Paringys (Ignalinos raj.). 1977 m. gruodžio 27 d. Papilio šventoriuje, Biržų rajone, iškilo naujas kapas. Jis priglaudė a.|a. kun. Antano Mačiulio žemiškuosius palaikus, šiam Kristaus vynuogyno kilniam darbininkui atiduoti paskutinę pagarbą ir pasimelsti už jo sielą susirinko ne tik gausi tikinčiųjų minia, bet dalyvavo J. E. vysk. J. Steponavičius ir R. Krikščiūnas kartu su kitais 82 kunigais. A.a. kun. Antanas Mačiulis kunigystės siekė, kovodamas su dideliais sunkumais, kurie buvo daromi valdžios pareigūnų. Velionis buvo gimęs 1941 m., dirbo Švenčionyse, Aušros Vartuose ir Paringio parapijoje klebonu, iš kur jį pasišaukė Viešpats po 5 kunigystės metų (įšventintas 1972 m.). Prieš mirtį, būdamas sąmoningas ir suprasdamas vėžio ligos rezultatus, jis pasakojo:
„1959 m. baigiau Papilio vidurinę mokyklą ir norėjau įstoti į Tarpdiecezinę Kunigų Seminariją Kaune. Tačiau tais metais stoti negalėjau, nes reikėjo laukti, kol išsispręs į kariuomenę ėmimo klausimas. Pradėjau dirbti sandėlininku Papilio MTS, o vėliau—melioracijoje dešimtininku.
1960 m. vasarą, įteikęs Seminarijos vadovybei reikalingus dokumentus ir išlaikęs įstojamuosius egzaminus bei toliau dirbdamas melioracijoje, laukiau pranešimo apie priėmimą į Seminariją. Kartą į darbovietę atvažiavo milicininkas ir liepė vykti į Pandėlio rajono milicijos skyrių. Ten manęs laukė du asmenys, kurių aš nepažinau. Jie lyg mostelėdami parodė atverstas knygutes, bet jų pavardžių nesuspėjau perskaityti. Supratau, kad tai saugumiečiai. Man liepė sėstis prie stalo. Vienas iš jų atsisėdo priešais, o kitas visą laiką vaikščiojo mano užnugaryje. Sėdintysis švelniai kalbino ir kažką užsirašinėjo, o antrasis mažiau tekalbėjo, tačiau pikčiau. Mane klausinėjo apie praeitį, apie tai, kaip aš dažnai užeidavau pas kleboną, ar iš jo neparsinešdavau knygų ir t. t.
Jie buvo labai nepatenkinti mano neigiamu atsakymu. Teiravosi apie mano darbą sandėlyje, kodėl aš iš ten išėjau, ar nebuvę trūkumų. Pagaliau pasakė, kad girdėję apie mano stojimą į Seminariją. Prisipažinau, kad noriu įstoti. Sėdintysis kalbėjo: „Gerai. Kunigų reikia. Bet vienas sėdi mažoje parapijoje, kitas—didelėje; vienas tarp balų, o kitas gražioje vietoje; vienas važinėja motociklu, kitas—mašina. Gerai. Mes tau padėsime, o tu mums." Tariausi nieko nesuprantąs. Vėl aiškino pranešinėjimų temą ir kad man reiktų daryti panašiai. Aš atsakiau: „Ne! Išdaviku tai jau nebūsiu!". Tuomet užsidegė „gerasis" ir sušuko: „Kol aš būsiu tose pareigose, tu į Seminariją nepateksi!" O „piktasis" trenkė kumščiu į stalą. Po to reikalavo, kad rašyčiau jų padiktuotą tekstą: „Aš, Mačiulis Antanas, s. Vlado, apie (čia data, kurios tiksliai neprisimenu) įvykusį pokalbį niekam nekalbėsiu". Buvau girdėjęs, kad maždaug taip rašyti galima. Bet kai tą sakinį parašiau, liepė rašyti iš naujos eilutės ir diktavo toliau: „Ir Seminarijoje būdamas, ir ją baigęs . . ." Tai išgirdęs atsiliepiau: „Jūs ką tik man sakėte, kad aš Seminarijoje nebūsiu o dabar liepiate rašyti: „Ir Seminarijoje būdamas ir ją baigęs". Kaip čia dabar išeina?" Aš sulamdžiau pradėtą rašyti popierių ir įmečiau į šiukšlių dėžę. „Gerasis" supykęs išėmė jį iš šiukšlių dėžės, išlygino ir vertė rašyti naują. Aš parašiau tik pirmą sakinį, tai yra, kad niekam nekalbėsiu ir po juo, nepalikdamas jokio tarpo, kad ko nors neįterptų, pasirašiau. Tada mane paleido.
Į Seminariją tais metais manęs nepriėmė. Neleido įstoti ir sekančiais metais, nors buvau palikęs dokumentus ir vėl vykau į Kauną. Negana to, dar 1961 m. mane aprašė rajoniniame laikraštyje. Tebedirbau melioracijoje. Po kurio laiko galvojau stoti į Rygos Kunigų seminariją, bet manęs Latvijoje neregistravo. 1967 metų vasarą vėl manęs ieškojo saugumiečiai namuose ir darbovietėje, bet, manolaimei,šį kartąnerado.IšSeminarijos gavau pranešimą, jog esu priimtas ir rugsėjo mėn. 1 d. galiu atvykti į Kauną mokytis.
Taip aštuonerius metus (1959-1967) neturėjau teisės į pasirinktą mokslą". 1977 m. rugpiūčio 10 d.
***
Anykščiai
Religijų Reikalų Tarybos Įgaliotiniui K. Tumėnui
Nuorašai:
Sveikatos Apsaugos Ministerijai
Panevėžio Vyskupijos Kurijai
Kun. Petro Budriūno,
Pareiškimas
1974 m. pradžioje per Panevėžio Vyskupijos kuriją buvo kreiptasi į Jus dėl trukdymų Anykščių ligoninėje aprūpinti Sakramentais sunkiai sergančius tikinčiuosius, o kovo mėn. 2 d. į Sveikatos apsaugos ministeriją, iš kurios ministro pirmasis pavaduotojas M. Zaikauskas 1974 m. balandžio mėn. 12 d. raštu atsakė, kad persiunčiąs mano pareiškimą Anykščių rajono vykdomojo komiteto darbuotojams vietoje spręsti keliamus klausimus.
Jūsų pastangos padėties nepakeitė. Ir toliau tikintiesiems ligoniams neleidžiama pasinaudoti įstatymų suteiktomis teisėmis, o dvasiškiams trukdoma atlikti pareigas.
Visa eilė žmonių, kurie patys, ar mūsų nurodymu, prašė vyr. gydytojo B. Šinkūno leidimo, tačiau jo niekada negavo. Pateiksiu keletą faktų:
1974 m. lapkričio mėn. 27 d. Marytė Sraurylaitė ir 30 d. jos sesuo stengėsi išgauti sutikimą atvesti kunigą pas jų motiną (gyv. Anykščių raj., Kirkiliškių km.), nes ji to pageidavo,bet vyr. gydytojas neleido. Po to dar aš kreipiausi telefonu, bet veltui, nes vyr. gyd. Šinkūnas, išgirdęs mano prašymą, padėjo telefono ragelį.
1975 m. spalio 3 d. Julijai Senvaitienei (gyv. Anykščių raj., Navasadų km.), besikreipiančiai į vyr. gydytoją dėl savo vyro, buvo atsakyta: „Jeigu nori kunigo, —vežkis namo—ką norėsi, tą darysi".
Poviliui Strazdui (gyv. Anykščių raj., Gilių km.) 1976 m. kovo 5 d. ne tik leidimo nedavė, bet jo žmoną Teklę dar įžeidinėjo: „Ateis kažkokia davatka ir prašinės", — tyčiojosi B. Šinkūnas. Panašiai buvo apvilti Broniaus Martinonio tėvas, iš Anykščių rajono, Šlaitų km. 1975 m. rugpjūčio 17 d., Klemensas Pukenis, iš Anykščių raj. Liūdiškių km., 1976 m. sausio 10 d. ir kiti. Reikalui esant, galėčiau pateikti prašiusiųjų ranka parašytus paliudijimus.
1974 m. gruodžio 3 d. šiuo klausimu kalbėjausi su Anykščių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju J. Dailyde.
Visi mūsų žygiai neatnešė vaisių. Vyr. gydytojas B. Šinkūnas taip elgdamasis, t. y. laužydamas įstatymus apie religinius kultus, tampa iniciatoriumi grupinių nusikaltimų. Į juos įtraukia mus, kunigus, ligoninės tarnautojus, ligonius bei jų artimuosius. Įsitikinę, kad negalima teisiškai pasikviesti, kartais mus kviečia slapta. Taip atsitiko ir šių metų balandžio 21 d., kai Gaidelienė, nenorėdama atsitraukti nuo savo merdinčio vyro, per I. Kazlauskienę pakvietė mane. Žinodamas, kad vyr. gydytojas vistiek neleis, kaip pas kitus neleido, tuojau nuėjau pas mano pažįstamą J. Gaidelį (gyv. Anykščių raj., Storių km.), kuris netrukus mirė. Suteikiant religinius patarnavimus, užėjo gydytojas B. Šinkūnas ir pareikalavo nedelsiant išeiti. Po to dėstė: „Kas kvietė? Ar žinai, kad be mano leidimo negalite įeiti?" — „Žinau, bet turiu net raštiškų liudijimų, kad jūs neleidžiate", —atsakiau. Gydytojas ėmė isteriškai šaukti:
—Išeik! Išeik! Pranešiu valdžiai! Atleisiu sesytę iš darbo!
Balandžio 23 d. nuvykau į Anykščių rajono Vykdomąjį komitetą dėl įvykusio incidento ligoninėje. Pirmininkas A. Budavičius gynė ligoninės administracijos užsispyrimą:
—Čia yra tokios tradicijos, ir mes jų nekeisime.
Aš pastebėjau:
—Tamsta nemaišykite sąvokų: įstatymų laužymas ir tradicijos.
Pakartojant prašymą į Jus, įgaliotini, kreipiuosi prašydamas pasirūpinti, kad nebesikartotų tikinčiųjų moralinė diskriminacija—kad vyr. gydytojas, o jam nesant budintis gydytojas pageidaujantiems Sakramentų leistų pasikviesti kunigą ir tuo pašalintų daugiau kaip penkiolika metų besitęsiančią visiems nemalonią padėtį Anykščių ligoninėje.
Anykščių vikaras kun. P. Budriūnas
Anykščiai,
1976 m. balandžio 26 d.
***
Anykščiai
Jo Ekscelencijai Panevėžio Vyskupijos Apaštališkajam Administratoriui Vysk. Dr. Romualdui Krikščiūnui ir Kapitulos nariams
Noriu Jūsų Ekscelenciją ir Kapitulos narius tiksliai informuoti apie šv. Kalėdų antrosiose šv. Mišiose pasakytą mano pamokslą. Čia pateikiu jį ištisai.
Kun. Juozas Janulis,
Anykščių bažnyčios vikaras
Sveiki sulaukę šv. Kalėdų! Džiugu matyti šią tūkstantinę minią, suplaukusią čia iš visų parapijos kampelių, nežiūrint nelabai palankaus oro, šlapio ir slidaus kelio. Smagu matyti linksmus, ramius jūsų veidus, kurie yra širdies atspindys. Visa tai dar kartą paliudija, kad Kristus tikrai yra gimęs, kad Jis gyvas jūsų širdyse.
Sakau, džiugu matyti jus linksmus todėl, kad aš pas jus dirbu jau pusantrų metų, antros šv. Kalėdos, ir per tą. laiką mačiau labai daug jūsų skausmo ir ašarų, kurių negaliu pamiršti net ir šią džiaugsmo dieną. Prisimenu, kai atvykęs vaikščiojau keliuku tarp šventoriaus ir ligoninės teritorijos ir pamačiau prie keliuko esančioje gyvatvorėje pasislėpusią ir manęs belaukiančią seną, nuo ligos suvargusią senutę, iš kurios akių riedėjo ašaros. Priėjus arčiau, ji atsiprašė ir sako: „Aš labai negaliu, bet kai pro ligoninės langą pamačiau, kad kunigėlis čia vaikštai, pagalvojau, gal dar užteks jėgų nueiti ir paprašyti. Kunigėli, kai man bus blogiau, ateik pas mane su Sakramentais". Sakau: „Gerai, bet tamsta turi pirma gauti vyriausiojo gydytojo leidimą kunigui ateiti į ligoninę". — „Jei tik kunigėlis sutinki, tai leidimo aš paprašysiu", —nušvito senutė. Bet leidimo ji taip ir negavo.
Negaliu pamiršti, kai per pamaldas, man sėdint klausykloje, tiesiog prie klausyklos iš priekio pribėgo labai susijaudinusi moteris ir sako: „Kunige, mano vyrui priepuolis, greitoji atvežė į ligoninę, kol dar nenumirė, ateikite suteikti Sakramentus". Jūs įsivaizduojate, koks turėjo būti jos didelis pergyvenimas ir skausmas. Jeigu kunigas kunigą ne visuomet išdrįsta sutrukdyti klausykloje, gi nelaimė neleido jai laukti patogaus momento. Sakau: „Gerai, nueisiu, bet kol jūs negausite iš gydytojo leidimo, manęs į ligoninę niekas neįleis." Moteris išskubėjo, bet leidimo negavo.
Atsimenu, kai, man bevaikščiojant klebonijos taku, prie manęs priėjo verkdamas vyras ir klausia: „Kunigėli, ką daryti, mano žmona ligoninėje jau silpna. Nuėjau pas vyr. gydytoją paprašyti leidimo kunigui atvesti, o jis man sako: „Tu pats nueik pas kunigą ir atlik už ją išpažintį". Ir aš pats nežinojau, ką daryti, nes jau ne kartą yra buvę, kad be leidimo einančiam pas ligonį kun. klebonui beveik prieš pat jį buvo užrakinamos ligoninės durys. Panašių atsitikimų kun. klebonas jums gali papasakoti šimtus. Tad, visa tai matant ir žinant, ar buvo galima tylėti?!
Tikriausiai girdėjote, kad šių metų (1977 m.) lapkričio 20 d. tuo reikalu bažnyčioje buvo pasakytas pamokslas. Kai sakiau tada pamokslą, žinojau, kad už tai būsiu iškviestas pasiaiškinimui į rajono Vykdomąjį komitetą. Taip ir buvo. Maždaug po 10 dienų iškvietė mane, šalia kitų dalykų, pasiaiškinti, kodėl aš šmeižiąs gydytojus. Tik pateikus konkrečius faktus, mane iškvietusieji kiek aprimo. Tada buvo paliesti tie kiti dalykai—tai jaunimo procesija, susiorganizavusi per šv. Onos atlaidus, mūsų vyskupijos Ganytojui vizituojant Anykščių parapiją. Kai pasakiau, kad jau nuo rugsėjo 1 d. procesijoje dalyvavusieji aukštesniųjų klasių mokiniai, ypač berniukai ir jų tėvai, buvo mokytojų terorizuojami. Jiems buvo grasinama: jeigu jaunuoliai eis į bažnyčią, jiems specialiai bus parašytos blogos charakteristikos; jie niekur neįstos į aukštąją mokyklą ir t. t., Rajono pirmininko pavaduotojas Dailydė kiek nustebo, bent jau atrodė, kad tokiems mokytojų veiksmams nepritaria. Tačiau deputatė Barkauskienė (taip man ją pristatė pavaduotojas, tikros jos pareigos—Anykščių rajono KP sekretorė ideologiniam darbui) nė kiek nenustebo, bet tiesiai ir išdidžiai man užtvirtino: „Ir bus parašytos blogos charakteristikos, ir neįstos į aukštąją mokyklą".
Tada man atsivėrė akys: štai kur to viso teroro šaknys, štai kodėl tiek daug liejasi nekaltų, nelaimių ištiktų žmonių ašarų, —tai ideologinio darbo vaisius . . . Turėjau dar ir daugiau ką pasakyti, bet ar buvo prasmė? Ar buvo prasmė sakyti, kad tik todėl, jog dalyvavo procesijoje J. Biliūno mokyklos Xa klasės mokinę Ritą Žalaitę mokyklos direktorius ir pavaduotojai išsikvietė į kabinetą ir kaip įmanydami terorizavo: kodėl ji ne komjaunuolė, kodėl dalyvauja bažnytinėje procesijoje ir t. t. Pirmoji neišlaikė pavaduotoja Skairienė: „Aš negaliu net pažiūrėti į tave, kad tu tikinti . . ." Pavd. Pavilanskienė tūžo dar labiau: „Kaip tu, būdama tikinti, gali dar liesti mokyklos suolą, tegul tau tą suolą nuperka kunigai. Jei esi tikinti, niekur neįstosi į aukštąją mokyklą". Direktorius tęsė toliau: „Kam dar eini į mokyklą, vis tiek jos nebaigsi ir į aukštąją mokyklą neįstosi". Mergaitė, nors ir labai gerai mokosi, atsakė, kad į aukštąją mokyklą nesitiki įstoti, —stos į technikumą. „Nei į aukštąją mokyklą, nei į technikumą neįstosi", —šaukė direktorius. „Tada dirbsiu paprasta darbininke, o į bažnyčią vis tiek eisiu", —nenusileido mokinė. Nieko nelaimėję mokytojai liepė mergaitei išeiti, o Pavilanskienė dar pagrasė: „Žinok, dar ne kartą būsi iškviesta".
Jeigu direktorius ir pavaduotojai taip elgiasi su mokiniais, tad nenuostabu, kad mokykloje tikintiems moksleiviams ne tik kalbėti, bet ir tylėti apie tikėjimą draudžiama. Tuo skundėsi ir žemesniųjų klasių mokinių tėvai, bet kaip pavyzdį paimkime tą pačią Xa klasę. Klasės auklėtoja Lesnikauskienė komjaunimo skeretorei specialiai įsakė, kad 1978 m. sausio 31 d. įvykstančiai klasės valandėlei antireligine tema referatus turi paruošti tikintys, procesijoje dalyvavę mokiniai: Linas Ladyga ir Rita Žalaitė. Ar begali būti grubesnis pasityčiojimas ir tikinčiojo mokinio paniekinimas?
Nors TSRS Konstitucijos 52 str. garantuoja piliečiams sąžinės laisvę, nors 65 str. sako, kad „TSRS pilietis privalo gerbti kitų asmenų teises ir teisėtus interesus . . .", bet ką reiškia Konstitucija auklėtojai Lesnikaus-kienei ar kitiems panašiai besielgiantiems mokytojams, jeigu jų užnugaryje pavaduotojai, direktorius ir pagaliau pati deputatė—KP sekretorė Barkauskienė.
Ir čia dar ne viskas. Kai išėjau iš Vykdomojo komiteto, buvo paspaustas ideologinio darbo dar vienas „mygtukas". P kelių dienų einu į paštą ir prie pašto sutinku vieną iš mokyklos grįžtantį mokinį, kuris štai ką man papasakojo: „Kunige, jūs turbūt nežinote, kad štai šiuo metu milicijos vaikų kambaryje sėdi Algis Pipiras" (J. Biliūno mokyklos XI kl. mokinys, dalyvavęs procesijoje). Klausiu, ką gi jis padarė? Sako: „Ką, kunige, jūs nežinote?! Jeigu kviečia į milicjos vaikų kambarį, tai ten laukia saugumas". Iš tikrųjų taip ir buvo. Saugumo darbuotojas Čikeliovas išsikvietė po vieną, procesijoje dalyvavusius mokinius:
Algį Pipirą, vėliau Valentiną Zaikauską, Eugenijų Šiaučiūną... .ir visaip juos terorizavo: jeigu jaunuoliai eisią į bažnyčią, niekur neįstosią, nebaigsią mokyklos . . . pagaliau, kad bus uždaryti kalėjime, kad supus kalėjimuose.
Bet ir Čikeliovui nepavyko palaužti jaunuolių. ,Jeigu niekur neįstosime—dirbsime su šake", —taip atsakė dauguma. Nors jaunuoliai laikėsi drąsiai ir tvirtai, bet teroras sukrėtė ir juos taip, kad kai kurie negalėjo net naktį užmigti. Bet tas faktas, kad pirmam mokiniui dar tebesėdint saugumo kabinete, jau mokykloje mokiniai žinojo, kad jį iškvietė saugumas, yra akivaizdus įrodymas, kad tokį metodą saugumiečiai naudoja ne pirmą kartą.
Jeigu sakiau pirmą pamokslą ir žinojau, kad mane iškvies į rajono Vykdomąjį komitetą, tai, sakydamas šį pamokslą, žinau, jog jį sužinos Vilniaus Centro komitetas. Pažiūrėsime, kas bus toliau: ar bus sudrausminti visi šie teroristai, ar bus paspaustas dar vienas teroro mygtukas ar tai prieš tikinčiuosius, ar prieš jaunimą, ar pagaliau prieš mane. Jei mane iš čia iškels, jei pasiųs, kad kas peilį man į nugarą suvarytų, ar sudarys avarinę situaciją, kad žūčiau, ar pagaliau sudarys kokią nors bylą ir pasodins į kalėjimą, tai bus ženklas, kad viso to teroro pradžia ne Anykščiuose, bet Vilniuje.
Kaip bebūtų, jūs žinote, kad aš kalbu tiesą. Ir aš žinau, jeigu šiai tiesai paliudyti kaip liudininką šaukčiausi jaunimą, —visi pasakys, kad tai tiesa. Jei šiai tiesai paliudyti aš šauksiuosiu į jus, —jūsų šimtai ar tūkstančiai bus su manimi. Ir aš sakau jums: geriau nešioti kalinio drabužius, negu apsivilkus sutana tylėti, matant jūsų ašaras; geriau, kad ant rankų skambėtų kalinio pančiai, negu ta ranka laiminti jus ir vaizduoti nematantį jūsų skausmo; geriau supūti kalėjime, negu tylėti. Ir jei aš šiandien tai kalbu, tai čia ne mano žodžiai. Tai žodžiai tų nemiegotų naktų, kai kankinosi jaunuoliai ir jų tėvai, tai žodžiai tų ašarų, kurias išverkė ligoniai ir jų artimieji; pagaliau čia visų be Sakramentų mirusių žmonių ir jų giminių skausmo šauksmas.
Bet mylimieji, jūs neverkite, šiandien Kalėdos! Kristaus gimtadienis primena mums, kad jūsų skausmas ir ašaros įsilieja į Kūdikėlio Kristaus skausmą ir ašaras. Su mumis yra Kristus! Jis mus globoja ir gina, jis šluosto kiekvieną ašarą ir vedaten, kur nebėra skausmo ir neteisybės, kur amžinas džiaugsmas ir amžinos Kalėdos. Amen.
Anykščiai
1977 m. Kalėdos
***
Kapsukas. 1978 m. kovo 15 d. Janina Buzaitė, gyv. Kapsuke, Vaičaičio g. 3-2, buvo iškviesta į Kapsuko KGB skyrių, kur saugumo viršininkas Vilkas su vienu iš savo pavaduotojų bandė išgauti, kokiu būdu informacija apie J. Buzaitę kelis kartus pateko į „LKB Kroniką". Tardomoji taip pat buvo verčiama pasirašyti (saugumiečių parašytą) raštą, kad „LKB Kronikoje" paskelbta apie ją informacija esanti neteisinga. J. Buzaitė patvirtino, kad saugumiečių paskaityta iš „LKB Kronikos" informacija esanti teisinga, bet kokiu būdu ji patekusi į Kroniką—nežinanti. Tardymas užtruko tris valandas.
Vasario mėn., J. Buzaitei esant ligoninėje, „santechnikai" išplėšė jos buto grindis, ieškodami kurioje vietoje vandentiekio vamzdžiuose „užšalęs vanduo", nors kambaryje žydėjo gėlės. Manoma, kad tai buvo eilinė saugumiečių padaryta krata.
***
Telšiai. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis šitaip atsakė Telšių katedros vargonininkui Šeduikiui į jo pareiškimą (žr. „LKB Kronika" Nr. 31), kur buvo prašoma pagalbos, kad nebūtų nugriautas prie jo namo pastatytas koplytstulpis:
„Pranešame, kad rajono LDT (Liaudies deputatų tarybos) vykdomojo komiteto sprendimų pakeitimas nėra mūsų įstaigos kompentencijoje. Reikalui esant, juos gali pakeisti LTSR Ministrų Taryba".
***
Šiauliai. 1977 m. vasario 11 d. kun. A. Ylius buvo iškviestas į Šiaulių m. prokuratūrą. LTSR LTSR prokuroro padėjėjas J. Bakučionis „atsakė" į kunigo A. Yliaus pareiškimą, kuriame buvo reikalaujama jo šmeižikus patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Prokuroro nuomone, nesą pagrindo teisti knygų autorius, nes medžiaga imta iš kun. A. Yliaus bylos.
Pokalbyje dalyvavo saugumietis Česnavičius ir Šiaulių dekanas kun. L. Mažonavičius, kurį valdžios pareigūnai atsivedė, kad jis padėtų nuraminti kun. A. Ylių.
— Paties dabar niekas neliečia. Esi priregistruotas. Sėdėtum sau ramiai ir dirbtum savo darbą, —įkalbinėjo dekanas L. Mažonavičius.
— Kaip niekas neliečia? — nustebo kun. Ylius. — Yra net trys ateistinės propagandos knygos, išleistos po duoto man pažado daugiau nebešmeižti. Jos savo naujais šmeižtais man neduoda ramybės. Todėl aš negaliu tylėti— turiu gintis.
„LKB Kronika" mano, kad dekanui netinka būti bedievio prokuroro advokatu.
***
Šiauliai. 1977 m. gruodžio 21 d. Juozas Šileikis išėjo iš Šiaulių m. su kryžiumi ant pečių Kryžių kalno link. Kadangi kryžius buvo nešamas darbo dieną ir plento važiuojamoji dalis buvo užimta abiem kryptimi judančio transporto, tai su kryžiumi daugiausia teko bristi per sniegą šalikele. Transporto priemonių vairuotojai, pristabdydami mašinas, stebėjo kryžiaus nešimą. Pakeliui viena moteris, labai nustebusi ir ašarodama, kreipėsi į kryžiaus nešėją:
— Vaikeli, iš kur tau ryžto ir drąsos viešai dienos metu nešti kryžių???
— Su kryžiumi nebaisu nors ir į velnių būrį žengti, — drąsiai atsakė Šileikis.
Ką tik išėjus iš miesto, kryžiaus nešėją aplenkė VAI automobilis, paskui ta pati autoinspekcijos mašina pravažiavo priešinga kryptimi labai sumažintu greičiu, stebėdama kryžiaus nešėją. Pasukus į Kryžių kalno vieškelį, autoinspektoriai vėl pralenkė kryžiaus nešėją ir, grįždami atgal, sustojo. Išlipęs autoinspektorius paklausė:
— Kur tempi tą kryžių?
— Į Kryžių kalną, tamsta inspektoriau, — atsakė Šileikis, nenuleisdamas kryžiaus nuo pečių.
— O kokia proga tu jį tempi?
— O kur tu gyveni?
— Šiaulių mieste, — trumpai atsakė vyriškis. Mašinoje sėdėjo dar vienas pareigūnas, kuris į kryžiaus nešėją mėtė paniekos žvilgsnius. Po to autoinspektorius tarė:
— Nu ir tempk toliau tą kryžių. Laimingo kelio!
***
Šiauliai. 1977 m. birželio 17 d. M. Jurevičius buvo iškviestas pas tardytoją A. Trušinską, kuris teiravosi, kodėl Jurevičius niekur nedirbąs. Papik. Baziulis perskaitė oficialų perspėjimą dėl parazitiško gyvenimo būdo ir vertė pasirašyti. Jurevičius pasirašyti atsisakė.
1977 m. liepos 19 d. Jurevičius vėl buvo iškviestas pas tardytoją Trušinską. Iškviestasis buvo baramas, kad palaikąs ryšį su užsieniu, nes ten perdavęs apie save žinias. Milicijos ar saugumo pareigūnas Milišauskas piktai kalbėjo: „Tave reikia teisti, todėl geriau eik dirbti. Tavo vidus supuvęs. Mažiau eik į bažnyčią ir neturėk reikalų su davatkomis".
Po kelių dienų Jurevičius vėl buvo milicijoje baramas, kodėl nedirbąs. O šis, kaip ir anksčiau, reikalavo grąžinti į jo seną darbovietę.
Milicijos pareigūnai sužinoję, kad Jurevičius dirba zakristijonu Žarėnų bažnyčioje, rugpjūčio 29 d. pareiškė, kad baudžiamoji byla nutraukta.
Po to dar kelis kartus Jurevičius buvo kviečiamas į miliciją, bet atsisakė nuvykti.
Deltuva (Ukmergės raj.). 1978 m. kovo 4 d. naktį buvo pagrobti visi stacijų paveikslai, esantys Deltuvos bažnyčios šventoriuje.
***
Adutiškis (Švenčionių raj.). 1977 m. spalio 15 d. Adutiškio klebonas kun. B. Laurinavičius pasiuntė TSRS ATP Pirmininkui ir KP Generaliniam Sekretoriui L. Brežnevui pareiškimą—atvirą laišką, apimantį 73 didelio formato puslapius. „LKB Kronika" spausdina šio laiško ištraukas ir kai kurias mintis. Dalis atvirame laiške minimų faktų jau buvo „Kronikoje" paskelbti.
***
„Tarybų Lietuvos informacija labai dažnai būna tendencinga ir klaidinga: viena parodo iškreiptą Lietuvos praeitį, o kita šmeižia Katalikų Bažnyčią, jos kunigus ir tikinčiuosius . . .
Kažkodėl garbinga Lietuvos praeitis tarybiniais laikais slepiama. Abiturientai, gavę brandos atestatus, apie ją beveik nieko nežino . . . Šiandien nutylima, kad Lietuvos vadovai buvo narsūs, pajėgūs ir sugebėdavo sudrausti plėšrius savo kaimynus. Nutylima gražiausia jų būdo savybė: jie niekada neversdavo kitataučių asimiliuotis— mokytis svetimos kalbos, kaip kad daroma šiandien . . .
***
Šiandien, kalbėdami apie Lietuvos praeitį, pabrėžia, kad ji iki 1940 m. buvo visais atžvilgiais atsilikusi, o atsilikimo priežastis buvusi kapitalistinė santvarka ir krikščionybė. Tai netiesa. Lietuva buvo atsilikusi ne iki 1940 m., bet iki nepriklausomybės atgavimo, t. y. iki 1918 m. Kad Lietuva buvo atsilikusi iki 1918 metų, kalta ne Bažnyčia ir kapitalistinė santvarka, bet kalti jos kaimynai, kurių niekas nesmerkia ir apie padarytas Lietuvai skriaudas net ir neprisimena . . . Nuo 1569 m. iki 1775 m. ją engė lenkų bajorai, o nuo 1775 iki 1915 m.—rusų carai. Rusų carai, inkorporavę Lietuvą į savo imperiją, net ir Lietuvos vardo neminėjo, panašiai kaip kad ir šiandieną jau retai minimas Lietuvos vardas, o vietoje jo— „Pribaltė", „Nemuno kraštas".
Lietuva, 1918 m. atgavusi nepriklausomybę, nepaveldėjo nei pinigų, nei kadrų, nei sėklų, o, Dievui laiminant, per 20 m. daug nuveikė ir pasiekė.
***
Nepriklausomoje Lietuvoje, prie to, taip marksistų keikiamo ir smerkiamo režimo, tikrai klestėjo spaudos laisvė pilna ir tikra šio žodžio prasme. Spaudos laisve naudojosi visi Lietuvos gyventojai—visos partijos. 1976 m. birželio 2 d. „Tiesoje" skaitome, kad Kauno sunkiųjų darbų kalėjime politiniai kaliniai leido savo žurnalą „Kovotoją".
O kaip šiandien Tarybų Sąjungoje su spaudos laisve? Ji egzistuoja tik Tarybų Sąjungos Konstitucijos 50 straipsnyje. Tikintieji ir kitaip galvojantieji neturi jokios spaudos . . . Laisvė tik tokia, kad Leninas sakė, kad galima laisvai nusipirkti įvairiausių marksistinių ir ateistinių leidinių, kurių tikslas išjuokti Bažnyčią, tikinčiuosius, kunigus; juos apkaltinti, apšmeižti, skleisti savo nuomones, kurios yra žemiau kritikos ir klaidina visuomenę.
Štai kaip marksistai melagingai rašo, norėdami suklaidinti ir nuteikti visuomenę prieš kunigus ir Bažnyčią. Švenčionių rajono LKP organe „Žvaigždėje" (1974 m. balandžio 2 d.) buvo išspausdintas straipsnis „Komunija ir automatas", kuriame parašyta: „Reakcingi dvasininkai ( . . . ) energingai priešinosi socialistiniams pertvarkymams. Vilniaus arkivyskupijos kancleris S. Milkevičius ragino susikūrusius kolūkius deginti, o kolūkiečius žudyti". Tokio kanclerio iš viso nebuvo!
Visi piliečiai moka mokesčius, kurių žymi dalis skiriama subsidijuoti spaudą, radiją ir televiziją, o šiomis priemonėmis naudojasi tik marksistai ir ateistai. Ir tai skaudžiausia, kad labai dažnai naudoja tik piktam.
***
Jautrios sąžinės P. Plumpa, matydamas, kad tarybų Lietuvos piliečiai stokoja maldaknygių ir katekizmų, labai primityviai šiek tiek jų atspausdino. Savo pasiaukojančiu darbu niekam nepakenkė, asmeniškai nepasipelnė, o taip buvo žiauriai nubaustas. Ne jis kaltas, bet kalti tie, kurie redagavo Tarybų Sąjungos ir Lietuvos TSR Konstitucijas, kurios garantuoja spaudos laisvę. Jei šios Konstitucijos būtų nutylėjusios ar paneigusios spaudos laisvę, P. Plumpa tikrai jų nebūtų spausdinęs.
Nijolė Sadūnaitė nekurstė prieš valdžią ir nešaukė: „šalin!", o tik registravo Lietuvos Katalikų Bažnyčiai padarytas skriaudas—faktus. Vien tik už faktų registravimą nuteista trejiems metams kalėjimo ir tremties.
***
J. E. Julijonas Steponavičius, išvargęs 15 metų tremtyje, parašė LTSR Ministrų Tarybai pareiškimą, kuriame priminė jam padarytą skriaudą—neteisėtą nušalinimą nuo Jam priklausančio posto. Pareiškimas ne tik nepagreitino Jo reabilitacijos, bet pasigirdo rūstūs grūmojimai: „Kam jis rašė? Dabar jau viskas baigta!" Koks čia prasikaltimas? Juk jis rašė tarybiniams organams. Argi įkalinti marksistai tylėjo ir tyli? Ne! Rašo, prašo, reikalauja. Reikia ne J. E. vysk. Julijoną kaltinti, bet tuos, kurie neteisėtai jį ištrėmė ir jo bylą „užmiršo".
***
Atėjus rusams, Gudijoje likviduotos lietuviškos mokyklos, skaityklos ir vaikų darželiai. Nors Tarybų Sąjungos Konstitucijos 45 str. sako, kad „mokymas mokyklose vyksta gimtąja kalba", lietuviai vaikučiai, kuriems gudų ir rusų kalbos svetimos, nes nuo mažens kalba tik lietuviškai, turi mokytis jiems visai nesuprantama kalba.
Tarybų Sąjungoje steigiami draustiniai. Rūpinamasi, kad varlikės, ropliukai, žvėrys ir žvėreliai neišnyktų, o Gudijos lietuviai pasmerkti nutautėjimui.
Ne tas nacionalistas, kuris myli gimtąją kalbą, vartoja ją ir gina jos teises, bet tas, kuris neapkenčia kitaip kalbančių ir verčia kitus užmiršti savo gimtą kalbą ir bruka savąją kalbą.
***
Tarybų Sąjungoje kilovatas elektros energijos eiliniams piliečiams parduodamas už 4 kapeikas, o bažnyčios komitetas už tą patį vienetą turi sumokėti net 25 kapeikas.
Tarybų Sąjungos piliečiai, sulaukę 60 m., mokesčių nemoka, bet kas girdėjo, kad senelis, nedarbingas kunigas ar bažnyčios darbininkas pasinaudotų šia lengvata?
Piliečiai, sulaukę atitinkamo amžiaus, gauna pensijas. Bet ar ją gavo koks nors kunigas ar bažnyčios darbininkas? O mokesčius mokėjo. Mokėjo daugiau negu eiliniai piliečiai. Kunigams ir bažnyčios darbininkams mokesčius priskaito pagal specialią lentelę.
***
Tarybinėje spaudoje rašoma, kad kai kuriose kapitalistinėse valstybėse rasistai vengia važiuoti ta pačia mašina, kuria važiuoja juodaodžiai, neina į sueigas, kuriose dalyvauja juodaodžiai.
1975 m. gruodžio 7 d. žuvo Lietuvos ŽŪ Akademijos studentas L. Adomėlis. Atėjęs tėvas paprašė, kad palaidočiau jo žuvusį sūnų. ŽŪ Akademijos dėstytojas tėvui pareiškė: „Jei kunigas laidotuvėse dalyvaus, mes nedalyvausime". Ar tai ne rasistinė galvosena, pridengta ateizmo skraiste?
***
Galima pateisinti nugriovimus dėl būtinai įgyvendintinų projektų, bet kam trukdė Vilniaus miesto puošmena— Trys Kryžiai, kurie stovėjo nuo 1613 m. Per 256 m. šie kryžiai buvo atnaujinami, ir tik rusų caras 1869 m. neleido jų atstatyti. Žlugus caro galybei, vilniečiai Tris Kryžius atstatė, o marksistai—nugriovė.
Kam trukdė ant Vilniaus katedros frontono stovėjusios trys statulos: šv. Elenos su kryžiumi, šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero? Jos transportui netrukdė, tačiau jas nuvertė, nes nepatiko marksistams.
Kai Mielagėnų klebonas kun. V. Černiauskas senoje klebonijoje dėl patogumo vietoje lango padarė duris, buvo sukeltas didžiausias triukšmas, o sužalojus Vilniaus katedrą, niekas nė žodelio nepasakė.
***
1976 m. sausio 6 d. buvau nuvežtas pas ligonį K. Purloną, gyv. Narkevičių km., aštuonis kilometrus motociklu, esant 23 C šalčio. Tarybų Sąjungoje uolaus ir sąžiningo darbininko, dirbusio kolūkyje, prašymas buvo atmestas: nedavė mašinos atvežti kunigui. Argi ligonis, dirbęs kolūkyje veltui, o vėliau tik už kapeikas, neužsitarnavo mašinos, kad jam atvežtų kunigą?
***
Norėdamas įsigyti lietuvių kalbos gramatiką ir lietuvišką elementorių, aplankiau visus Vilniaus ir daugelio rajonų knygynus, bet nenusipirkau—jų nėra. Lygiai neįmanoma įsigyti Valančiaus, Šatrijos Raganos, Baranausko, Simo Daukanto ir kitų, ankstyvesniųjų lietuvių rašytojų kūrinių. Jie buvo išleisti mikroskopiniais tiražais, o ateistiniai leidiniai, kuriais mažai kas domisi, nebent norėdami susipažinti su marksistų nemokšiškumu, leidžiami masiniais tiražais, pvz., „Zuikių pasakos", išleistos net 50.000 tiražu. Pavadinimas gražus, o turinys— šlykščiausių nesąmonių rinkinys. „Zuikių pasakos" išpirktos ir išdalintos vaikučiams per Naujametines eglutes kaip „dovanėlės". Taigi, jei piliečiai neperka ateistinių leidinių savo noru, jiems įperša juos prievarta.
***
Marksistai, išjuokę ir paniekinę tikėjimą į Dievą, patys pradėjo kurti ir prievarta skiepyti naują, labai disciplinuotą ir dogmatizuotą tikėjimą.
Mes tikime tik Popiežiaus neklaidingumu, o marksistai tiki, kad kiekvienas komunistas neklaidingas.
Marksistai, atmetę Šv. Raštą, pateikė savo gal dar net „šventesnes" knygas—Markso, Engelso ir Lenino raštus.
Marksistai juokiasi, kad Bažnyčia varguoliams žadanti dangų, o marksistai skatina, kad juodadarbiai dirbtų, kiek galėdami daugiau „šviesios ir laimingos komunizmo eros labui".
Marksistai tyčiojasi iš tikinčiųjų apeigų, jas vadina prietarais, o patys sukuria savas ir visus verčia jų laikytis.
Tikintieji daro procesijas su vėliavomis ir šventųjų paveikslais, o marksistai—eisenas su vėliavomis ir vadų portretais. Tikintieji gieda giesmes tikrojo Dievo garbei, o marksistai—partijos ir savo vadų garbei.
Marksistai tyčiojasi iš tikinčiųjų, klaupiančių prieš kryžių ir jį bučiuojančių, o patys irgi klaupia prieš vėliavas ir jas bučiuoja.
Tikintieji užlaikydavo pasninkus. Marksistai, panaikinę penktadienio pasninką, privertė pasninkauti ketvirtadienį.
Tikintieji seniau lankydavo šventas vietas, o marksistai, jas likvidavę, pradėjo steigti savas ir jas lankyti.
Tikintieji prašo sėkmės, įkvėpimo ir palaimos prie altorių, o marksistai—prie mauzoliejų.
Kai marksistai pamato ant tikinčiojo krūtinės kryželį, škaplierius ar medalikėlį, juokiasi, kad tikintieji tiki talismanais, o patys nešioja visokius talismanus: pionierių žvaigždutes, komjaunuolių ženkliukus, o suaugę pasikabina visokiausių ženklų ir ženklelių. Marksistai negali pakelti, kai pamato kryželį. Nuo gimdyvės Marijonos Malec, gyv. Lūki km. Pastovių raj., BTSR, akušerė Valodzkina nuplėšė medalikėlį.
***
Tarybiniai propagandistai sako, kad valstybė nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus, tačiau iš tikrųjų jai rūpi net mažiausios smulkmenos.
Kun. A. Čiuras pasakojo, kad Ignalinos raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaitonis norėjo dalyvauti Bažnyčios komiteto susirinkime.
1973 m. iš Adutiškio parapijos pateikto „dvidešimtuko" buvo išbraukti sąmoningiausi tikintieji: E. Vaitekėnas, M. Raginis, C. Burokienė.
Jei Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tai kam valstybė per vyskupijų kurijas reikalauja smulkiausios informacijos, kiek pakrikštyta, sutuokta, palaidota, kiek zakristijonų, valytojų, choristų ir kitko?
***
Marksistai kaltina Bažnyčią, kad ji kai kurias knygas įtraukdavo į vadinamą „uždraustų knygų indeksą". Bet leiskite paklausti, kur ir kaip gauti šiokią tokią religinio turinio knygą Tarybų Sąjungoje?
Leiskite paklausti, kas įvertins ir apskaitys meno šedevrus, sunaikintus uždarant ir likviduojant bažnyčias, vienuolynus ir cerkves? Marksistai neturi teisės kaltinti Bažnyčią, kad ji naikino meno kūrinius.
***
Labai dažnai per spaudą, radiją ir televiziją Bažnyčia kaltinama inkvizicijos žiaurumais. 1976 m. lapkričio 22 d. per Vilniaus televiziją poetė Sukaitė skaitė savo eilėraščius apie vidurmažių inkviziciją. Esu tikras, kad ji gerai prisimena tuos laikus, kai mūsų tautiečiai buvo apkaltinami ir deportuojami į šaltąjį Sibirą be jokio pagrindo. Kuo prasikalto Aželionių šeima, gyv. Šalčininkų raj. Versekos kaime? Ir dabar matau tą šiurpų vaizdą, kuris iš mano atminties niekada neišdils, kai kelis mažus vaikučius pusnuogius susodino į vežimą ir vežė į tremtį Sibiran. Viduramžiais sudegindavo, —auka kentėdavo valandą kitą, o XX a. aukos ištisus metus turėjo kankintis badu, troškuliu ir ilgesiu iki mirties.
***
Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė kaltinama, kad ji mokėjo algas kariuomenės ir mokyklų kapelionams, kurie dėstė religiją. Bet jų buvo nedaug, o kiek šiandien įvairiausių pionierių vadovų, politvadovų, sekretorių, propagandistų ir į juos panašių, kurie šneka neveltui. Joniškio rajone 32,3Jūkst. gyventojų, o partinių organizacijų 63 (taigi tiek ir sekretorių), 153 propagandistų, 900 politinformatorių, 530 „Žinijos" draugijos lektorių.
***
Provincijos bažnyčios pustuštės, bet nėra ko stebėtis. Retėja šeimos. Kaimas labai sensta. Tuštėja ir likviduojasi mokyklos. Iš keliolikos mokyklų, kurios buvo Adutiškio parapijos ribose, paliko tik trys: Adutiškio, Svirkų ir vegetuojanti Kackonių km. Tuštėja ne tik bažnyčios, bet ir stadionai. Jei kaimo kinoteatrai, į kuriuos ateina kartais tik trys žiūrovai, o taip pat įvairios vadinamos kultūrinės įstaigos negautų valstybinės paramos, jos greitai susilikviduotų. Bažnyčia, nieko iš valstybės negaudama, visas išlaidas padengia ir didžiausius mokesčius apmoka.
***
Šiame pareiškime kun. B. Laurinavičius iškelia daug šiandieninio gyvenimo blogybių: baisų girtuokliavimą, augantį nusikalstamumą, šeimų skyrybas, negimusių kūdikių legalizuotą žudymą ir nurodo, kad tai ne praeities atgyvenos, o prievartinio ateistinio auklėjimo rezultatas. „Tik su jūros kiaulytėmis ir kitais gyvūnais priimta ir leidžiama daryti eksperimentus, o su visuomene, prievarta skiepyjant ateizmą, taip daryti neleistina".
***
Klausučiai (Vilkaviškio raj.). 1978 m. kovo 16 d. Rumokų eksperimentinio ūkio partinės organizacijos sekretorius VI. Žemaitis su kitais partiečiais kvietė žmones į kultūros namų salę, sakydami, kad atvažiuosiąs vyskupas spręsti klausimo dėl Žaliosios bažnyčios grąžinimo. Žmonių prigūžėjo pilna salė. Iš tikrųjų atvažiavo Vilkaviškio Siuvimo fabriko saviveiklininkai ir keturių žmonių lydimas Vytautas Starkus. Kai žmonėms buvo pristatytas buvęs kunigas, šie būriais pradėjo išeiti iš salės, —liko vos 20 žmonių.
***
Žalioji (Vilkaviškio raj.). 1978 m. vasario 22 d. pas Vilkaviškio raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją J. Urboną buvo iškviesti keli Žaliosios parapijos katalikai, pasirašę po pareiškimu, adresuotu L. Brežnevui. Atvykusiems į rajoną T. Kaminskienei, B. Gudaitienei, B. Kardauskui, B. Mickevičiui, A. Nešukaitytei ir A. Anskaitienei pavaduotojas J. Urbonas paaiškino, jog esąs rajono valdžios nutarimas Žaliosios bažnyčios neatidaryti, nes ji esanti teisėtai uždaryta 1963 m. Ministrų Tarybos nutarimu. Tikintieji prašė tą nutarimą parodyti, bet Urbonas jo neparodė.
***
Žalioji (Vilkaviškio raj.)
TSRS Religijų reikalų tarybos Pirmininkui
V. Kurojedovui
LTSR Ministrų Tarybos pirmininkui J. Maniušiui
Lietuvos TSR,
Vilkaviškio raj., Žaliosios
parapijos tikinčiųjų,
PAREIŠKIMAS
Mes, Žaliosios tikintieji katalikai, reikalaujame, kad būtų atidaryta mūsų bažnyčia, kurią Vilkaviškio rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas S. Rogovas 1963 m. prieš mūsų valią be Ministrų Tarybos nutarimo uždarė. Dabar joje veikia 1977 m. įrengtas malūnas.
TSRS Konstitucijos paraginti, mes protestuojame prieš tokią vietinės valdžios savivalę ir norime, kad grubiai pažeistos mūsų teisės būtų atitaisytos.
Žaliosios parapijos tikintieji
(pasirašė 149 asmenys)
1978 m. kovo 16 d.
***
TSRS Religijų reikalų tarybos pirmininkui
V. Kurojedovui
LTSR Ministrų Tarybos Pirmininkui J. Maniušiui
Lietuvos TSR,
Vilkaviškio raj., Klausučių
gyvenvietės tikinčiųjų
PAREIŠKIMAS
1963 m. Vilkaviškio rajono valdžios nutarimu prieš mūsų valią buvo uždaryta Žaliosios katalikų parapijos bažnyčia. Mes, tikintieji, neturime kur melstis. Prašome atstatyti mūsų teises, kurias mums garantavo tarybų valdžios išleista nauja Konstitucija. Apie tikinčiųjų teises aiškino mūsų rajono laikraštyje „Pergalė" ir pats Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas. Mes norime ne malūno, kurį mūsų papiktinimui 1977 m. liepos mėn. pradžioje įrengė, bet bažnyčios. Mes nenurimsime, pakol nebus atiduota mums teisėtai priklausanti bažnyčia.
Klausučių gyvenvietės katalikai
(pasirašė 114 asmenų)
1978 m. kovo 19 d.
***
Telšiai. Jungtinėmis pastangomis stengiamasi apšmeižti, sukompromituoti ir apkaltinti kun. Kaunecką ir vargonininką Šeduikį. Jie sekami atvirai. Pasiklausyti kun. Kaunecko pamokslų eina demonstratyviai su magnetofonais. Eina ne vienas, bet net po 4 asmenis tiek Telšių katedroje, tiek Viešvėnuose. Negana to, paskutiniu metu pats saugumo viršininkas kviečia pas save tardymui choristus, einančius į bažnyčią mokinius, jų tėvus. Saugumiečiai stengiasi panaudoti tikinčiųjų tarpusavio nesutarimus, ragina rašyti skundus prieš kunigus ir pan. Atrodo, kad Telšiuose nebeegzistuoja joks teisingumas, jokios teisės normos. Viešai grasinama tikintiesiems saugumu bei milicija. Ir tie gąsdinimai įvykdomi.
Viešvėnų apylinkė gavo specialią medžiagą apie kun. Kaunecką: dokumentus, nuotrauką ir pan. ,,Lenino keliu" kolūkyje sušauktas specialus susirinkimas, reikalauta, kad tikintieji pasirašytų raštą prieš kunigą Kaunecką, tačiau visi atsisakė pasirašyti, šitaip organizuojant kažkokią „kaltinamąją" medžiagą, be abejo, saugumiečiai ras komjaunuolių ir komunistų, kurie pasmerks ir nuteis kun. Kaunecką, taip atsikeršydami už jo pamokslus apie ateizmą.
Štai ką atnešė naujoji Konstitucija į Telšius!
***
Raudėnai (Šiaulių raj.). Raudėnuose neleidžiama klebonui palydėti mirusiųjų tikinčiųjų į kapus.
***
Kvėdarna (Šilalės raj.). Prie buvusios Kvėdarnos klebonijos stovėjo aukštas, ąžuolinis, meniškais ornamentiniais spinduliais papuoštas kryžius. 1978 m. sausio 17 d. Šilalės raj. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas P. Baguška atsiuntė Kvėdarnos apylinkės pirmininkui Aloyzui Toleikui tris chuliganus, gavusius po 15 parų arešto: Zigmą Keblą, Antaną Armoną ir Arvydą Lapinską, kurie nupjovė kryžių, įvertė į Stasio Diglio vairuojamą automašiną ir nuvežę išvertė kapų patvoryje.
šio meniško kryžiaus viešas ir barbariškas sunaikinimas—pavyzdys, kaip „humaniškai" elgiamasi su tikinčiaisiais ir jų įsitikinimais.
Kvėdarnos bažnytinis komitetas pasiuntė Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui protesto raštą.
***
Kvėdarna (Šilalės raj.). Kvėdarnos parapijos ribose, miškuose stovi graži didelė medinė Drungeliškių koplyčia, maždaug 6x7 m. dydžio. Jos viduje stovi mažesnė, maždaug 3x3 m. dydžio koplytėlė. Drungeliškių koplyčia mylima ir lankoma. Ten žmonės sudeda įvairius apžadus, eina keliais viduje apie mažąją koplytėlę.
1978 m. sausio 4 d. ši koplyčia buvo apiplėšta ir išvogtos visos statulos:
1. Jėzaus Nazaretiečio (žmogaus dydžio). Ant jos buvo užrašyta data—1840 metai.
2. Barboros—apie 70 cm dydžio.
3. Marijos—apie 80 cm dydžio.
4. Marijos—apie 40 cm dydžio.
5. trys angelai—apie 50-60 cm
6. keturi liktoriai—žvakidės apie 40 cm aukščio.
7. Nazaretiečio karūna, kuri buvo pakabinta atskirai ant sienos. Visos šios statulos buvo medinės.
1978.11.22 paaiškėjo, kad šią koplyčią apiplėšė Kvėdarnos gyventojai—Žebrauskų šeima. Abu tėvai—partijos nariai, o sūnus Valdas—komjaunuolis. Tėvas dirba MSV vairuotoju, motina—Kvėdarnos pieninės vyr. technologė ir Kvėdarnos moterų tarybos pirmininkė, sūnus mokosi Kvėdarnos vid. mokyklos IXb klasėje. Į talką Žebrauskai pasikvietė kaimynų vaiką, taip pat IXb klasės mokinį komjaunuolį Artūrą Stanevičių ir nuosava „Volga" vyko prie Drungeliškių koplyčios. Kvėdarniškiai su didžiausiu pasipiktinimu stebisi, kodėl valdžia jų nebaudžia.
***
Mažeikiai. Mažeikių parapijos tikintieji ne kartą kreipėsi į Telšių vyskupijos kuriją. Padėtis šioje didelėje miesto parapijoje (apie 30 tūkst.) nenormali. Bažnyčia neremontuojama, apleista. Bažnyčioje nėra nė vieno jauno choristo, nei patarnautojo. Procesijoje vėliavas neša vien seni vyrai, o gėles barsto senutės. Jaunų žmonių Mažeikių dekanas—kan. Miklovas neleidžia prie altoriaus, o jaunas mergaites—adoruotojas—išvaikė. Daugelis iš kanauninko rankų nebesutinka priimti šv. Komunijos, važinėja į kaimynines parapijas. Vaikai visiškai nekatekizuojami, dažnai prie Pirmosios šv. Komunijos prileidžiami net nieko neklausinėjus.
Visi šie dalykai ir daugelis kitų yra žinomi Telšių vyskupijos kurijai. Valdytojas teisinasi, nieko negalįs padaryti, arba kad nuo jo nepriklausą.
***
Širvintai. 1977 m. pabaigoje Širvintų rajono valdžia pareikalavo, kad apylinkių vykdomieji komitetai surinktų žinias, kiek buvę bažnyčiose per metus krikštų, jungtuvių, laidotuvių ir kt. religinių patarnavimų. Atviresni apylinkių pirmininkai pasipasakojo, kad šios žinios reikalingos rajkomui ir pagal jas bus sprendžiama apie ateistinio darbo rezultatus ir darbo planus.
***
Širvintos. Širvintų raj. pirmininko pavaduotojas D. Tverbutas reikalauja, kad atlaidams, rekolekcijoms ir kunigų rekolekcijoms vykstant, būtų gaunamas iš rajono valdžios leidimas atvykti kunigams.
Daugelyje rajonų kunigai šį reikalavimą boikotavo, ir rajonų valdžios atsisakė šios kontrolės. Laikas, kad šitaip pasielgtų ir likusiųjų rajonų kunigai.
***
