Atskirais laikotarpiais tarp 1958-62 m. teko kartu su kun. Alf. Svarinsku buvoti Mordovijos politinių kalinių lageryje Nr. 7, kuriame kalėjo virš 200 lietuvių. Be kun. A. Svarinsko, lageryje buvo ir daugiau kunigų.
Kun. A. Svarinskas skyrėsi nuo kitų savo neišsenkančia energija, darbštumu ir natūraliu optimizmu. Surengti šventes ar šiaip vaišes su vieša malda jam buvo vienas malonumas. Veiklumas buvo jo gyvenimo būdas. Į filosofinius ar teologinius ginčus jis nebuvo linkęs, tačiau, jei kas pristodavo, ir padisputuoti neatsisakydavo. Mėgo būti su žmonėmis, greitai pastebėdavo ir ilgam įsimindavo gerąsias jų savybes. Kun. Alf. Svarinskas mylėjo išorinį grožį ir tvarką, ypatingai pergyvendavo dėl netvarkos religiniame gyvenime. Jis visada sirgdavo tautos dvasinio gyvenimo reikalais, ypač skaudžiai išgyvendamas kai kurių aukštų dvasiškių pataikavimą bedieviškai valdžiai. Kun. A. Svarinskas gerbė ir žavėjosi vyskupais-kankiniais, jautriai pergyveno žinią apie vyskupo Ramanausko mirtį, sakydamas, jog tai didelis nuostolis visai lietuvių tautai. Buityje kun. A. Svarinskas viešai rodydavo savo tikėjimą, nesigėdijo ir neslėpė jo prieš bedievius.
Gyvenant smurto ir cinizmo aplinkoje, tokia laikysena ne visada būna patogi ir psichologiškai lengva, tačiau, norint įsigyti daug savojo tikėjimo draugų, nuolatinė drąsi laikysena yra tiesiog būtina. Žmonės, ypač jaunimas, linksta į drąsius, optimistiškus ir veiklius autoritetus, šiomis savybėmis kun. A. Svarinskas kažkuo primena karvedį, kuris žmones prie savęs laiko ne drausme, o idėjų šviesumu.
Kun. A. Svarinsko polinkis ir mokėjimas bendrauti su žmonėmis labai nepatiko valdiškiems bedieviams ir jie nerado kitos išeities, kaip išsiųsti uolų kunigą į Rusijos vergų lagerius.
* * *
Kun. A. Svarinskas labai pasitikėdavo Dievo Apvaizda, ypač kai jam tekdavo susidurti su sunkumais, ginant Bažnyčios reikalus. Nugalėti sunkumams ar išorinėms kliūtims jis negailėdavo nei laiko, nei jėgų. Jį labai gražiai charakterizuoja vienas epizodas.
Tai buvo Viduklėje. Vieną vakarą klebonas kažkur toli išvažiavo. Ryto metą visi nusigando pamatę, kad buvusi lijundra ir kelias kaip stiklas, — net ir pėsčiomis sunku eiti. Namiškiai, ilgai nesulaukdami grįžtančio klebono, jau įsivaizdavo įvykusią kokią nors nelaimę, avariją, ar ką nors panašaus, ir su dideliu nerimu vis žvalgėsi į kelią. Pagaliau, visų džiaugsmui, į kiemą įvažiavo sveikutėlė automašina. Bet dar buvo didesnis nustebimas, kai truputį pailsėjęs, vėl pasisakė turįs labai svarbių bažnytinių reikalų ir reikia išvažiuoti. Namiškiai sakė: „Matyt, žmogų mirtis traukia! šitoks kelias!" Išvažiuoti iš kiemo buvo labai sunku — apledėjusi įkalnė, bet klebonas buvo atkaklus. Bandė kokį dešimtį kartų, kol kitų stumiama, mašina iššliaužė į plentą. Jam Bažnyčios reikalai buvo tokie svarbūs, jog jokios kliūtys jo nesulaikydavo, o didžiausi pavojai neišgąsdindavo. Jis juokavo: „Aš angeliuką pasisodinu ant buferio ir važiuoju sau ramus!"
