1981 m. liepos 3 d. iš tremties buvo paleistas kovotojas už tikėjimo laisvę Vladas Lapienis. Tremtinys grįžo fiziškai išvargęs, bet stiprus dvasia.
* * *
1981 m. liepos 30 d. į laisvę išėjo Povilas Buzas, praleidęs pusantrų metų griežto režimo lageryje už dauginimą religinės pogrindžio spaudos.
* * *
Mečislovas Jurevičius bausmę atlieka Kapsuko griežto režimo lageryje.
Jo adresas: 234500, Kapsukas OČ 12/3 Būrys 5, brigada 51
Jurevičius Mečislovas, Jurgio
* * *
Inž. Vytautas Vaičiūnas po teismo buvo nugabentas į Pravieniškių lagerį, o po kelių mėnesių etapuotas į Rusijos gilumą. Adresas kol kas nežinomas.
* * *
Rašo Vytautas Vaičiūnas:
„Laišką rašau iš Lukiškio kalėjimo. Buvai mano teisme ir matei kaip tai, kas vieną dieną buvo atmesta, kitą dieną vėl priimta ir apkaltinta . . . taip reikėjo! Priimk kaip auką.
Sėdžiu kameroje, kurioje žmonės renkami į tolimesnius etapus. (. ..) Čia asmeniniai pasimatymai neleidžiami. Skiriami bendri per stiklo sieną ir kalbamasi telefonu. Turbūt reikia, kad Kūrėjas būtų pagarbintas ir tose vietose, kur Jis labiausiai užmirštas.
Kartoju Gemmos (Stanelytės — Red. past.) žodžius: „Priimk, Viešpatie, mano mažą auką".
1981.06.27.
* * *
Laiškas iš. Pskovo kalėjimo:
„Mus griežtai nubaudė už tai, kad mylėjome savo Tėvynę Lietuvą, už tai, kad trokštame savo tautai laisvės, už tai, kad nesutikome tapti lietuvių tautos išgamų arba jos priešų vergais. Tačiau mūsų sąžinė rami, nes priešas nepajėgė palaužti mūsų valios. Dabar mes esame kelyje į katorgą, po kurios seks ilgi tremties metai Sibire. Nežinia, ar visi kada nors sugrįšime į savo Tėvynę. Tačiau savo ateitį pasitinkame ramūs ir tvirti. Mus pačius skiria kai kurios mūsų pažiūros ir įsitikinimai. Vienas iš mūsų — socialistas, kitas — demokratas, trečias — humanistas, du praktikuojantys katalikai, vienas — indiferentas. Tačiau mus visus jungia idėjos, dėl kurių ryžomės paaukoti savo regimąją laisvę. Dabar mus dar labiau sujungė bendra lemtis...
Iš niūraus kalėjimo požemio siunčiame savo padėką, nuoširdžiausius linkėjimus ir meldžiame Dievo palaimos ir gausių malonių visiems, kas prisimena mus geru žodžiu. Mes turime viltį, jog mūsų auka, sudėta ant Tėvynės aukuro, palaikys liepsną, kurios nueužgesins jokios gyvenimo smulkmenos. 1981.1.17.
G. V. Iešmantas, P. Pečeliūnas, V. Skuodis"
* * *
Rašo doc. Vytautas Skuodis:
„Man mano kančia saldi ir aukos kelias lengvas, žinant prasmę, kuri man nesuskaitomai daug kartų brangesnė už mano paties gyvybę. Gausių Dievo malonių meldžiu Jums! (...) Buvau labai maloniai pritrenktas, kai liepos 7 d. gavau net 9 laiškus. Ypatingai nustebino ir nudžiugino tai, kad 4 iš jų mane pasiekė po 33-35 d. kelionės. Noriu pažymėti, kad po birželio mėnesio laiško išsiuntimo negavau nei vieno laiško iš mane prisimenančių man brangių asmenų. (. ..) Atvyko naujas žmogus iš Latvijos, vardu Dainis. Beveik mano vienmetis, inžinierius ir kartu dailininkas, Sumišo mokinys". 1981.07.11.
* * *
Anastazo Janulio laiškas vienai mokinei:
„Jaunyste, sveikinu Tau būdingą kūdikišką patiklumą, nesavanaudišką pasiaukojimą, veiklų idealizmą; alpinistų drąsą, siekiant Tiesos, Gėrio ir Grožio.
Jaunyste, linkiu Tau tikėjimo, Vilties ir Meilės, kas įgalina paprastus darbus daryti nepaprastais, o nepaprastus — paprastais. Tavo žingsnius telydi pakelės Rūpintojėlio žvilgsnis. Eucharistija ir Marija tebūna Tau sparnais, keliančiais sielą ad astrą, šiandien, kada daugelis yra linkę iš gyvenimo tik imti, Tu, jaunyste, duok!
Ką aš galiu parašyti apie save? Ir daug, ir nieko. Mintimis aš rašau daug laiškų ir Tau, Jaunyste, deja, jie nepasiekia adresatų, nes tos mintys neužfiksuotos popieriuje. O kas užfiksuojama, praranda mano buities kasdienybės foną. Ant kryželio, kurį nešioju ant savo krūtinės, parašyta: „Esu prikaltas ant Kristaus kryžiaus". O kaip norėčiau, kad šie žodžiai manyje išsipildytų, kad būčiau jų vertas. Parašyta: Dievas myli linksmą davėją. Dėlto ir aš sieloje giedu Te Deum, kad Dievas pasirinko mane aukai — eit Jo Sūnaus takais, jei reiks — nuo Alyvų daržo iki Golgotos. Natūralu, kad pasiilgstu altoriaus ir vargonų. O dabar mano bažnyčia — gamtos šventovė. Ji — atvira Kūrėjo knyga, atstojanti man Evangeliją. Skaitant tą knygą, labai lengva melstis ne tik trumpais aktais, bet ir praktikuoti minties maldą. Į mūsų kiemą atskrenda nemaža balandžių, žvelgdamas į juos, aš prisimenu Kristaus žodžius: „Būkite neklastingi kaip balandžiai, bet gudrūs ..." arba savo motinos žodžius: „Teduoda Dievas Tau šventosios Dvasios", o balandis juk yra šv. Dvasios simbolis. Pamatęs paprastutį pilką žvirblelį ant stogo, tarsi išgirstu Kristaus žodžius: „... Jūs vertesni už daugelį žvirblių ..." ir nei vienas jų (žvirblelių) nenukrinta nuo stogo be Dangiškojo Tėvo žinios ... Pamatęs skurdžiausią gėlytę, prisimenu Kristaus posakį: „Nebūkite bailiai susirūpinę, ką valgysite, ką gersite arba kuo apsivilksite . . . Pažvelkite į dangaus paukščius .. . lauko lelijas . . . nei Saliamonas . .. nebuvo puošniau apsivilkęs kaip viena iš jų". Aš gerbiu Kūrėją, nes iš tikrųjų dabar man nėra kuo rūpintis — viskuo pasirūpina Apvaizda per savo kūrinius. Esu ir pavalgęs, ir apsirengęs, ir išsimiegojęs. Žodžiu, tereikia mylėti Dievą ir viskas išeis į gerą, net darbas taps palaima. Taip ir yra: malda ir darbas — tai mano du sparnai, kuriais pakylu nuo žemės lig dangaus. Kai Dievulis kada nors pasišauks mane pas save namo, jau neisiu pas Jį „plikomis" rankomis, bet pirštinėtomis — apsimovęs savo rankomis pasiųtomis pirštinėmis (A. Janulis lageryje siuva pirštines .— Red. past.) Prisiminti Dievą, su Juo bendrauti minties malda, padeda visi penki žmogui duoti pojūčiai, o čia gyvenant, labai svarbu gyventi su Dievu ir Dievuje. Su Dievu gyvenąs žmogus įsitikina, kad viskas pasaulyje reliatyvu: laimė ir nelaimė, džiaugsmas ir kančia, net laisvė ir nelaisvė, sveikata ir liga.
Šiuo metu esu sveikas (smulkių negalavimų nepripažįstu). Klimatas pas mus kontinentinis. Dažnai keičiasi vėjas — čia pietų, čia, žiūrėk, jau vakarų ar rytų. Sausa, šiemet, galima sakyti, nebuvo lietaus. Karšta, tvanku. Dabar po truputį orai vėsta. Labai mielos naktys. Turėjau malonią progą jomis pasigėrėti. Teko laimė keletą naktų pamiegoti tyrame ore, lauke. Dievuliau, kokia palaima! Guli sau atmerktomis akimis ir žiūri į kosmoso stebuklingą grožį. Stebėdamas žvaigždes ir dangų, prisimenu didžiojo ispano žodžius: „Kokia skurdi žemė, kai pasidairai po žvaigždėtą dangų ... „Kiek daug galima parašyti apie naktį! Neveltui poetai ją apdainuoja. Ir aš daug prisimeldžiau, prisvajojau tomis naktimis. Ir kur tik aš nebuvau tomis naktimis! Pasiskolinau iš dangaus Grįžulo Ratus, pasikinkiau į juos žvaigždžių ir . .. pasileidau per miegantį pasaulį.. . Skrisdamas virš miegančios Tėviškės laukų, miškų ir ežerų, tarsi girdžiu Maironio žodžius:
„Užmigo žemė ... Tačiau . . . daugelis širdžių nemiega. Kas jos? Tai nerimstančios širdys, štai motina budi, palinkusi ant kūdikio lopšelio; štai budi kunigas, dėl įvairių darbų dieną nesuspėjęs atskaityti brevijoriaus; budi, deja, ir dar kai kas.
* * *
Rašo Julius Sasnauskas:
„... Nuo batų nusipurčiau kalėjimo dulkes ir tapau tremtiniu. Iš Vilniaus išlydėjo ypatingoji sargyba (taip save vadino) — du kareiviai ir karininkas. Lėktuve uždėjo antrankius ... tik per vėlai laikraščiu pridengė. O žmonės smalsūs ... visą kelią linksmino ir manuosius sargus per dantį traukė.
Tomske pristatė vėl į kalėjimą. Vėl kratymai, ilgas laukimas, kol pagaliau prasivėrė kameros durys. Pati kamera mažytė, saugume tokioje gyvename dviese, o čia — visas desėtkas. Cementinės grindys, dviaukščiai narai, langas kone aklinai užkaltas. Karšta, tvanku. Vidurnaktį į sceną išeina blakių legionai. Kalėjime išlaikė tik vieną naktį, penktadienį po pietų jau etapu pajudėjome link Parabelio.
Parabelyje buvau lygiai už paros, t.y. šeštadienį po pietų. Dvi naktis teko praleisti milicijos daboklėje. Pirmadienio rytą atėjo valdžia ir po visų instrukcijų ... išsprūdinau laukan.
Gyvenu bendrabutyje, pačiame miestelio pakraštyje. Išvažiuoti be komendanto leidimo negaliu ne žingsnio. (Čia jau, aišku, jie patys sugalvojo, nes kodeksas apriboja tik administracinį rajoną, o ne vietovę). Dirbsiu šaltkalviu-santechniku naftotiekio valdyboje. Irgi patys paskyrė, atseit. . . sugebės „reikiamai paveikti". Aišku, auklėjamasis darbas tuo neapsiribos, kažkoks „ponas" jau paskirtas . . ."
1981.06.15.
* * *
„(...) Česnavičius (...) kažkada grasino išsodinti iš lėktuvo visus, kas tik sugalvosiąs apsilankyti. .. mokė, kad būčiau atsparus lankytojų „jkalbinijimams bei gundymams".
(...) Gerai atsimenu paskutinį žodį, anot Česnavičiaus, korespondentai jį visai kitaip supratę, todėl „Tiesoj" pateiktas čekistiškas variantas. Malonės prašymą (tiksliau jo pabaigą) ... komentuoti nereikia. Be to paskutinio puslapio, jie daugiau nieko negalėjo išpešti. O „Tiesoje" atspausdinto; faksimilėje du sakinius iš pabaigos „nukirpo". Žinoma, tas rašymas buvo nesąmonė. Po teismo iš Česnavičiaus elgesio sprendžiau, kad man norima nuimti tremtį. Vėliau porą kartų susiginčijau ... jų pozicija pasikeitė, — liovėsi „auklėję" ir mainais už laisvę jau reikalavo ne tik antro malonės prašymo, o dargi „smulkios informacijos ir nusiginklavimo ..." 1981.07.26.
* * *
Grįžusi iš tremties į laisvę Nijolė Sadūnaitė ir toliau visiškai nebegauna jokių laiškų; ne* tik iš užsienio, bet vietiniai laiškai yra KGB konfiskuojami. Gimtadienio proga (liepos 22 d.) Tarptautinis Komitetas Nijolei Sadūnaitei ginti per radiją perdavė gražų sveikinimą:
„Mūsų mielai nepamirštamai seseriai Nijolei Sadūnaitei nuoširdžiausi laimės ir palaimos linkėjimai Gimtadienio proga. Visi Tavo bičiuliai, seserys ir broliai nežino, kur Tu dabar gyveni. Nors Tu ir negali mums parašyti, visų mūsų širdyse ir mintyse esame visuomet su Tavimi ir taip pat savo kasdieninėse maldose, į kurias įtraukti ir Tavo mielieji... Mūsų geri linkėjimai Tave pasieks pavėluotai, tačiau giliai iš širdies; tuo pačiu primindami Tavo mažą, bet drąsią Tautą ir visus Tavo nesuskaitomus likimo draugus bei jų šeimas. Tavo giminaitis ir jo šeima Jungtinėse Amerikos Valstijose jungiasi prie mūsų linkėjimų, maldų ir sveikinimų. Tegul dangus Tave globoja ir saugoja. Tegul Viešpats laimina ir laiko visuomet Savo Ranką virš Tavęs. Tu visuomet pasilieki mūsų viduryje, kaip ir Tavo mielieji. Nuoširdžiai nuo visų Tavo Bičiulių, seserų ir brolių Tarptautiniame Nijolės Komitete. Daugybė šv. Mišių yra mūsų dovana Tavo Gimtadieniui."
Nijolė Sadūnaitė negalės padėkoti už sveikinimus, kaip tai negali padaryti daugelis esančių sovietinės valdžios nemalonėje. Todėl „LKB Kronika" dėkoja Tarptautiniam Komitetui Nijolei Sadūnaitei ginti ir visiems visiems, kurie mylinčiom širdim remia kovojančius ir kenčiančius už tikėjimo laisvę Sovietų Sąjungoje.
