1983 m. gegužės 3 d. LTSR Aukščiausiame teisme buvo pradėta nagrinėti Viduklės klebono, TTG komiteto nario kun. Alfonso Svarinsko byla. Žinia apie teismą tyliai pasklido po Lietuvą. Daugelis šia žinia abejojo, nes net giminės apie būsimą „viešą" teismo procesą nieko nežinojo. Tačiau gegužės 3 d. atvykus į Vilnių, abejonės išsiskleidė. Lenino prospekto kvartalas buvo apsuptas milicininkų ir kareivių, aprengtų milicininkų uniformomis, o praėjimas į Aukšč. Teismą ties Respublikine biblioteka visiškai neįmanomas — uniformuoti ir civiliai apsirengę pareigūnai į teismą praleidinėjo tik su spec. kvietimais, o kun. Alf. Svarinsko draugai bei pažįstami, suvažiavę iš visų Lietuvos kampelių, buvo grubiai milicininkų vejami į Lenino prospektą ties Respublikinės bibliotekos sustojimu. Net giminėms buvo sunku patekti į teismą: 9 val. prie teismo atėjusiai kun. Alf. Svarinsko seserei Janinai Pupkienei saugumiečiai įrodinėjo jog nėra Jokio reikalo jai dalyvauti teisme, šiai nenusileidžiant, liepė ateiti 10 val., o atėjus nurodytu laiku, pareiškė, kad jau per vėlu, ir į salę įleido tik po pietų pertraukos; 9:30 val. prie teismo rūmų atėjo teisiamojo kunigo brolis Vytautas Svarinskas, kartu su juo ėjo ir keletas kunigų — jie visi vargais negalais išprašė brolį įeiti į teismą. Vytautas Svarinskas pasisakė dėl senyvo amžiaus mieste paklystas, todėl norėtų, kad į teismą kartu su juo būtų įleista ir dukra, tačiau šis prašymas buvo kategoriškai atmestas. Kunigams patekti į salę nepavyko — pareigūnai aiškino, kad nėra vietų, nors salė buvo pustuštė, apie 70 žmonių, o dvi eilės suolų buvo sustumtos į krūvą. Kun. Sigitui Tamkevičiui saugumiečiai pareiškė: „Jūs kviečiamas liudininku, pasiimkite iš Kybartų kvietimą ir rytoj galėsite dalyvauti." Ir taip į teismo salę, išskyrus brolį ir seserį, nebuvo įleistas nė vienas kunigas, nė vienas tikintysis.
Dar prieš teismo proceso pradžią gatvėje, vedančioje į teismo rūmus, prasidėjo žmonių gaudynės. Į milicijos mašiną pareigūnai bandė įgrūsti kunigo Alf. Svarinsko šeimininkę Moniką Gavėnaitę, mat ši pareiškė norą patekti į teismo salę, užstojusią šeimininkę kelmietę Reginą Terešiūtę keturi milicininkai prievarta įstūmė į masiną ir pareiškė, kad jie jos jau seniai laukia, nuvežė į Lenino rajono milicijos skyrių, kur, apkaltinę chuliganizmu — apiformino 10 parų. Sulaikytus kunigus — Žalpių kleboną kun. Juozapą Razmantą, Kybartų vikarą kun. Joną Matulionį ir Pilviškių kleboną kun. Gvidoną Dovydaitį, saugumiečiai apklausinėjo atskirose mašinose ir, įsakę važiuoti į namus, paleido, o kai kuriuos iš jų nuvežė net į autobusų stotį.
Apie 12 val. būrelis tikinčiųjų bei kunigų su gėlėmis rankose, niekieno ypatingai netrukdomi, priartėjo netoli teismo rūmų, staiga nemažas milicininkų būrys apsupo juos ir pradėjo grūsti į netoli stovėjusius autobusus. Respublikinės bibliotekos langus užpildė nustebusių žiūrovų veidai (vėliau buvo gautas įsakymas skaitytojų neprileisti prie langų). Iš milicininkų rankų išsprūdo ir pabėgo klaipėdietis Alvydas Vainoras, vėliau jis buvo pagautas ir nubaustas 10 parų areštu. Sulaikytieji buvo rūšiuojami po milicijos mašinas, rūpestingai tikrinami jų dokumentai; neturinčius pasų milicininkai nuvežė į Lenino raj. milicijos skyrių asmenybių išaiškinimui, kur, be milicininkų, jų asmenybes „aiškinosi" ir tardė KGB darbuotojai. Iš autobuso buvo iškviesta kaunietė Bernadeta Mališkaitė ir nuveža į Lenino rajono milicijos skyrių, kur apkaltinta chuliganizmu, — saugumo parinkti liudininkai melagingai teigė, jog ji brovėsi į salę, neklausė milicininkų, necenzūriškai kalbėjo, ir t.t., — ir apiforminta 10 parų. Likusius (apie 20 žmonių), išaiškinę asmenybes, milicininkai susodino į autobusą ir, nuvežę į Pirčiupio miškus, (apie 50 km.) paleido. Autobuse buvo ir kunigai: Jonas Matulionis, Jonas Kauneckas, Rokas Puzonas. Sulaikytieji visą kelią garsiai kalbėjo rožančių, kurį baigė kalbėti suklaupę miške. Vos tik išėjo į plentą, jie susistabdė į Vilnių važiuojantį autobusą ir vėl atvyko prie teismo rūmų. Kai kurie iš pareigūnų juokėsi, kad tikintieji veik pirma jų grįžo į Vilnių. Vakare, žmonėms išsiskirsčius iš troleibusų, sustojimo „biblioteka" buvo nuvežti suolai, kad atvykusiems į teismą nebūtų kur prisėsti.
Gegužės 4 d. toliau buvo gaudomi žmonės, atvykę į kun. Alf. Svarinsko teismą. Būrelį tikinčiųjų milicininkai nuvežė į miškus už Nemenčinės ir ten po vieną (net mergaites) išlaipino kelių kilometrų atstumu, kitus vežė į Šalčininkų, į Rūdninkų girią, kur irgi panašiai išlaipino. Vakare iš teismo išėjusi kun. Alf. Svarinsko sesuo susirinkusiems pasakojo apie vykstantį teismo procesą, — tai nepatiko pareigūnams, ir jie ėmė vaikyti ir gaudyti susibūrusius žmones. Susodinę į 3 autobusus, visus nuvežė į milicijos skyrių, kur kai kuriuos išlaikė net iki 23 val. nakties. Kartu su tikinčiaisiais pareigūnai į milicijos mašinas įgrūdo ir pašalinius, nieko apie teismą nežinojusius, vilniečius, tik tuo momentu ėjusius pro šalį.
Gegužės 5 d. Vilniuje jau plačiai buvo kalbama apie kun. Alf. Svarinsko teismą, net troleibusuose girdėjosi kalbos: „Koks galingas kunigas — prieš jį sutelktos didžiausios jėgos; Vilniuje, kaip ir Lenkijoje, karinė padėtis; neturi prieš kunigą įrodymų, todėl ir žmonių į teismą neleidžia". Tą dieną Lenino prospektu jau nuo ankstyvo ryto vaikštinėjo būriai milicininkų ir saugumiečių. 10 val. sustojimą „Respublikinė biblioteka" apsupo kardonas milicininkų, o troleibusai pradėjo važiuoti nesustodami. Pareigūnai sulaikė visus stotelėje buvusius žmones ir, išlaikę porą valandų mašinose, nuvežė prie Dubingių (apie 50 km.); apie 11 val. prasidėjo gaudynės net Lenino prospekte: buvo renkami ir sodinami į mašinas žmonės, sustoję prie gazuoto vandens automatų, prie ledų bei spaudos kioskų ir t.t. Senutė, atvesta į milicijos mašiną, dejavo: „12 metų nebuvau Vilniuje, šiandien atvažiavau — ir suėmė. Ar jau į Vilnių draudžiama važiuoti?" Kiti juokavo: „Draudžiama, močiute!" Vienas ministerijos darbuotojas sakėsi, kad jam 12 val. reikia būti ministerijoje, bet pareigūnai tik šaipėsi ir į prašymus paleisti nereagavo. Kartu su kitais buvo sulaikytas ir kun. Alf. Svarinsko sūnėnas, Lenino prospekte laukęs iš teismo išeinančios motinos. Sulaikytieji buvo gabenami į gretimus kiemus ir ten saugumiečių bei milicininkų rūšiuojami. Tie, kurie pakliuvo pirmą kartą, buvo nuvežti prie Dubingių ir ten paleisti; kartu su jais pakliuvo ir kun. Alf. Svarinsko sūnėnas (motina iki vėlyvo vakaro ieškojo jo po Vilniaus milicijos skyrius — Lenino raj. milicijos skyriuje ji įėjo į vieno pareigūno, apiforminančio baudoms ir areštui paromis kabinetą, iš kur buvo jėga išvaryta). Žmonės, pakliuvę antrą-trečią kartą, buvo nuvežti į Lenino raj. milicijos skyrių, ten apklausinėti, o vėliau nubausti baudomis ar paromis. Po 50 rub. nubaudė: kun. Antaną Lukošaitį, garliavietį Saulių Kelpšą, kaunietę Kleopą Būdvytytę ir kt. 10 parų garliavietį Arūną Rekašių.
Kunigus — Roką Puzoną, Algimantą Keiną, Edmundą Paulionį, Kazimierą Zemėną, Gvidoną Dovydaitį, Joną Vaitonį, Igną Plioraitį, Joną Kaunecką, Kęstutį Daknevičių ir kt. pareigūnai nuvežė į Lenino raj. milicijos skyrių, ten čekistų tardomi ir auklėjami jie buvo išlaikyti iki 15 val., o po to paleisti. Dalis kunigų, vos juos milicija paleisdavo, vėl grįždavo atgal prie žmonių, kurie, nors ir neturėdami kur prisiglausti, stovėjo ant gatves (kun. Jonas Matulionis, kun. Juozas Razmantas buvo sulaikyti net penkis kartus).
Gegužės 6 d. kartojosi tas pats. Buvusius Lenino prospekte (net nuo suoliukų) dėl žmonių akių garsiai melagingai apkaltintus spekuliacija tikinčiuosius milicijos pareigūnai ir čekistai kišo į savo mašinas ir vežė į milicijos skyrių. Milicijos skyriuje 5 paroms buvo apiformintos: kapsukietė Janina Judikevičiūtė, kaunietė Teresė Mačiokaitė ir vilnietė Roma Tamašauskaitė.
Gegužės 3-6 d. nemažai kunigų iš skirtingų Lietuvos kampelių buvo atvykę prie teismo rūmų ir prašėsi įleidžiami į salę. Be aukščiau minėtų, buvo atvykę kunigai: Leonas Kalinauskas, Juozas Zdebskis, Kazimieras Žilys, Jonas Zubrius, Jonas Lauriūnas, Valentinas šikšnys ir kt.
Kunigams — Kęstučiui Daknevičiui, Algirdui Pakama-niui, Julijonui Miškiniui ir kt. — skambinėjo rajonų atsakingi darbuotojai, reikalaudami, kad gegužės 3-5 d.d. jie būtų namuose, nes žada atvykti komisijos. Nemažai aktyvių tikinčiųjų buvo taip pat dirbtinai sulaikyti darbuose, kad negalėtų nuvykti į teismą.
Teismo procesui vadovavo LTSR Aukščiausiojo teismo pirmininko pav. Ignotas, prokuroras — Bakučionis, sekretoriavo Čaikauskaitė. Kun. Alf. Svarinskas buvo kaltinamas antitarybinio turinio pamokslais, TTGKK organizavimu bei jo dokumentų rašymu, platinimu ir persiuntimu į užsienį. Teisme buvo kalbama, kad yra apie 200 užrašytų jo pamokslų, iš kurių 18 — antitarybinio turinio. Antitarybiniais buvo laikomi visi pamokslai, kuriuose kun. Alf. Svarinskas kalbėjo apie bažnyčių apiplėšimus, kunigų nužudymus, švenč. Sakramento išniekinimus Pagramantyje, Veiviržėnuose, Viduklėje; antitarybiškumu buvo palaikyta ir kun. Alf. Svarinsko raginimai švęsti sekmadienį, sekmadieniais nedirbti, kvietimas melstis už tikėjimo laisvę ir tokių maldų organizavimas Žemaičių Kalvarijoje, Šiluvoje (matyt, saugumui labai nepatiko minia žmonių, su kunigu priešakyje, einanti keliais apie bažnyčią.).
Tik vienas tikintysis buvo pakviestas liudyti apie kun. Alf. Svarinsko pamokslus. Visi kiti asmenys, liudijantys apie teisiamojo kunigo pamokslų antitarybiškumą buvo KGB ar kitų įstaigų darbuotojai. Jie visi buvo, neva, atsitiktinai išgirdę kun. Alf. Svarinsko pamokslus, bet turėję su savim magnetofonus ir užrašę pamokslus. Reiškia visi buvo iš anksto pasiruošę, priešingai nusiteikę kun. Alf. Svarinsko atžvilgiu, o pagal teisingumo normas suinteresuoti asmenys negali būti liudininkais, tačiau Aukščiausias teismas į tai visiškai nekreipė dėmesio. Salėje nuolat girdėjosi tie patys melagingi liudininkų žodžiai: „atsitiktinai, pamačius šventoriuje daugybę žmonių, smalsumu apimti užėjome pasižiūrėti, kas ten dedasi, pamatėme kunigą, sakantį pamokslą, vėliau sužinojome, kad tai kun. Alf. Svarinskas; pamokslą įrašėme į magnetofoną, dar kartą namuose perklausėme, po to nusiuntėme į tam tikras įstaigas, prašydami sudrausminti pamokslininką".
Visi liudininkai kalbėjo labai tyliai, todėl salėje esantiems buvo sunku ką nors išgirsti. Nors liudininkai ir prokuroras nesugebėjo proceso metu pateikti nė vienos antitarybinės frazės iš kun. Alf. Svarinsko pamokslų, nes tokiais buvo palaikyti tik išsireiškimai: „visi kovokime už dvasinį Lietuvos atgimimą"; „Bažnyčiai Lietuvoje surištos rankos ir kojos" (kun. Alf. Svarinskas kalbėjo apie tai, kad uždraustas religijos mokymas), teismas nustatė, kad kun. Alf. Svarinskas kurstė tikinčiuosius prieš tarybinę valdžią, skatino nesilaikyti įstatymų ir šaukė tiesiog į atvirą kovą prieš tarybinę valdžią . . .
Iš kun. Alf. Svarinsko palankių liudininkų buvo pakviestas tik kun. Sigitas Tamkevičius.
„Liudininku būti iš esmės negaliu. Tai pasityčiojimas iš manęs, kunigui būti liudininku prieš kunigą. Aš galiu būti tik kaltinamasis ir sėdėti greta kun. Alf. Svarinsko. Ir tai man būtų garbė. Nepaisant šių motyvų esu pasiruošęs pateikti teismui vertingos informacijos apie kun. Alf. Svarinsko asmenį ir veiklą," — kalbėjo kun. Sig. Tamkevičius. Apie kun. Alf. Svarinsko veiklą galiu paliudyti, kad jis veikė viešai: TTGKK veikla pilnai suderinama su TSRS Konstitucija, Helsinkio nutarimais ir visuotine žmogaus teisių deklaracija. Be to, ji buvo naudinga ne tik tikintiesiems, bet ir tarybinei vyriausybei ta prasme, kad ji gavo daug informacijos apie tikinčiųjų skriaudas, įstatymų pažeidimus.
„Kas jums davė moralinę teisę spręsti, kur yra įstatymų pažeidimai?" — pertraukė liudininką teisėjas. į tai kun. S. Tamkevičius paaiškino, jog kiekvienas žmogus turi protą ir sąžinę, kas įgalina jį atskirti teisingumą nuo blogio. Be to, — tęsė kun. S. Tamkevičius, — visa tikinčioji liaudis pritaria komiteto veiklai ir beveik visi Lietuvos kunigai ir vysk. Vincentas Sladkevičius pasirašė už kun. Alf. Svarinską, jį teigiamai charakterizuodami ir reikalaudami išteisinimo; tūkstančiai tikinčiųjų (apie 55,000 — red.) kreipėsi į tarybinę vyriausybę, prašydami nutraukti kun. Alf. Svarinsko bylą. TTGKK tarybinės valdžios nebuvo oficialiai užregistruotas. Čia įsiterpė prokuroras Bakučionis: „Jūs ir Alf. Svarinskas buvote oficialiai įspėti LTSR prokuratūroje"; — „Nemanau, kad tai buvo oficialus įspėjimas, kadangi jo negavau raštiškai", — atsakė kun. S. Tamkevičius.
Negalima kaltinti kun. Alf. Svarinsko šmeižtų ir prasimanymų platinimu, nes jis visur sakė tiesą ir tik tiesą, o jei toji tiesa kažkam akis bado, ne kun. Alf. Svarinsko kaltė. Tokia tauri asmenybė negalėjo padaryti nusikaltimo, ginti tikinčiųjų teises ne nusikaltimas: pasirašyti po savo parodymais kun. S. Tamkevičius atsisakė, motyvuodamas, kad kun. Alf. Svarinsko draugai-kunigai ir tikintieji neįleidžiami į viešą teismo procesą, o turi šalti gatvėje už 200 m. nuo teismo, be to, apie 20 iš jų milicininkų sulaikyti gatvėje buvo nuvežti į Pirčiupio miškus . . . Padorus žmogus taip nesielgia net su bloga kate, — kalbėjo kun. S. Tamkevičius (Liudijimas atpasakotas).
Po liudininkų apklausos buvo nagrinėjami raštu pateikti neatvykusių liudininkų parodymai, TTGKK dokumentai. Ypač pavojingais ir šmeižikiškais teismas laikė TTGKK pareiškimą Junesko organizacijai apie tikinčiųjų vaikų padėtį Lietuvoje ir dokumentą Nr. 5, kurį pasirašė 522 kunigai. „Kun. Alf. Svarinskas ir jo bendrai sukurstė kunigus nesilaikyti tarybinių įstatymų", — buvo kalbama teisme, šie dokumentai buvo laikomi pagrindiniu kun. Alf. Svarinsko nusikaltimu.
Kun. Alf. Svarinsko kaltinamąją medžiagą sudarė 17 tomų. Vienas iš čekistų kun. S. Tamkevičiui prasitarė, jog jo bylą sudarys 25 tomai.
Teismo proceso metu paaiškėjo, kad beveik visi TTGKK dokumentai nepasiekdavo adresatų, bet patekdavo į KGB seifą ir būdavo pridėti prie bylos. Teismas, nagrinėdamas dokumentus, klastojo padėtį ir faktus. Pvz., esą kun. Alf. Svarinskas dalyvavęs kun. Leono Šapokos žudikų teisme, o dokumentuose rašęs, kad tarybiniai pareigūnai nesirūpina surasti nusikaltėlių. Bet gi apie tai TTGKK (ne vienas kun. Alf. Svarinskas) rašė dar prieš nusikaltėlių suradimą. Būtent, kunigų pareiškimai ir paskatino pareigūnus uolesnėms paieškoms.
„Įrodymai" apie kun. Alf. Svarinsko ryšius su užsieniu tiesiog juokingi. Teismas neturėjo nė vieno įrodyto fakto, kad kun. Alf. Svarinskas perdavė dokumentus į užsienį. Kaip pvz. paminėjo įvykį, kai muitinėje JAV kunigo Valdemaro Cukuro bagaže buvo rasta keletas dokumentų. Kun. Cukuras nenurodė, iš ko jis gavęs dokumentus. To negalėjo parodyti ir kun. V. Cukuro sesuo, buvusi liudininkė, todėl į teismą buvo pakviestas kažkoks A. Znamenskis, kuris liudijo matęs, kaip kun. Alf. Svarinskas perdavęs dokumentus. To teismui pakako kun. Alf. Svarinsko kaltumui įrodyti. Į kun. Alf. Svarinsko prašymą akistatos su kun. V. Cukuru niekas rimtai nesureagavo.
Prieš keletą metų kratos metu pas kun. Alf. Svarinską buvo rastos fotokopijos Velikanovos biuletenio ir „Kontinent". Tokios pat fotokopijos rastos pas kun. Gustavą Gudanavičių, — ir tai teismui jau buvo įrodymas, kad kun. Alf. Svarinskas platino antitarybinius leidinius.
Parengtinio tardymo metu buvo nustatyta, kad kun. Alf. Svarinskas, jaunimo paprašytas ir gavęs faktus, yra parašęs pareiškimą — teismas iš to padarė išvadą: — „Alf. Svarinskas dažniausiai pats kurdavo dokumentus ir juos adresuodavo sau."
Beje, parengtinis tardymas apskritai teismui kėlė tam tikrų mįslių: teismo metu kun. Alf. Svarinskas atsakinėjo į kai kuriuos klausimus kitaip nei per parengtinį tardymą. Kai teisėjas paklausė, kodėl jo atsakymai tada ir dabar nevienodi; kun. Alf. Svarinskas paaiškino, kad kartais jis dėl nežmoniško karščio kameroje nebesuvokdavęs tikros dalykų padėties ir nebežinojęs pats ką kalbąs.
Prokuroras Bakučionis savo kalboje palaikė teismo kaltinimą ir pareikalavo kun. Alf. Svarinskui 7 m. griežto režimo lagerio ir 5 m. nutrėmimo pagal LTSR BK 68 str. I d. Visą laiką į teismo salę kun. Alf. Svarinskas įeidavo šypsodamasis, tiesus ir drąsus.
Savo gynimosi kalboje kun. Alf. Svarinskas kalbėjo: „Sekmadienį bus kryžiaus atradimo atlaidai ir aš savo Golgotos keliu būsiu kartu su jais".
Aiškino teismui, jog visa savo veikla jis kovojo tik už įstatymų laikymąsi, išvardijo visą eilę faktų, iš kurių aiškiai matyti, kad Bažnyčia Lietuvoje surakinta, kad prieš ją kovojama grubiomis prievartos priemonėmis. Tikintieji kreipiasi į kunigus, prašydami, kad juos apgintų nuo persekiojimų, ypač dažnai kreipiasi mokinių tėvai, — kalbėjo kun. Alf. Svarinskas, — TTGKK nebūtų, jei tikintieji nebūtų diskriminuojami. Laikraščiuose, per radiją ir televiziją, mokyklose ir kitur nuolat puolami ir išjuokiami tikintieji, tad kodėl mes privalome tylėti? — klausė teismo kun. Alf. Svarinskas. Savo kalboje kun. Alf. Svarinskas apgailestavo, kad TTGKK dokumentai, rašyti įvairioms įstaigoms, nepasiekė adresatų arba nebuvo nagrinėjami, o tiesiai persiunčiami KGB kaip kaltinamoji medžiaga. Teisiamasis nemažai kalbėjo apie vienintelės Lietuvoje Kauno Kunigų seminarijos sunkią padėtį, kunigų trūkumą. Į teisėjo ir prokuroro pateiktus klausimus kun. Alf. Svarinskas atsakinėjo gan plačiai, išsamiai ir ryžtingai, įrodinėdamas jų neteisingus kaltinimus. Atsakydamas į prokuroro klausimą, kodėl kaltinamasis gynė vysk. Julijoną Steponavičių, kun. Alf. Svarinskas daug ir gražiai kalbėjo apie tremtyje esantį vyskupą, primindamas, kad minėtas vyskupas be jokios kaltės yra ištremtas ir nežinia, kada galės eiti savo ganytojiškas pareigas.
Kalbėdamas apie religinės spaudos suvaržymą, nurodė teismui kiek maldaknygių bei katekizmų buvo išleista ir po kiek gavo atskiros parapijos, pabrėždamas, kad tik maža dalis tikinčiųjų buvo aprūpinti; o visos kitos išleistos knygos buvo skirtos tik kunigams. Savo kalboje kun. Alf. Svarinskas išsamiai kalbėjo apie moralinį supuvimą, kuris vis giliau įsigali mūsų tautoje: girtavimą, negimusių kūdikių žudymą ir t.t.
Teisėjas 3 kartus bandė nutraukti teisiamojo gynimosi kalbą, bet kun. Alf. Svarinskas paprašė, kad bent prieš mirtį leistų netrukdomas išsikalbėti: „Daugiau nereikės manęs teisti, liksiu skolingas, nesitikiu atsėdėti viso bausmės laiko. Bijote manęs?! Negi aš tuščiomis rankomis (atėmėte net rožančių) sunaikinsiu jūsų galingus tankus? Aš nuo sausio 26 d. sėdžiu uždarytas, o žmonės, matydami mano tiesą, renkasi gatvėje, iš kurios gaudomi ir vežami į miškus, jokio draugo ar pažįstamo salėje nematau", — kalbėjo kun. Alf. Svarinskas. Gynimosi kalba truko 1,5 val. (Kalba atpasakota — Red.).
Kun. Alf. Svarinsko sesuo salėje užsirašė „liudininkų" pavardes, bet jai išėjus iš salės saugumiečiai įsivedė ją į vieną teismo kabinetą ir jos užrašus paėmė.
Teismas kaltinamajam papildomų klausimų nedavė. Nuo paskutinio žodžio kun. Alf. Svarinskas atsisakė, motyvuodamas, kad viską yra pasakęs savo gynimosi kalboje.
Gegužės 6 d. 15 val. buvo paskaitytas nuosprendis, kurio išklausyti į salę buvo pakviesti kun. S. Tamkevičius ir kun. Jonas Kauneckas. Teismas pranešė, kad kun. Alf. Svarinskas nuteistas 7 metus griežto režimo lageryje ir 3 metus tremties ir tuo pačiu metu prokuratūrai perdavė kun. Sigitą Tamkevičių.
Po teismo į pasimatymą su seserim, kun. Alf. Svarinskas atėjo besišypsodamas, prašė padėkoti visiems, kurie už jį meldėsi ir ypač dėkingas J. E. Kard. Josip Slipyj, už nuoširdžius užuojautos žodžius.
* * *
LTSR AUKŠČIAUSIAJAM PROKURORUI
Š. metų gegužės 3 d. prasidėjo Viduklės kleb. kun. Alfonso Svarinsko teismas. Atvykusius į teismą kunigus ir tikinčiuosius pasitiko daugybė milicininkų. Jie ne tik neįleido žmonių į teismo salę, bet neleido prieiti prie teismo rūmų. Milicija grasinimais ir jėga nustūmė žmones net iki Lenino prospekto, o bandžiusius arčiaus prieiti — suėmė, grubiai sukišo į mašiną. Suėmė kun. J. Razmantą, kun. J. Matulionį, kun. V. Stakėną, kun. J. Kaunecką ir kitus, nors jie stovėjo kuo ramiausiai.
Vieną suimtų tikinčiųjų grupę, apie 20 žmonių — susodino į automašiną ir, nuvežę apie 41 km. Varėnos link į mišką, paleido . . .
Mes protestuojame prieš tokį nesiskaitymą su žmonėmis. Tai dar kartą pademonstruota tikinčiųjų diskriminacija.
1983.V.4.
Kavaliauskaitė Vitkauskaitė B.Kelpšas S.
Mačiokaitė Kryževičienė Gavėnaitė
Vitkauskaitė Mištautas Dubauskaitė
Navickaitė kun. J. Kauneckas Cidzikas
Valaitytė Šarakauskaitė kun. J. Razmantas
Banevičiūtė Stanelytė Šupenytė
Gajauskienė Umrasaitė Vinclovas
Lapienienė Vazgelevičiūtė Sakavičius
Šakalienė Meškauskaitė Raižytė
Lapienis kun. S. Tamkevičius Truskauskaitė
Judikevičiūtė Saukienė kun. Daknevičius
Buliauskaitė Ragaišienė kun. Bulota
Petkevičienė Kuodytė Šupenienė
Grabliauskienė (Kiti parašai neįskaitomi)
Viso pasirašė septyniasdešimt vienas.
* * *
