Paskutinis žodis
Aukščiausio teismo pirmininke, tarėjai, valstybiniai darbuotojai ir kalėjimo sargai, šio jūsų posėdžio aš nesutrukdysiu per daug ilgai.
Kaltinamajame akte parašyta esą aš organizavau neleistinus veiksmus. Ne, aš nieko neorganizavau, aš gerbiu visa, kas šventa ir kilnu mūsų tautoje.
Sena tiesa kalba, kad norint kovoti su nusikalstamumu — piktžolėmis, reikia ieškoti dirvos, kurioje jos veisiasi, ir naikinti jų šaknis.
Mūsuose kažkodėl elgiamasi priešingai — renkami nusikaltimo vaisiai, sandėliuojami, tiksliau sakant, nokinami; po to, išvežti į dar neužterštą dirvą, barsto savąsias blogio sėklas.
Šių metų kovo 25 d. aš, kaip pavojingas visuomenei žmogus, buvau suimtas ir patalpintas Lukiškio nusikalstamumo vaisių sandėlyje.
Šiandien, stovėdamas Aukščiausiojo teismo akivaizdoje, aš noriu bent trumpai papasakoti apie tą dirvą, kurioje išaugo mano „nusikalstamumo" šaknys.
Esu gimęs 1930 metais. Tada visa Lietuva šventė garbingo tautos kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500 mirties metines. Tai buvo Vytauto Didžiojo metai. Aš nešioju šio kilnaus vyro vardą. Stovėdamas jūsų akivaizdoje, galiu drąsiai tvirtinti: per 51 savo gyvenimo metus melu ir apgaule neišniekinau jo.
Anot J. Marcinkevičiaus, aš dar atsimenu gyvą lietuvišką dainą: „Kai vakare į guolį saulutę kvietė vakarai, dainuodavo lietuviai varguoliai, nes jau baigti dienos darbai. „Tada daina buvo laisva, neuždaryta radijo ar televizijos rėmuose, tada ji sklido iš šiaudinių pastogių, iš tyrų širdžių, kartu su lakštutės suokimu ir vyturėlio čiulbesiu užpildė mūsų buitį.
Aš atsimenu tą Lietuvą, kuri vadinama buržuazine. Aš neidealizuoju šios santvarkos pilnumoje; ten buvo ir klaidų, kurias man, kumečio sūnui, teko pažinti ir iškentėti. „Parduotų vasarų" skonį aš pažįstu ne iš knygų, o iš savo gyvenimo patirties. Bet jei aš tik tiek pasakyčiau, būtų pasakyta pusė tiesos. Stovėdamas Aukščiausiojo Teismo akivaizdoje, aš galiu drąsiai tvirtinti, „jei nebūtų smiltelėj baudžiauninko prakaito kraujo, nebūtų pėdų knygnešių, nebūtų to istorinio mūšio, kurį lietuviai šioje vietoje laimėjo prieš lenkų ponus, jei nebūtų to dvidešimtmečio, piešiamo vien juodomis spalvomis, kažin ar šioje salėje beskambėtų lietuviška kalba.
Buvau kumečio sūnus, todėl sveikinau auštantį Tarybų Lietuvos rytą. Aš džiaugiausi lygybės, brolybės ir laimės plakatais. Džiaugiausi, kad jau baigiasi mano „parduotos vasaros", kad jau nereikės ganyti svetimos bandos, o prižiūrėsiu savąją, kad dirbsiu savajame žemės sklypelyje. Kalbant mūsų terminologija, manyje buvo pasėti ir pradėjo dygti socialistiniai daigai. Esu kaltinamas, kad jų neišsaugojau. Jie buvo pasėti į per jautrią dirvą ir liko paskandinti
1941 m. pavasarį išvežtųjų tautiečių ašarose ir dejonėse.
1941 m. man atmintini dar ir todėl, kad tai buvo paskutiniai mano motinos žemiškos kelionės metai, kad ji, paskutinį kartą išleisdama mane tarnauti ir jausdama artėjančią mirtį, kaip atlyginimą išsiderėjo, kad būsimieji darbdaviai leistų man baigti Žvirgždaičių pradinės mokyklos ketvirtąjį skyrių. Mano šeimininkai savo pažadą ištesėjo.
O tų pačių metų gale, jau vokiečiams valdant Lietuvą, ji iškeliavo. Sakau iškeliavo, nes gyvenu susitikimo viltimi. Ji peržengė amžinybės slenkstį, paaukojusi Dievui savo keturis vaikus, iš kurių jauniausiam tebuvo vos vieneri metai, baigė žemišką kelionę, palikusi gražų artimo ir Dievo meilės pavyzdį. Aš gi, aplaistydamas ašaromis motinos palaikus, supratau aukos ir kančios prasmę.
Vokiečių okupacijos metais mano „parduotos vasaros ir žiemos" buvo ypatingai sunkios — teko kentėti nepriteklių, fizines ir dvasines kančias, nešti našlaičio dalį. Po karo atėjo atsiskaitymo metas, bet aš juo nepasinaudojau, nes, kaip sakiau — supratau aukos ir kančios prasmę, supratau, kad kerštas ir neapykanta tik didina tą gaisrą, kuris mano akivaizdoje degė tautoje, nusinešdamas tūkstančius gyvybių, supratau, kad, norint pataisyti gyvenimą, reikia eiti su meile ir auka.
Praeitais metais aš švenčiau savo 50-metį, taigi už Tarybų Lietuvą esu vyresnis 10-čia metų. Virš 30 metų aš išdirbau įvairiose jos statybose bei gamyklose, todėl turiu ne tik teisę, bet ir pareigą kovoti su blogybėmis, pasakyti kai kurias kritines pastabas. Juo labiau, kad LTSR Konstitucijos 47 str. įpareigoja valstybinius organus ir visuomenines organizacijas reaguoti į piliečių kritiką, į ją atsakyti ir imtis reikiamų priemonių padėčiai ištaisyti. Atsakydamas Raseinių rajono laikraščio „Naujas rytas" redakcijai, aš kreipiausi į Lietuvos K. P. pirmąjį sekretorių dr. Griškevičių ne su kažkokiomis teorijomis, kaip tai kalba kaltinamojoje išvadoje, bet išdėsčiau konkrečius dalykus, kalbėjau apie nusikalstamumo didėjimą, reikalavau, kad būtų paskelbta nusikalstamumo statistika.
Mūsų spaudoje daug kalbama apie veršelių ir paršelių auginimą, aš gi kalbėjau apie žmones, bet negavau atsakymo. Buvau suimtas. Todėl turiu teisę paklausti Aukščiausiąjį Teismą, ar šis suėmimas yra atsakymas į mano kritiką? O juk persekioti už kritiką draudžiama, šių metų birželio 5 d. „Izvestija" atspausdino straipsnį „Pod pressom prestupnosti", kuriame kritikuojami nusikaltimai JAV. štai šiurpios statistikos duomenys: kas 24-rios minutės — užmušamas žmogus, kas 7-nios minutės — išprievartavimas, kas minutė ir 10 sekundžių — ginkluotas apiplėšimas.
Perskaičius šias šiurpias eilutes, nejučiomis kyla klausimas, ar geresnė padėtis pas mus? Deja, aš to nežinau ir neturiu teisės žinoti. Bet gyvenimo praktika rodo, kad pas mus padėtis ne geresnė, štai keletas pavyzdžių: Vytautas Grigonis, tik baigęs mūsų pataisos auklėjimo darbų mokyklą, per vieną dvisavaitės bėgį užmušė 4 žmones. Teko sėdėti su Kęstučiu Novikovu, kurio visi broliai papuolė už grotų.
Ar priėjome mes tą ribą, kurią „Izvestija" vadina kritine, aš nežinau, bet čia paminėti pavyzdžiai rodo, kad mūsų nusikaltėliai irgi nesnaudžia. Kovoti su šiomis blogybėmis neužtenka vien teisminių administracinių priemonių. „Bausk ir priglausk" sako liaudies patarlė.
Bausmė, kuri neturi meilės atspalvio, nėra auklėjamojo pobūdžio. Ji žmogų atstumia ir dar labiau sugyvulina. Jeigu į žmogų žiūrėsi kaip į gyvulį, jis gyvuliu ir pavirs.
Lukiškio kalėjime žmonės saugojami stipriau kaip žvėrys: ant langų uždėtos geležinės užuolaidos, kalinių vadinamos „namordninkais", o rezultatai? Nusikalstamumas ne mažėja, bet didėja. Zoologijos sode uždarytiems plėšriausiems žvėrims reikalinga saulė ir oras, nes be jų jie negali gyventi, o žmogus negali tobulėti be meilės, be žmoniškumo. Auklėdami žmogų tik bausminėmis priemonėmis, jį atstumiame, sugyvuliname, padarome piktesnį už žvėrį.
Baudžiamasis kodeksas neapima viso žmogaus, juo nepakeisi Dievo įstatymų, jis yra bejėgis ten, kur nemato įstatymo saugotojo akis.
Tai labai akivaizdu, peržengus Lukiškio kalėjimo slenkstį, ten kamerose žmonės nurenginėjami, atimami siuntiniai, o budri įstatymo saugotojo akis to nepastebi.
Kur gi ta dirva, kurioje auga nusikalstamumo šaknys? Aš noriu atkreipti jūsų dėmesį į tą dvasinę tuštumą, į kurią įstūmė žmogų tie, kurie, neturėdami atsakymo į žmoniją jaudinančius klausimus (kam mes gyvename? kodėl mirštame? kokia yra aukos ir kančios prasmė?), išdrįso sugriauti Dievo autoritetą, atimti amžinojo gyvenimo viltį.
Tušti žemiškos laimės pažadai tik įkaitino sugyvulinto žmogaus aistras, žmogus legaliomis ir nelegaliomis priemonėmis pradėjo kurti mikrorojų savo aplinkoje — asmeninę laimę. Kombinacija, spekuliacija, tai vis asmeninės laimės kūrimo padariniai, ši laimė pasiekiama tik vingiuotais „blato" takeliais. Kiti nusivylę laimės ieško išgerto butelio dugne. Girtavimas yra daugelio nelaimių priežastis.
Tiesa, alkoholinių gėrimų gamyba ir prekyba duoda didelį pelną, bet prarastas darbo laikas, gamybinis niekalas bei traumos neša ne mažesnius nuostolius. Pažvelgę į auto įvykių statistikas, matome, kad didelė dalis jų įvyksta dėl to, kad vairuotojai ir pėstieji būna neblaivūs. Bet čia tik materialinė medalio pusė, o moralinė? Beprotnamiai, veneriniai dispanseriai, kalėjimai ir nepilnamečių kolonijos.
Alkoholio garais apsvaigę, tarytum akli brendame į nusikalstamumo liūną.
Paskelbkite nusikalstamumo statistikas, atriškite liaudžiai akis, kol ne vėlu, gal pamatę aklavietę, į kurią mes einame, žmonės susipras ir grįš atgal.
Ligonis, jeigu jis nori pasveikti, turi žinoti apie savo ligą, tik nuo mirti pasmerktųjų tai slepiama. O gal kai kas jau netiki tautos gyvastingumu, todėl, pumpuodami į jos organizmą vis didėjantį svaigalų kiekį, laukia jos mirties? Aš tikiu, kad tautoje dar yra gyvų ląstelių, galinčių kovoti su blogio mikrobais. Tik reikia, kad visa visuomenė būtų įtraukta į šią kovą, neišskiriant nei tikinčiųjų, kuriuos artimo meilės įstatymas įpareigoja kovoti su blogybėmis, žudančiomis žmogaus dvasią ir kūną.
Aš esu kaltinamas už organizavimą eisenos, t.y. už kovą su šiomis blogybėmis. Jaunimas pradėjo tautos nublaivinimo ir nuskaistinimo žygį ir padarė gerą pradžią. Iš 1,5 tūkstančio žmonių nebuvo nei vieno išgėrusio, praėjom 8 km, nepalikom nei vieno tuščio butelio.
Gerbiamasis teisme, prieš jus stovi svarstyklės. Vienoje jų pusėje — kova už nublaivinimą ir nuskaistinimą, o kitoje — prokuroro autoritetas, kuris be įrodymų pareikalavo aukščiausios bausmės pagal duotąjį straipsnį.
Mane suėmė kaip kokį vagį, einantį į darbą. Du vyrai, neparodę dokumentų, pareikalavo, kad sėsčiau į jų mašiną. Kratos metu surašytas protokolas, reikalaujant mano žmonai, nebuvo jai paliktas, į šį teismą nebuvo įleistas nei vienas mano pažįstamas. Jūs galite mane išteisinti arba nuteisti, tad apsispręskite, kas jums svarbiau: prokuroro autoritetas ar teisingumas, kova už tautos nublaivinimą ir nuskaistinimą. Ar esu kaltas? Jeigu kaltas, tai tik tiek, kad per mažai mylėjau, per mažai kentėjau, už gėrį per mažai kovojau.
Mačiau aš tautą skausmo ir kančios prislėgtą, mačiau aš ją suklupusią negimusių kūdikių kraujuje, mačiau aš didelę minią, turbūt daugiau kaip milijoną vyrų ir moterų, jaunuolių, vaikų ir kūdikių, darbininkų, tarnautojų, inžinierių, daktarų ir mokslininkų. Visi jie rinkosi anapus gyvenimo slenksčio, tiesė į mus rankas. Aš juos mačiau, verkiau kaip kūdikis iš gailesčio ne kartą, bet nešaukiau: Atidarykite duris! Beširdžiai, ką jūs darot? Negi nematot, kad mums trūksta darbo rankų, trūksta jaunatviško ryžto, trūksta kūdikiško džiaugsmo!" Durų niekas neatidarė, o aš tylėjau. Esu kaltas — bauskite mane!
Kalta mūsų motina, ji davė mums gyvybę,
Ji mokė mus vaikščioti gimto krašto takais.
Kita gali būti tik pamotė, jai nerūpi tautos likimas,
Jei kalbos netektume, būtume vargingi nebyliai.
Tad papuoškime žilų motinų galvas žalių žodžių vainiku.
Ji amžina jaunamartė, ji mokys vaikščioti ir mūsų vaikus.
Tai E. Mieželaičio žodžiai. Aš mačiau, kaip ši žiloji motina Baltarusijos lietuviškose kolonijose prie pamotės lenkės dar turėjo savąsias mokyklas, o dabar ji jų jau neteko. Prie Nemuno krantų ši žiloji motina savųjų svetimais keiksmažodžiais apspjaudyta pasidarė nedrąsi, vengia viešųjų vietų. O motina mano senoji, gyvasis paminkle senųjų pasaulio kalbų, nejaugi ir tave ištiks toksai pats likimas, kuris ištiko tavo jaunesniąsias seseris, t.y. lotynų ir senąją graikų kalbą? Aš tą pavojų mačiau, ėjau nešinas tyliu skausmu po krūtine, bet tylėjau. Aš kaltas — bauskite mane!
Nukrito ašara, tai kas, kažkas ranka numojo
O gal koks šlemanas atkas tą ašarą kaip trojų,
Gal mokslo vyrai tyrinės po šimtmečio, po kito,
Kokios ji buvo giminės, dėl ko ir kaip nukrito,
Kažkas toj ašaroj atras kaltus, be abejonės.
Ar žmonės mus tada supras, ar mums bus gėda, žmonės.
J. Marcinkevičius.
Autorius sako, kad šis jo eilėraštis nebaigtas. Tikiuosi, kad jis per daug neužpyks, jeigu aš pridėsiu keletą minčių.
Amžių glūdumoje ant amžinojo gyvenimo vilties uolos buvo pastatytas pastatas ir pavadintas Lietuva. Jis pragyveno istorijos negandas, nes pamatai buvo sutvirtinti Dievo įstatymais.
Dabar „mokslo vardu" norima pasikasti po šia uola ir susprogdinti ją.
Tai daro tie, kurie neturi į ką atremti tautos moralę. Jeigu baudžiamasis kodeksas yra bejėgis, ten, kur nemato budri įstatymo saugotojo akis, nes neapima viso žmogaus, tad ar protinga iš žmonių sąžinės ištrinti žodžius:
— Ką padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte.
Jeigu bus susprogdinta uola, į kurią atremti tautos moraliniai pamatai, jeigu mes pritruksime rankų, kurios sugeba ašarą nušluostyti, išsipildys pranašiški poeto žodžiai: „Po šimtmečio, po kito istorikai, tautos kapą atkasę, tyrinės tautos ašaras, apkaltins mus trumparegiškumu, savanaudiškumu ir mums bus gėda, žmonės ..."
Kas tiki į Dievo Apvaizdą galingą,
Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos.
Mums teko per amžius dalis nelaiminga,
Bet niekas nežino rytojaus dienos.
(Maironis)
Aš tikiu į Dievo Apvaizdą galingą. Tikiu, kad ir mano mažutė auka — kelionė, į kurią išleisdama žmona kryžiumi laimino, nepražus, o bendroje pynėje su Lietuvos kankiniais ir šventaisiais, vienybėje su Kristaus kryžiaus auka persvers Amžinojo Teisingumo skaistinimo kovos sėkme. Aš didžiuojuosi šios eisenos dalyviais, ypatingai jaunimu. Tai pirmieji pavasario žiedai, žibutės, pražydusios dar sušalusioje žemėje, artėjančios derlingos vasaros pranašai.
Nuorašas
Baudž. byla Nr. 8-4 1981 m.
NUOSPRENDIS
Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos vardu
1981 m. birželio mėn. 26 d.
Širvintų m.
Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo teisminė baudžiamųjų bylų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančiojo teismo nario A. Jankausko, liaudies tarėjų: S. Masiuko ir L. Ražinsko, sekretoriaujant G. Jablonskaitei, dalyvaujant prokurorui J. Murauskui, teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje Vaičiūnas Vytautas, Antano, gimęs 1930 m. kovo 9 d. šakių rajone, Tupikų kaime, lietuvis, TSRS pilietis, nepartinis, turi aukštąjį išsilavinimą, vedęs, dirbo Kauno paleidimo-derinimo valdyboje inžinieriumi, kilęs iš valstiečių, ne karo prievolininkas, neteistas, gyv. Kaune, Hipodromo 46 bt. 35, — kaltinamas nusikaltimu, numatytu Lietuvos TSR BK 199/3 str.
Nustatė:
V. Vaičiūnas 1980 m. rugpiūčio 24 d. prisidėjo organizuojant grupinius veiksmus, susijusius su aiškiu neklausymu valdžios atstovų teisėtų reikalayimų, kuriais buvo šiurkščiai pažeista viešoji tvarka ir sukeltas transporto pažeidimas.
Taip, be atitinkamo valdžios organų leidimo, piktnaudžiaudamas tikinčiųjų religiniais jausmais, skatino dalyvauti ir organizavo tikinčiųjų, atvykusių į Tytuvėnų bažnyčią, eiseną į Šiluvą ir pats aktyviai dalyvavo, neklausydamas valdžios atstovų teisėto reikalavimo nutraukti tokius veiksmus. V. Vaičiūnas, laikydamas rankoje vėliavėlę, kaip organizatorius, Tytuvėnų m. Tarybų gatvėje nutraukė kuriam laikui transporto eismą, nurodė procesijai kelią ir kurstė savo aktyviais veiksmais tęsti procesiją, kuria buvo pažeidžiama viešoji tvarka ir transporto darbo ritmas.
Teisiamasis V. Vaičiūnas savo kaltę neigia, aiškindamas, kad jis dalyvavęs procesijoje, tačiau jo veiksmai nebuvo organizacinio pobūdžio. Su vėliavėle rankoje sustabdęs transporto eismą, rūpindamasis maldininkų saugumu. Pasakęs susirinkusiems prie bažnyčios kalbą, kuri buvo nukreipta prieš girtavimą ir kitas blogybes.
Tai, kad V. Vaičiūnas prisidėjo Tytuvėnuose organizuojant grupinius veiksmus, susijusius su aiškiu neklausymu valdžios atstovų teisėtų reikalavimų ir kuriais buvo sukeltas transporto pažeidimas bei šiurkščiai pažeista viešoji tvarka, įrodyta liudytojų parodymais, daiktiniais įrodymais, foto nuotraukomis.
Iš byloje esamų pažymų matyti, jog Kelmės ir Raseinių rajonų Liaudies Deputatų Tarybų vykdomieji komitetai nesvarstė klausimo dėl leidimų išdavimo organizuoti ir pravesti procesijas iš Tytuvėnų į Šiluvą, nes toks prašymas nebuvo pareikštas (t. 1, b. 1.8, 12). Todėl, nesant LDT atitinkamų vykdomųjų komitetų sutikimo, procesijos organizavimas buvo neteisėtas, nes tuo šiurkščiai pažeisti „Religinių susivienijimų nuostatų" 50 ir 51 str.
Liudytojai H. Juzeliūnas ir S. Sturys parodė, jog jie, kaip valdžios atstovai, per garsiakalbį įspėjo procesijos dalyvius, liepė išsiskirstyti, nes jiems buvo žinoma, jog procesija buvo organizuota be atitinkamo valdžios organų leidimo. Taip pat liudytojas S. Sturys parodė, jog V. Vaičiūnas, kurio pavardę vėliau sužinojo, eidamas kolonos priešakyje sustabdė su raudona vėliavėle transporto eismą, suteikdamas procesijai pirmenybę, nukreipinėjo koloną link Šiluvos.
Liudytojas Č. Janušonis parodė, jog teisiamasis kreipėsi į šventoriuje susirinkusią minią, ragindamas dalyvauti procesijoje. Po to su vėliavėle rankoje reguliavo procesijos eiseną, sustabdė gatvėje transportą. Minėtas liudytojas įvykio vietoje fotografavo ir fotonuostatą perdavė tardymo organams.
Č. Janušonio parodymus pilnai patvirtina ir juos papildo fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog teisiamasis šventoriuje ir procesijoje buvo ne eiliniu dalyviu (t. 1, b. 1. 30-44).
Analoginius parodymus davė ir pateikė nuotraukas iš įvykio vietos liudytojas S. Ramoška, kur taip pat patvirtina V. Vaičiūno kaltę jam inkriminuotame nusikaltime (t. 1, 1. 52-60).
Liudytojas I. Gaubšaitė parodė, jog V. Vaičiūnas, kurį pamatė prasidėjus procesijai, buvo aktyvus: mojavo raudona vėliavėle, sustabdė gatvėje transporto eismą, koloną nukreipė Šiluvos link.
Liudytojai V. Lukonas, V. Černikienė parodė, jog įvykio dieną prieš procesijos pradžią šventoriuje vyriškis rudos spalvos lietpalčiu (kaip nustatyta byloje teisiamasis V. Vaičiūnas) kreipėsi į minią, ragindamas dalyvauti eitynėse į Šiluvą. Po jo kalbos žmonės pradėjo rikiuotis į koloną. Minėti liudytojai parodė, jog kolona esmingai trukdė transporto eismui (t. 1, 1. 45,49).
Liudytojai V. Mišeikis ir A. Gečas parodė, kad V. Vaičiūnas, mojuodamas vėliavėle, uždarė bet kokį transporto eismą Tytuvėnuose, matė gatvėje stovinčius ir laukiančius, kol atlaisvins kelią, automobilius.
Liudytojas J. Daniliauskas parodė, jog eisena trukdė transporto darbui ir jis, kaip maršrutinio autobuso vairuotojas dėl nurodytos priežasties pažeidė eismo grafiką.
Taigi, iš išdėstytų įrodymų seka, jog teisiamasis, V. Vaičiūnas prisidėjo organizuojant grupinius veiksmus, kuriais buvo sukeltas transporto darbo pažeidimas, šiurkščiai pažeista viešoji tvarka, nebuvo paklausyta valdžios atstovų teisėtų reikalavimų. Todėl šie teisiamojo veiksmai atitinka Lietuvos TSR BK 199/3 str. numatytam nusikaltimui.
Skiriant bausmę atsižvelgtina į padarytojo nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo visuomenei laipsnį ir kaltininko asmenybę.
V. Vaičiūnas iš paskutinės darbovietės, kurioje dirbo su pertrauka nuo 1976 m., charakterizuojamas teigiamai kaip darbštus, drausmingas, gerai žinantis savo darbą. Kaip kolektyvo narys buvo uždaras, nekalbus (t. 2, 1. 155).
Byloje atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nenustatyta.
Baudžiamųjų bylų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos TSR BPK 331, 333 str.,
nusprendė:
Vaičiūną Vytautą, Antano, pripažinti kaltu, padariusį nusikaltimą numatytą Lietuvos TSR 199/3 str. ir nuteisti jį laisvės atėmimu 2 m. ir 6 mėn. bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
Iškaičius tardomąjį kaltinimą į bausmės laiką, jos pradžią skaičiuoti nuo 1981 m. kovo 25 d.
Daiktinius įrodymus palikti prie bylos, išskyrus vėliavėlę, kurią sunaikinti.
Nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas.
Pirmininkaujantysis: (pas.) A. Jankauskas
Liaudies tarėjai: (pas. S. Masiukas ir L. Ražinskas
Nuorašas tikras:
Teismo narys — A. Jankauskas
