1982 m. saugumo auka tapo Jonas Pakuckas. Gegužės — birželio mėn. Vilniuje vyko jo teismas. Jis buvo kaltinamas mėginimu pabėgti į užsienį. Kartu buvo teisiamas Jono brolis ir brolio žmona Nadiežda (rusė).
Jono Pakucko teismo procesas — paprasčiausias saugumo organų susidorojimas už tai, kad jis 1980 m. vasarą padėjo Vladui Šakaliui pasitraukti į Vakarus, pereiti Suomijos — TSRS sieną. Nors teismui nepasisekė įrodyti, kad J. Pakuckas padėjo VI. šakaliui (vienintelis įkaltis — VI. šakalio švarkas, rastas kratos metu pas J. Pakucką), tačiau saugumas, įsiutintas drąsaus VI. šakalio šuolio iš policinės valstybės į Vakarus, atsikeršijo nors VI. šakalio draugui J. Pakuckui, nuteisdamas jį 12 metų griežto režimo lagerio.
Be to, buvo ir kita priežastis, dėl ko saugumas buvo taip užsirūstinęs ant J. Pakucko.
Maždaug prieš ketverius metus saugumas šantažo keliu užverbavo J. Pakucką, kaip buvusį politkalinį, dirbti informatoriumi. J. Pakuckas, būdamas lengvo būdo, pasidavė šantažui ir dirbo saugumui. Tačiau dirbo taip, kad jo artimiausi draugai, tame tarpe ir VI. Šakalys, žinojo apie Jono ryšį su saugumu. Faktiškai saugumas iš J. Pakucko gaudavo klaidingą informaciją ir užtat, atsiradus galimybei, su juo taip žiauriai susidorojo.
J. Pakuckas buvo svajotojiško, iliuzijomis gyvenančio žmogaus būdo. Jo galvoje visada sukdavosi šimtai planų kaip geriau gyventi. Tačiau jis pats niekada nesudurdavo galo su galu. Dažnai pas draugus ateidavo visas apiplyšęs, su vienu lagaminėliu — visu savo turtu — rankoje. Draugai tada jį sušelpdavo. Jis atgaudavo viltį gyventi, imdavo kurti naujus planus, tokius pat nerealius, fantastiškus. Pilnas naujų polėkių išvykdavo laimės ieškoti, bet vėl . . . grįždavo apiplyšęs. Būdamas nepastovaus charakterio, jis dažnai keisdavo darbovietes. Tokį jį ir nutvėrė saugumas į savo pinkles. Beje, LKP CK organo „Tiesa" paskleistame šmeižikiškame straipsnyje (kurio esmė nurodyta tame, kad „užsienio buržuazijai pasidavę lietuvių emigraciniai sluoksniai tikėjosi naujo persekiojamo Lietuvos patrioto pabėgimo į Vakarus, analogiško Vl. Šakalio šuoliui, tačiau budrių tarybinių žmonių dėka tariamas patriotas, tikrumoje kriminalinis nusikaltėlis, buvo laiku sulaikytas, demaskuotas ir nuteistas") įkyriai peršama mintis, kad J. Pakuckas niekur nedirbęs. Taip, suėmimo metu J. Pakuckas tikrai nedirbo jokioje oficialioje valdiškoje įstaigoje. Tačiau straipsnį rašęs saugumietis žinojo, kad J. Pakuckas skaitėsi dirbąs neoficialiu etatu įstaigoje — VSK (Valstybės saugumo komitete — KGB), apie ką šmeižikiško straipsnio autorius, būdamas „leniniškai" tiesus, privalėjo savo skaitytojus informuoti. Deja. . .
Tardymo metu ir per teismą saugumas įvairiais būdais, grasindamas botagu ir viliodamas pyragu, panaudojo J. Pakucko brolį ir brolienę savo užmačioms prieš J. Pakucką. Tariamo „nusikaltimo" bendraautoriai — brolis ir brolienė — verkė, atgailavo ir metė naujus neįtikinamus kaltinimus Jonui. Tačiau J. Pakuckas atmetė visas saugumo insinuacijas. Teisme jis neprašė advokatų, neprašė pasigailėjimo. Jis nugalėjo visą teismą savo paskutine kalba, kuri buvo labai įspūdinga, logiška ir triuškinanti visą sovietinio teismo neteisingumą ir brutalumą.
L. Augurys
