet tik su tais, kurie yra supasavę ir paklusę saugumo diktatui.
Valdiški bedieviai nuolat įtikinėja pasaulį ir mūsų liaudį, kad jie nesikiša į Bažnyčios kanoninę veiklą. Kai kurioje nors vyskupijoje netekusioje ordinaro, renkamas valdytojas, įtikinėjama, kad rinkimai laisvi, kanoniški, kad iš civilinės valdžios pusės nebuvo kišamasi į jų eigą ir rezultatus. Bet štai, š.m. "Švyturio" žurnale (Nr. 12, p. 10) ateistas V. L. Balkevičius, puldamas kun. Joną Danylą, nesigėdindamas teigia, kad bedieviška valstybė ne tik turi teisę, bet ir privalo kištis į vyskupijų valdytojų rinkimus. Esą ir nepriklausomoje Lietuvoje konkordatas leidęs. Deja, V. Balkevičius suklydo, — konkordatas reikalavo, kad Vatikanas, skirdamas rezidencinį vyskupą, atsiklaustų civilinę valdžią, ar prieš skiriamąjį neturi politinio pobūdžio priekaištų. Nei apaštalinių administratorių, nei vyskupų augziliarų, tuo labiau vyskupijų valdytojų kandidatūrų su civiline valdžia derinti nereikėjo. Savo melagingais demagogiškais išvedžiojimais šis ateistas aiškiai įrodo, ko vertas teiginys, kad Lietuvoje bedieviška civilinė valdžia nesikiša į Bažnyčios kanoninę veiklą.
Civilinės valdžios pareigūnai terorizuoja neoficialiai veikiančių vienuolynų seseris, įtikinėdami: "Galite būti vienuolėmis. Melskitės kiek norite, tik mums praneškite, ką jūsų vyresniosios įsakinėja jums daryti, kokie kunigai pas jus lankosi, ką jie kalba. Tada nenusikalsite nei Bažnyčios, nei valstybės įstatymams". Tačiau toks bendradarbiavimas su bedieviais, kovojančiais prieš Bažnyčią, yra nusikaltimas Bažnyčios kanonams, reikalaujantiems, kad vienuolijos reikalai nebūtų išnešti už kongregacijos ribų.
Skaudu, kad bedieviškai dezinformacijai skleisti panaudojami kai kurie kunigai ir net sakyklos. Šiais metais Vilniaus kunigams vestų rekolekcijų vadovas įrodinėjo, kad Vatikanas pasmerkė "išsilaisvinimo teologiją", pasmerkė ir Bažnyčios bei tikinčiųjų teisių gynimą, t.y. tą veiklą, kuria užsiėmė mūsų kunigai-kaliniai — A. Svarinskas ir S. Tamkevičius. Esame dėkingi Vatikano radijui, kad prasklaidė bedieviškos dezinformacijos debesį, perduodamas prel. Vyt. Kazlausko paskaitos fragmentus šia tema. Iš laidos paaiškėjo, kad pasmerkta ne kova ir veikla už teises ir laisves, bet pataikavimas bedieviškai marksistinei doktrinai.
Nerimą kelia kai kurių "gudriųjų", su bedieviška valdžia sugyvenančių kunigų pamokymai tikintiesiems (net iš sakyklos), kaip gudriai galima atsakyti į bedieviškų anketų klausimą — "Ar tiki Dievą?" Esą galima atsakyti: "Netikiu prietarais", nors šiais laikais Lietuvoje visi žino, kad terminas "prietarai" bedievių pirmoje eilėje taikomas religijai charakterizuoti. Šiems gudruočiams reikėtų priminti, kaip mokė mūsų liaudį vysk. Motiejus Valančius sunkiais carinės priespaudos laikais: "Turite būti pasiruošę kentėti kančias, kaip senovės katalikai. Nors viršininkai už tvirtybę katalikų tikėjime atimtų gyvenimą, sodintų į kalėjimus, plaktų ar kapotų. Visa tai turite iškentėti, nes verta to yra dangaus karalystė. Jūsų vėlės yra vertos to, idant dėl jų išganymo truputį pakentėtumėte, todėl, mano vaikai, nesigailėkite nei savo namų, nei turtų, nei gyvybės. Tikėkitės, vaikai mano, turėkitės savo tikėjimo, nors jus ir visus užmuštų..."
Kaip skaudu girdėti, kai, norint išvengti daug mažesnių kentėjimų, nei vysk. M. Valančius mini, raginama "gudriai" išduoti savąjį tikėjimą. Tikintysis neturėtų ir tokioje situacijoje pasimesti. Bažnyčia nesugriuvo, nors vienas iš paties Jėzaus pasirinktų apaštalų ir nuėjo išdavystės keliu. Liūdna, kai mūsų tikintieji, neturintys rimtos religinės spaudos kun. Broniaus Bulikos imami maitinti Bažnyčios pasmerkto "Olandų katekizmo" pirmosios laidos vertimu. Gera bent tai, kad kunigija ir tikintieji rimtai sureagavo.
Nenustebino Lietuvos tikinčiųjų kun. Roko Puzono atviras laiškas atsisakant bendradarbiavimo su saugumu. Ne tokie naivuoliai mūsų žmonės, kad nežinotų, kokiais metodais dirba saugumas. Stebina tik kai kurių kunigų ir tikinčiųjų laikysena šio teisingo gesto atžvilgiu. Ypatingai kai šio pasirinkto būdo teisingumą liudija jam priešingas atvejis, kai vienas gražiai pragarsėjęs kunigas, panašiai saugumo supančiotas, tyliai nutraukęs su jais ryšius, tačiau neišdrįsęs viešai to paskelbti, vėliau saugumo buvo palaužtas ir priėjo iki to, kad beieškodamas išeities metė kunigystę.
Keista, kad ne tik Lietuvoje, bet ir Vatikanui skleidžiami gandai, jog su kun. R. Puzonu bus taip, kaip su anuo metusiu kunigystę. Kam smerkti ir pranašauti iš anksto? Ateitis parodys. Niekas negarantuotas nuo puolimų. "Kas stovi, težiūri, kad nekristų", o už kun. R. Puzoną, išdrįsusį viešai išeiti prieš galingą jėgą, nebijojusį apkaltinti save reikėtų pasimelsti, kad jam tiktų arkivysk. J. Matulaičio žodžiai, kuriuos jisai užrašė savo primicijų paveikslėliuose" Man nebaisūs neteisingi užpuldinėjimai. Tik baisu, kad mūsų širdyse neimtų mažėti Dievo Bažnyčios ir idealų meilė".
Nerimą kelia ir tas faktas, kad sovietinė valdžia tik Lietuvos delegacijai leido dalyvauti Nairobio tarptautiniame kongrese, kai ten nebuvo nei vienos delegacijos iš komunistinių kraštų — nei Lenkijos, nei Vengrijos, nei kitų, net iš Latvijos. Jei jau valdiški bedieviai duoda kokią nors privilegiją, tai tik jau ne gero linkėdami Bažnyčiai, bet regzdami kokią nors naują klastą. Sąmoningi katalikai su nerimu svarsto, kas slepiasi po šitu "gerumu". Tuo labiau, kad Maskvos patriarchijos žurnale (1985, Nr. 7, p. 2) randame panašiai skambančią žinutę, kad Maskvos patriarcho Pime-no 75 metinių ir jo apdovanojimo Darbo Raudonosios vėliavos ordinu minėjime Maskvoje nedalyvavo Latvijos katalikų Bažnyčios delegacija, kai tuo tarpu iš Lietuvos "aišku ne be įgaliotinio spaudimo", dalyvavo net arkivyskupo vadovaujama delegacija. Ar už visas šias "geradarybes" bedieviška valdžia nepamėgins pareikalauti pereiti Maskvos patriarcho globon, kaip savo laiku buvo mėginama pasiūlyti Čekoslovakijos katalikams? Nepasitikėkime kovojančių prieš Bažnyčią gerumu, nuoširdumu!
Kad nepasisektų netikriems pranašams suklaidinti šiandien žemėje gyvenančių mūsų tautos vaikų, reikia aukos dvasios, meilės ir maldos.
Norisi baigti Maironio žodžiais:
"Pasimelskime karštai, kad mus saugotų Dievas
nuo nelaimių, nuo audrų, šalnų (...)
Kad vienybei gyventų šeimynos vaikai,
Nesipeštų lyg sau svetimi.
O paskui tekini su palaima maldos,
Pasiskirstę kiekvienas sau dalį.
Eisme dirbti ir vargt dėl bendrosios naudos,
Kas kaip moka, numano ir gali."
