Vienybė — svarbi ir reikalinga. Ją brangina šeimos, jos siekia tautos, jos ilgiesi visa žmonija. Ji yra viena iš veiksmingiausių priemonių, bendromis jėgomis siekiant kokio nors tikslo.
Vienybė Bažnyčioje yra šventas ir brangus dalykas. Jos savo mokiniams ypač linkėjo Kristus, jos laikėsi apaštalai, dėl jos visais laikais kovojo popiežiai. Ir atvirkščiai — įvairūs priešai, puldami Bažnyčią, pirmiausia stengėsi griauti jos vienybę, stengėsi skaldyti ją iš vidaus. Skaldyti teoriškai ir praktiškai, mokslu ir organizacija. Taip kildavo įvairios erezijos, sektos ir schizmos. Bažnyčiai jos padarė daug skaudžių žaizdų, tikintiesiems atnešė daug papiktinimų ir neaiškumų. Todėl nenuostabu, kad Bažnyčia visuomet labai jautri šiuo klausimu. Juk įvairios žmogiškos silpnybės ir net egoistiniai tikslai gali dangstytis labai gražiomis frazėmis ir kilniais motyvais. Tad visai suprantamas popiežių ir, iš viso, Vatikano atsargumas, girdint įvairias, skirtingas, dažnai net priešingas nuomones vienu ar tuo pačiu klausimu.
Bažnyčios skaldymas ir jos vienybės griovimas Dievo ir Bažnyčios priešams buvo ir yra viena iš svarbiausių priemonių siekiant savųjų tikslų. Todėl net neįsivaizduojama, kad jie elgtųsi priešingai — kovotų už Bažnyčios vienybę. Aišku, taip jie nedarė praeity, taip nesielgia ir dabar. Tačiau šiandien kovoje prieš Bažnyčią stengiasi panaudoti net pačią Bažnyčios vienybės idėją. Matydami popiežiaus ir Vatikano principinį paklusnumo reiklumą saviesiems dvasininkams, kovojantieji ateistai griebėsi tokios taktikos: suvilioję, palaužę ar kaip kitaip į savo pusę patraukę kai kuriuos dvasininkus, ypač esančius aukštuose postuose, privertę nusileisti ateistinei valdžiai ir vykdyti visus jos nurodymus, jie staiga ima šaukti apie vienybę ir kaltinti jos ardymu tuos vyskupus ir kunigus, kurie nepasiduoda ateistų vilionėms bei grasinimams, kurie nesutinka eiti Bažnyčiai žalingų nuolaidų keliu, atsisako vykdyti jų reikalavimus, atsisako padėti griauti Bažnyčią pačių kunigų rankomis. Nors tokie ateistams nenuolaidūs, bet Kristui ir Bažnyčiai visiškai ištikimi ir paklusnūs dvasininkai yra tikrieji Kristaus norėtos vienybės šalininkai, nors jų veikla yra tikrosios vienybės bei ištikimumo popiežiui gynimas, bet ateistinės propagandos priemonėmis jie stengiamasi apjuodinti, apšmeižti, diskredituoti ne tik tikinčiųjų, bet ir Vatikano akyse. Jie kaltinami Bažnyčios vienybės ardymu. Kaltinami kovingųjų ateistų, Bažnyčios griovėjų, kuriems nieko nėra svarbesnio, kaip sugriauti, sunaikinti ne tik Bažnyčios vienybę, bet ir ją pačią nušluoti nuo žemės paviršiaus. Ir štai tie tikrieji Bažnyčios priešai staiga ima „sielvartauti", ima lieti ašaras. . . dėl Bažnyčios vienybės. Ima mokyti kunigus būti ištikimais vyskupams ir popiežiui!
Jeigu kai kam, mažiau tikrą padėtį žinantiems, tokie ateistų „sielvartai" gali kelti bent įtarimą, tai mums jų tikslai gerai žinomi. Viskas labai jau baltais siūlais susiūta. Nepavykus tiesiogine ateistinės propagandos ataka sugriauti žmonių tikėjimo, dabar stengiamasi pačią Lietuvos Bažnyčią tvirtai suimti į ateistinės valdžios rankas, suvaržyti jos veiklą, apriboti kunigų įtaką. Tik šitai pasiekti sunku, nesuėmus tvirtai į rankas pačių Bažnyčios vadų, ar bent nepadarius jų visiškai bejėgių. Kai kas jiems jau pasisekė: Kauno kunigų seminariją jie jau beveik patys tvarko. Kunigų skyrimas į parapijas irgi ne vien tik nuo vyskupijų kurijų, bet daug priklauso nuo Anilionio kontoros. Tačiau kunigų pastoracinio darbo kontrolė, geriau sakant, jo trukdymas, sunkiau vykdyti be kurijų. Tad reikia, kad vyskupais ar vyskupijų valdytojais būtų valdžiai patikimi ar bent nuolaidūs ir paklusnūs žmonės, šitaip būtų galima nutildyti kiekvieną aktyvesnį kunigą, priversti paklusti įžūliems ir neteisėčiausiems ateistų reikalavimams jų nevykdančius būtų galima apšaukti nepaklusnumu savo vadovybei. Šitaip jau daroma, kai sąžiningesni, pareigingesni, neteisėtų reikalavimų aklai nevykdą kunigai apkaltinami vienybės griovimu, apšaukiami ekstremistais, nenuoramomis, karjeristais. Tiesa, patys neteisėčiausi reikalavimai bei įžūliausi kunigų puolimai ateina vis dėlto ne per kurijas, bet tiesiog iš valdžios įstaigų. Tačiau jiems besipriešinančius kunigus apkaltinant vienybės ardymu jau stengiamasi panaudoti ir paklusnesnius vyskupus ar vyskupijų valdytojus.
„Tegu visi bus viena" (Jn. 17,21) — meldė Kristus. Būti ištikimiems Kristui, reiškia būti vieningiems savųjų tarpe.
Vienybė nėra laisvo pasirinkimo dalykas, bet šventa kiekvieno Bažnyčios nario pareiga. Ypač vienybė ir susitelkimas, gretų suglaudinimas reikalingas tada, kai Bažnyčia puolama, kai ji pavojuje, kai ji turi sunkiai kovoti. O toks laikas kaip tik yra dabar. Dabar Lietuvos Bažnyčia pavergta ir persekiojama kovoja sunkią kovą. Jai sunkiomis ir nelygiomis sąlygomis reikia ginti savo teises ir savo vaikų sąžinės laisvę. Todėl dabar labiau nei kada jai reikalinga vienybė. Vienybė ir susitelkimas, bet po Kristaus, o ne Jo priešų vėliava. „Kas ne su manim, tas prieš mane". Šis Kristaus perspėjimas galioja ir mums. Čia nepadės jokie kazuistiš-ki išsisukinėjimai. Dviems ponams netarnausi. Apie tai yra perspėjęs Kristus. Ir dviejų vienybių nėra. Yra tik viena vienybė, jungianti visus Bažnyčios vaikus po Kristaus vėliava. Bet šitokios vienybės kaip tik nesiūlo ateistai. Priešingai, jie tokią vienybę stengiasi griauti. Ir kai atsiranda tokių, kurie, palaužti ateistinio teroro, ima kaltinti savo brolius vienybės stoka, jie iš tikrųjų tik talkininkauja ateistams.
Noras nusigręžti nuo tikros, Kristaus reikalaujamos vienybės dažnai kyla iš perdėto atsargumo, bailumo, ištižimo ar aukos, nemalonumų, persekiojimų baimės. Kad tik ramiau, kad tik nuošaliau, kad tik manęs neliestų. . . Tegul ligonis miršta be sakramentų, tegul vaikai lieka be religinio auklėjimo, tegul bažnytėlė sekmadieniais būna pustuštė. . . Kad tik nereiktų aiškintis rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojui, kad tik nekibtų saugumas, kad tik nepadarytų nemalonumo Aniliomis. . . Visko baisu, iš visur gresia pavojai ir nemalonumai. Geriau tyliau, ramiau. . . Bet čia, kaip tyčia, valdžią „pykdo" Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas, įvairius faktus kelia „Kronika". Už tai taip rūstinasi, taip grasina visi valdžios žmonės su Anilioniu priešaky. . . Vyskupus ir valdytojus dar specialiai puola tas pats Anilionis, saugumas — reikalauja sudrausminti ekstremistus. . . Na, už tai kalti, žinoma, „vienybės", t.y. ramybės griovėjai. Tokia iš tikrųjų yra nepagražinta tikrovė. Veltui ji bandome dangstyti tariamu susirūpinimu vienybe.
Bet, laimė, yra ir kita medalio pusė. Tai tikintieji, daugybė tikinčiųųjų, kurie žavisi ne tyliais, ramiais ir. . . vailaisis savo ganytojais, bet tais, kurie nebodami pavojų ir aukų, drąsiai gina savo tikinčiųjų teises, rūpinasi jų dvasiniais reikalis, kurie daugiau klauso Dievo, o ne žmonių. . . šitokius kunigus ir vyskupus Lietuvos tikintieji tikrai gerbia ir myli, jais pasitiki, net didžiuojasi. Šitai matome iš daugelio parapijų, kur dirba energingi ir pasiaukoja kunigai. Ir kiek apleistų, apmirusių parapijų atgijo atvykus ten šitokiems kunigams — prisikėlė tikrąja to žodžio prasme! Tai irgi tikrovė, konkreti ir reali, tik daug šviesesnė ir viltingesnė. Ir jos neįstengs apjuodinti tie, kurie pagal ateistų nurodymą pačius ištikimiausius Kristaus karius ima kaltinti vienybės nesilaikymu.
Ne, ne ištikimieji Bažnyčios sūnūs yra tikrosios vienybės ardytojai! . .
P. Pajurgis
