1981 m. rugpiūčio 8 d. 20 vai. du piktadariai mirtinai peiliu sužalojo Pamūšio kleboną Leoną Mažeiką ir jo šeimininkę-seselę vienuolę Teklę Martinaitytę. Nužudę kunigą, nusikaltėliai, nieko nepaėmę, pasišalino. Atvykę milicininkai neskubėjo ieškoti nusikaltėlių, o tikrino stalčius ir skaičiavo pinigus. Bevežant į ligoninę klebonas mirė — jam buvo supjaustyti viduriai, o jo šeimininkė mirė ligoninėje.

Laidotuvės buvo numatytos trečiadienį, bet netikėtai, vyskupo įsakymu, atkeltos į antradienį. Pamokslininkai taip kalbėjo, kad nežinantis tikrovės galėjo pagalvoti, kad kun. Mažeika nėra nužudytas, o mirė natūralia mirtimi. Laidotuvėse dalyvavo apie 100 kunigų. Po laidotuvių išsitiesė ilga tikinčiųjų virtinė nuo bažnyčios iki klebonijos — žmonės nors trumpam norėjo pažvelgti į tą kraujo klaną, kuriame užgeso kunigo gyvybė.

„Gimtajame krašte" (1981.IX.3) straipsnyje „Nusikaltėliams pagal įstatymus" verkšlenama, jog užsienio radijo stotys šmeižiančios tarybinius teisingumo organus, esą jie neiešką nusikaltėlių, nuo kurių yra nukentėję dvasininkai.


Toliau straipsnyje pasakojama, kad suimti Luokės klebono kun. Leono Šapokos žudikai: Jonas Sabaliauskas, gyv. Skuodo rajone, Adomas Lukšas, gyv. Kapsuke ir Danielius Mockevičius, gyv. Raseinių rajone.

Taip pat trumpai paminėta, kad suimti Pamūšio klebono kun. Leono Mažeikos ir jo šeimininkės Teklės Martinaitytės žudikai: Adolfas Kazlauskas ir Ona Baltramiejūnienė. Žudikų laukiąs atpildas.
Lietuvoje niekas netiki, kad suimti žudikai veikė savo iniciatyva, bet visi tyliai šnabžda — tai KGB kerštas.

Kun. Leonas Šapoka

Tiek kun. Leonas Šapoka, tiek kun. Leonas Mažeika savo laiku buvo įsipainioję į KGB voratinklį ir, atrodo, bandė jį sutraukyti.

Tokias išvadas leidžia daryti kai kurios nužudymo aplinkybės.

 

 

Žmogžudžiai, tarsi jausdami stiprų užnugarį, jautėsi labai drąsiai: atėjo dienos metu; radę ant kiemo malkas kapojantį senuką, į jį nekreipė jokio dėmesio. Jei nusikaltėliams būtų rūpėję pinigai, būtų galėję ateiti bet kurią naktį, nes klebono dažnai nebūdavo namuose, tačiau jie kelias dienas budėjo, kol sulaukė kunigą, grįžtantį iš pasimatymo su svečiais iš JAV.

Nors 1981 m. rugsėjo 5 d. televizijos laidoje „Akiratis" korespondentas Stuina tvirtino, kad nusikaltėlius į klebonijas traukia klebonų pinigai, tačiau ir vienu, ir antru atveju nusikaltėliams rūpėjo ne pinigai, nes jie buvo nepaliesti.

Galimas daiktas, kad svarbiausios nužudymų aplinkybės niekada nepaaiškės, bet jau dabar aišku, kad neatsitiktinai 1970 m. Lietuvoje sudegė trys bažnyčios: Sangrūdoje, Batakiuose ir Gaurėje, neatsitiktinai vienas po kito buvo nužudyti vienodo likimo kunigai, ne atsitiktinai išniekinamas švč. Sakramentas daugelyje Lietuvos bažnyčių.

KGB kolaborantai — kunigai visą kaltę verčia aktyviems kunigams, esą jų veikla iššaukusi bedievių terorą prieš bažnyčias ir kunigus. O gal ir šiame teiginyje yra dalis tiesos? Gal šiuo teroru ir norima priversti kunigus — KGB kolaborantus ištikimai pildyti savo pareigas, palaikyti tikinčiuosiuose baimės atmosferą ir priversti aktyvius kunigus liautis kovojus už tikinčiųjų teises? Dabar aišku tiek, kad aktyviųjų kunigų teroru nenugąsdinsi, o KGB kolaborantai-kunigai jau aktyviau pradėjo pulti tuos kunigus, kurie nenuėjo „su velniu riešutauti".
 

* * *

1981 m. birželio mėn. 22 — liepos 6 dienomis Kaune, Panemunėje, buvo teisiama 10 nusikaltėlių grupė, apiplėšusi ir sužalojusi kunigus: Vytautą Užkuraitį ir Antaną Bitvinską. Įsilaužimo metu atsitiktinė moteris įsiminė stovėjusios prie Griškabūdžio šventoriaus įtartinos mašinos numerį ir tai padėjo išaiškinti nusikaltėlius. 

Plėšikai teisiami, o teroras siautėja toliau.

1980 m. spalio 29 d., 21 vai. Ylakių (Skuodo raj.) bažnyčios klebonas kun. Antanas Jurgaitis buvo pakviestas pas ligonį. Nuėjęs į bažnyčią paimti švč. Sakramentą, rado atrakintas bažnyčios duris. Prie bažnyčios slenksčio jam pastojo kelią trys vyrai.

— Kaip jūs čia patekoti ir kas jums atrakino duris? — nustebęs šūktelėjo klebonas.
— Mes esame svečiai; o svečių neklausiama. Pasakyk, kur kun. Klemensas Arlauskas (Ylakių altaristas) slepia kronikas?
— Niekada pas kun. Arlauską komikų nesu matęs, — atsakė jiems klebonas Jurgaitis.
— Ir mes jų ieškome, bet neradome. Niekam nesakyk, kad mus čia sutikai. Kitaip tau bus blogai, nes mes esame iš didelės organizacijos.

Lapkričio 7 dieną vėl pasirodė tie patys ir prašė padėti nurodytoje vietoje didelę pinigų sumą.

1981 m. vasario 2 d. trys vyrai užpuolė kun. Antaną Jurgaitį prie klebonijos ir jam pasakė:

— Ateis moteris, pasakys slaptažodį, įduok jai pinigus ir nebandyk kam nors apie mūs susitikimą pranešti, nes būsi prismeigtas prie šito stulpo (koplytstulpio).

Kas šiame nusikaltimų šurmulyje atskirs, kur buvę eiliniai kriminalistai, o kur galbūt pasamdyti žmogžudžiai?

Kaip bebūtų, bet kunigams reikia ištverti ir jie ištvers!