TOMAS ŽEMAITIS
Vilnius, 198l m.
(Pabaiga. Pradžia Nr.34)
LIETUVIŲ KARIŲ DRAMA
Lietuvių savisaugos batalijonai susidarė iš karių, kurie, karui prasidėjus, išvengė pasitraukimo į Rusiją. Vokiečiai tokiems, Lietuvoje pasilikusiems, grasino palikti rusų belaisvių stovyklose, jei nestos į batalijonus (vokiečių pagalbinę tarnybą). Vėliau batalijonai buvo papildyti savanoriais, kviestais į pagalbinę karo policijos tarnybą. Šie savanoriai turėjo pasirašyti sutartį tarnauti tik 3 mėnesius. Tačiau tam laikui praėjus, niekas iš jų nebuvo paleistas namo, nors daugelis jų nebenorėjo toliau tarnauti. Visi jie užuot 3 mėn. buvo priversti tarnauti ir toliau. l942 m. šių batalijonų buvo net 22. Vėliau (l944 m.) jų skaičius sumažėjo iš 20.000 iki 4-6 tūkst. Bėgo, nes buvo apgauti. Batalijonams vadovavo ne lietuviai, bet vokiečiai. Nepaisant pažado, kad tai batalijonai vietinei apsaugai, kai kurie jų buvo pasiųsti į Lenkiją, Ukrainą, net Jugoslaviją ir Italiją.
l942 m. vokiečiams pavyko sudaryti SS legijonus Estijoje ir Latvijoje. Lietuvoje SS legijonas pradėta organizuoti 1943 m. sausio mėn. , iš lietuvių niekas nesiėmė jo organizuoti. Tada ėmėsi patys vokiečiai ir nieko neišėjo. Nebuvo pažado,kad SS legijonas bus skirtas Lietuvos nepriklausomybei ginti. Po to sekė represijos, įvykdytos 1943.III.16-17 d. Gestapas suėmė 46 intelektualus ir išgabeno juos į Štuthofą. Tarp jų buvo tarėjai, profesoriai, gimnazijų direktoriai , kunigai , gydytojai ir kitoki, jaunimas ir senimas. Daugiausia paimta iš Kauno ir Vilniaus, taip pat iš Marijampolės ir Šiaulių.
Vokiečiai visą laiką atmetė Lietuvos nepriklausomybės idėją.
Nuo 1943 m. vidurio labai pradėjo siausti bolševikų partizanai, prie jų prisidėjo banditų (kriminalistų, plėšikų). Kaimas ypač kentėjo nuo banditizmo.
1944 m. vasario mėn. pradžioje iškilo Vietinės rinktinės idėja. SS ir policijos vadas Lietuvoje iš principo nesipriešino lietuvių tautiniam junginiui; jo vadu tapo vokiečiams priimtinas gen.P.Plechavičius, kuris formaliai skiriamas pirmojo tarėjo, ne vokiečių. 1944.II.13 pasirašytas susitarimas: kovai su išplitusiu ir vis dar besiplečiančiu banditizmu steigiama lietuvių rinktinės - Vietinė rinktinė ir apskričių miestuose Rinktinės lietuvių komandantūros. Vietinei rinktinei vadovauja jos vadas su štabu, jis atsakingas atitinkamoms vokiečių įstaigoms. Rinktinei vadovauja lietuviai karininkai. Rinktinės daliniuose bus vokiečių ryšių karininkai. Vietinės rinktinės veikimo ribos -Lietuvos teritorija.
Ji formuojama savanoriškumo pagrindu. Vėliau dar susitarta, kad pradėjus formuoti Rinktinę, vokiečiai neims priverstiniu būdu darbininkų į Vokietiją (5,p.344).
1944.II.16 gen.Plechavičius pasakė per radiją kalbą, kviesda mas į Vietinę rinktinę. Pogrindžio spauda tam pritarė. Į lietuvių komendantūras pradėjo plaukti savanoriai, ir reikalingas vyrų skaičius greit buvo surinktas. Dienraštis "Ateitis" 1944.III.1 rašė:
"Į Vietinę rinktinę stoja jauni, stoja ir žili, buvę kūrėjai savanoriai". Tai nustebino vokiečius -jie buvo laukę nepasisekimo, pa- našiai kaip su SS. Vietoj leistų 18000 įsirašė per 30000.
Naujas nusivylimas vokiečiams, kad į Vietinės rinktinės štabą nebuvo įtrauktas nei vienas jų nužiūrėtas ir jiems visai patikimas lietuvis karininkas. Rinktinės vadas pasirinko karininkus specialistus, bet sykiu nepalenkiamus patriotus. Tad SS vadovybė ėmė reika1suti, kad vietinės rinktinės kuopose būtų po vokietį karininką, kad batalijonų intendantūroms vadovautų irgi vokiečių karininkai. Pagal susitarimą Rinktinę turėjo apginkluoti vokiečiai, maistą duoti -vietinė savivalda. Bet duoti ginklus vokiečiai delsė. Pagaliau buvo gauta tik prancūziški šautuvai, po 10 šovinių ir kulkosvaidžiai, bet pasirodė, kad jiems pristatyti šoviniai netikę. Rinktinės štabas kantriai kentė trukdymus ir pats darė daugiau nei buvo leista. Pvz. prisidengęs mokomosios kuopos vardu Marijampolėje suorganizavo karo mokyklą karininkams rengti ir suteikė ten šauniausią akademinį ir gimnazijų jaunimų. "Plechavičiukai" nemokėjo paslėpti nepasitenkinimo dėl vokiečių daromų trukdymų. Buvo atsitikimų, kad lietuviai kariai išvaikė vokiečių žandarus ir paleido ūkininkus, kurie buvo suimti už tai, kad atvežė maisto produktų į miestą. Nuo agentų negalėjo paslėpti prasitarimų: duosim į kailį vokietukams (3,p.17A ).
Vietinės rinktinės pirmi batalijonai buvo paskirti Vilniaus kraštui. Ėmė aiškėti, kad vokiečiai siekia perimti batalijonus grynai savo žinion. Pvz. paskirtas vykti į Trakus batalijonas SS įsakymu, perduotu traukinio vadovui, turėjo būti nuvežtas į Daugpilį.
Tik batalijose vadui laiku apsižiūrėjus, pasisekė vyrus iškelti reikiamoj stoty ir nugabenti į Trakus. Batalijonai, esą Vilniaus krašte, valyti kraštą nuo banditų turėjo sykiu su vokiečių daliniais. Ekspedicijos vadas vokietis taip užvedė lietuvių batalijoną, kad priešo kulkosvaidžiai jam padarė didelių nuostolių. Nepaisydami Vietinės rinktinės štabo protestų, vokiečiai Rinktinės dalinius skaldė iki kuopos dydžio ir tokius vienetus siuntė į vietoves, kur veikė iki 3000 gerai ginkluotų tarybinių partizanų.
Kilo skandalas dėl priesaikos. Rinktinės štabo viršininkas paskelbė priesaikos tekstą, panašų koks buvo Lietuvos kariuomenėje.
O SS vadas pasiūlė prisiekti būti ištikimam ir paklusniam Adolfui Hitleriui.
Lietuviškoji priesaika "Aš, Vietinės Rinktinės karys savanoris, Visagalio Dievo akivaizdoje prisiekiu, kad nesigailėsiu savo jėgų ir gyvybės, ginsiu Lietuvos žemę nuo bolševikinių bandų. Tam stropiai vykdysiu visus viršininkų įsakymus, būsiu narsus ir sąžiningai atliksiu savo tarnybines paraigas, kaip dera doram ir garbingam Lietuvos kariui. Taip man, Dieve, padėk" .
Vokiška, SS ir policijos vado Harm patiekta priesaikai "Dievo akivaizdoje prisiekiu šia šventa priesaika, kad kovoje su tautų žudiku bolševizmu būsiu ištikimas ir paklusnus Adolfui Hitleriui ir jo paskirtiems viršininkams. Šiai priesaikai išpildyti esu pasiruošęs paaukoti savo gyvybę^ (3, p. 174).
Rinktinis štabas atsiųsto vokiško priesaikos teksto nepateikė kariams; kariai, išgirdę apie vokišką tekstą, nenorėjo nei girdėti apie priesaiką.
Vokiečiai įsitikino, kad Vietinė rinktinė nebus jų klusnus įrankis ir ryžosi ją likviduoti. Likvidaciją ėmė rengti "psichologiškai" naujais reikalavimais. SS bei policijos vadas visam Ostlandui (gen. Jockoln) l944 m. kovo pradžioje pareikalavo 70-80 tūkstančių vyrų į padedamątarnybą. 1944.III.22 gen. Plechavičius buvo iškviestas pas vokiečių Šiaurės fronto vsdą. n buvo nurodyta^ iki 1944. IV.15 surinkti 9000 vyrų ir juos atiduoti vokiečių kariuomenei. Plechavičius pažadėjo apsvarstyti šį reikalą. Vyko pasitarimai Kaune ir buvo delsiama. Pagaliau balandžio 5 d. Plechavičius nuo viso to projekto atsisakė, Rytojaus dienų (IV.6) Rentelnas pareikalavo 80000 darbininkų į Vokietiją. Pagaliau balandžio 15-16 d. Rantelnas ultymatyviai pareikalavo, kad tuojau būtų paskelbta mobilizacijai; jei ne,- lietuvių tauta bus laikoma kariaujančia su Vokietija.
Atėjo dar naujas Jeckolno reikalavimas -mobilizuoti 30000 lietuvių į vokiečių karo aviaciją. Plechavičius balandžio 28 d. per radiją paskelbė vokiečių reikalaujamą mobilizaciją. Turėjo būti pašaukti l8-45 m. vyrai. Į tą reikalavimą pogrindžio spauda atsakė griežtą - ne! Vlikas paskelbė atitinkamą atsišaukimą. Mobilizacija nepavyko.
Gegužės 9 d. Vietinės rinktinės štabe buvo gautas iš vokiečių vadovybės raštas, kad Vilniaus krašte esą Rinktinės batalijonai pereina betarpiškai Jockelno valdžion; visi kiti batalijonai, visos komendantūros apskrityse ir visi kiti Rinktinės daliniai pareina apygardų komisarų valdžion, kad visi batalijonai gausią SS uniformas, turėsią sveikintis hitleriškai, ir kad nuo šiol jie esą pavadinti vokiečių policijos pagalbiniais batalijonais.
Vietinės rinktinės vadovybė atsisakė vykdyti šį įsakymą ir įsakė pradėti patylom Rinktinės demobilizaciją. Ypač rūpėjo, kad vokiečiams nepatektų kariūnai Marijampolėje - 1500 šauniausio jaunimo.
Demobilizacijos operacija pavyko. Gegužės 15 d. Plechavičius ir jo pavaduotojas pulk. Urbonas buvo iškviesti į SS štabą, ten nuginkluoti ir suimti. Tuo pat metu gestapas su kulkosvaidžiais apsupo Vietinės rinktinės štabe Kaune ir suėmė visus štabo karininkus ir štabe buvusius asmenis. Štabo karininkus suimdino pats iš Rygos atvykęs Jockelnas. Gegužės 15 d. vakaro Rinktinės štabo ir Kauno komendantūros puskarininkiai bei kareiviai buvo paleisti, o karirinkai nugabenti į gestapo rūmus. Vėliau paaiškėjo, kad jie buvo nugabenti į Salaspilio konclagerį. Nuo 1944.VII.3O, kai jau buvo bolševikų užimti Vilnius , Kaunas , Vilkaviškis ir Raudonoji armija
artėjo prie Rygos, Plechavičius buvo paleistas, o štabo vadovybė - O.Urbonas ir kiti trys štabo nariai nugabenti i Štuthofą. Kiti štabe karininkai buvo laikomi Salaspily iki l944.VII.l8. Nuo tada išvežti į frontą, jiems atimti laipsniai ir "kaip eiliniai pristatyti apkasų kasti. Bolševikams užėmus visą Latviją ir Lietuvą, jie buvo nugabenti prie Gdynės į rusų belaisvių stovyklą. Dar Latvijoje žymi jų dalis pabėgo. Tarp lietuvių tada sklido gandas apie Vieną Vietinės rinktinės karininką, kuris pabėgęs ir parašęs laišką: "Dėkoju už supuvusį šautuvų, kurį pasiėmiau iš jūsų bėgdamas. Jūsų elgesys padarė mana partizanu. Nors aš kovoju prieš bolševikus, bet patariu ir jums nesirodyti mūsų miškuose. Ar tai faktas, ar legenda, bet ji išreiškia visų to meto karininkų nuotaikas (3,p.l79).
Suėmus štabo karininkus, buvo likviduojami batalijonai. Vienur jie buvo nuginkluoti be pasipriešinimo, kitur tik po kautynių. Gegožės l6 d. Marijampolėje vokiečių tanketės puolė lietuvių kareivines. Karo mokykla jau buvo išsiskirsčiusi. Vietinės komendantūros dalinys ir dalis likusių kariūnų atsišaudė. Iš abiejų pusių buvo aukų.
Vilniaus krašte nuginkluojant viena batalijoną sušaudyta l3 lietuvių vyrų. Gegužės l7 d. Paneriuose (prie Vilniaus) buvo sušaudyta l7 karių (iš 306 batalijono karių). Gyvuosius vertė žiūrėti i žudomus. Gegužės 2l d. Vilniaus kareivinių kieme nuginklavo 800 karių, iš jų 12 sušaudė, 4l Vietinės rinktinės karys, kuris buvo daboklėje Vilniuje, irgi buvo sušaudyti. Iš visos Vietinės rinktinės pateko į vokiečių rankas dar apie 3500 vyrų. Visi kiti su ginklais išsislapstė. Visi suimtieji buvo atvežti į Kauną , įkurdinti rusų belaisvių stovykloje. Po to aprengti vokiečių karo aviacijos drabužiais ir išvežti į Vokietiją darbams aerodromuose ir fabrikuose. Kai kurie pakeliui pabėgo (5,p.348-349).
Didelė dalia Vietinės rinktinės vyrų, ištrūkusių nuo vokiečių, su ginklais pasitraukė į miškus - tai pradžia lietuvių partizanų, kurie veikė Lietuvoje 1944-1954 m.
KUO SKYRĖSI VOKIEČIŲ OKUPACIJA NUO BOLŠEVIKŲ
Žiauri buvo rudoji (vokiečių) okupacija, bet ji skyrėsi nuo bolševikų. Skyrėsi valdžios atstovų moraliniais nusiteikimais. Bolševikai buvo apsėsti noro pirmiausia naikinti esamą tvarką, žmones. Vokiečiai pirmiausia turėjo norą naudotis, naudotis karo reikalams ir dar labiau savo asmeniniams reikalams. Lietuviams buvo naudingesni vokiečių moraliniai nusiteikimai, nes lengviau buvo vokiečių pareigūnas patenkinamas, kad jis nesiimtų naikinimo. Nieku negalėjo būti sustabdytas bolševikų pareigūno naikinimo sadizmas, nes tai priklausė prie bolševizmo esmės .
Skyrėsi taktika. Bolševikai naudojo klastą, apgaulę. Vokiečiai buvo ciniškai atviri. Bolševikai savo tikslus -aneksiją, sovietizaciją, žemės nusavinimą ir kt. nuo žmonių slėpė. Kas jų planus per anksti paskelbė, buvo vadinami kenkėjais. Vokiečiai atvirai paskelbė, kad vykdys tai, kas sovietų teisės buvo numatyta. Bolševikai viską darė liaudies vardu, vokiečiai fiurerio (Hitlerio) vardu. Bolševikams rūpėjo populiarumas masėse ("liaudyje"). Vokiečiams nerūpėjo psichologinis priėjimas prie Lietuvos gyventojų, nes jie tikėjo, kad lietuviai ūkininkai, sudarą tautos daugumą, nenori jokios nepriklausomybės ir pageidaują tik tvarkos, ramybės ir sotaus gyvenimo (5, p.298). Vokiečių taktika buvo brutaliai primityvi šalia bolševikų taktikos demoniškai rafinuotos (3,p.l0l-lO2).
Skyrėsi režimo sistema. Sovietinėje sistemoje valdžia buvo viena ir tariamai lietuvių rankose: komisarai, viršininkai buvo lietuviai,tik jų pavaduotojai - rusai. Tačiau šie pavaduotojai viską valdė. Bolševikai leido lietuviams turėti kai kurias politinių laisvių fikcijas - vadintis respublika, turėti ministrus (komisarus), bet nepaliko politinės laisvės turinio - valstybinio savarankumo, nei pilietinių asmens teisių: minties , sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisvės. Vokiečiai apie politines laisves nekalbėjo, bet paliko daugiau asmens laisvės turinio, neprievartaudami žmogaus įsitikinimų.
KULTŪRINIS GYVENIMAS
Ginklams žvangant mūzos nenutilo.
Vokiečių okupacijoje buvo galima, toleruojama vieša kultūrinė bei ideologinė ir tautinė veikla (apie slaptą politinę veiklą buvo kalbėta). Norint vokiečių okupacijos metus aprašyti objektyviai, reikia minėti ir kultūrini gyvenimą, koksai tais matais Lietuvoje buvo. O turint omeny karo sąlygas, kultūros srity buvo nuveikta daug. Žmonės dirbo, kūrė apimti idealizmo, kūrybinio entuziazmo. Tą entuziazmą žadino daugiausia viltis, kad karas greit baigsis, ir Lietuva vėl bus laisva. Be to, kai trūko materialinių gėrybių, kai materialinės gėrybės po akių žuvo ar buvo naikinamos, tai žmonės tapo dvasingesni ir ieškojo pasitenkinimo mene, dvasios dalykuose.
Vokiečiai, kiek leido karo sąlygos , kultūrinio gyvenimo nevaržė. Tai atitiko vokiečių kultūrai, kuri šiaip ar taip buvo vakarietiška. Kai pirmieji vokiečių daliniai įžengė į Vilnių, eilinis jų karys, kreipdamasis į vietinį gyventoją pageidavo Kaffee und Musik (kavos ir muzikos), kas neatėjo į galvą sovietų kariui. Vokiečiai nerepresavo už tautinius lietuviškos sąmonės pasireiškimus, ko nepakentė ir nepakenčia bolševikai. Leido vokiečiai tam tikromis progomis naudoti lietuvišką trispalvę, nedraudė neoficialiai švęsti Vasario l6-tos, leido giedoti Lietuvos himną, nekreipė dėmesio į neviešas organizacijas, kurios neturėjo politinių tikslų (pvz., vokiečių okupacijos metu veikė ateitininkai).
Kultūrinis gyvenimas Lietuvoje, išmuštas iš vėžių l94O-4l m., l94l m. pabaigoje, nors ir karo sąlygose, pamažu pradėjo atsigauti.
Į kūrybinį darbą pradėjo įsitraukti rašytojai, dailininkai, muzikai, mokslininkai. Žymi dalis rašytojų, menininkų, mokslininkų l942 m. nedalyvavo viešame kultūriniame darbe, o l943 m. pradėjo dalyvauti. Išaugo visas būrys naujų jaunų poetų (Nagys, Nyka-Niliūnas, Bradūnas ir kt.). Pasireiškė ir išaugo paskiri dailininkai, pvz., V.Kasiulis. Suruošta kelios dailės parodos. Pagausėjo dramos teatrų visoje Lietuvoje. Teatrinis gyvenimas karo metu parodė didžiausio judrumą, kokio nebuvo nei taikos laikais ("Kūryba" l944,Nr.6). Išaugo operetė (Vilniuje, Kaune, Šiauliuoae). Šiuo matu, esant nepastovioms materialinėms vertybėms, lietuvių tautoje stipriau pasireiškė dvasinis alkis, kuriam patenkinti tiek kūrėjai, tiek visuomenė negailėjo darbo, jėgų, ryžto ir savo menko uždarbio. Kūrybą ir pažangą tarp kitų skatino provincijoje įsisteigusi nauja organizacija - Lietuvių Meno ir Mokslo Centrai.
Šie Centrai buvo įsikūrę Šiauliuose, Panevėžy ir Telšiuose. Jie apėmė visą šiaurės Lietuvą. Kitose Lietuvos dalyse tokių Centrų ne
buvo. Centrai apjungė visą lietuvių kultūrinę veiklą, nesiskirstant ideologinėmis ir politinėmis srovėmis. Praktika parodė, kad visuomeninėje-kultūrinėje srityje gali gražiai bendradarbiauti įvairių ideologijų žmonės.
Daugiausia veiklos parodė Šiaulių Mokslo ir Meno Centras, įsikūręs l942 m. pradžioje. Jis prisidėjo prie Šiaulių muzikinio teatro įkūrimo, jo prieglobstyje įsikūrė operetė. Muzikos srity svarbus Centro darbas buvo kanklių studijos ir orkestro laikymas. (Įsisteigus miesto teatrui, Centras iš aktyvios teatrinės veiklos pasitraukė.) Centro darbas pasiskirstęs sekcijomis. Dailininkų sekcija įsteigė dailės studiją. Pedagogų sekcija l943 m. atidarė suaugusių kursus. Buvo sudaryta tautinių šokių mėgėjų grupė. Centro nariams buvo nustatytos tam tikros kvalifikacijos -kas pasireiškė mene, moksle ar bent jo populiarizacijoje. Provincijoje buvo steigiami
Centro skyriai. Leido literatūros almanachą "Varpas".
Mokslo ir Meno Centrai apėmė tik šiaurinę Lietuvą. Kultūrinio gyvenimo centrai visai Lietuvai buvo Vilnius ir Kaunas. Čia veikė aukštosios mokyklos, Vilniuje Lietuvos Mokslų akademija. Čia daugiausia buvo susispietę Lietuvos rašytojų , dailininkų , muzikų , mokslininkų ir kitų kultūros veikėjų. Vilniuje ir Kaune kaupėsi laikraščių-žurnalų redakcijos, knygų leidyklos, spaustuvės.
VIEŠOJI PERIODINĖ SPAUDA
Dienraščio "Į Laisvę" pirmas nr. išėjo l941.VI.25 Kauna. Pirmosiomis karo dienomis Vilniuje pasirodė ir dienraštis "Naujoji Lietuva", kuris ėjo iki l944 m. birželio pabaigos. "Į Laisvę" buvo uždarytas l942.XII.3l (netiko cenzūrai), tuomet B.Daunorai davė leidimą leisti dienrašti "Ateitį". 154 l m. pabaigoje sietuvoje ėjo 5 savaitraščiai "Tėvynė" Šiauliuose (vėliau "Tėvynė" pagal cenzūros reikalavimą buvo pakeista į "Tėviškę" ir ėjo iki okupacijos galo), "Išlaisvintas Panevėžys" (vėliau virtęs "Panevėžio Balsu"), "Nauja Gadynė Marijampolėje", "Naujosios Biržų Žinios" (vėliau "Biržų Žinios") ir "Ūkininko Patarėjas" (leido Žemės Ūkio Rūmai Kaune). Vėliau pasirodė Telšiuose savaitraštis "Žemaičių žemė". Laikraščiams buvo uždėta griežta cenzūra, bet provincijoje vokiečių įtaka buvo silpnesnė, apygardų komisarai mažiau ideologija rūpinosi, ir pro juos lengviau galėjo praeiti lietuviškos minties straipsniai provincijos savaitraščiuose.
194l m. gale pradėjo eiti dvisavaitinis vaikų žurnalas "Žiburėlis", ėjęs nepriklausomos Lietuvos laikais, o l94O-4l m. uždarytas.
Be "Ūkininko Patarėjo" vėliau dar ėjo dvimėnesinis "Žemės Ūkis" ir savaitraštis "Naujoji Sodyba". Kariams buvo leidžiamas "Karys" .
Dar ėjo populiarus žurnalas visiems "Savaitė". Policijai nuo 1943 m. lapkričio mėn. atgaivinta "Policija". l943 m. gale po 3 metų pertraukos pasirodė "Mūsų Girios", tų pat metų gale pradėta leisti" Technika". Dar ėjo profsąjungų organas "Dirbantieji"; "Lietuvių Savivaldos Administracijos "Žinios", "Savitarpinės pagalbos Žinios" -neperiodinis biuletenis, kurį leido Savitarpinė Pagalbos -šelpimo organinacija, veikusi l941-44 m. vietoj uždaryto Raudonojo Kryžiaus. Ji perėmė Raudonojo Kryžiaus įstaigas bei įmones ir vykdė, kiek leido okupacijos sąlygos, jo funkcijas. Savitarpinės pagalbos komitetai veikė miestuose, apskričių ir valsčių centruose. l943 m. pradėta leisti Reiche (Vokietijoje) dirbantiems lietuviams savaitraštis "Lietuviai" (l943 m. išleista 30 numerių ir ėjo iki okupacijos galo, populiarus ir įdomus savaitraštis visiems, ne tik Reiche dirbantiems. 1943 m. gale gautas leidimas literatūros žurnalui "Kūrybai" . Pirmą numerį suredagavo S. Leskaitis, kitus J.Keliuotis. l943 m. išėjo vienas nr.,o l944 m. -šeši numeriai. Bibliografijos reikalams išleista "Bibliografijos Žinios". Šiauliuose kraštotyros draugijos buvo leidžiamas "Gimtasis Kraštam". Dar pasirodė (1943 m.) "Lietuviškoji Medicina" ir Vilniaus universiteto "Matematikos-Gamtos fak. Darbai" (biologijos serija).
Nors spaudą varžė ir stipriai prižiūrėjo cenzūra, į ją buvo prikišama valdiškos (vokiškos) informacijos straipsnių, bet joje vis tiek dvelkė lietuviška dvasia. Vokiečių okupacijos meto lietuvių spaudos dažni puslapiai nesiskyrė nuo nepriklausomos Lietuvos spaudos. Lietuvių spauda buvo plačiai skaitoma. Pvz., "Ateities" 1944 m. buvo spausdinama 200.000 egz., taigi kas trečia šeima skaitė šį dienraštį. Spauda teikė informaciją, rašė lietuvių kultūrinio gyvenimo temomis, spausdino mūsų rašytojų ir poetų kūrinius.
LITERATŪRA
Buvo leidžiami grožinės literatūros nauji ir seni (naujos laidos) kūriniai. Suteikti pilnam vaizdui, kiek vokiečių okupacijos metais buvo išleista grožinės literatūros knygų, pateikiu jų pilną sąrašą (viena kita knyga galėjo į šį sąrašą ir nepatekti).
1. Aistis Jonas Be tėvynės brangios. Marianopolio kolegijos leid. 1942 m.
2. Baltrušaitis Jurgis Įkurtuvės 1942
3. Baltrušaitis Jurgis Ašarų vainikas 1942
4. Sūduvos Stasius Vidurnakčio svečiai. Vals.l. 1943
5. Bradūnas Kazys Vilniaus varpai. Sakalas 1943
6. Bradūnas Kazys Pėdos arimuos . Sakalas l944
7. Braždžionis Bernardas Iš sudužusio laivo " l94l
8. Braždžionis B. Šaukiu aš tautą. " 1942
9. Brazdžionis B. Viešpaties žingsniai " 1943
10. Brazdžionis B. Per pasaulį keliauja žmogus " l943
11. CervantesM.Don Kichotas. Vertė Pulgis Andriušis. Valst .l. 1943
12. Čechovas A .P. Piršlybos. " l942
l3. Donelaitis K. Metai. 1942
14. Genys Pr. Rūpintojėliai (lyrika) 1943
15 Gustaitis Ant. Slogučiai (komedija) " Varpų" alm l944
16. Hamsun Knut Meilė per žiauri. Vertė J.Krūminas. Valst.l.1943
17. Inčiūra K. Vincas Kudirka (drama) 1941
18. Krėvė Vincas Miglose "Tauro" leid. 1944
19. Kudirka Vincas Laisvosios valandos 1942
20. Kudirka V. Satyros. Valst. leid. 1941
21. Maironis Pavasario Balsai. Sakalas 1944
22. Matuzevičius E. Aušros paukščiai. " 1944
23. Mazalaitė Nelė Karaliaus ugnys. Valst. leid. 1942
24. Mirūnas Politrukas Šrulis Švindelmacheris Valst. leid. 1942
25. Povilonis J. Nereikalingi žmonės. Sakalas 1944
26. Rimkūnas P. Kiemėnų kaimas. " 1943
27. Putinas-V.Mykolaitis Rūsčios dienos " 1944 28. Santvaras St. Žvejai (drama) Valst. leid. l942
29. Santvaras St. Kaimynai (pjesė). ^ 1944
30 Viljo Saraja Išpirktasis kraštas. Vertė J. Krūminas. B. Daunoro leid. 1944
31. Ramonas V. Vieškelio dulkės raudonam saulėleidy. Išsp. "Ateity" 1943
32. Šatrijos Ragana Viktutė. 1941
33. Šatrijos Ragana Sename dvare. Sakalas 1944
34. Šeinius Ignas Potvynis kyla (švedų kalba) l94l
35. Šeinius I. Stebuklo belaukiant (švedų k.) l942 (abi K.Šeiniaus knygos vaizduoja bolševikų okupaciją).
36. Tolstojus L. M. Anna Karenina. Valst. leid. l943
37. Tulauskaitė Gr. Vėjo smuikas. Sakalas l944
38. Vaičiulaitis A. Vakaras sargo namely. Sakalas 1944
39. Vaičiūnas P. Tėviškės pastogėje (drama). 1943
40. Vaitkus M. Rytmečio žygiai. Sakalas 1944
41. Vaižgantas Pragiedruliai, II dalis. Valst. leid. 1942
42. Dubauskas St. Arti žemės. M. Daunoro leid. 1943 Vaikų literatūra 43. Giedrius A. Kasdieninės pasakos . Valst. leid. 1943
44. Giedrius A. Septyni Kriauziukai.(vert. ) " 1943
45. Giedriaus A . vertimas Mokykla miške. " 1943
46. Nemunėlis V . Gintaro kregždutė. " 1943
47. Rimkūnas P. Našlaitė. " 1943
48. Strakšys Jurgis Sielininkai. 1944
49. Schmidt C.R. Jonukas ir gaidys. Vartė V.Sirijos Gira. Valst. leid. 1943
50. Tamulaitis Vyt. Vieną kartą. " 1942
51. Vesper Linksmos pasakos. Vertė D . Urbas " 1943
52. Žitkevičius L. Tarp tūkstančio žvaigždelių. Sak. 1944
Taigi išleista 52 grožinės literatūroa veikalai, 18 jų pakartotos laidos ir vertimai. Šeinius ir Aistis išleisti užsieny. Originalios grožinės literatūros naujų veikalų išleista 1941 m. pusmety 3 knygos, 1942 m. - 9 kn., 1943 m. - 11 kn. ir 1944 m. pusmety 11 knygų, viso 34 veikslai. Taigi derlius nedidelis.
1943 gale įsisteigė naujos arba buvo atgaivintos knygų leidyklos (iki tol veikė tik viena Valstybinė leidykla) "Sakalo" , J. Petronio, B. Daunoro. 1944 m. turėjo pradėti veikti "Dirvos" ir Karvelio leidyklos. J. Petronio leidykla Kaune leido J. Gruodžio, V. Jakubėno, A.Račiūno, V. Kuprevičiaus ir kt. kompozitorių kūrinius. Kariams 1944 m. išleido "Lietuvių karių dainas" (25 dainos vyrų chorui). Turinys: Marija, Marija (Maironio), Lietuva brangi (Maironio), Lietuviais esame mes gimę ( Zauerveino), Geležinio Vilko maršas (K. Binkio), Karo žygio daina (Putino), Žygis į Vilnių (F.Kiršos), Pajūriais (P. Babicko) bei kitų autorių. Be to, 6 liaudies dainos.
Nieko vokiško. Gražus apipavidalinimas. Viskas kaip nepriklausomos Lietuvos laikais.
Buvo leidžiami mokykloms vadovėliai.
Iš kitų knygų paminėtinos: "Saulėtekiai" ( arkivysk.M.Reinio 60- mečio paminėjimui). Turiny straipsniai, eilėraščiai . Išleido Vil- niaus kunigų seminarija. R.Serafino "Ties grožio vertybėmis", Sakalas 1944: liko tik apie 50 egz., kitos sunaikintos užėjus bolševikams. Taip pat didesnė dalis egz. sunaikinta 1944 m. išleistos A. Sabaliausko maldaknygės "Viešpaties Angelas" .
Knygos, kuriose aprašomi 1940-1941 metai
1. Dovydėnas Liudas Užrašai. B. Daunoro leid. 1943
2. Valuckas A. Kolektyvinė tironija. Valst. leid. 1943
3. Žagarietis Henrikas Raudonasis siaubas GPU. " 1942
4. Bolševizmo Metai. Lietuvių Archyvas ,1-4 tomai 1942
Studijų Biuras
5. Petraitis J. Kaip jie mus sušaudė 1943
6. Žemaičių kankiniai (Rainių miškely) 1943
Mokslo veikalai
1. Danilevičius Z. Žmogus
2. Schults Auksas. Valst. leid. 1943
3. Skardžius Pr. Lietuvių kalbos žodžių daryba. LMA l94l
4. Lietuviškoji enciklopedija,IX tomas ir X tomo 8 sąs.,
Sakalas 1943
5. Balčikonis J. (red.) Lietuvių kalbos žodyno I t. (A-B) l942
6. Musteikis A. Bičių ūkis (II laida) 1944
7. Žemės Ūkio Metraščio I tomas. Ž.Ū.Akad. ir Ž.Ū.Tyrimo įstaigos leid. 1942
Buvo leidžiami kalendoriai: ūkininko Patarėjo, Linininko (linų augintojams), Teisininkų ir kt.
Išleista "Literatūros metraštis" Kaune 1942 m. ir literatūros almanachai: "Varpai" ( 1943 m. viena knyga, 1944 m. dvi knygos Šiauliuose ir "Žemaičiai" (žemaičių rašytojų). Metrašty ir almanachuose bendradarbiavo įvairių ideologinių srovių žmonės.
Knygų tiražai buvo dideli - nuo 10.000 iki 2O.OOO. Ir jas greit išpirkdavo. " Bėda, kai išleidžiama knyga. Esi jau visai prie tikslo (gauti knygą) ir... -Ponas, prieš 10 min. pardaviau paskutinį egzempliorių... Nors tiražai nemaži, bet ką tai reiškia prieš skaitytojų minias, kurios šaukia romėnišku pavyzdžiu: Duokit knygų". (rašo B.Brazdžionis "Per pasaulį keliauja žmogus" išleidimo proga. "Naujoji Lietuva" 1944.I.9). "Šiomis dienomis pasirodė (ir pranyko, kaip ir visos šių dienų knygos) Brazdžionio "Per pasauli keliauja žmogus" ("Ateitis" l944 m. sausio mėn.).
TEATRAS
Karo metu padidėjo teatrų skaičius Lietuvoje. Be seniau veikusių Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio teatrų, įsisteigė nauji teatrai Marijampolėje, Telšiuose, Ukmergėje, Alytuje ir kituose miestuose. Beveik kiekvienas didesnis miestas, o kartais ir mažesnis, turėjo savo teatrą. Tiesa, ne visi jie buvo profesionalų teatro lygio, kiti gal tik megėjiški, bet susidomėjimas teatro menu buvo didelis.
Kaune Didysis teatras apjungė operą, operetę, baletą ir dramą. "Dabar Kauno opera savo repertuare turi sunkiausias ir sudėtingiausias operas. Gražiais sudėtingais pastatymais prilygstams užsienio operoms, gyvuojančioms šimtmečiais. (...) Jei turėsime galvoj, kad tikri dainininkai-menininkai yra didelė retenybė, tai mūsų operos solistų prieaugiu turėtume būti daugiau negu patenkinti". (J. Karosas, "Varpai" 1943,p.230). Susilaukta originalių lietuviškų operų, keletas jų buvo pastatytos: J.Karnavičiaus "Gražina" ir "Kunigaikštis Radvila Perkūnas", A .Račiūno "Trys talismanai", M. Petrausko "Eglė" ir St. Šimkaus "Pagirėnai". Greta operos susilaukta ir lietuviško baleto. "Lietuviškas baletas gal dar mažiau turi savitumo, negu originali lietuviška opera, tačiau ir šioje srityje padaryta pradžia" (J.Karosas , ten pat). Pastatyti šie lietuviški baletai:
J.Gruodžio "Jūratė ir Kastytis", B. Dvariono "Piršlybos" ir Vyt.Bacevičiaus "Baletas".
Kaune be Didžiojo teatro dar veikė Kauno m. savivaldybės Jaunimo dramos teatras ir kurį laiką Lietuvos Karių fronto teatras, kurio tikslas aptarnauti fronte esančius lietuvius karius. Šie abu teatrai lankė Rytų Lietuvą, Vilniaus kraštą.
Vilniuje pastoviai visą karo metą veikė du teatrai: Vilniaus miesto ir "Vaidilos". Vilniaus operos teatras kuri laiką veikė atskirai, vėliau 1943 m. pradžioje sujungtas su dramos teatru. Vilniuja dar veikė Filharmonija, l943 m. prijungta prie Vilniaus m. teatro: duodavo simfoninius koncertus. Prie "Vaidilos" teatro veikė Lėlių teatras. Vilniaus M.K.Čiurlionio vardo Meno ansamblis suruošė daug koncertų Vilniuje: taip pat koncertavo Kaune ir daug kur provincijoje.
Teatro lankytojų skaičius buvo didelis. "Minėtinas Kauno teatre iki šiol nematytas žiūrovų antplūdis. Beveik visą sezoną reikėjo duoti maksimum vaidinimų, beveik po du spektaklius kasdien, ir visada salė būdavo pilna"("į Laisvę" 1942.VI.2). Tas buvo būdinga na tik Kauno teatrui, bet ir visiems teatrams, kur jie beveikė, nes tik dėka didelio skaičiaus lankytojų teatrai vien visuomenės (lankytojų) lėšomis galėjo išsilaikyti, negaudami finansinės paramos iš šalies. Gausiai visuomenės buvo lankomi na tik teatrai, bet ir kiti meniniai renginiai, kaip koncertai, meno-literatūros vakarai.
Dėl karo nukentėjo dekoracijos ir kostiumai. Ši trūkumą mažas Dusetų teatras išsprendė taip: "Iš vokiečių valdžios gavome leidimų pirkti 3 centnerius linų, iš kurių susiverpsime ir išsausime scenos įrengimui reikalingus daiktus ir rūbus Diržų verpykloje ir audykloje"(iš laiško)("Naujoji Lietuva l944.I.l).
Didelį gyvumą karo metu rodė chorai. Veikė kai kurie seni, dar prieš karą atsiradę chorai, ir organizavosi nauji. Vilniuje veikė "Varpo" choras (vad. J.Sinius), atsiradę a lenkų okupacijos laikais, du aukštųjų mokyklų studentų chorai -universiteto ir pedagoginio instituto. "Varpo" choras ruošė koncertus ne tik Vilniuje, bet ir provincijoje. l942 m. Vilniuje įsikūrė dar vienos rūšies chorai - bažnytiniai. Iš jų pažymėtini Katedros choras (vad. St. Sodeika) ir šv. Jono bažnyčios choras, pasireiškę bažnytinės muzikos koncertais. Katedros choras koncertavo ir provincijoje. Švenčionyse veikė "Ryto" draugijos choras. I943 m. gale Kaune įsikūrė Maironio vardo choras. Šiauliuose veikė Mokslo ir Meno centro suorganizuotas choras. Veikė ir kiti, čia nepaminėti chorai .
Dideii pasisekimą turėjo simfoniniai koncertai. Vilniaus operos orkestras l943 m. beveik kas savaitę ruošdavo simfoninius koncertus. Buvo ruošiami bažnyčiose religinės muzikos kūrinių koncertai, dažnai dalyvaujant solistams. Vilniuje toki koncertai buvo rengiami šventadieniais pamaldų metu. Pamaldų programos muzikinė dalis buvo iš anksto skelbiama spaudoje. Koncertus ruošė ne tik plačiai visuomenėje žinomi chorai, muzikos mokyklos, bet ir gimnazijos. Štai Merkinės gimnazijos choras, vadovaujamas mokyt. V.Gutausko, 1944.V.23 surengė viešą koncertą visuomenei. Programoje išpildyta J.Naujalio, St. Šimkaus, A. Vanagaičio ir kitų dainos. Ypač didingai skambėjo N .V. Banaičio "Žygis į Vilnių" ir M. Petrausko "Daina be žodžių". Aukojant Savitarpinei pagalbai pirmą vietą laimėjo mišraus choro sudainuotas "Jūreivių maršas" . Salė buvo papuošta muzikos motyvų dekoracijomis ir muzikų portretais, kuriuos vykusiai piešė A. Jasinskas (8 kl. mok.) ("Ateitis" l944.V.l7).
MINĖJIMAI. LITERATŪROS IR MENO VAKARAI
Prie meno ugdymo ir populiarinimo daug prisidėjo literatūros ir meno vakarai bei įvairūs minėjimai. Juos ruošė Mokslo ir Meno centrai, įstaigos, redakcijos ("Žiburėlio" literatūros ir meno vakaras Kaune l944.I.2l) ir atskiri asmenys (rašytojai). Šiuose vakaruose dalyvaudavo rašytojai, aktoriai, solistai, chorai, tautinių šokių ansambliai. Ypač daug tokių vakarų buvo surengta Vilniuje, dalyvaujant meninėms jėgoms ne tik iš Vilniaus, bet ir iš Kauno, Šiaulių ir iš kitur. Buvo ruošiamasi įvairioms sukaktims atžymėti minėjimai. Šiaulių Mokslo ir Meno centras l943.I.25 suruošė Maironio, o l944 m. gegužės mėr. spaudos atgavimo 40 metų minėjimus.
BLAIVYBĖS DRAUGIJOS
Karo metas gimdo visokių blogybių, pakrinka žmonių moralė. Kai žūsta ne tik žmonių sukurtos materialinės gėrybės, bet ir patys žmonės, tada praeina noras kaupti materialines gėrybes ir imama gyventi ta diena. Užeina pagunda ieškoti smagumų, nusiraminimo netikruose dalykuose. Ir Lietuvą palietė karo meto blogybės. Pradėjo plisti alkoholizmas. Tikslu užkirsti kelią šiai blogybei l943 m. pavasarį(?) įsteigta Lietuvos Blaivinimo Sąjunga.
Vokiečiai leido steigti blaivybės draugijas. Dabar šios teisės neturima. Dabar viskuo rūpinasi kompartija, na ir blaivybe. Užtat baigiame prasigerti, o vyresnysis brolis tame reikale mums labai padeda.
Blaivybės draugijos yra viena iš kultūrinės veiklos sričių. Jose teoriškai ir praktiškai parodoma, kaip kultūringai gyventi, praleisti laisvalaikį, apsieinant be svaigalų, kuo pakeisti svaiginamus gėrimus, kaip organizuoti kultūringas pramogas.
Įkūrus Lietuvos Blaivinimo Sąjungą, pradėjo steigtis šios Sąjungos skyriai. Skyriai greitai išplito visoje Lietuvoje. Jie steigėsi na tik apskričių miestuose, bet ir miesteliuose, bažnytkaimiuose. Spaudoje minima: įsteigtas Šėtos ir Vyžuonų skyrius
(^Ateitis" l943.VII.28). Steigiami skyriai Alytuj, Jezne, Joniškėly, Ariogaloje ("Ateitis" l943.VIII.l3). Įsteigtas skyrius Zibaluose (bažnytkaimis prie Širvintų) ("Ateitis" 1943.XII.4). l944 m. pradžioje minimi skyriai Šiaulių apskrity: Pašvitiny, Radvilišky, Šaukėnuose, Linkuvoj ir kitur ("Varpai" l944 Nr.6). įsteigtas sk. Sangrūdoj (prie Ka1varijos)("Ateitis" l944.III.ll). Ir t.t.
Lietuvon Blaivinimo Sąjunga rūpinosi ne tik skyrių steigimu, blaivybės idėjų propaganda, bet ir rengė kultūrines pramogas. "Kūrybos" Nr. 6 rašoma: "1944 m. gegužės mėn. Kaune įvyko "Varpo" choro koncertas, surengtas L.Blaivinimo Sąjungos. Taip pat 1944 m. gegužės mėn. Kaune koncertavo Čiurlionio vardo meno ansamblio vyrų choras, koncertą surengė L. B. S.
DAILĖ
Ir dailės kūryba karo metu nesustojo. Darbą tęsė senesnieji dailininkai, pasireiškė ir nauji. Buvo ruošiamos dailės parodos.
Nors ir karo mato sąlygos, dailės kultūroje pasiekta didelių meninių laimėjimų.
l942.V.8-Vl.7 suruošta Lietuvos dailininkų apžvalginė paroda Kaune. Ji turėjo tikslą iliustruoti Lietuvos vaizduojamojo meno raidos kelią per 35 gyvavimo metus (nuo pirmosios dailės parodos 1907 m.). Dalyvavo Petras Kalpokas, A. Galdikas, J.Buračas ir kt. Keli dailininkai nedalyvavo (K.Šimonis, Didžiokas ir kt). Parodoje vyravo tapyba. Skulptūros skyriuje garbingą vietų užėmė veteranai: Petras Rimša ir Juozas Zikaras. Parodoje išsiskyrė savitu talentu jaunas tapytojas Vyt. Kasiulis.
1942 m. gruodžio mėn. Šiauliuose buvo vietinių dailininkų paroda, dalyvavo 14 dailininkų su llO darbų. l943.X.17 Vilniuje atidaryta grafikos dailės paroda. Išstatyta apie 50O paveikslų, darytų 200 dailininkų. Čia parodyta visa grafikos istorija ("Varpai" l943 m.p.323).
Dar buvo suruoštos dailės parodos Ukmergėje l942m. gale, Kaune gyvenančių dailininkų paroda l943 m. pavasari, tais pat metais žemaičių dailininkų paroda, atkelta iš Telšių į Šiaulius ir t.t.
Atskirai atžymėtina jauno dailininko Vyt. Kasiulio(25 metų amžiaus, prieš 2 m. baigęs Kauno Dailės mokyklą) kūrinių paroda Kaune, atidaryta l943.XII.4 ir užsitęsusi l,5 mėn. Išstatė I04 darbus - įvairaus tipo, technikos, krypčių ir kone visų paišybos meno žanrų paveikslus. Parodą aplenkė apie 2500 žmonių. "Stiprus prigimtinis talentas, o jo produktyvumas kalba apie patvarią darbo valią. Gėrėjausi jo gėlėmis, portretais, didžiąja aliejinės tapybos dalimi(...) Žiūrėjau, kaip ši sodri ir gabi prigimtis veržiasi į mūsų gyvenimo sūkurį, kaip ji ieško ir dar blaškosi. .."(žiūrovo įspūdžiai. "Ateitis" 1944.I.8)
l943 m. spalio mėn. buvo minima Adomo Galdiko, iškilusio dar nepriklausomos Lietuvos laikais, 50 metų sukaktis. Ta proga "Varpai" rašė: "Paskutinieji karo metai A.Galdiko kūryboje yra bene patys laimingiausi. Šiame laikotarpyje Galdikas sukūrė tuos nepamirštamus
meno kūrinius(...)kuriais savo vardą įrašė į Europos meno istorijos neblunkančius puslapius.(...) Galdikui ne tik nepakenkė taria
mieji"izmai", bet iš jų daug ko pasimokydamas, sugebėjo duoti naujus meno kūrinius, kurie būdami tikrieji šių dienų kūdikiai, drauge yra tarsi sintezė paskutinio meno laikotarpio" (V.K. Jonynas, "Varpai", l943,p.247).
Paskutinis Lietuvos dailininkų pasirodymas, baigiantis šiam 40- mečiui, buvo Dailininkų sąjungos suruošta Vilniuje l944.III.l9-IV. l9 jungtinė Lietuvos dailės paroda. Dalyvavo 70 dailininkų. Stengtasi sutelkti joje visas Lietuvos dailininkus, bet dėl karo sunkumų ar kitų priežasčių parodoje nedalyvavo Jonas Mackevičius, Adomas Varnas .Vyt. Kasiulis, Petras Rimša ir kt. Parodoje dalyvavo visokio amžiaus dailininkai nuo seniausių iki jauniausių (kelios dailininkų kartos) ir visos mūsų dailės kryptys. Paroda įrodė, kad siaučiąs karas dailės meno Lietuvoje nesustabdė.
Paroda turėjo apimti paskutinių 2 matų sukurtus darbus, tačiau buvo ir prieš kelia metus atliktų.
"Naujojoje Lietuvoje" l944.IV.2 numery randame dailininko J. Vienožinskio parodos aprašymą. "Paroda apima visų vaizdinio meno šakų darbus - aliejinė tapyba, pastelė, tempera , skulptūra, grafika ir kt. Dalyvavo vyriausi mano veteranai ir jauniausieji -atspindi net du šimtmečius ,19 ir 20- tąjį.
Natūralistiniai realistinės mokyklos reiškėjai yra L.Petravičius, A .Jaroševičius, A. Žmuidzinavičius atpasakoja mūsų gamtos vaizdus. J.Šileiks atstovauja realistinę kryptį. Į impresionizmą palinkusiais tenka laikyti Dilką, Buračą, Kairį ir R.Kalpoką. Į saikųjį modernizmą žengia jaunoji karta - iš jų Mingilaitė. Uoginto šv.Onos bažnyčia teikia Vilniaus dvasiai būdingas nuotaikas. Iš vyresnių L.Kazokas savo vaizdu "Kaunas žiemą" linksta į muzikiniai suprastą viziją. Nedirbtines nuotaikas duoda V.Mackevičiaus peizašai. V.Vizgirda turtingam spalvų kontrastingame žaidime, formų apibendrinime, kompozicijos stiliuje. Artimas jam Gudaitis. A .Valeškos natiurmortai parinkti mistiškos rimties nuotaika. J.Kėdainio dekoratyviškai apibendrinta forma kad ir tyliai kalba, bet jėgos nenustoja(...)
Bendrai suglaudus apie parodą įspūdžius, tenka sutikti, kad meno kultūros raidoje esame pasiekę aukštų laimėjimų ir esama toje stadijoje, kada stipriau pradeda reikštis savitas ivairiaformis lietuviškas pasaulėvaizdis".
KULTŪRINE VEIKLA RYTŲ IR PIETŲ LIETUVOJE (vokiečių okupacijos metu)
Atskirai reikia paminėti tautinę ir kultūrinę lietuvių veiklą tose Rytų ir Pietų Lietuvos dalyse, kurios vokiečių okupacijos metu buvo priskirtos prie Lietuvos Generalinės srities arba prie Gudijos (gen. srities), arba pateko į "Naujuosius Rytprūsius". Vokiečiai laido Gardine įsteigti Tautinį Lietuvių komitetą. Lydoje ir Rodūnėje irgi veikė Tautiniai lietuvių komitetai. Apylinkių lietuviai skaitė "Ūkininko Patarėjč","Naująją Lietuvą" ir kitus lietuviškus laikraščius. Lydos kioskuose buvo pardavinėjami lietuviški laikraščiai, kalendoriai, knygos. Veikė 5 lietuviškos pradžios mokyklos Lydos apylinkėse. Apie 200 jaunuolių iš Lydos apylinkių mokėsi Vilniuje. 1944.I.7 vietos lietuviai ir svečiai užpildė Lydos bažnyčią, kur įvyko lietuviškos pamaldos (pirmos lietuviškos pamaldos Lydoje) ("Ateitis" 1944.I.24). Naujai priskirtose prie Lietuvos gen. srities vietovėse buvo atidarytos ir veikė lietuviškos mokyklos ne tik ten, kur lietuviškai tebekalbama (Gervėčių apylinkėje), bet ir ten, kur gyventojai lietuvių kalbą jau buvo užmiršę (pvz., Krėvoje). Vydžiuose veikė lietuvių gimnazija. Dabar tos visos čia paminėtos vietovės pateko į Baltarusijos TSR. Nėra lietuviškų mokyklų, nei lietuviškų pamaldų. Mokyklos rusiškos, o bažnyčiose pamaldos lenkiškos.
Šia proga galima paminėti, kad Rygoje vokiečių okupacijos metu veikė lietuvių gimnazija. Visi dalykai buvo dėstomi lietuviškai. l943/44 mokslo metais gimnazijoje buvo 75 mokiniai. Išleidžiamoje klasėje 1944 m. pavasarį liko tik 7 mergaitės, nes visi vyrai įstojo į SS latvių legijono dalinius. 1944 m. gimnazijai sukako 20 metų ("Ateitis" 1944.II.13). Dabar nors Latvijoje gyvena apie 40 tūks. lietuvių, bet nei Rygoj, nei kitur lietuviškų mokyklų nėra.
NACIŲ OKUPACIJOS GALAS
Kultūrinis gyvenimas Lietuvoje buvo pilname isibėgėjime, kai prie Lietuvos sienų priartėjo raudonasis siaubas, ir prasidėjo didžioji tragedija, kuri lietuvių tautą ištiko 1944 m. Liepos 12 d.
bolševikai užėmė Vilnių, rugpjūčio 1 d. Kauną, po to frontas sustojo. Civilinė valdžia nepajėgi apginti gyventojų nuo bolševikų partizanų. Tada patys lietuviai organizavo savo partizanus gintis nuo banditų ir bolševikų partizanų. Aktyviausiai veikė Laisvės Armijos Vanagai. Vokiečiai nesipriešino, kai lietuviai ėmė organizuoti karinius dalinius, nesipriešino, kai užėmė tam tikrą barą fronte prieš bolševikus. Kai spalio mėnesį prasidėjo nauja Raudonosios armijos ofenzyva Žemaičiuose, vokiečiai pavedė lietuvių daliniui pridengti vokiečių atsitraukimą. Lietuvius, ginkluotus tik šautuvais, kulkosvaidžiais ir granatomis, vokiečiai paliko vienus, atitraukdami artileriją, kuri būtų perėmus partizanų defenzyvą. Lietuviai pasijuto prieš Raudonosios armijos tankus vieni. ...Eiliniai kareivėliai savo duobėse sutiko tankus rankinėmis granatomis ir paskui - mirė (3,p.lOl). Keletas šimtų išlikusių atsidūrė Vokietijoje.
EPILOGAS
Tas nevertas laisvės, kas negina jos.
l945.I.28 Raudonoji armija užėmė Klaipėdą, ir visa Lietuva tapo "išvaduota". Dingo viltis, kuri trejus metus gaivino lietuvį, kad karas baigsis kaip l9l8 m., ir Lietuva vėl bus laisva ir nepriklausoma. Pirmasis pasaulinis karas atnešė mums laisvę, o antrasis ją pražudė. Per lO metų (l94O-l950) Lietuva neteko apie l milijoną savo gyventojų -nužudytų, deportuotų, išvykusių (4,p.4l7). Antroji sovietinė okupacija atnešė mums kolchozus, sunaikinusius lietuvišką kaimą, per šimtmečius buvusį tvirtove, kurios neįstengė paimti joks priešas. Į Lietuvą prigabenta rusų, kurie čia užėmė vadovaujančius postus (rusų Lietuvoje 1914 m. buvo l80000 - 4,5%, l923 m. 75000 -2,3%, o l975 m. 303000 -8,9%). Paskutiniais metais pradėta paspartintu tempu Lietuvą rusinti. Nuo l980 m. rusų kalbos mokoma jau vaikų darželiuose ir nuo 1 klasės mokyklose. Prie visų šių nelaimių, kurias mums atnešė okupantas, prisidėjo dar kitos, dėl kurių mes patys esame kalti. Krašto sukolchozinimas, suvarymas pagreitintu tempu žmonių į miestus, religijos persekiojimas ir ateizmo bei naujos tarybinės moralės skiepijimas padarė savo -eilinis lietuvis ,-vė paniekino senas ir pasisavino naujas "tarybinio gyvenimo" tradicijas. Masiškai išplito alkoholizmas. Dalį jaunimo ir vyresnės kartos žmonių sužavėjo laisva meilė, o jos padarinys - smarkiai plinta venerinės ligos.
Caro laikais lietuvių tauta patyrė daug blogybių, bet išliko sveika pagrindinė tautos ląstelė -šeima. Dabar ši ląstelė yra paliesta sugedimo. Priėjome prie to, kad kas trečia šeima skiriasi, o gyventojų prieaugis, buvęs prieš II pasaulinį karą pavyzdžiu kitoms Europos šalims, sumažėjo iki negirdėtai mažo dydžio: šeimoje l-2 vaikai arba ir nei vieno. Norint gelbėtis nuo tautos išsigimimo ir gresiančio jai žuvimo reikia skubiai "gydytis". Tautos išlikimas priklauso nuo to, ar išliksime morališkai sveiki, ar pajėgsime atstatyti sveiką šeimą, išgyti nuo alkoholizmo ir nepasiduoti rusinimui.
Lietuvių tautoje buvo ir dabar yra sveikų gyvybinių jėgų. Kai 1944 m. Raudonoji armija antrą kartą " išvadavo" Lietuvą, prasidėjo
ginkluotas lietuvių tautos nesipriešinimas pavergėjui, kuris tęsėsi 10 metų. Ginkluota kova buvo pralaimėta, bet kova dėl laisvės nesibaigė, tik įgavo kitas formas. Kasmet Kauno kapinėse per Vėlines būdavo pagerbiami mirusieji. Tuomet būdavo giedamos ne tik religinės giesmės, bet ir tautos himnas. Minėjimas dažnai išsiliedavo į gatvę ir virsdavo demonstracija (vieną tokią demonstracijų V.Rimkevičius aprašo savo romane "Studentai"). Kiekvieną Vėlinių minėjimą sekdavo saugumas ir milicija, būdavo areštuotų. Nepajėgdama nuslopinti Vėlinių demonstracijų, Tarybų valdžia likvidavo Kauno kapines.
Vasario 16 dienomis tai šen, tai ten iškildavo ir dabar iškyla lietuviškos trispalvės, primindamos lietuviui laisvės dienas ir reikalą kovoti.
l96l m. iškilo Jurgaičių Kryžių kalnas (prie Šiaulių) kaip tautos pasipriešinimo okupantui simbolis. Keliolika metų buvo naikinami kryžiai, o liaudis vis statė naujus. Ir kaip caro žandarai negalėjo sulaikyti draudžiamos lietuviškos spaudos, keliaujančios iš Prūsų, taip raudonieji Žandarai nepajėgė sulaikyti kryžių antplūdžio. Dabar jau keli metai kryžiai nebenaikinami. Kryžių kalnas virto tautos šventove, laimėjimo simboliu: laimėjimo, kuris mūsų laukia ir ateityje, jei tauta liks ištikima savo protėvių priesakams.
1972 m. pasirodė LKB Kronika, o po jos visa eilė pogrindžio spaudos leidinių, kurie patenka į Vakarus, ir per juos lietuvių pasipriešinimo okupantui sąjūdis tampa žinomas pasauliui.
R.Kalantos mirties auka iššaukė jaunimo demonstracijas Kaune. Plačiai nuskambėjo pasaulyje ne tik Kalantos mirtis, bet ir jauno inžinieriaus- poeto M.Tomonio, iškankinto psichiatrinėje ligoninėje, žuvimas po traukiniu. Pagaliau S .Kudirkos šuolis nuo laivo ir V.Šakalio žygis per Suomiją į Vakarus išgarsino Lietuvos vardą pasaulyje kaip kovojančios už laisvę tautos.
Praėjus 40 metų nuo pirmosios sovietų okupacijos lietuviuose laisvės troškimas tebėra gyvas. Viltį atgauti laisvę ir valstybinę nepriklausomybę stiprina daugelis veiksnių. Iš jų minėtini šie.
Pasaulyje (ir čia pat kaimyninėje Lenkijoje) vyksta tautų kova už laisvę. Už ją kovoja ir pavergtos Tarybų Sąjungos tautos.
Tarybų Sąjungos santvarka išsigimė, valdžią laiko uzurpatorių saujelė, KGB (saugumo) padedama. Valdžia neturi masėse pasitikėjimo, komunizmu tikėjimas, kuris sukūrė Tarybų Sąjungą, žlugo. Žodis komunizmas tapo pajuokos ir anekdotų objektu.
Tarybų Sąjungos ūkio sistemų yra atsilikusi, ji užgniaužia privatinę iniciatyvą ir pašalina suinteresuotumą bei norą dirbti.
Ypač atsilikęs žemės ūkis: Tarytų Sąjunga, turėdama didžiulius derlingų žemių plotus, nepajėgia pasigaminti pakankamai žemės ūkio produktų ir turi jų pirktis užsienyje.
Visi šie veiksniai nieko gero Tarybų Sąjungos ateičiai nežada, juo labiau, kad persenę Kremliaus vadovai nesiima jokių žygių daryti reformas ir pasitiki tik saugumu ir karine jėga.
Nežinoma, kada ir kokių jėgų veikiama baigsis dabartinė tironija (priespauda), tik viena tikrai žinome, kad visoms imperijoms ir tironijoms vieną sykį ateina galas.
Užgriuvus Lietuvą l940 n. raudoniesiems okupantams, J.Aistis (Be tėvynės brangios, 1942m.) parašė:
Ant tavo žygių kris prakeikimas.
Mūs neįveiksi...
Atėmei laisvę, bet jos troškimo
Atimt lietuviui tu dar nemoki.
I Š N A Š O S
l. Lietuvių Archyvas. Bolševizmo metai. 1-3 t. K. ,1942.
2. Lietuvių enciklopedija. XV t. Chicago 1953-1969.
3. N.E.Sūduvis. Vienų vieni. New York, 1964.
4. Lietuvių Katalikų MA Suvažiavimo Darbai, VI t..Roma,1969.
Domo Jasaičio str. "Nacionalsocialistinis ir komunistinis genocidas Lietuvoje.
5. Raštikis Stasys. Kovose dėl Lietuvos, II d. Los Angeles, 1957.
(Pabaiga)