Lietuvos TSR žurnalistų sąjungos valdybos sekretoriatas 1982 m. V. Mickevičiaus-Kapsuko premiją už publicistinus straipsnius paskyrė trims žurnalistams — A. Dargiui, E. Girčiui ir V. Žeimantui.
Lietuvos visuomenė, be abejo, seniai jau pripratusi, kad visa, kas banalu ir neįdomu, tačiau kas režimui naudinga, liaupsinama, garbstoma bei dabinama laurais. Tad nenuostabu, jei daugelis į panašius faktus bei premijavimus žiūri pro pirštus. Vis dėlto kartkartėmis reikia ir juos pasvarstyti, nes šiaip ar taip jie atspindi mūsų gyvenimą ir savaip jį veikdami, atsiliepia ir jo raidai.
Žurnalisto profesija šiandien Lietuvoje yra ne tik vargana, menkai apmokama, bet ir visiškai sukompromituota. Tačiau jaunuoliams, turintiems literatūrinių gabumų, sunku kartais nuslopinti norą rašyti, ir dažnas jų renkasi sunkią žurnalisto profesiją, tikėdamasis, kad ir nepalankiomis sąlygomis sugebės būti naudingas gyvenimui. Deja, jau pirmaisiais darbo metais daugeliui šios iliuzijos sudūžta. Suvokiama skaudi tiesa — žurnalisto profesija Lietuvoje yra viena pačių nešvariausių ir nepadoriausių. Tad vieni veikiai išsižada savo kūrybinių ambicijų, keičia profesiją, kiti pasitraukia x siauresnius žurnalistikos barus, kur mažiau ideologijos ir nereikia didelių sąžinės kompromisų, treti bando ieškoti dar kokio vidurio, tačiau vis tiek degraduoja kaip žmonės ir kaip žurnalistai. Todėl nenuostabu, kad tarp Lietuvos žurnalistų nereta palūžusių žmonių, o vieno žurnalisto nuomone, Lietuvoje, palyginti su kitų profesijų žmonėmis, žurnalistai gyvena trumpiausiai.
Taikliai žurnalisto profesiją yra apibūdinęs rašytojas Vytautas Petkevičius, jaunystėje uoliai talkininkavęs okupantams. Pasak jo, žurnalistas — tai parankinis. . . Iš tiesų — tai partijos parankinis, kuriam pavedama atlikti pačius nešvariausius darbus. Kurdami pasakas apie tariamai nuostabų gyvenimą, herojais paversdami įvairaus plauko degradentus, žurnalistai kaip tik yra daug prisidėję prie bendro krašto gyvenimo nuosmukio, tamsos ir vergijos įtvirtinimo. Vis dėlto ir šiandien, po dešimtmečiais vyravusių netikusių žurnalistikos tradicijų, retas žurnalistas noriai imasi politinių straipsnių; retas, atrodo, nejausdamas sąžinės graužimo, gali purvais drabstyti savo tautos praeitį ir jos sūnus, gynusius krašto laisvę ir nepriklausomybę. Jie verčiau kapstosi nereikšmingose buities ar gamybos srityse, neliesdami esminių tautos gyvenimo problemų.
Išskirtinas „fenomenas" — Vytautas Žeimantas. Tai vos ne vienintelis žurnalistas, patologiniu pasimėgimu koneveikiąs šiandien tautos praeitį, jos laisvės kovotojus — noriai vykdąs visus KGB įpareigojimus. Tai unikalus žurnalisto profesijos išniekinimo pavyzdys. Ir juo skaudesnis — kai prieš akis faktas: suteikta premija asmeniui, paniekinusiam visa, kas tauru, kas žmogiška. Ką sakyti, tai didžiulė juoda dėmė Lietuvos žurnalistikos istorijoje, kurios atsakomybė tenka ir tiems, kas vadovauja žurnalistų sąjungai ir vairuoja jos veiklą, nė negalvodami kaip šią profesiją sutaurinti, padaryti ją naudingą krašto ir jo žmonių interesams.
O juk kalbėti Lietuvos žurnalistams yra daug apie ką. Kokie platūs čia darbo dirvonai. Kaip daug šiandien reikia protingo žodžio ir gerų pasiūlymų. Kaip nusiaubtos žmonių sielos, sutirštėjusi tamsa ir veši visokeriopa bukaprotystė! Tautą graužia moralinis vėžys. Girtavimas kasmet pasiglemžia vis daugiau aukų. 1981 m. Lietuvos gyventojai alkoholiui išleido 755 milijonus rublių. Tai 38% maistui išleidžiamų pinigų. Penkių asmenų šeima per metus išleidžia maždaug 1200 rublių. O kiek skyrybų, kiek venerinių susirgimų, kiek įvairiausių ir siaubingiausių nusikaltimų! Vien paaugliai kasmet padaro 1200-1500 nusikaltimų; apie pusantro tūkstančio kasmet pasodinama jų už grotų. Reikia nepamiršti, kad retas iš jų jau besugrįš į normalų gyvenimą.
Daugeliui taip pat gerai žinoma, kad esama auklėjimo sistema visiškai netinkama, kad geriausiu atveju jaunuolių širdyse ji palieka tik dvasinį vakuumą, kuriame veikiai tarpsta vien žalingi įpročiai. Ir tuo pat metu atimti iš tautos praeitį, jos kultūrą — apjuodinti šviesiausius jos žmones ir išgirsti sudarykytą jos dabartį — kas tai, ar tai ne geriausia priemonė ir būdas dehumanizuoti visuomenę? Kokia padėtis: pilki verteivos, rajkomų biurokratai, patologiniai prekybos ir kitokių organizacijų vagys — tai normalūs ir net teigiami (!) tarybiniai žmonės. Tad į ką tada jaunimui lygiuotis? — Kaip stiebtis į saulę ir džiaugtis gimtąja žeme, jei dergiamas kiekvienas jos istorijos puslapis, jei net premijuojami tie, kurie šlykščiausiu būdu atlieka tokį niekšišką įpareigojimą. Iš tiesų — ko viltis, ko tikėtis? Vos keletas štai belikę sąžiningų rašytojų, ir tie patys nustumti į beprasmišką abstrakcijų ar menkaverčių siužetų raizgynus. O kiti? Vien tik J. Avyžius išdrįso savo „Degimuose", gelbėdamas žurnalistų reputaciją, prabilti opiais klausimais. O ką veikia kiti — šimtai žurnalistų, kokio balzamo ieško jie tautos žaizdoms gydyti? Kas gi suras tuos stebuklingus žodžius, kurie prikeltų nupuolusius, atgaivintų pavargusius?
Ateinančioms kartoms mes paliekame vis juodesnę dabartį, vis daugiau neišspręstų problemų. Tad kada pagaliau pradėsime kovą už žurnalisto profesijos sutaurinimą, kada gi ji tarnaus tikrajai tiesai ir ja grindžiamai gyvenimo pažangai? Kada? Juk nei V. Žeimantas, nei panašūs į A. Laurinčiuką rašeivos jokių mūsų gyvenimo problemų neišspręs. Tai faktas, kuris dar kartą mums primena, kokia Lietuvoje tamsi naktis, kaip joje pavergtas žodis ir kaip niekinama viena iš tauriausių ją ugdančių profesijų. O kartu tas mus ir įpareigoja — taip, daryti kažką, kad tautos pinigai — premijos — nebūtų švaistomos jos duobkasiams.
Jei negalime pasakyti tiesos, geriau išvis nekalbėkime — žodis tetarnauja tik tautos atgimimui, jos kultūrai ir laisvei.
Taučius
