„. . . Nuo 1977 m. gruodžio 9 d. iki š. m. sausio 27 d. buvau ligoninėje.
š. m. vasario 17 d. viršininkas pasakė, kad „gydytojų komisija" (kurios aš nesu matęs) pripažinusi mane sveiku, pilnai darbingu ir nustačiusi trečiąją invalidumo grupę, kuri be apribojimų suteikianti teisę kolonijos administracijai skirti atlikti bet kokius darbus. Man tuojau pat įsakė eiti į katilinę ir pradėti dirbti krosniakuriu. Šis darbas nelengvas: reikia iš lauko prinešti anglių, supjauti malkas, išnešti laukan perdegusias anglis ir pelenus ir visą parą kūrenti katilinėje esančią krosnį. Aš jam atsakiau, kad dėl senyvo amžiaus ir silpnos sveikatos (nuolatinis ūžesys galvoje, dažni ir varginantys galvos skausmai, žemas kraujo spaudimas, radikulitas ir streikuojanti širdis) tokio darbo atlikti nepajėgsiu. Tada viršininkas labai supyko ir pagrasino nubausti karceriu ir kitomis bausmėmis. Iš tikrųjų kolonijos administracija už tai, kad nėjau dirbti krosniakuriu, man parašė papeikimą, uždarė septynioms paroms į karcerį, uždraudė šiais metais gauti maisto siuntinį ir uždraudė vasario mėnesį pirkti lagerio parduotuvėje produktų. Kitais mėnesiais leisdavo lagerio parduotuvėje nusipirkti produktų už 5 rub.
Nubausti žmogų, kuris dėl senyvo amžiaus ir dėl silpnos sveikatos nepajėgia atlikti sunkaus darbo ir už vieną nusikaltimą nubausti net keturiomis bausmėmis, yra grubus pažeidimas elementariausių žmogaus teisių, šie faktai liudija, kaip mūsų šalyje yra gerbiamos žmogaus teisės, juk aš jau beveik 10 metų iki arešto nebedirbau ir gavau pensiją. O nedirbau todėl, kad negalėjau. Kiekvienam sveikai galvojančiam žmogui aišku, kad praėjus daugiau kaip 11 metų, iš kurių pusantrų metų už grotų, sveikata jokiu būdu negalėjo pagerėti. Faktiškai sveikata gerokai pablogėjo. Be to, aš jokios gydytojų komisijos nesu matęs. Atvykus į ligoninę, gydytojas paklausinėjo apie sveikatą, sugaišdamas kelias minutes laiko, panašiai buvo ir išrašant iš ligoninės, štai ir gydytojų komisija! Kaip vienas gydytojas gali sudaryti gydytojų komisiją?
Karceryje buvau uždarytas nuo vasario 24 d. iki kovo 3 d. Pabuvus karceryje, mano sveikata dar labiau pablogėjo. Viršininkas, į tai neatsižvelgdamas, liepė eiti į cechą siūti pirštinių. Už atsisakymą grasina uždaryti keturiolika parų į karcerį. Kaip aš galiu siūti, kai dėl silpno regėjimo nematau kaip į adatą įverti siūlą. Ar uždarys į karcerį—parodys ateitis.
Tačiau aš esu ramus, nes žinau, kad Dievas yra mūsų prieglauda ir stiprybė. Žinau, kad yra vienas Dievas, turiu sielą, vieną kartą mirsiu ir galutinai mane nuteis Dievas. Žinau, kad yra viena amžinybė, negrįžtama, nepataisoma ir kad vienintelis kelias į ją—dorybės ir atgaila. Nors fizinės jėgos kaskart mažėja ir nyksta, tačiau mes galime save praturtinti dvasinėmis vertybėmis . . .
Savo maldose neužmirškite mūsų, esančių už spygliuotų vielų.
1978 m. kovo 7 d.
Vladas".
„Tolo ir nutolo gimtos žemės pėdos,
Tolo ir nutolo Tėviškės dangus.
Sveikinu Jus iš Čiuvašijos padangės. Rugsėjo 3 d. įsakė pasiruošti „su daiktais". Džiaugsmui nebuvo galo. Jau 8 mėnesiai kaip nemačiau saulės. Keturios sienos ir grotuotas langelis. Kur veš, nesakė, bet tai ir nesvarbu, kad ir į Kamčiatką. Taip pabodo tuose žudančiuose saugumo rūmuose. Apie 19 vai. išvedė iš kameros. Lipdama į „voronoką" išgirdau žodžius: „Sveika, Onute!" Mane sveikino su manimi teistasis Lapienis. Džiaugsmas krūtinėje netilpo. „Voronokas" sustojo prie Lukiškio kalėjimo pasikrauti kriminalistų, o aš turėjau galimybe pasikalbėti su Lapieniu. Stotyje mūsų laukė daugybė kareivių ir šunų. Paskutinis žvilgsnis į miesto žiburius ir, —lik sveikas, Vilniau!
Gretimoje vagono kameroje buvo Lapienis. Jis buvo gerai nusiteikęs—nei trupučio nepalaužtas baisių kančių. Jis mane stiprino daug kančių pakėlusių mūsų tautiečių pavyzdžiais, šv. Rašto ištraukomis ir „Kristaus sekimo" eilutėmis. Tikrai mūsų Tautoje yra žmonių, kurie yra laimingi ir sunkiausiomis aplinkybėmis, kurie degte dega ugningu įsitikinimu savo Tiesa, už kurią kovoja. Drąsiai jie pasitinka nepatogumus, nepriteklius, kančias, net ir mirtį dėl savo idėjos, kuri juos daro laimingais . . .
Persiuntimo punktai: Pskovas, Jeroslavlis, Gorkis, Čebuksarai ir Kozlovka. Su Lapienių išsiskyrėme Gorkio kalėjime. Jis pasakė: „Onute, atlikime šią misiją taip, kad iš jos būtų garbė Dievui ir mūsų Tautai . . ." Tuos žodžius pasakęs, jis pakėlė akis į dangų ir šitaip pastovėjo kokią valandžiukę, didingas kaip statula.
Rugsėjo 12 d. atvykau į Kozlovka. Vaizdas liūdnokas: žmonės tokie nuvargę ir niūrūs, nudžiūvusių medžių šakose negirdėti paukščių giesmės. Matyt, ir jie paliko bėdų užpultą kraštą.
Šiuo metu nešiojame asfalto mišinį ir rankiniu būdu asfaltuojame takus. Vilniuje kankino nemiga, o dabar akys greitai užsimerkia.
Kantriai vešiu toliau sunkų savo vežimą ir eisiu sunkiu, daugelio lietuvių moterų išmintu taku. Tvirtai eisiu ten, kur neš gyvenimo vėjai, ir žiūrėsiu į dangų. Kiekvienas turi brangenybę, kurią verta saugoti ir ginti.
Ona
***
Pirmąjį kalinimo laikotarpį praleidau Gorkio srityje. Šį sykį likimo skersvėjis bloškė truputį toliau ... Jei Dievas norėtų, aš sutikčiau iki paskutinio atokvėpio nešti kalinio dalią, nesidairydama į šalis, neieškodama savo asmeniui kokios nors šviesesnės prošvaistės. Svarbu, kad atlikčiau šią misiją taip, kaip Dievas nori. Dievo malonės ir Jūsų maldų dėka aš turiu valios ir esu pasiryžusi pernešti visokius sunkumus. Aš vieno bijau — tai blogio . . .
. . . atsakysiu į Jūsų klausimus.
Kuo mus šeria, sunku paaiškinti. Duona kaliniams kepama specialiai. Jos sudėties nežinau. Piūvenų tai tikrai dedama, ši duona duodama ne tik kaliniams, —žmonės ja dar ir kiaules šeria. Buizos skonis truputį kitoks, negu prieš du dešimtmečius. Mūsų kostiumai siūti iš chalatinės medžiagos. Taip pat duodami kirziaviakai ir paltas, kurį nešioja penkiolika respublikų, t. y. šimtasiūlė. Seniau būdavo kas kita—galėdavau nešioti savus rūbus. Pamenu, pirmojo kalinimo laiku man davė veltinius: vienas buvo juodas, kitas baltas. Juodasis buvo siauras. Peiliuku šone padariau įpiovą ir taip keturis metus jais džiaugiausi. O dabar nors mes esame „laikinai" izoliuoti, bet ši izoliacija ne kiekvienam įmanoma atlaikyti. Daugelį ji izoliuoja nuo visų šio pasaulio „linksmybių".
Mano sveikata bloga. Paskutiniąsias dvi savaites kameroje buvau viena. Kalinimas vienutėse baisus dalykas. Toje pačioje kameroje buvo sėdėjęs su manimi teistasis Lapienis. Kelyje į Rytus jis man pasakojo, kad toje kameroje jis labai sirgo, ko nenumirė. Gal ir nieko, bet dujos veikia nejuntamai. Jau du mėnesiai, kaip mano kūne atsivėrė žaizdos. Baigiu ketvirtą įvairų gydymo kursą, bet be jokių pasekmių. Gydytojai stebisi. Šioje vietoje negaliu jiems paaiškinti galimo susirgimo priežasties . . .
Sunku gyventi melu pagrįstame pasaulyje. Vilniuje mane puolė, kas tik laiko ir noro turėjo. Paskui buvau nuteista ir turėsiu kalėti už nusikaltimą, kurio nepadariau . . .
Mūsų lageryje yra apie 2000 moterų. Sekcijose gyvename po 65-75. Gyvenamose patalpose neturime stalų—rašykite, sesės, atsigulusios ant purvinų grindų!
Nesirūpinkite manimi. Aš rasiu nusiraminimą, net džiaugsmą melsdamosi maldoje, aukodamosi ir gera darydama kitiems.
Už viską dėkoju ir siunčiu nuoširdžiausius sveikinimus visiems Marijos žemės vaikams.
Ona
***
