Rašo Viktoras Petkus:
„Rugpiūčio 23 kalėjime mano praleistųjų metų suma bus apvali ir solidi — dvidešimt. Dvidešimt metų būnant nelaisvės namuose nėra tekę regėti tautiečio, nešvenčiančio Kalėdų ar Velykų. Per Kalėdas, tiesa eglutės nebuvo, bet ant stalo laikėme iš „Gėlininkystės" žurnalo iškirptą gražiai papuoštą eglutę, šližikus padariau iš supiaustytų džiovintų riestainių, o baltoji plotkelė irgi buvo. Tokiu būdu lyg ir viskas tvarkoj . . ., tik pirmą kartą nežinau, kada prasidės Užgavėnės ir bus Velykos.
Gyvenimas monotoniškas. Gauti laikraščius ir žurnalus mūsų pastogėje labai keblu. Teigiama, kad periodinė spauda mums per savaitę pristatoma tris kartus. Taip sakoma, o iš tikrųjų yra buvę savaičių, kai negavome jokio laikraščio. Jeigu laikraščius dar atneša, tai žurnalus dažniausiai tik vieną kartą savaitėje, todėl jų susidaro visas glėbys, o čia reikalaujama, kad vienas kalinys tegali laikyti kamaroje tik penketą vienetų, nesvarbu, — knygų, brošiūrų ar žurnalų, o visa kitą reikia atiduoti į sandėlį, girdi, kada norėsite—pasiimsite. Teoretiškai atrodo lyg ir neblogai, o praktiškai kartais per savaitę neprisiprašai, kad nuvestų į sandėlį. Tokiu būdu atsiduri lyg užburtame rate. Dar blogiau su knygomis. Iš namų bet kokių knygų gavimas kategoriškai uždraustas. Knygynai siųsti mums užsisakytas knygas nesuinteresuoti, nes jos dažnai grąžinamos pasiuntėjui, t.y. atgal į knygyną. Tokiu būdu mes jų akyse tampame nerimtais klijentais.
Visiškai nepavydėtina padėtis dėl laiškų. Taisyklėse pasakyta, kad išsiunčiamus ir gaunamus laiškus kalėjimo vyresnybė negali ilgiau išlaikyti kaip tris dienas. Ir kituose kalėjimuose tos vadinamos trys dienos užsitęsdavo, bet vis tiek kažkiek buvo stengiamasi tos taisyklės prisilaikyti. Čia apie tokią tvarką net neužsimenama, lyg jos visiškai nebūtų. Anksčiau dar pranešinėdavo bent apie dalį nusavintų atėjusių laiškų, o dabar ir šito nebedaroma. Kitų artimieji bando rašyti laiškus per vietines ar sąjungines prokuratūras. Vienas kitas šitokiu būdu pasiųstas laiškas ateina. Niekas ne tik neatnešė telegramų apie pasiunčiamus pinigus, bet ir nepranešė, jog pinigai yra atsiųsti. Maždaug šešis kartus savaitėje per pietus valgome kopūstienę iš sušalusių ir pūvančių kopūstų. Į nusiskundimus, jog kopūstai sugedę, pareigūnai atsako: „O iš kur gauti kitokius? Be to, gydytojas sako, kad juos dar galima valgyti . . ." (šiuose kraštuose žmonės nemoka rauginti kopūstų, todėl juos palieka lauke šaltyje, reiškia, užsaldo, o šiemet čia negirdėtai šilta žiema su atodrėkiais. Už tai ir pūva vargšai kopūstai). Ore būnam neilgiau vieną valandą per parą, o ir mūsų prižiūrėtojai tą valandą kai kada stengiasi sutrumpinti, kad jiems kaip galima trumpiau reikėtų prie mūsų besivaikščiojančių kiurksoti. Kituose kalėjimuose, kad šito nebūtų, koridoriuose kabo laikrodžiai. To paties prašėme ir čia, — atsakė, kad jums, t.y. mums, laikas sustojo. Vėliau vis tik pakabino išklerusį laikrodį, bet vėliau apsigalvojo ir kažkur nudangino. Visame kalėjime nėra jokio laikrodžio; pasiteiravus prižiūrėtojų, kiek laiko, šie irgi neatsako, todėl ir darbe, nežinant laiko, painu. Gal ir vėl nuilginau laišką, tenka nuogąstauti, kad laiškas dėl ilgumo „neįklimptų". Visiems daug sveikinimų ir ilgiausių linkėjimų".
* * *
š.m. pavasarį Elena Terleckienė buvo nuvažiavusi pas savo vyrą tremtinį Antaną Terlecką į Tolimuosius Rytus, į Magadano sritį. Nuvažiavusi į tremties vietą, E. Terleckienė iš karto pasijuto labai blogai — vietovė yra žymiai aukščiau jūros lygio — trūksta deguonies. Savo vyrą rado labai ligotą — dėl sunkių gyvenimo sąlygų sutinę kojos ir žymiai pablogėjusi sveikata.
