a) Vlado Lapienio gynimasis ir paskutinis žodis, pasakytas LTSR Aukščiausiame teisme 1985 m. kovo 28 d.
"Sąžinės laisvę garantuoja TSRS Konstitucijos 52 str., o tarybiniai įstatymai aiškina, kad sąžinės laisvė plačiąja prasme — tai galimybė kiekvienam žmogui elgtis pagal įsitikinimus, pagal sąžinę" (J. Aničas, J. Rimutis, "Tarybiniai įstatymai apie religinius kultus ir sąžinės laisvę", 1970, p. 3). Analogiškai aiškina ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 str.: "Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų laisvę ir teisę laisvai juos reikšti; šita teisė apima laisvę be jokių kliūčių laikytis savo įsitikinimų ir laisvai ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas, bet kuriomis priemonėmis, nepriklausomai nuo valstybės sienų."
TSRS Konstitucijos 49 str. — "persekioti už kritiką draudžiama", o 57 str. skelbia, kad "gerbti piliečių nuosavybę, saugoti jų teises — visų valstybinių organizacijų ir pareigūnų pareiga." Juk Konstitucija turi aukščiausią galią, todėl jokie įstatymai negali jai prieštarauti.
Savo darbe aš vadovavausi prigimtine teise, šalies Konstitucija, ypač jos 34, 39, 52, 50 str. ir kitais tarybiniais straipsniais. Visuotine žmogaus teisių deklaracija, o ypač jos 2, 19, 28 ir 30 str., tarptautiniais paktais dėl pilietinių teisių ir kitais dokumentais dėl žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių.
Kai kurių valdžios pareigūnų, negerbiančių savo šalies piliečių asmenybės, orumo ir nesaugojančių jų teisių, aiškinimas, kad jie tai daro įstatymo vardu, yra panašūs į aiškinimą, kai Stalino asmenybės kulto laikais tūkstančiai nekaltų žmonių buvo sodinami už grotų bei spygliuotų vielų ar siunčiami į tremtį. Ir tik Stalinui mirus, pripažino, kad dauguma jų buvo nekaltai nuteisti ir buvo reabilituoti. Tuos darbus, vadinamus "įstatymo vardu", XX amžius ryžtingai pasmerkė, pavadindamas šiurkščiais socialistinio teisėtumo pažeidimais. "CK Prezidiume buvo žmonių, kurie patys kalti dėl piktnaudžiavimo valdžia, dėl masinių represijų... Žuvo tūkstančiai niekuo nekaltų žmonių, valstybinių ir karinių veikėjų" (TSKP XX suvaž. medžiaga, Vilnius, 1962 m., p. 220).
1985 m. 11.28 kaltinamoje išvadoje rašoma: "Siekdamas nusilpninti tarybų valdžią jis (V. Lapienis) gamino, platino ir laikė platinimo tikslu šmeižiančią tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančią literatūrą."
Nuo 1981 m. iki 1985 m. rašė, daugino, platinimo tikslu šmeižikiško antitarybinio turinio kūrinį "Tarybinio kalinio memuarai".
1983 m. pabaigoje 314 lapų kūrinį "Tarybinio kalinio memuarai" pradėjo spausdinu mašinėle.
1983.II.13 buvo sulaikytas Vilniaus mieste, besinešant aukščiau minėto rašinio rankraštį 314 lapų.
Nuo 1984 m. vasario iki 1985 m. rašė savo "memuarų" naujai papildytą variantą ir spausdino rašomąja mašinėle 144 lapuose ne mažiau 2 egz.
1985 m. sausio 4 d. suėmimo metu Kauno mieste, gyventojos Onos Dranginytės bute (TSRS 50-čio prosp. 16-92) jis buvo aptiktas toliau berašąs "memuarus".
Šiame kūrinyje V. Lapienis šmeižia tarybinę santvarką, jos organus, niekina tarybinio teisingumo sistemą, iškreiptai traktuoja tarybinės demokratijos principus, rašo apie tariamą religijos persekiojimą Tarybų Sąjungoje, liaupsina tarybinius nusikaltėlius (kun. A. Svarinską, S. Tamkevičių), ragina sekti jų pavyzdžiais.
1984.II.13 platinimo tikslu nešėsi "LKB Kroniką" Nr. 57, 58, 59, 60, "Lietuvos ateitį" Nr. 6, turėjo rašytus rankraščius "Gulago dantračiai triuškina AT", "Belgrado konferencijos mašinraščius, Lietuvių tautos dorovinės kultūros problemos", "Kunigas D. Dudko dėl jo padaryto pareiškimo..."
Dėl šių kaltinamoje išvadoje padarytų kaltinimų reikia pasakyti štai ką: "Tarybinio kalinio memuarai" — tai mano paties išgyvenimai kalinimo laikotarpiu (1976-1981 m.), kuriais jokiu būdu nesiekiama silpninti tarybų valdžią, neturint antitarybinio tikslo, nenorint tamsinti mūsų gyvenimo, atvirkščiai, — pažangą, nes memuarai — informacija valstybinėms ir partinėms institucijoms, kurių pareiga šalinti trūkumus tarp jų ir nurodytus memuaruose.
Nors pagrindiniai mano kaltintojai parengtinio tardymo metu, saugumo vyr. tardytojas Vyt. Pilelis ir kai kurie kiti saugumiečiai, mano memuarus vadina šmeižikiškais, antitarybiniais, tačiau tai nė kiek nesumenkina jų, kaip informacijos šaltinio, vertės. Visa bėda, kad ši informacija nėra džiuginanti, kelia skaudžius gyvenimo faktus. Tačiau šios informacijos tikslas — padėti įveikti mūsų visuomenėje tarpstantį blogį, todėl memuarai negali būti prieš mane naudojami kaip įkaltis.
"Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių srityje dalyvaujančios valstybės veiks pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Jos taip pat vykdys savo pareigas kaip jos nustatytos tarptautinėse deklaracijose ir susitarimuose šioje srityje bei tarptautiniuose paktuose dėl žmogaus teisių", — skelbia Helsinkyje 1975 m. pasirašytas baigiamasis Aktas. Jeigu valstybės veiks pagal Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurios 19 str. suteikia teisę kiekvienam žmogui laikytis savo įsitikinimų ir laisvai be kliūčių juos reikšti, taip pat suteikia teisę kiekvienam žmogui ieškoti, gauti ir platinti informaciją bei idėjas bet kuriomis priemonėmis, nepriklausomai nuo valstybės sienų. O iš manęs visi paimtieji rašiniai yra informacija, taigi mano veikloje nėra jokio nusikaltimo. Juk Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje nepasakyta, kad suteikiama teisė ieškoti, gauti, platinti tik tarybinę ar antitarybinę informaciją, bet aplamai informaciją. Tai reiškia visai nesvarbu, kaip ją pavadintum. Šios Dekalaracijos 30 str. skelbia: "Niekas šioje Deklaracijoje negali būti aiškinama taip, kad būtų suteikiamos teisės kuriai nors valstybei, žmonių grupėms ar atskiriems asmenims nesiimti tokia veikla ar griebtis tokių veiksmų, kuriais siekiama sunaikinti šioje deklaracijoje išdėstytas teises ar laisves". Šios Deklaracijos 11 str. skelbia: "Niekas negali būti teisiamas už tai, kad nusikalto ką nors veikdamas ar neveikdamas tuo metu, kai ta veikla ar neveikia pagal tos valstybės įstatymus ar pagal tarptautinę teisę nebuvo laikoma nusikaltimu."
Kadangi mano veikla pagal tarptautinę teisę (konkrečiai pagal Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 str.) nebuvo laikoma nusikaltimu, o tarptautiniai susitarimai turi pirmumo teisę prieš tarybinius įstatymus (nes taip skelbia TSRS Aukščiausiosios Tarybos 1978 m. Žinios, Nr. 99, str. 816), todėl kaltintojai, patraukdami mane baudžiamojon atsakomybėn deklaracijos 12-3, 11, 12, 17, 19, 28 ir 38 str. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2, 5, 14, 18 str. ir 1975 m. Helsinkyje vykusios Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje Baigiamojo Akto septintąjį skyrių pažeidžia.
Kartoju, kad aš savo darbe vadovavausi prigimtine teise, šalies Konstitucija, paskelbtais tarybiniais įstatymais, tarptautiniais susitarimais dėl žmogaus teisių, įskaitant minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvę o ne kai kurių pareigūnų išsigalvotais, prasimanytais reikalavimais, kurie patys darydami teisėtumo prasižengimus, klysta ir kitus klaidina. Taikos pagrinduose yra nepažeidžiamų žmogaus teisių gerbimas, juk taika — tai teisingumas, o karas kyla iš tų teisių pažeidimo. O jeigu žmogaus teisės yra pažeidžiamos taikos sąlygomis, tai pasidaro opus ir pažangos aspektu nesuprantamas kovos su žmogumi reiškinys, kurio neįmanoma suderinti su jokia programa, vadinančia save "humaniška". Nebent tik būtų taip galima paaiškinti, kad kovojant su Dievu, negalima būti taikoje su žmogumi. Tiesa gali būti tik paties žmogaus ir šia prasme tik laisvai atskleidžiama, tai visų pirma idėjinę kovą iškreipia bet kokia fizinė ar dvasinė prievarta. Kiekvienas sąžinės išprievartavimas yra brutalus žmogaus išniekinimas, kuriuo pasiekiamas tik išorinei jėgai nusilenkimas, o ne vidinis žmogaus laimėjimas tiesai. Užuot laimėjus žmogų tiesai, tik įžiebiame jame neapykantą sau patiems ir savo primetamai minčiai.
Istorinė patirtis aiškiai rodo, kokia nelemta buvo pagunda naudotis jėga "tiesos tarnybai". Idėjinėj kovoj naudotis jėga — tai ne tiesai tarnauti, o ją išniekinti. Juk valdžios teisė remiasi ne kuo kitu, o gerbimu objektyviųjų ir neliečiamų žmogaus teisių. Toji bendra gerovė, kuriai valstybėje tarnauja valdžia, tik tada yra pilnai realizuojama, kai visi piliečiai gali būti ramūs dal savo teisių. To nesant, prieinama prie visuomenės susiskaldymo, prie neklusnumo valdžiai arba prie situacijos, kada panaudojama priespauda, grasinimai, prievarta, teroras. Tokių įrodymų pakankamai davė mūsų amžiaus diktatūros, totalizmai.
Kaip normaliam žmogaus gyvenimui — tikinčio ar ateisto — reikalingas oras, maistas, vanduo, taip ir visiems piliečiams reikalinga žodžio ir spaudos laisvė.
1984.IV.30 Vilniuje susitikau seniai pažįstamą teisininką, daugelį metų dirbantį atsakingose pareigose teisminės apsaugos organuose. Jam papasakojau, kad saugumiečiai 1983.II.13 atėmė iš manęs kalinimo laikotarpiu parašytus prisiminimus-memuarus (juodraštį) ir už tai sudarė bylą. Tardymo organai pareiškė, kad padariau nusikalamą, numatytą LTSR BK 68 str. 2 d. Jis manęs paklausė: "Gal kuriuos nors valdžios pareigūnus savo memuaruose kritikavai, gal neigiamai juos paminėjai?" Jam atsakiau, kad 1976 m. pabaigoje ir 1977 m. pirmame pusmetyje mane tardė saugumo vyr. tardytojas mjr. Urbonas, saugumo tardymo poskyrio viršininkas mjr. Rimkus, todėl savo memuaruose juos, prokurorą Bakučionį ir kai kuriuos kitus kritikavau. Mano pažįstamas teisininkas pagalvojo ir pasakė: "Urbonas paaukštintas tarnyboje, pakeltas į papulkininkus, paskirtas Saugumo komiteto poskyrio viršininku, todėl už kritiką jis gali tau atsikeršyti. Ir jokie gynėjai, jokie tavo aiškinimai nieko nepadės..."
Jeigu teisingumą nugali piktumas, neapykanta ar net kerštas, tuomet pagrindiniu veikimo motyvu taps noras jei ne sunaikinti mane, tai nors apriboti mano laisvę ar primesti savo įsitikinimus, kurie iš esmės prieštarauja laisvės įgyvendinimui. Tada beliks su indų tautos vadu Gandi, buvusiu aštuonis metus kalėjime, pasakyti: "Prievarta nieko neįtikina, o tik gimdo neapykantą. Jei esu nekaltas, o vis dėl to apkaltintas, tai kalėjimas man nedaro gėdos". Iš tikrųjų, už tiesą laikas praleistas už grotų, spygliuotų vielų, neprarastas, bet gražiausiai pasitarnauja dvasiniam atgimimui. Nors kalėjimas ar lageris izoliuoja krikščionis nuo visuomenės, tačiau uolūs katalikai ir būdami kaliniais apaštalauja ir laimi sielų Kristui.
Prarasta laisvė už tiesą, už savo įsitikinimus, už nenusilenkimą neteisybei, pergyventas vargas, iškentėta kančia bus pats įspūdingiausias pavyzdys kitiems. Sudėta auka iš viso, kas brangiausia žemėje, daugiau paskleidžia malonės kvepėjimo gyvojoje Bažnyčioje ir sielose, negu žydėjimas (gyvenimas, darbai) žmonių akivaizdoje prigimties dovanomis, būnant laisvėje.
Būti nuteistas už tai, kad būdamas kaliniu (1976-1981 m.) parašiau savo prisiminimus-memuarus, kad skaičiau "LKB Kroniką", "Lietuvos ateitį", J. Girniaus parašytą knygą "Žmogus be Dievo" (kurią iš manęs čekistai atėmė ir, kaip ideologiniai žalingą, sunaikino) ir kitas, man ne tik ne gėda, o garbė. Nes tada aš, kaip katalikas, sąžiningai atlikęs savo pareigas, atsistoju šalia Amžinosios Tiesos, kuri mums sako: "Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės, jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia, būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus užmokestis danguje" (Mt. 5,10-12).
Garbė eiti sunkiu Gulago keliu už Bažnyčią, už savo Tautą, už žmogaus teises bei pagrindines laisves ir teisingumą.
Šitos aukos neveltui. Tai būsimosios laisvės grūdas, kritęs į mūsų tėvų ir protėvių krauju apšlakstytą, ašaromis aplaistytą žemę.
Juk geriausia misija — kančia tarp kenčiančiųjų. "Nėra didesnės meilės kaip gyvybę už draugus atiduoti", — sako mums Kristus (Jn. 5,19). Todėl ištikimybę Dievui privalome vertinti labiau negu turtus, laisvę ir net gyvybę.
"Omnia vincit veritas — viską nugali teisybė".
* * *
Nuorašas, Baudžiamoji byla Nr. 8-2
Nuosprendis
Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu
1985 m. kovo 28 d.
Vilnius
Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo teisminė baudžiamoji bylų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančio teismo nario J. Riepšo, liaudies tarėjų A. Grigalavičienės ir A. Gudalevičiaus, sekretoriaujant S. Brusokienei, dalyvaujant prok. J. Murauskui, viešajame teisminiame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje Vladas Lapienis, Antano, gimęs 1906 m. birželio 6 d. Latvijos TSR Daugpilio mieste, TSRS pilietis, lietuvis, gyvenantis Vilniuje, Gelvonų 27-7, pensininkas, teistas 1977 m. liepos 25 d. pagal LTSR BK 68 str. 1 d. laisvės atėmimu trejiems metams su nutrėmimu dvejiems metams, laisvės atėmimo bausmę, atlikęs 1979.X.20, o nutrėmimą 1981 m. birželio mėn., vedęs, turintis aukštąjį išsilavinimą, kaltinamas pagal Lietuvos TSR BK 68 str. 2 d.
Teisminė kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė:
Teisiamasis V. Lapienis nuo 1981 m. iki šių metų sausio mėn., siekdamas susilpninti Tarybų valdžią, gamino, platino ir laikė platinimo tikslu tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižikiškų prasimanymų turinčią literatūrą.
Šiuo laikotarpiu rašė ir daugino platinimo tikslu "Tarybinio kalinio memuarus". Juos spausdino rašomąja mašinėle J. Puodžiuko sodo namelyje, esančiame Vilniaus priemiesčio sode "Riešutas", O. Dranginytės bute Kauno mieste.
Minėtame J. Puodžiuko namelyje ir bute laikė nelegalius leidinius: "LKB Kroniką" 10, 38, 46 numerius, "Einamųjų įvykių kroniką" 36 leidimą, "Socializmas", "Asmenybė ir tautinis sąmoningumas", "Atsiskyrimas ir suartėjimas", "Dabartinės visuome-ninės-ekonominės sistemos ir jų perspektyvos", mašinraščiu Raišos Dort atviras laiškas laikraščiui "Trud" redakcijai, "Atviras laiškas Leonidui Pliuščiui", knyga "Lietuvių archyvas" I (VI t.), brošiūras "Arkivyskupas Mečislovas Reinys", J. Girniaus "Lietuviško charakterio problemos". Davė skaityt Puodžiukui.
Vilniaus mieste nešiojosi ir laikė nelegalius leidinius "LKB Kroniką" 57, 58, 59 ir 60 numerius, "Lietuvos ateitis" 6 numerius, rankraščius "Gulago dantračiai triuškina AT", "Belgrado konferencija", mašinraščius "Lietuvių tautos dorovinės kultūros problemos", "Kunigas D. Dudko dėl jo padaryto pareiškimo". Be to, V. Lapienis namuose laikė rankraščius, prasidedančius žodžiais "Pagal Tarybinę Konstituciją, visi...", "...deja, šiuos teiginius patvirtina...", "Tą knygą saugoju", "Teroru kovotojų nepalauši", "Daumantai — 10", namudinę brošiūrą "Mano gyvenimo kryžkelės". Kauno mieste nešiojosi nelegalius leidinius "LKB Kroniką" 62 ir 63 numerius, "Lietuvos ateitį" 8 numerį, "Aušrą" 42 numerį.
Visuose šiuose kūriniuose šmeižiama tarybinė valstybinė ir visuomeninė santvarka, iškreiptai traktuojami tarybinės demokratijos principai, kritikuojama marksistinė-lenininė ideologija, šmeižiama TSRS politika religijos srityje.
V. Lapienis neprisipažįsta kaltu. Jis pripažįsta faktus, kad rašė: — "Tarybinio kalinio memuarai", kad nešiojosi Vilniuje, Kaune, laikė namuose anksčiau minėtą nelegalią literatūrą. Taip pat galinti jo būti J. Puodžiuko namelyje rasta nelegali literatūra, išskyrus knygą "Lietuvos archvyas" I (VI) tomas, brošiūrą "Arkivyskupas Mečislovas Reinys", "Lietuviškojo charakterio problemos". Šie leidiniai ne jo, niekada nedavęs jų skaityti J. Puodžiukui. Tačiau šią literatūrą laikęs ne platinimui, o informacijai. "Tarybinio kalinio memuarus" norėjęs perduoti atitinkamiems partiniams ir tarybiniams organams, siekdamas prisidėti prie mūsų negerovių šalinimo.
V. Lapienio kaltė įrodytą šiais įrodymais:
1984 m. vasario 13, sulaikant V. Lapienį, kratos metu J. Puodžiuko sodo namelyje, suimant V. Lapienį 1985 m. sausio 4 d. O. Dranginytės bute Kaune buvo rasti ir išimti "Tarybinio kalinio memuarai", rankraščiai, rašomosios mašinėlės, popierius. Rašysenos ekspertizė nustatė, kad rankraščius rašęs V. Lapienis. Techninė dokumentų ekspertizė nustatė, kad memuarų mašinraščiai spausdinti J. Puodžiuko sodo namelyje ir O. Dranginytės bute rastomis mašinėlėmis. Kaip minėta, pats V. Lapienis prisipažino rašęs ir dauginęs "Tarybinio kalinio memuarus". Tas, kad šie memuarai buvo rašomi platinimo tikslu, rodo jų turinys, kur jis kreipiasi į būsimus skaitytojus: "Atleiskit, kad ne viską pamačiau, ne viską prisiminiau..." ir pan. Platinimo tikslą rodo ir jų dauginimas keliuose egzemplioriuose. V. Lapienio aiškinimas, kad šiuos memuarus galvojęs siųsti tarybiniams ir partiniams organams, nepagrįstas. Ne tokio tikslo buvimą rodo šio kūrinio turinys. "LKB Kronika", "Lietuvos ateitis" ir kiti anksčiau paminėti nelegalūs leidiniai buvo surasti sulaikymo V. Lapienio metu Vilniuje ir Kaune, kratų metu J. Puodžiuko sodo namelyje, jo bute, O. Dranginytės bute. Rašysenos ekspertizė nustatė, kad rankraščius "Gulago dantračiai triuškina AT", "Belgrado konferencijai", 1984 m. vasario 13 d. kratos metu V. Lapienio bute rastus rankraščius rašė V. Lapienis.
Nelegalios literatūros didelis kiekis, jos apimtis, atskirų kūrinių buvimas keliuose egzemplioriuose, šių leidinių perrašinėjimas rodo, kad V. Lapienis visus šiuos kūrinius laikė platinimo tikslu.
Taip pat įrodyta, kad V. Lapienis laikė "Lietuvos archyvą", "Arkivyskupas Mečislovas Reinys", "Lietuviškojo charakterio problema". Šie kūriniai kratos metu rasti J. Puodžiuko bute. J. Puodžiukas nuosekliai parodė, kad šiuos leidinius į jo sodo namelį atvežė V. Lapienis, pasakė: "Jei turėsi laiko, galėsi paskaityti". Jis šias knygas parsinešė į namus, perskaitė "Lietuviškojo charakterio problemos". Jo parodymuose esantys ne vienodi parodymai dėl leidimo skaityti datos, paaiškinami jo senyvu amžiumi ir ilgo laiko nuo to praėjimu. "Lietuviško charakterio problemą" duodamas skaityti J. Puodžiukui, teisiamasis šį kūrinį platino. Kitus du kūrinius taip pat laikė platinimo tikslu, nes juos leido skaityti J. Puodžiukui.
Nustatyta, kad visuose kūriniuose yra tarybinę valstybinę ir visuomeninę tvarką žeminančių šmeižikiškų prasimanymų. Antai "Tarybinio kalinio memuarai" rašoma, kad "...tarybiniams piliečiams neleidžiama pasinaudoti (jiems suteiktomis) teisėmis... tos teisės tik popieriuje, bet ne gyvenime." "Mano gyvenimo kryžkelėse" rašoma, kad... Tenesvajoja partija, kad komunistinė ideologija, kuri atnešė mūsų šaliai tiek daug nelaimių, išstums iš gyvenimo Katalikų Bažnyčią..." Panašių teiginių yra ir kituose kūriniuose.
Siekimą tokiais veiksmais susilpninti tarybų valdžią rodo V. Lapienio gaminimas, laikymas ir platinimas tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižtiškų prasimanymų turinčią literatūrą ilgą laiką, keletą metų, didelis jos kiekis, pagaliau pats šių kūrinių turinys. Taigi V. Lapienis gamindamas, platindamas ir laikydamas platinimo tikslu tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančių šmeižtiškų prasimanymų turinčius kūrinius, tuo siekdamas susilpninti tarybų valdžią, padarė Lietuvos TSR BK 68 str. numatytą nusikaltimą. Kadangi jis turi teistumą už itin pavojingą valstybinį nusikaltimą, tai jo nusikalstama veikla teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos TSR BK 68 str. 2 dalį. Kolegija, skirdama V. Lapieniui bausme., atsižvelgia į tai, kad pirmiau buvo teistas už tokį pat nusikaltimą, atlikęs bausmę išvadų nepadarė ir toliau tęsia tą pačią nusikalstamą veiklą. Tačiau taip pat atsižvelgiama į jo senyvą amžių, sveikatos būklę (serga arterioskleroze). Laisvės atėmimo bausmė atliktina griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Be to, paskirtina papildomoji bausmė nutrėmimas, nes padarytas sunkus itin pavojingas valstybinis nusikaltimas.
Teisinė kolegija, vadovaudamasi Lietuvos TSR BPK 331-333 str. nusprendė:
Lapienį Vladą, Antano, pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos TSR BK 68 str. 2 d. nubausti laisvės atėmimu 4-riems metams. Paskiru V. Lapieniui papildomą bausmę — nutrėmimą 2-jiems metams.
Laisvės atėmimo bausmė V. Lapieniui atlikti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo 1985 sausio 4 d., tačiau į bausmės atlikimo laiką įskaityti buvimą suėmime nuo 1984 m. vasario 13 d. iki vasario 28 d.
Daiktinį įrodymą — rašomąją mašinėlę "Unis" konfiskuoti, kitus daiktinius įrodymus saugoti su byla.
Nuosprendis galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas.
Pirmininkaujantis (par.) J. Riepšas
Liaudies tarėjai (par.) A. Grigalavičienė ir A. Gudelevičius. Nuorašas tikras: teismo narys J. Riepšas.
