Lietuvos KP CK pirmajam Sekretoriui P. Griškevičiui
LTSR Ministrų Tarybai
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Vyskupams
Lietuvos katalikų
Pareiškimas
LTSR Konstitucija skelbia: „Bažnyčia Lietuvos TSR atskirta nuo valstybės" (50 str.). Spauda, radijas, televizija ir agitatoriai liaudžiai nuolat skelbia, kad tarybinė valdžia nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus. Deja, dabartinė tikrovė mums, Lietuvos katalikams, kelia labai didelį susirūpinimą.
Mums visiškai neaišku, kas šiuo metu yra tikrasis Kauno Kunigų seminarijos šeimininkas: Lietuvos vyskupai ar Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaiga? Pagal Bažnyčios įstatymus, Kunigų seminarijos reikalus turėtų tvarkyti vyskupai, o iš tikrųjų juos labai dažnai tvarko tarybinės valdžios pareigūnai.
1980 m. rudenį Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įstaiga neleido priimti į Seminariją 17 kandidatų. Kiekvienais metais Kunigų seminarijos vadovybė turi pasiųsti Religijų reikalų tarybai stojančiųjų į seminariją kandidatų sąrašą, o ši — kai ką patvirtina, kai ką atmeta. Argi Kunigų seminarija ruošia partinius darbuotojus, kad valdžios pareigūnai taria lemiamą žodį, kas gali joje mokytis, o kas ne?
1980 m. Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis įsakė pašalinti iš seminarijos IV kurso klieriką Aloyzą Volskį. Panašiai tarybinės valdžios pareigūnai su Kauno Kunigų seminarijos auklėtiniais elgėsi per visą pokario laikotarpį. Dėl jų savivalės iš Seminarijos buvo pašalinti klierikai: Juozapas Giedraitis, Jonas Zubrus, Jonas Lauriū-nas, Juozapas Čepėnas, Petras Našlėnas, Vytautas Merkys ir daug kitų.
Tarybinės valdžios pareigūnai kandidatus ir klierikus verbuoja darbui tokiuose valdžios organuose, kurie Bažnyčią ne stato, o griauna. Šitai galėtų paliudyti kiekvienas drąsus, jaunas kunigas. Tokiu būdu kandidatai į seminariją ir klierikai yra šantažuojami, trukdoma jiems ruoštis kunigystei, žalojama jų dvasia, o kartais sugriaunama net jų fizinė sveikata.
Valdžios pareigūnai kišasi net į Kunigų seminarijos vadovybės ir profesūros skyrimą; be Religijų reikalų tarybos įgaliotinio sutikimo vyskupai negali paskirti Kunigų seminarijai net dvasios vado.
Šitokį tarybinės valdžios kišimąsi į Kauno Kunigų seminariją negalima nei paslėpti, nei pateisinti. Todėl mes reikalaujame:
1. Nuo 1981 m. panaikinti Kauno Kunigų seminarijai bet kokius apribojimus, kad į ją galėtų įstoti visi norintieji tapti kunigais.
2. Netrukdyti Lietuvos vyskupams skirti Kunigų seminarijai tinkamą vadovybę bei profesūrą.
3. įsakyti valdžios organams nešantažuoti kandidatų bei klierikų ir neversti jų dirbti prieš savo sąžinę ir Bažnyčios interesus.
1981 metai
Po šiuo pareiškimu pasirašė tikintieji:
šakiuose — 1459, Griškabūdyje — 676, Kybartuose — 1817, Kudirkos Naumiestyje — 922, Sasnavoje — 288, Patilčiuose — 105, Kaune — 2816, Alvite — 979, Pasirašiusiųjų sąrašas nepilnas — Red. pastaba.
Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkui
Jo Ekscelencijai Liudvikui Poviloniui
Nuorašai: Vyskupams ir Vyskupijų Valdytojams
Lietuvos katalikų
Pareiškimas
Esame susirūpinę ir sujaudinti vienintelės Kauno Kunigų seminarijos sunkia padėtimi. Mums žinoma, kad praeitų metų rudenį į Kauno Kunigų seminariją nebuvo priimta 17 kandidatų. Juos atmetė ne Kunigų seminarijos vadovybė, bet Religijų reikalų tarybos įgaliotinis. Buvo pašalintas IV kurso Telšių vyskupijos klierikas Aloyzas Volskis. Jis pašalintas tam pačiam įgaliotiniui liepus, o ne Kunigų seminarijos vadovybei nutarus. Taip civilinė vyriausybė elgėsi su Kunigų seminarijos kandidatais ir auklėtiniais per visą pokario laikotarpį.
Mes skaitome tarybinėje spaudoje, girdime per radiją ir televiziją, o kartais mums aiškina lektoriai, kad tarybinė valdžia nesikiša į Bažnyčios vidaus reikalus. Jei taip, tai kodėl valdžia nustato, ką į Kunigų seminariją priimti, kiek priimti, ką atmesti, ką iš seminarijos pašalinti?
Mes, tikintieji, savo aukomis išlaikome Kunigų seminariją. Mūsų šeimos duoda Kunigų seminarijai kandidatus. Jie yra gražiausi šeimų žiedai. Mes negalime abejingai žiūrėti, kai yra varžoma normali Kunigų seminarijos veikla. Be to, vis daugėja parapijų be klebonų. Pasirodo, kad kunigų stokojama ne dėl pašaukimų trūkumo.
Todėl prašome ir drįstame reikalauti, kad Jūs, mūsų Ganytojai, padarytumėte viską, kad visi norintieji bei tinkami kandidatai galėtų mokytis Kunigų seminarijoje.
Mes, tikintieji, Jus ir Kunigų seminariją visokeriopai remsime.
Po šiuo pareiškimu pasirašė tikintieji: Skaudvilėje — 626, Kvėdarnoje — 310, Upynoje-Girdiškėse — 401, Kaltinėnuose — 330, Varsėdžiuose — 138, Varniuose — 377, Lauksodoje — 167, Luokėje — 407, Viešvėnuose — 413, Šilalėje ir Tūbinėje — 2746, Telšių katedroje — 4925. Pasirašiusiųjų sąrašas nepilnas.
Lietuvos TSR KP CK Pirmajam sekretoriui
P. Griškevičiui
Nuorašai:
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Vyskupams ir
Vyskupijų Valdytojams
Kauno Kunigų seminarijos Rektoriui
Panevėžio vyskupijos kunigų
Pareiškimas
Dauguma Lietuvos gyventojų yra tikintieji katalikai. Tačiau tarybinė vyriausybė per mažai leidžia priimti į Kauno Kunigų seminariją kunigystei rengtis kandidatų, kad šie užimtų mirusiųjų kunigų vietas ir galėtų tikintiesiems patarnauti, remiantis LTSR Konstitucijos teisėmis, pasirašytomis tarptautinėmis konvencijomis.
Prieš II Pasaulinį karą Lietuvoje kunigus rengė 4 Kunigų seminarijos, o penktoji buvo statoma Panevėžyje. Klierikų skaičius nebuvo limituojamas. 1946 m. Lietuvos tarybinė vyriausybė paliko tik vieną Kunigų seminariją Kaune su apribotu klierikų skaičiumi. Privesta prie to, jog 1969 ir 1970 m. visai Lietuvai buvo leista pašventinti vos po 3 kunigus. 1970 m. Lietuvoje mirė 18 kunigų. 1980 m. visai Lietuvai buvo pašventinta 10 kunigų, o mirė — 18. Panevėžio vyskupija gavo tik vieną kunigą, o neteko penkių kunigų. Parapijos lieka be kunigų, ir tikintieji reikiamai dvasiniai neaprūpinami. Kaip sunku tikintiems darbininkams, neturintiems savo parapijoje klebono, — tada tenka keliauti į kitas parapijas, kad susirastų kunigą.
Pažvelkime nors truputį į Panevėžio vyskupijos padėtį:
1960 m. Panevėžio vyskupijoje dar buvo 177 kunigai, o po 20 metų, kad ir buvo naujai pašventinami, beliko 130 kunigų. Jei 1975 m. 7 parapijos liko be klebonų, tai po 5 metų, 22 parapijos neturi nuolatinai gyvenančių klebonų. Iš 130 kunigų, 67 kunigai yra sulaukę 60 metų amžiaus (valstybiniu požiūriu — pensininkai), o iš jų 32 turi net 70 metų ir daugiau, iš kurių 14 klebonų neturi padėjėjų kunigų. Dėl senyvo amžiaus, ligų ir negalavimų nėra kas juos pavaduotų. Pvz., Dusetų parapijos klebonas, Zarasų dekanas kun. V. Arlauskas, būdamas 70 metų, turi darbuotis vienas, kai 1939 m. Dusetose dirbo 4 kunigai. Šeduvoje 1939 m. buvo 4 kunigai, o dabartiniu metu klebonas kan. Bronius Antanaitis privalo dirbti, galima sakyti, vienas, nes Šeduvoje gyvenantis kun. Augustinas Pranskietis yra aklas ir bebaigiąs 96 metus, o kun. Petras Rauduvė — 80 metų, ligonis. Be to, klebonas kan. Bronius Antanaitis kartu yra ir Dambravos parapijos klebonas. Vabalininke 1939 m. buvo 3 kunigai, pastaruoju laiku yra vienas — kun. nepajėgus net laikyti šv. Mišias. Todėl kunigai ir tikintieji laukia naujų kunigų iš Kauno Kunigų seminarijos.
Ypatingai skaudus ir žalingas faktas, kad ne visi tinkami kandidatai kunigystei galį įstoti į seminariją mokytis, kad priimant kandidatus lemiamą žodį taria ne Kauno Kunigų seminarijos vadovybė, ne ordinarai, o civilinės valdžios pareigūnai su Religijų reikalų tarybos įgaliotiniu priešakyje. Jie stengiasi, kad į seminariją patektų kuo daugiau kandidatų, neturinčių kunigystei pašaukimo, be geros fizinės ir psichinės sveikatos. Be to. Valstybinio saugumo darbuotojai verčia klierikus bendradarbiauti su jais. Tai labai kenkia Bažnyčiai. Negalima pateisinti, kad klierikai žlugdytų Kunigų seminarijos dvasią, o tapę kunigais, demoralizuotų Lietuvos dvasiški-
Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis yra pareiškęs, kad Kauno Kunigų seminarija priima nuo kariuomenės atleistus kandidatus, todėl jie silpnos sveikatos — invalidai. Labai apgailėtina, kodėl P. Anilionis 1980 m. vasarą, kai Kauno Kunigų seminarijos vadovybė nusiuntė į Vilnių Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui tvirtinti 36 kandidatus, 17 iš jų atmetė. 1979 m. vasarą 11 kandidatų neleista įstoti į Kunigų seminariją. Kodėl pajėgiausiems kandidatams neleista mokytis Kunigų seminarijoje? Praleidus į seminariją nesveikus, vėliau juos reikia šalinti. 1980 m. rudenį dėl epilepsijos buvo atleistas vienas iš pirmo kurso, o kitas iš trečio kurso, o iš ketvirto kurso atleistas kaip netinkamas. Ir dar abejojama dėl kai kurių kitų klierikų tinkamumo.
Kad Religijų reikalų taryba nusprendžia klierikų likimą rodo naujas skaudus faktas. 1980 m. rudenį, pradedant naujus mokslo metus, įgaliotinis P. Anilionis įsakė Kauno Kunigų seminarijos vadovybei atleisti iš IV kurso klieriką Aloyzą Volskį. Jis kaltinamas tuo, kad atostogų metu bendravo su uoliais kunigais, kuriuos P. Anilionis vadina „kunigais ekstremistais". Klierikas A. Volskis yra žinomas kaip šaunus kandidatas kunigystei. Jis — praktikuojančios tikėjimą šeimos sūnus, atitarnavęs kariuomenėje. Nėra žinoma, kad klieriko A. Volskio elgesys būtų nusikaltimas, sankcionuotas valstybiniu įstatymu. Klieriko pašalinimui įgaliotinis panaudojo seminarijos vadovybę kaip įrankį. Taip elgdamasis įgaliotinis eina neetatinio prokuroro pareigas Kunigų seminarijoje. Iš ko jis gavo tokią teisę? Jei per eilę pokario metų civilinės valdžios pareigūnai nebūtų kliudę įstoti į seminariją tinkamiems kandidatams, jei nebūtų taip sumažintas klierikų limitas, tai šiandien nebūtų Lietuvoje kunigų trūkumo ...
Kauno Kunigų seminarija išlaikoma tik tikinčiųjų aukomis, kurie laukia parapijose ir turi teisę sulaukti gerų kunigų dvasiniam aptarnavimui. Tačiau kunigystei kandidatus atrenka Valstybinio saugumo darbuotojai ir Religijų reikalų tarybos įgaliotinis. Koks baisus istorinis paradoksas! Kunigų seminarija — ne koks technikumas, kad jai vadovautų nepažįstantieji dvasinio gyvenimo, jo nebranginantieji ir net kovojantieji prieš tikėjimą ir Kristaus Bažnyčią . . . Kunigų seminarija nebūtų dvasinė institucija, prarastų savąją paskirtį, jeigu jai vadovautų neoficialus rektorius — Religijų reikalų tarybos įgaliotinis, kuris yra ne tik tarpininkas tarp Bažnyčios ir valstybės, bet ir labai aktyvus veikėjas griaunant Katalikų Bažnyčią Lietuvoje.
Kunigų seminarija klierikus turi paruošti ne tik kunigo pareigoms atlikti, bet dar svarbiau — dvasia subręsti kunigystei, vadovaujant dvasinei vadovybei ir dėstytojams.
Prašome atkreipti dėmesį į mūsų iškeltus klausimus ir apsvarstyti mūsų pareiškimą, kad tikrai pagerėtų Kauno Kunigų seminarijos padėtis.
1. Lietuvos TSR Konstitucijos 50 str. „Bažnyčia LTSR atskirta nuo valstybės . . ." todėl leisti vyskupams ir vyskupijų valdytojams bei Kunigų seminarijos vadovybei laisvai tvarkyti visus kunigų seminarijos reikalus ir priimti visus tinkamus kandidatus, neribojant skaičiaus, be jokio Religijų reikalų tarybos įgaliotinio atrinkimo ir be jo patvirtinimo. LTSR Konstitucijos 38 str. suteikia „. . . teisę pasirinkti profesiją, užsiėmimo rūšį ir darbą pagal pašaukimą, sugebėjimą, profesinį pasirengimą, išsilavinimą ir atsižvelgiant į visuomenės poreikius ..." Tikintiesiems kiekvienai parapijai būtinai reikalingas kunigas. Norintiems pasiruošti kunigystei daromos kliūtys. Tai yra tikinčiųjų diskriminavimas, pažeminimas, įskaudinimas ir kelia teisėtą pasipiktinimą dėl daromų kliūčių ir skriaudų . . . Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis viešai skelbia, kad kandidatų priėmimą laisvai tvarko Kunigų seminarijos vadovybė. Tebūnie tai ne tik žodžiai, bet ir gyvenimo realybė, — Kunigų seminarija — Bažnyčios globoje.
2. Duoti nurodymą Valstybės saugumo darbuotojams nešantažuoti ar kitokiu būdu nekliudyti kandidatų įstojimui į Kauno Kunigų seminariją ir joje besimokančius neverbuoti su jais bendradarbiauti, nes tai nesiderina su Seminarijos auklėjimu. Saugumo darbuotojų veikla seminarijoje yra pakankamai ryški. Klierikai privalo vadovautis ir paklusti tik Kunigų seminarijos tvarkai, dvasiai ir nurodymams be pašalinių įsikišimo.
3. Kaip kandidatų priėmimą, taip ir jų atleidimą, jei jie yra netinkami, palikti vyskupų, valdytojų ir Seminarijos vadovybės laisvam sprendimui. Todėl prašom įsakyti Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui atšaukti draudimą klierikui A. Volskiui tęsti mokslą Kauno Kunigų seminarijoje, nes jis yra pašalintas iš seminarijos Religijų reikalų tarybos įgaliotinio įsakymu.
4. Leisti laisvai vyskupams ir vyskupijų valdytojams parinkti dvasinę vadovybę Kauno Kunigų seminarijoje ir dėstytojus.
5. Prašome grąžinti Kauno Kunigų seminarijai aukštosios mokyklos teises ir atleisti nuo karinės prievolės Kunigų seminarijos auklėtinius.
Panevėžys, 1981.V.3. Po šiuo raštu pasirašė šie Panevėžio vyskupijos kunigai:
Kun. Petras Adomonis, Kun. Bronius Antanaitis,
Kun. Vincentas Arlauskas, Kun. Jonas Bagdonas,
Kun. Juozas Bagdonas, Kun. Antanas Balaišis,
Kun. Bronius Balaiša, Kun. Jonas Balčiūnas,
Kun. Juozas Balčiūnas, Kun. Jurgis Balickaistis,
Kun. Kostas Balsys,Kun. Petras Baltuška,
Kun. Algis Baniulis, Kun. Kazimieras Baronas,
Kun. Povilas Miškinis, Kun. Antanas Mitrikas,
Kun. Kazimieras Mozūras, Kun. Povilas Juozėnas,
Kun. Jonas Labakojis, Kun. Jonas Nagulevičius,
Kun. Lionginas Neniškis, Kun. Petras Nykstąs,
Kun. Algis Narušis, Kun. Antanas Petrauskas,
Kun. Albinas Pipiras, Kun. Jonas Pranevičius,
Kun. Augustinas Pranskietis, Prel. Leopoldas Pratkelis,
Kun. Laimingas-Feliksas Blynas, Kun. Robertas Pukenis,
Kun. Adolfas Breivė, Kun. Petras Budriūnas,
Kun. Jonas Buliauskas, Kun. Juozas Dubnikas,
Kun. Steponas Galvydis, Kun. Kazimieras Dulknys,
Kun. Juozapas Garška, Kun. Juozapas Giedraitis,
Kun. Kazimieras Girnius, Kun. Alfonsas Gražys,
Kun. Izidorius Puriuškis, Kun. Antanas Rameikis,
Kun. Pranciškus Raščius, Kun. Petras Rauduvė,
Kun. Jonas Rimša, Kun. Edmundas Rimkevičius,
Kun. Pranciškus Sabaliauskas, Kun. Petras Senulis,
Kun. Bronius Simsonas, Kun. Leonardas Skardinskas,
Kun. Mykolas Grigaliūnas, Kun. Mykolas Stonys,
Kun. Antanas Gružauskas, Kun. Bronius Strazdas,
Kun. Klemensas Gutauskas, Kun. Aloyzas Sungaila,
Kun. Gaudentas Ikamas,Kun. Povilas Svirskis,
Kun. Vincentas Inkratas,Kun. Ignas Šiaučiūnas,
Kun. Alfonsas Jančys, Kun. Bronius šlapelis,
Kun. Povilas Jankevičius,Kun. Povilas Šliauteris.
Kun. Juozas Janulis, Kun. Vytautas Jasiūnas,
Kun. Jonas Jatulis, Kun. Jonas Juodelis,
Kun. Jonas Jurgaitis, Kun. Antanas Juška,
Kun. Alfonsas Kadžius, Kun. Petras Kiela,
Kun. Antanas Kietis, Kun. Anicetas Kisielius,
Kun. Vladas Kremenskas, Kun. Juozapas Šumskis,
Kun. Gediminas Šukys, Kun. Albertas Talačka,
Kun. Leonardas Tamošauskas, Kun. Stanislovas Tamulionis,
Kun. Petras Tarutis, Kun. Petras Tijušas,
Kun. Vytautas Tvarijonas, Kun. Jonas Uogintas,
Kun. Benediktas Urbonas, Kun. Sigitas Uždavinys,
Kun. Stanislovas Krumpliauskas,Kun. Jonas Vaičiūnas,
Kun. Petras Kuzmickas, Kun. Jonas Lapinskas,
Kun. Antanas Liesis, Kun. Juozas Lukšas,
Kun. Leonas Lukšas, Kun. Petras Markevičius,
Kun. Vytautas Marozas, Kun. Aleksandras Masys,
Kun. Leonas Mažeika, Kun. Eduardas Vaišnoras,
Kun. Antanas Valančiūnas, Kun. Antanas Valantinas,
Kun. Juozapas Varnas, Kun. Povilas Varžinskas,
Kun. Titas Vinkšnelis, Kun. Vytautas Kapočius,
Kun. Antanas-Vytautas Žakrys, Kun. Stanislovas Zubavičius,
Kun. Juozapas Mickevičius, Kun. Bronius Žilinskas
Kun. Antanas Mikulėnas,
Iš viso pasirašė 113 kunigų, bet trijų parašai neįskaitomi.
Sovietiniams pareigūnams tikinčios liaudies balsas ir kunigų protestai yra bereikšmiai.
1981 m. stojantieji į Kunigų seminariją vėl buvo KGB pareigūnų verbuojami dirbti čekistų kolaborantais ir visa eilė gerų jaunuolių buvo Religijų reikalų tarybos įgaliotinio atmesti (tikslesni duomenys bus sekančiame „LKB Kronikos" numeryje — Red.).
Vienintelė išeitis prieš KGB savivalę — neakivaizdžiai paruošti atmestuosius kandidatus ir suteikti kunigystės šventimus. Kitaip Kunigų seminarijos šantažavimui nebus galo.
