Trečias sąsiuvinis
Vilnius 1982
Čia Lietuva
Kai rusų carai XIX a. užvaldė Lietuvą ir pasiryžo šį kraštą surusinti, jie panaikino ir Lietuvos vardą, pakeisdami jj į „šiaurės Vakarų kraštą". Panašiai daro ir dabar raudonieji carai. Jie nuo Lietuvos teritorijos atplėšė rytines ir pietines dalis ir prijungė prie Baltarusijos TSR. Taip liko nuo mūsų atimta Rytų ir Pietų Lietuva su Breslaujos, Ašmenos, Lydos ir Gardino miestais, — tas kraštas, kuris pagal 1920.VII.12 sutartį, sudarytą tarp Sovietų Rusijos ir Lietuvos, priklauso Lietuvai kaip jos etnografinė teritorija, ši teritorija nuo amžių buvo gyvenama lietuvių, joje iki šių dienų užsiliko vietovės, kuriose kalbama lietuviškai. Jos prigludusios prie Lietuvos TSR (Apso, Vydžių, Pelesos ir Ramaškonių apylinkės), arba lietuviškos salos (Gervėčių, Lazdū-nų). )Tačiau už 1920.VII.12 sutarties sudarytų ribų liko Zietelos sala, kurioje dar ir šiandien kalbama lietuviškai). Taip atsirado „Baltarusijos lietuviai" nevykęs pavadinimas. Baltarusijos TSR vakarinių pakraščių lietuviai nėra Baltarusijos lietuviai, o Rytų Lietuvos, arba buvusio Vilniaus krašto lietuviai. Pavadinimas „Baltarusijos lietuviai" yra mums okupanto primestas, o dabar ir patys lietuviai jį vartoja. Vadinasi, Maskvos kėslai keisti Lietuvos vardą rytuose laikinai yra pasisekę dėl pačių lietuvių nesąmoningumo. Laikas tai suprasti ir atitaisyti.
Buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos (DLK) tradicijos buvo gyvos iki I pasaulinio karo ir net lenkų okupacijos laikais (1920-1939). DLK žemių net iki Minsko rytuose ir iki Bugo pietuose gyventojai save laikė lietuviais, nors lietuviškai nekalbėjo. Rytų Lietuva išaugino žmonių, kurie nors lietuviškai nekalbėjo, bet save laikė lietuviais ir Lietuvai vienaip ar kitaip pasitarnavo. Adomas Mickevičius rašė: „Lietuva, tėvyne mano, tu esi kaip sveikata! Tik tas tave branginti moka, kas tavęs neteko. . ." Panašiai kalba ir Liudas Kondratavičius - Syrokomlė: „Žeme mano gimtine, mano Lietuva šventoji. . ."
Mes nepretenduojame į buvusios DLK žemes prie Minsko ar Bugo, bet mes negalime atsižadėti ir neatsižadėsime etninių Lietuvos žemių, kurias pati Maskva 1920.VII.12 sutartimi Lietuvai pripažino.
Šio Lietuvos ruožo rytinė ir pietinė riba eina 30-40 km atstumu nuo miestų (einant iš šiaurės į pietus) Breslaujos, Ašmenos, arba tiksliau Alšėnų, Lydos, Gardino ir Augustavo. Paėmus šių miestų vardų pirmąsias raides, gauname žodį BALGA. Čia prijungta ir Augustavo miestas, dabar esąs Lenkijoje. Jei pratęsime nuo Gardino pusės Lietuvos sienas, nustatytas 1920.VII.12 sutartimi, pietinę ribą tiesiai į vakarus nuo buvusių Rytprūsių, tai Lietuvos pusėje lieka Augustavo ir Suvalkų miestai su apylinkėmis - kraštas, kuris taip pat priklauso etnografinei Lietuvai. 1920.VII.12 sutartis nekalbėjo apie Lietuvos sieną pietų Suvalkijoje. Dėl šios sienos rusai paliko susitarti patiems lietuviams su lenkais.
Šio Lietuvos Rytų ir Pietų krašto gyventojų pagrindinė masė yra lietuviai, tik pakeitę kalbą. 1920.IX.11 d. Ašmenos gyventojai prašė Lietuvos vyriausybę įkurti lietuvišką gimnaziją ir lietuvių kalbos kursus. Jie rašė: „Įkurkite lietuviškas mokyklas, ir mes veikiai grįšime prie savo protėvių kalbos." Gardino gyventojai 1920.VIII.28 d. atsiuntė pas Lietuvos vyriausybę atstovus, prašydami Lietuvos kariuomenės apsiginti nuo lenkų pretenzijų į Gardino kraštą (Mūsų Lietuva", I t.JAV). Vokiečių okupacijos metais 1942-1944 Gardine veikė Lietuvių komitetas ir buvo įsteigta lietuvių gimnazija („Mūsų Lietuva", I t.). Taip pat Breslaujos apylinkių gyventojų atstovai 1919 m. prašė juos prijungti prie Lietuvos (Advokato R. Skipičio „Atsiminimai", išleisti JAV). Dėl Seinų-Suvalkų krašto (ir Augustavo) 1919-1920 m. vyko kovos tarp lietuvių ir lenkų kariuomenių. Lenkai nugalėjo, nes jų karinės jėgos buvo žymiai didesnės, negu lietuvių. Seinai prieš I pasaulinį karą buvo vienas iš stambiausių lietuvių kultūrinių centrų.
Čia norisi priminti, kad iki II pasaulinio karo pabaigos Baltarusija lietuvių buvo vadinama Gudija ir jos gyventojai -gudais. Pavadinimą „baltarusis" retai kas pavartodavo. Net tarybinėje lietuvių spaudoje 1940-1941 m. Baltarusija oficialiai buvo vadinama Gudijos TSR. Baltarusio vardas įvestas po II pasaulinio karo, ir jo griežtai laikomasi. Motyvuojama tuo, kad žodis gudas turįs niekinamos reikšmės. Tas netiesa. Pats žodis gudas nėra niekinamas ir jokio niekinimo neužsitarnavo. Lietuviai gudais vadina ne tik baltarusius, bet ir pačius rusus (plg. A. Baranausko: „Kad tu, gude, nesulauktum. . ."). O žodis gudas yra kilęs iš gotų pavadinimo (vardo). Gotų kalboje žodžio „gotas" tikras pirmykštis pavadinimas buvo „gudas", kuris vėliau teko rytų slavams. Mat gotai, germanų tauta, buvo atsikraustę į Krymą ir pietinę Rusiją. Kai jie ten išnyko, tai ir vėliau visus savo rytų kaimynus baltai tebevadino gudais. Panašiai ir žodis rusas yra skandinaviškos kilmės. Turi dabar ar neturi žodis gudas niekinamos reikšmės, ne tas svarbu. Keitimui Lietuvių kalboje žodžio gudas į baltarusį turbūt buvo kitas motyvas. Mat „baltarusis" primena rusą, tik „baltą". Panašiai norima primesti ukrainiečiams pavadinimą mažarusis, nes egzistuoja didžiarusiai, Maskvos imperijos rusai.
Kad žodis „gudas" kartais gali turėti niekinamos reikšmės, dėl to nesiginčysime, tai priklauso nuo pačių gudų gyvenimo būdo ir elgesio. Juk, sakysime, dabar Afganistane ir žodis „rusas" turi niekinamos reikšmės ir net vartojamas kaip keiksmažodis.
Oficialaus BTSR pavadinimo lietuvių tarybinėje spaudoje dabar nepakeisime. Lai jis ten būna. Bet pavadinimo „Baltarusijos lietuviai" reiktų vengti, jį keisti kuo kitu. BTSR gyvenančius lietuvius galima vadinti BALGA ruožo lietuviais. Panašiai kaip Lenkijos šiaurės rytų dalyje gyvenančius lietuvius vadiname Seinų - Suvalkų krašto lietuviais.
Rytų ir Pietų Lietuvoje lietuvių gyvenamos vietovės susikaupę ne aplink vieną ar du didesnius miestus, bet apie penkis (Breslaują, Ašmeną, Lydą, Gardiną, Augustavą). Iš šių miestų vardų pirmųjų raidžių susidaro žodis BALGA. Dabar yra priimta įvairių objektų (teritorijų, įstaigų ir t.t.) pavadinimus trumpinti, žymint juos pirmosiomis raidėmis. Pvz., LTSR, ELTA, visi (Vilniaus inžinerinis statybos institutas). Galima BTSR lietuvius vadinti ir BVK (buvusio Vilniaus krašto) lietuviais.
Pavadinimas „Baltarusijos lietuviai" yra okupanto primestas tikslu užtrinti Lietuvos vardą minėtame BALGOS ruože. O ten yra Lietuva, ne Baltarusija. Vartodami pavadinimą „Baltarusijos lietuviai" mes patys pripažįstame, kad BALGOS ruože jau yra Baltarusija. Nesiskubinkime pripažinti! Rusai Lietuvą pavadino „šiaurės Vakarų kraštu", ir tas pavadinimas nuėjo į ietoriją. Tikime, kad taip bus ir su Rytų Lietuvos pavadinimu „Baltarusija". Ten esą lietuviai gyvena ne Baltarusijoje, o Lietuvoje. Taip pat ten gyveną sugudėję ar sulenkėję lietuviai ir naujai atsikėlę gudai bei kiti gyventojai irgi gyvena Lietuvoje, ne Baltarusijoje. Baltarusių (gudų) tėvynė yra apie Minską ir toliau, o etnografinėje Lietuvoje Baltarusijos nėra.
be to, Baltarusijos TSR pavadinimas, lygiai kaip ir Lietuvos TSR pavadinimas tėra administracinis terminas, neturįs realios reikšmės. Sovietų terminologijoje žodis respublika teturi tiek reikšmės, kiek caro laikais gubernija. Maskva galėtų ir Lietuvos TSR pavadinti „Lietuvos gubernija", ir tas atitiktų dabartinę realinę padėtį.
Ir pats šio leidinio pavadinimas „Apie lietuvių padėtį Baltarusijos respublikoje" yra- nevykęs. Jį reikėtų pakeisti, bent pridedant TSR, arba žodį „respublikoje" rašyti kabutėse.
A. Galindas
Redakcija sutinka su autoriaus samprotavimais. Bet norėdami išlaikyti leidinio tęstinumą ir tikėdamiesi, kad Baltarusija kuomet nors bus tikra respublika (valstybė), pavadinimo kol kas nekeičiame.
MŪSŲ MIRUSIEJI
Prof. TADUI IVANAUSKUI 100 metų
Tadas Ivanauskas gimė 1882 m. gruodžio 16 d. Lebiodkos dvare, prie Lebiodkos upės, Vosyliškio valsčiuje, dabar BTSR, sugudėjusioje ir sulenkėjusioje aplinkoje. Iš mažens jis kalbėjo lenkiškai, lietuviškai išmoko tik jau būdamas aštuntoje (paskutinėje) gimnazijos klasėje. Dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose su lenkais 1919-1920 m. Apsigyvenęs Kaune, visą laiką profesoriavo Lietuvos aukštosiose mokyklose. Dažniausiai gyvendavo Obelynėje, 3 km. už Kauno, ūkyje, kurį jam padovanojo Lietuvos valdžia mokslo reikalams.
Savo atsivertimo į lietuvybę istoriją jis papasakojo susirinkusiems pas jį į Obelynę BTSR lietuviams. Ją čia atskirai pateikiame.
Tėvo dvare, — pasakojo T. Ivanauskas, — kalbėjo lenkiškai ir prancūziškai. Lietuviškai niekas nekalbėjo. Bet aš turėjau tetą (Korbutienę), kuri man pasakodavo Lietuvos istoriją, kad Lietuva buvusi didelė, galinga valstybė nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Teta man lenkiškai deklamuodavo L. Kondratavičiaus - Syrokom-lės eilėraštį, skirtą Lietuvai (jo veikalo „Pan Demborog" įžanga): „Ziemia moja rodzona, Litvvo moja svvięta. . ." (Žeme mano gimtine, mano Lietuva šventoji. . ."). Tas ilgas kelių puslapių eilėraštis man taip patiko, kad jį išmokau atmintinai ir dabar tebemoku (čia jis imdavo deklamuoti tą eilėraštį, kurio dėl ilgumo nabaigdavo, nutraukdamas žodžiais ,,ir taip toliau, ir taip toliau"). Paaugusį mane tėvai nuvežė į Varšuvos gimnaziją. Vietiniai lenkai mane vadindavo „litevvski niedzvviedz" (lietuviška meška), o aš atsikirsdamas juos vadindavau „malpa nadvvislanska" (Vyslos beždžionė). Prieidavome iki peštynių. Vieną kartą jau vyresnėse klasėse buvo suruoštas mokinių pasirodymas. Aš padeklamavau ištisai visą minėtą Kondratavičiaus eilėraštį. Visiems padarė gilų įspūdį, patiko, ir nuo to laiko mokslo draugai pradėjo mane gerbti.
Prie mano tėvo dvaro prieina Gudų giria. Per atostogas aš mėgdavau medžioti. Girioje piemenys ganydami trimituodavo, baidydami nuo bandos vilkus. Tie trimitų garsai man primindavo tetos pasakojimus iš Lietuvos istorijos, man sukeldavo vaizdus, kad šie trimitai šaukia Lietuvos karius į kovą. . . Bet, nors aš jaučiausi lietuvis esąs, lietuviškai kalbėti nemokėjau.
Gimnaziją užbaigiau ne Varšuvoje, bet Petrapilyje, nes dėl neramaus savo būdo buvau iš Varšuvos gimnazijos pašalintas. Man besimokant paskutinėje aštuntoje klasėje (jau Petrapily) atsitiko toks įvykis. Atostogaudamas tėvo namuose, aš mėgdavau vienas klaidžioti po miškus. Kartais kelias dienas negrįždavau namo. Kartą taip beklaidžiodamas po Gudų girią sutikau kaimietį, kuris užkalbino mane lietuviškai. (Lietuviškai aš nemokėjau, bet iš visa ko supratau, kad jis kalba lietuviškai). Aš jam nieko negalėjau atsakyti. Ir man pasidarė didelė gėda, kad aš, būdamas lietuvis, nemoku lietuviškai kalbėti. Tuomet aš prisiekiau ir dangui, ir žemei, ir miškui, kad išmoksiu lietuvių kalbą. Tą savo pažadą ištesėjau. Petrapily, tuomet jau būdamas studentas, susipažinau su būsimu inžinierium prof. Steponu Kairiu ir būsimu prof. Vaclovu Biržiška, jie man davė lietuviškų knygelių ir padėjo mokytis lietuvių kalbos. Po metų nuo ano susitikimo su lietuviu kaimiečiu aš jau kalbėjau lietuviškai.
Vėliau, baigęs mokslus, su savo žmona Honorata įsteigiau lietuvišką mokyklą Masteikos kaime. (Čia baigiasi T. Ivanausko atsivertimo į lietuvybę istorija).
T. Ivanauskas yra konvertitas, konvertitas lietuvis, nes jo gimtoji kalba — lenkų, ir kilęs nuo Lydos, iš tos vietos, kur jau prieš 100 metų niekas lietuviškai nekalbėjo. Konvertitai dažniausia būna uolūs priimtos naujovės skelbėjai. Konvertitai paprastai būna religiniai, konfesiniai. Ivanauskui su konfesine religija buvo nepakeliui. Jo konfesija — tai lietuvybė, kurią jis skelbė žodžiu ir darbu visą gyvenimą nuo pat atsivertimo dienos. Skelbė uoliai, aistringai, negailėdamas tam laiko ir jėgų.
Kartą pasakiau jam, — pasakoja vienas minėto susibūrimo Obelynėje dalyvis, kad lietuviuose dažnos nelietuviškos pavardės, o nelietuviška pavardė galinti liudyti ir nelietuvišką kilmę. „Kiek yra grynakraujų lietuvių, nežinau. Tokių lietuviškų pavardžių, kaip Daukantas, yra maža, — kalbėjo jis man. — Mano protėviai į Lietuvą atvyko iš Vestfalijos (Vokietijos), pirko čia dvarus ir tuo būdu įsikūrė". Vadinasi, T. Ivanausko tautybės apsisprendimui nelėmė nei gimtoji kalba, nei kilmė.
Obelynė buvo vieta, kur jis suburdavo savo krašto lietuvius. Vienas toks susibūrimas buvo spalio mėn. (priešpaskutiniais metais prieš jo mirtį). Jame dalyvavo apie 30 žmonių, beveik išimtinai jaunimas. Prie vaišių stalo kilo kalba apie šventes, kam kokia patinka. „O man smagiausia metų šventė — tai Velykos", — pareiškė jis.
Paskutiniais savo gyvenimo metais jis sirginėjo. Pasitaikė taip, kad Kalėdas jis turėjo praleisti ligoninėje (Kauno didž. poliklinikose). Kūčių dieną jis liepė pas save kambary (jis gulėjo atskirai vienas) pastatyti eglutę ir pareiškė: „Nors religijos atžvilgiu esu liberalas, bet aš noriu rusams parodyti, kad pas mus papročiai geri". Jo noras buvo išpildytas. Namuose jis visada valgydavo Kūčių vakarienę.
T. Ivanauskas rūpinosi ir dėjo daug pastangų, kad BTSR nenutautėtų išlikusios lietuviškos vietovės. Lietuviškumui palaikyti jis skyrė nemaža pinigų, užsakydavo BTSR lietuviams lietuvišką spaudą, materialiai remdavo mokslus einantį jaunimą. Palaikė glaudžius ryšius su šviesesniais BTSR lietuviais. Dėjo daug pastangų, kad ten būtų atidarytos lietuviškos mokyklos. Apgailestavo, kad uždaryta Palesos bažnyčia, nes iš jos sklisdavo daug lietuviškos šviesos. „Kaip gera būtų, kad Palesoje būtų atidaryta bažnyčia", — sakė jis. Tą jo norą patvirtina palesiškiai.
BTSR gyvenančių lietuvių reikalams T. Ivanauskas išleisdavo nemažą sumą pinigų. Vien spaudai kasmet jis skyrė 300 rb. Mirė jis 1970 m. birželio 1 d. Buvo'manyta, kad jo materialinė parama nenutruks ir po jo mirties, bet įvyko kitaip. Ar dėl to, kad jis staiga mirė, ar dėl kitų priežasčių jam mirus išnyko ir materialinė parama, kuri jam gyvam esant tarnavo lietuvybės palaikymui.
Kun. BRONIUS LAURINAVIČIUS
1981 m. lapkričio 24 d. Vilniuje pasamdytų piktadarių buvo nužudytas — pastumtas po sunkvežimio ratais Adutiškio klebonas, Lietuvių Helsinkio grupės narys kun. Bronius Laurinavičius.
Gimė jis 1913 m. Gervėčių parapijoje, Gėliūnų kaime. Mažas būdamas, pas tėvus ganė gyvulius, ganydamas skaitė knygas ir mokėsi. Vėliau lankė Vilniaus gimnaziją, kurią 1937 m. baigęs tarnavo lenkų kariuomenėje. Atitarnavęs stojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigęs (1944 m.) kunigavo įvairiose parapijose.
Švenčionėliuose atstatė po karo sugriautą bažnyčią. Perkeltas į Adutiškį, atremontavo bažnyčią, ją gražiai išdekoravo.
Buvo labai vaišingas, dosnus, ypač rėmė materialiai politinių kalinių šeimas. Dėl jo mirties ne viena šeima neteko maitintojo. Rūpinosi savo gimtosios Gervėčių parapijos lietuvybės išlaikymu. Dėjo daug pastangų, kad po kun. Chodykos mirties Gervėčių parapija gautų lietuvį kunigą.
Kaip kunigas — Dievo tarnas buvo visiems — lietuviams, gudams ir lenkams — lygiai teisingas. Nors Adutiškio parapija lietuviška, bet jis leido lygiagrečiai ir lenkiškas pamaldas. Mėgo jį gudai, ir kadangi Adutiškis yra ant Lietuvos ir BTSR sienos, tai BTSR pakraštys į rytus nuo Adutiškio sudarė jo antrąją neoficialią parapiją, nes kitos ten veikiančios bažnyčios yra apie 10 km. atstume nuo Adutiškio. Gerai mokėjo ne tik lietuvių, bet ir lenkų, ir gudų kalbas.
Buvo asketas, griežtas abstinentas ir daug dėjo pastangų nublaivinti savo parapijiečius. įdomu atžymėti vieną faktą iš to tamsaus lapkričio mėn. vakaro, kada jis žuvo po sunkvežimio ratais. į katastrofos vietą prisistatė girta moteris, kuri rašančiam protokolą pareigūnui paliudijo, jog ji mačiusi, kaip kažkoks girtas senis ėjo per Žalgirio gatvę, esant raudonai šviesai, ir palindo po sunkvežimio ratais. „Vagie, kepurė dega!" —sako mūsų liaudis. Ar šis faktas irgi neparodo, kad kun. Laurinavičius buvo nužudytas?
Kun Laurinavičiaus mirtis yra didelis smūgis visai katalikiškai Lietuvai ir ypač BTSR lietuviams. Bet mirusieji kartais prabyla daug garsiau ir įspūdingiau, ir turi didesnės įtakos, negu gyvi būdami. Ties jo žuvimo vieta, Žalgirio-Dzeržinskio gatvių susikirtime nuo lapkričio mėn. iki šių metų gegužės mėn. pabaigos visą laiką buvo padėtas eglių vainikas su raudonomis gėlėmis jo vidury. Tas vainikas retkarčiais būdavo pašalinamas, bet vėl atsirasdavo naujas. Birželio mėn. vainiko nesimatė. Matyt, duotas griežtas įsakymas neleisti žuvimo vietą puošti raudonomis gėlėmis, kurios primintų nakaltai pralietą kraują.
Kun MYKOLAS URBANAVIČIUS
Kun. Mykolas Urbanavičius gimė 1890 m. Masievnos kaime, Astrynos parapijoje, Naujadvario valsčiuje, Lydos apskrity (Astryna yra apie 7 km. į pietus nuo Naujadvario ir apie 20 km. Į pietvakarius nuo Vosyliškio - T. Ivanausko gimtines). Nuo 7 metų amžiaus Mykoliukas gyveno Varšuvoje, kur baigė vidurinį mokslą. Ten pat 1910 m. įstojo į kunigų seminariją, kunigu tapo 1915 m. Varšuvos universitete 1918 m. įsigijo teologijos bakalauro laipsnį. Varšuvos vyskupystėje dirbo pastoracinį darbą 1915-1920 m. 1920-1921 m. buvo karo kapelionu Želigovskio armijoje.
Vysk. J. Matulaičio paveiktas įstojo į Marijonų kongregaciją ir 1923 m. atvyko į JAV. Čia apsigyvenęs, susipažino su lietuviais. Kadangi save laikė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos piliečiu, tai išmoko lietuvių kalbą ir įsijungė į lietuvių tautinį darbą.
Čikagos Lojolos universitete studijavo istoriją, sociologiją ir psichologiją. 1923-1940 m. vedė misijas ir klebonavo įvairiose parapijose, tarp kitų — Aušros Vartų parapijoje. 1940-60 m. dirbo pedagoginį darbą Marijanopolyje ir marijonų seminarijoje. Lietuvos Vyčių organizacijos 1937 m. pakeltas garbės nariu. Buvo Kolumbo Vyčių dvasios vadas 1937-1957 m. Su dailininku A. Jukniu išleido Lietuvos istoriją paveiksluose. Bendradarbiavo JAV lietuvių spaudoje, parašė istorinių darbų (spausdinti „Drauge" ir kt.). Iš JAV lankėsi Lietuvoje 1930,1940 ir 1960 m. (Anksčiau 1910, 1920 m.). Mirė 1973 m. JAV.
***
Prof. T. Ivanauskas ir kun. M. Urbanavičius yra mūsų senosios kartos konvertitai į lietuvybę. Kada iš dabartinės kartos Rytų Lietuvoje susilauksime lietuvių konvertitų?
BALTARUSIJOS TSR LIETUVIŲ
KOVA DĖL SAVO TEISIŲ
Gervėčiai. 1978 m. vasarą mirė Gervėčių klebonas kun. Chodyka. Tada Gervėčių parapijos bažnytinis komitetas pradėjo reikalauti paskirti į Gervėčius kunigą, mokantį lietuvių kalbą. Iš toliau pateikiamų pareiškimų matyti Gervėčių apylinkės lietuvių kova dėl lietuvio kunigo, ir kuo ji baigėsi.
Gardino srities religinių reikalų įgaliotiniui
Gardino srities Gervėčių
R. Katalikų parapijos komiteto
P a r e i š k i m a s
Prašome leisti, kad pas mus atvyktų darbuotis kunigas iš Lietuvos. Prašome kunigo iš Lietuvos todėl, kad pas mus gyvena tikintieji, kurie lenkiškai nesupranta.
Gervėčiai, 1978.VIII.20
***
Religinių reikalų įgaliotiniui prie Ministrų Tarybos BTSR
Gardino sr., Astravo raj., Gervėčių
R. Katalikų par. komiteto
P a r e i š k i m a s
Po mirties mūsų klebono kun. Stanislovo Chodykos mes kreipėmės į Astravo raj. pirmininko pavaduotoją, kad leistų eiti Gervėčių bažnyčios klebono pareigas kunigui iš Lietuvos TSR. Prašėme kunigo iš Lietuvos, kadangi Gervėčių parapijos teritorijoje daugybė gyventojų lenkiškai nesupranta.
Rajono pirmininko pavaduotojas mums atsakė, jog jis asmeniškai spręs su Gardino srities religinių reikalų įgaliotiniu. Kai mes atsakymo negavome, kreipėmės asmeniškai į Gardino sr. religinių reikalų įgaliotinį. Pirmą kartą, kai atvykome pas įgaliotinį, jo neradome priėmimo kambaryje. Antrą kartą jis mus priėmė labai mandagiai, bet atsakymo mums nedavė, tik įsakė, kad atvyktų parapijos komiteto pirmininkas. Parapijos pirmininkui įgaliotinis pareiškė, kad jokiu būdu neleis kunigui iš Lietuvos darbuotis BTSR.
Kodėl ir kokiu pagrindu jis mums davė tokį griežtą ir nesuprantamą atsakymą? Kodėl kunigams iš Lietuvos leidžiama darbuotis Maskvoje, Ukrainos TSR, Kazachijos TSR? Kodėl pas mus atvyksta darbuotis iš visų tarybinių respublikų, o kunigui iš Lietuvos neleidžiama? Lenkų okupacijos metu, kada taip siuto lenkų nacionalizmas, lietuviams buvo leidžiama melstis ir klausyti pamokslų gimtąja kalba. O tarybiniu metu, kai pagal įstatymą visiems piliečiams leidžiama vartoti savo gimtąją kalbą, kodėl mums lietuviams neleidžiama?
Todėl prašome nedelsiant ir nelaukiant leisti atvykti kunigui iš Lietuvos, kadangi BTSR nėra kunigo, kuris moka lietuvių kalbą.
Gervėčiai, 1976.X.7
***
BTSR ATP Pirmininkui drg. P. MAŠEROVUI
Gardino sr., Astravo raj., Gervėčių
R. Katalikų par. komiteto
P a r e i š k i m a s
(sutrumpintas)
Srities įgaliotinis priėmė mus su šypsena, bet jo šypsena skaudžiai įžeidė mūsų ir visų parapijiečių širdis. Jis atsakė, jog jokiu būdu neleis atvykti kunigui iš Lietuvos eiti pareigas. Įgaliotinis su šypsena pareiškė: „Kunigų iš Lietuvos nepriimame". Įgaliotinis prižadėjo prisiųsti mums kunigą, kuris atvyks, bet tokio „patarnavimo" mes negalime priimti, nes BTSR nėra kunigo, kuris mokėtų lietuviškai. Įgaliotinis nori mus priversti, kad mes pamaldų metu būtume papūgomis, o iš pamokslo, Dievo žodžių jokios naudos neturėtume. Mes norime sąmoningai dalyvauti šv. Liturgijoje.
Ar būtų protinga pravesti tokį susirinkimą ir ar būtų kam nors nauda, jei jis būtų pravedamas nesuprantama kalba? (. . .) Todėl mes Jus prašome leisti atvykti kunigui iš Lietuvos eiti pareigas. Jeigu Jūs leisite, o visiems žinoma, kad Jūs galite leisti, duosite mums galimybę melstis lietuvių kalba, tuomet mes žinosime, kad Tarybų Sąjungoje klesti humaniškas internacionalizmas. Priešingu atveju internacionalizmas paliks tušti žodžiai. (Mokykloje mūsų vaikus moko, kad T. Sąjungoje klesti internacionalizmas, kad visos kalbos lygiateisės.)
Gervėčiai, 1978.XI. 9
***
TSKP Generaliniam Sekretoriui ir TSRS ATP Pirmininkui Drg.
L. I. BREŽNEVUI
BTSR Gardino sr., Astravo raj., Gervėčių
R. Katalikų par. liaudies žmonių
P a r e i š k i m a s
Brangusis Drauge Leonidai Iljičiau, mums ir viso pasaulio prispaustiesiems labai suprantama ir žinoma, kad Jūsų gyvenimo tikslas yra skubėti su pagalba visiems, kurie yra nuskriausti. Jūs labai rūpinatės jiems atnešti laimę. Jūs visuomet stojate ginti nuskriaustuosius. Jūsų rūpesčio nuskriaustaisiais vaisiai yra dideli. Už visą Jūsų rūpestį tautos pasiliks Jums amžinai dėkingos.
Mes Jus, Brangusis Drauge Leonidai Iljičiau, maldaujame, būkite malonus — patenkinkite mūsų prašymą, kadangi Jūsų pavaldiniai mūsų prašymus atmeta be jokio pagrindo. Savo užsispyrimu jie tyčiojasi iš mūsų ir nuplėšia garbę valstybei.
Mirus mūsų klebonui kun. Chodykai mes kreipėmės į Astravo raj. vykd. komitetą, į Gardino sr. religinių reikalų įgaliotinį, į religinių reikalų įgaliotinį prie BTSR Ministrų Tarybos, į BTSR ATP pirmininką drg. Mašerovą ir devynis kartus į religinių reikalų įgaliotinį prie TSRS Ministrų Tarybos.
Visi mūsų prašymai, kur tik mes kreipėmės, buvo persiųsti į sritį, o srities organai priešiškai nusiteikę tikinčiųjų atžvilgiu ir negalvoja mūsų gyvybiškai mums svarbaus prašymo patenkinti. Mūsų pareiškimuose mes prašėme, kad leistų atvykti kunigui iš Lietuvos TSR ir eiti parapijos klebono pareigas, kadangi Gervėčių parapijos teritorijoj nuo amžių gyvena daugybė lietuvių, kurie lenkiškai ir rusiškai nesupranta, o BTSR nėra kunigo, kuris mokėtų lietuviškai.
Gardino sr. relig. reikalų Įgaliotinis pareiškė: „Jokiu būdu neleisime kunigui iš Lietuvos darbuotis BTSR." Įgaliotinis prie Ministrų Tarybos BTSR taip pat pareiškė: „Kunigų iš Lietuvos nepriimam." Draugas Mešerovas ir relig. reikalų įgaliotinis prie TSRS Ministrų Tarybos į devynis pareiškimus nedavė atsakymo.
Kodėl ir kokiu pagrindu duoda tokius griežtus, neigiamus ir mums nesuprantamus atsakymus? Mes suprasti negalime. Faktas, kad kunigai iš Lietuvos dirba Maskvoje ir Ukrainoje. Faktas, kad į darbus atvyksta į mūsų rajoną iš visų tarybinių respublikų, o kunigui iš Lietuvos TSR neleidžiama atvykti! Kodėl ir kokiu pagrindu tarybiniai valdininkai nori mus priversti mokytis svetimos (lenkų) kalbos, ir kad mes pamaldų metu liktume papūgomis, o iš pamokslų — Dievo žodžių jokios naudos neturėtume. Mes norime sąmoningai dalyvauti šv. Liturgijoje. Pamokslas, Dievo žodis ir išpažintis mums taip reikalingi, kaip reikalingas žmogui oras, o augalui drėgmė.
Todėl mes, Brangusis Leonidai Iljičiau, prašome Jus: leiskite, kad kunigas iš Lietuvos atvyktų pas mus darbuotis. Jei ir Jūs atmesite mūsų prašymą, tada mes suprasime, kad ir Jūs ne visais rūpinatės. Ir kas mums tada liks? Nieko daugiau, kaip tik raudoti, kaip raudoja našlaitis — posūnis, kad ne tik patėvis, bet ir visi geros valios kaimynai girdėtų.
Mes prašome ir maldaujame Jus — išgirskite mūsų balsą.
Prie šio pareiškimo pridedame 63 lapus su liaudies žmonių parašais. Pasirašė 2067 asmenys. (Duotas atsakymui adresas).
Gervėčiai, 1979.1.25
***
II prašymas drg. BREŽNEVUI
(Gervėčių R. Katalikų par. liaudies žmonių)
Mes kreipėmės į Jus su prašymu 1979.I.25.
Mūsų širdys labai apsidžiaugė, kai srities pareigūnai pasakė nurodyti kunigą, kuris sutiktų atvykti darbuotis į Gervėčius. Dabar srities pareigūnai dėl didžios neapykantos mums, tikintiesiems — lietuviams, atsisakė priimti kunigą iš Lietuvos.
Prašome Jus duoti Gardino sr. pareigūnams nurodymą, kad priimtų kunigą iš Lietuvos, priešingu atveju mes imsime garsiai raudoti, kad visi išgirstų mūsų, nuskriaustųjų, balsą.
Gervėčiai, 1979.IV.10
***
III prašymas drg. BREŽNEVUI
Kai mes kreipėmės į Jus su prašymu, kad leistumėte atvykti kunigui iš Lietuvos pas mus darbuotis, labai apsidžiaugėme, kai srities pareigūnai, dėka Jūsų nurodymo, pareiškė, kad mes nurodytume kunigą, kuris sutiktų atvykti pas mus eiti pareigas. Bet pirmąjį mūsų kandidatą atmetė, antrąjį pažadėjo „patikrinti". Taip mus kankina ir kankinimui nematyti galo. Prašome Jus nurodyti atitinkamiems pareigūnams, kad ateistai liautųsi tyčiotis iš mūsų ir nedelsdami priregistruotų mums kunigą iš Lietuvos TSR. (Pasirašė par. atstovai).
Gervėčiai, 1979. V.25
***
IV prašymas drg. BREŽNEVUI
50 kartų mes kreipėmės į tarybinius organus, tame skaičiuje keletą kartų į Jus su prašymu, kad leistumėte atvykti kunigui iš Lietuvos TSR pas mus darbuotis. Visi mūsų prašymai buvo atmesti be jokio pagrindo, kadangi mes prašome kunigo iš tarybinės respublikos. Kunigo, kuris darbuojasi prie tarybinės valdžios. Jei lenkų okupacijos metais lenkų okupacinė valdžia davė mums galimybę melstis gimtąja lietuvių kalba, tai nejaugi Tarybų valdžia, kuri skelbia teisę visiems vartoti gimtąją kalbą, mums paneigs tą teisę. Argi mes piliečiai antros kategorijos? Ir kokiu pagrindu nori mus priversti, kad mes melstumės mums nesuprantama lenkų kalba? Mums žinoma, kad Jūs ginate viso pasaulio skriaudžiamuosius, todėl nuolankiai Jus prašome ginti ir mus nuo nacionalšovinistų.
Gervėčiai, 1979.VIII.23
***
TSKP CK Generaliniam Sekretoriui ir TSRS ATP Pirmininkui
Drg. L. I. BREŽNEVUI
Nuorašas: BTSR KP CK Pirmajam BTSR KP CK Pirmajam Sekretoriui Drg. MAŠEROVUI, Kauno vysk. L. POVILONIUI
ir VILNIAUS ARKIVYSK. Kurijai Pareiškimas — atviras laiškas
(sutrumpintas)
Po mirties Gervėčių parapijos klebono 1978 m. (BTSR, Gardino srt.) parapijos komitetas keletą kartų kreipėsi į atitinkamus organus, kad leistų persikelti kunigui iš Lietuvos TSR, nes Gervėčių parapijoje nuo amžių gyvena lietuviai, kurie nemoka lenkų ir rusų kalbos, o BTSR nėra katalikų kunigo, mokančio lietuviškai.
Gervėčių par. gyventojai ir parapijos komitetas daug kartų kreipėsi į religijos reikalų įgaliotinį Gardino srt. drg. Lyskovą A. L. su prašymu išspręsti šį klausimą. Kadangi drg. Lyskovas ir kalbėti nenorėjo ta tema, kreipiuosi į jus. Pareiškimą pasirašė 2067 parapijiečiai. Regimai Jūsų persiųstas Gervėčių parapijiečių pareiškimas - prašymas suminkštino įgaliotinio Lyskovo širdį. Jis pareikalavo nurodyti kunigą, kuris gali atvykti iš Lietuvos TSR ir užimti Gervėčių bažnyčios klebono vietą.
Parapijiečiai nurodė kun. Mykolą Petravičių. Po kiek laiko drg. Lyskovas už akių išplūdo kun. Petravičių, girdint Gervėčių parapijos atstovams, ir pareikalavo ieškoti kito kandidato. Antrąjį kandidatą — kun. Juozą Lunių Lyskovas atmetęs pareiškė: „Yra kandidatas gimęs BTSR. Jis mokosi į kunigus. Kai jis pabaigs mokslą, dirbs Gervėčių bažnyčioje". Tikintieji negalėjo laukti, jie kreipėsi į mane, kad sš sutikčiau užimti klebono vietą Gervėčiuose, kadangi esu gimęs Gervėčių parapijoje.
Gavęs iš atitinkamos vyresnybės sutikimą, jog galiu užimti klebono vietą Gervėčiuose, 1979.X.8 kartu su parapijos komiteto atstovais Savickiu Juozu ir Boleslovu Radkevičium atvykau pas įgaliotinį.
Mes buvome labai nuliūdinti ir sujaudinti įgaliotinio Lyskovo elgesiu. Jis mus priėmė koridoriuje išdidžiai ir piktai. Atidaręs duris, jis paklausė: „Kas jis toksai?" — nekultūringai parodęs į mane. Parapijos komiteto atstovi atsakė: „Tai tasai kunigas, kurį mes parinkome į Gervėčių klebono vietą. Jis yra gimęs Gervėčių parapijoje". įgaliotinis pareiškė: „Nėra ir nebus su juo jokios kalbos!" Skaudu buvo, kai įgaliotinis taip įžeidžiančiai suteikė mums „audienciją" koridoriuje.
Tarybiniai propagandistai skelbia, kad Tarybų valdžia nesikiša į Bažnyčios reikalus. O kaip yra tikrovėje? Įgaliotinis Lyskovas įsakė 1979.X.8 16 vai. Gervėčių parapijos atstovams ir kunigui, kurį jis pasiryžo pratempti į klebono vietą, atvykti į savo kabinetą ir suderinti kunigo paskyrimo klausimą į Gervėčių klebono vietą. Ir kas įvyko? Į parapijos klebono vietą įgaliotinis bet kokia kaina pasiryžo pratempti visiškai netinkamą kandidatą, nemokantį lietuviškai. Be to, kunigas, nesuderinęs klausimo su dvasine vyresnybe, negali vesti derybų su parapijos atstovais, o juo labiau su įgaliotiniu-ateistu. (. . .) Įgaliotinis Lyskovas parinko jauną kunigą ir paskyrė jį į Gervėčius. . .
Gervėčių parapijoje lietuviai meldėsi lietuviškai caro laikais, kaiserinės, lonkų, hitlerinės okupacijos metais, o dabar prie Tarybų valdžios (. . .) lietuviai neturi galimybės klausyti Dievo žodžio gimtąją kalba, nes įgaliotinis Lyskovas paskyrė klebonu kunigą, kuris nė žodžio nemoka lietuviškai.
Labai prašau Jus: leiskite atvykti iš Lietuvos TSR kunigui, kuris užimtų Gervėčių parapijos klebono padėjėjo (vikaro) vietą.
Adutiškis,
1979.XI.10 Kun. B.
Laurinavičius
B. d.
