"Epochos protas , sąžinė, garbė" .
Yra tokia E.T.A. Hofmano pasaka - "Mažasis Cechesas, pasivadinęs Cinoberiu". Joje pasakojame, kaip vargšę, neturtingą kaimietę tarp kitų nelaimių slegia dar ir ta, kad ji vietoje normalaus vaiko, augina bjaurų išsigimėlį, kuris negali nei pastovėti, nei paeiti savo kreivom kojytėm, ir užuot kalbėjęs, tik murkia ir kniaukia lyg katė.
"Jo galva buvo giliai įlindusi į pečius, vietoj nugaros pūpsojo į arbūzą panaši kupra, o tuoj po krūtine tabalavo plonos ir išdžiūvusios kaip lazdyno vytelės kojytės". Dar blogiau, kad šis išsigimęs, vos dviejų sprindžių aukščio kūdikis buvo tarsi visų blogybių įsikūnijimas, linkęs daryti tik bloga, spurdėti, urgsti, įkąsti net švelniausiai jį glostančią ranką.
O tokia ranka, atsitiktinai jį pamačiusias fėjos ranka, ne tik sušukuoja juodus, susivėlusius jo plaukus, bet suteikia paslaptingą savybę, kurios dėka visa, ką jo akivaizdoje pagalvodavo, pasakydavo ar padarydavo kas nors kitas, būdavo priskiriamo tik jam. Šia savybe jis naudojosi nesivaržydamas. Ima savintis visa, ką tik geresnio aplink save mato ar girdi, ką kiti padaro ar sukuria.
Pirmiausia jis atrodo puikiu berniuku pastoriui, paskui šauniu raiteliu miesto gyventojams, talentingu poetu, moka Ilsinau, virtuozu smuikininku, kompozitoriumi, gabiu diplomatu, sumaniu administratoriumi ir taip be galo... Visur, kur tik pasimaišydavo neužauga išsigimėlis Cechesas, dabar pasivadinęs Cinoberiu, visur nesivaržydamas pasisavindavo kitų darbą ir nuopelnus. Visi jam plodavo, linkčiodavo, garbindavo. Į šalį nustumtais likdavo tie, kurių nuopelnus jis savindavosi, o Cinoberis vis kilo ir kilo aukštyn, kol greit tapo ministru pirmininku. Visų akyse jis buvo nuostabus, puikus, talentingas, išskiriant tik nedaugelį, kurie jį matydavo tokį, koks jis iš tikrųjų buvo: mažą, šlykštų, išsigimusį neūžaugą, besivartaliojantį ant silpnų kojyčių, niurzgantį ir kniaukiantį kaip katę ir godžiai ryjantį skaniausius kąsnius.
Tai pasaka, rašytojo lakios vaizduotės gražus kūrinys, parašytas maždaug prieš pusantro šimto metų. Sunku patikėti, kad tokia pasaka galėtų pasikartoti gyvenime. Ir vis dėlto ji kartojasi. Kartojasi mūsų laikais, labai dideliu mastu ir kartojasi jau daugiau pusšimtį metų !..
Negausi, neskaitlinga, keršto ir pagiežos pilna Rusijos bolševikų partija, lyg tas išsigimėlis Cechesas, jau nuo savo veiklos pradžios ėmė savintis visa, ką kas savo laiku padarė ar atsiekė. Pirmiausia ji pasinaudojo visais visokio plauko nihilistų, anarchistų, revoliucionierių ir, bendrai, visų, prieš tuometinę santvarką kovojusiųjų veiklos rezultatais, sugebėjo išnaudoti kiekvieną netvarką, kiekvieną skilimą ir plyšį, ir taip greitai kopė į valdžią. O joje atsidūrę skubėjo nukapoti galvas visiems buvusiems savo sąjungininkams.
Valdydami didelę nors ir netvarkingą šalį jie privertė dirbti, vykdyti jų sumanymus ir planus ne tik darbo Žmones, paprastą liaudį, bet ir inteligentiją, specialistus, mokslininkus, menininkus. Kol ne buvo prisiauginę "savų kadrų", sugebėjo kurį laiką panaudoti senąją inteligentiją, senuosius specialistus, ne tik mokslininkus ir menininkus, bet net kai kuriuos diplomatus ar karininkus. (Žinoma, kai šie jau buvo atlikę savo "mauro darbą" arba, tiksliau, kai jau buvo galima pakeisti patikimesniais,- nedelsiant būdavo pasiunčiami į Gulagą.)
Sėdėdama liaudžiai ant sprando ir visais savo čiulptuvais tvirtai įsisiurbusi į jos kūną, partija, geriau sakant, jos pati viršūnė, valdanti oligarchija, nesivaržydama naudojasi visa liaudies fizine ir dvasine energija. Milijonai žmonių priversti dirbti, gyventi ir net galvoti ne taip, kaip jie patys norėtų, bet taip, kaip suplanuoja, numato ir nurodo visa žinanti, visa mokanti ir visa galinti partija- "epochos protas, sąžinė ir garbė". Gabiausi protai, talentingiausi žmonės, kūrybingiausios asmenybės yra palenktos partijos valiai, planams ir tikslams. Visa, ką atranda ir sukuria mokslo ir meno žmonės, ką padaro ir atsiekia technikos ir gamybos darbuotojai - visa tai partijos nuopelnas, jos neklaidingo, "mokslinio" vadovavimo rezultatas... Posakis "Partijos ir tarybinės valdžios rūpesčiu" - jau yra virtęs maldele, kuria pradedamas dažnas straipsnis, nutarimas ar pranešimas. Būtina kulto ritualine apeiga virsta nuolatinis dėkojimas partijai už rūpinimąsi darbo žmonių gerove, jų ateitimi, taikia padange ir t.t. Visur partija, partija, partija. Visi jos turi klausyti, iš jos mokytis, prieš ją linkčioti, ją liaupsinti. Tai savotiškas dievukas, antgamtinė būtybė, kurios mistinis simbolis - Leninas, o jo atstovas žemėje tas, kas šiuo metu sėdi Kremliuje, generalinio sekretoriaus kėdėje. Dieviškumo aureolė gaubia pirmąjį, o neklaidingumo -antrąjį.
Turėdama tikrąją ir realią valdžią partijos viršūnė reikalauja (ir galinga saugumo, milicijos, teismų bei kalėjimų pagalba išreikalauja) ne tik visiško paklusnumo, bet ir kažkokios, galima sakyli, religinės pagarbos. Partijos sprendimai, nutarimai, nurodymai pretenduoja į neklaidingumą, yra nekritikuotini, apgaubti kažkokios antgamtinės neliečiamybės...
Negirdėtas, neįsivaizduojamas atvejis, kad bet kokioj taryboj,
kad bet koks deputatas suabejotų, pakeltų ranką prieš, ką čia prieš, kad bent susilaikytų! Visi vienbalsiai ,visi entuziastingai, visi vieningai! Nuostabiai neklaidinga, kažkokia nežemiška ta partijos išmintis. Nei pataisyti,nei pagerinti, nei papildyti... Taip ir valdo milijonus paklusnių žmonių, savinas i visų darbo ir kūrybos nuopelnus išsigimėlis Cinoberis... Tiesa, jis dabar vadinasi ne Cinoberis, o TSKP, o dar tiksliau - CK Politinis biuras!
Baltazaras
UODEGŲ VIZGINTOJAI
Gaila, kad žmogus neturi uodegos. Savo ištikimybę partijai, vyriausybei, kiekvianam dideliam viršininkui galėtų įrodinėti nuolatiniu uodegon vizginimu. Dabar, kai uodegos nėra, tenka nuolatos vizginti liežuviu: pataikauti, prisipažinti, kaltinti, žadėti, skųsti, šmeižti... Ir vizgina liežuviu, spjaudo ant savęs ir kitų, kad tik atrodytų geri, ištikimi, patikimi.
Senovėje baudžiauninkai prieš ponus nusiėmę kepures lenkdavosi iki žemės. Prieš dabartinius ponus reikia lenktis kiek kitaip: reikia visuomet sutikti su jų nuomone, pritarti, klusniai vykdyti visus jų nurodymus, patiems save kaltinti už įvairios trūkumus ir nesėkmes.
GĖRIO SKLEIDĖJAI
Ar viskas bloga? Ar viskas beviltiškai žlunga? Ne!
Yra daug gerų sielų, tyrų širdžių, tvirtų charakterių. Tik jie ne iš karto matomi. Jie dažniausiai tylūs, kuklūs, nepastebimi. Jie garsiai nešūkauja, nekalba iš aukštų tribūnų, nesėdi endviuose, kilimais išlietuose kabinetuose. Juos, tuos tvirtus charakterius, principingus žmones rasime nuošaliausiose vietose, įvairiuose darbo kampeliuose, stropiai ir rūpestingai einančius savo pareigas, su šypsena patarnaujančius kitiems; ne irzlius ar akiplėšas, bet kuklius ir paslaugius. Jie gal nė patys nežino, kad yra šių dienų žemės draska ir gėrio skleidėjai.
V.Širmys