1975 m. rugpiūčio 1 d. 35 valstybių atstovai Helsinkyje pasirašė saugumo ir bendradarbiavimo Europoje baigiamąjį aktą. L. Brežnevas išvakarėse pareiškė, kad „su pasitarimo rezultatais yra susiję lūkesčiai ir viltys, kurių nebuvo sukėlusi nė viena kita kolektyvinė akcija laikotarpiu po žinomų bendrų pokario metų sąjungininkų nutarimų".
Po Belgrado pasitarimo tapo aišku, kad Rytų Europos tautų viltys ir lūkesčiai neišsipildė. Pasitarimo principai, nors ir dalinai, buvo įgyvendinti tik eilėje Azijos, Afrikos ir P. Amerikos šalių.
Ar JAV prezidentas D. Fordas ir rangu žemesni politiniai veikėjai tikėjo, kad jo kolega Brežnevas laikysis savo parašu patvirtinto naujo tarptautinio įsipareigojimo?
Baigiamajame akte akcentuojama, kad „žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų srityje dalyvaujančios valstybės veiks pagal SNO įstatų tikslus bei principus ir pagal visuotine žmogaus teisių deklaraciją". Vakarų valstybių vadovams buvo žinoma, kad Brežnevas iki šiol neišdrįso supažindinti piliečius su Deklaracijos tekstu (Deklaracija buvo paskelbta tik pogrindinėje spaudoje).
Helsinkio pasitarimo baigiamasis aktas skelbė pasauliui, kad šį tarptautinį dokumentą pasirašiusios šalys vykdys savo pareigas, kaip jos nustatytos tarptautinėse deklaracijose ir susitarimuose, šioje srityje įskaitant ir tarptautinius paktus dėl žmogaus teisių . . . Vakarų valstybėms tačiau buvo žinoma, kad TSRS nesilaiko nei vieno tarptautinio pakto, reikalaujančio gerbti pagrindines žmogaus teises.
Vakarai neturėjo valios atsispirti naujam TSRS spaudimui pripažinti visus jos užkariavimus Antrojo pasaulinio karo metu.
Dž. Karteris pirmas tokios aukštos moralės JAV prezidentas. Tačiau jam iki šiol nepavyko savo moralės suderinti su JAV užsienio politika. Moralė ir teisė reikalauja iškelti SNO pavergtų TSRS tautų apsisprendimo klausimą. Net Helsinkio pasitarimų Baigiamasis aktas neatmeta valstybių sienų pakeitimo taikiu būdu: „sienos gali keistis sutinkamai su tarptautine teise, taikiu būdu ir pagal susitarimą". VIII skyrius pripažįsta, kad „visos tautos visada turi teisę visiškos laisvės sąlygomis . . . užsieniui nesikišant savo nuožiūra įgyvendinti savo politinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį vystimąsi."
Kalbėdami apie žmogaus teisių pažeidimus TSRS Vakarų veikėjai pagrindiniu kriterijumi laiko suėmimų skaičių. Reikia padėkoti Vakarų humanistams, kovojantiems už pavienių asmenų laisvę. Jų ryžtingi veiksmai išgelbėjo ne vieną komunizmo- auką. Tačiau ar galima kalbėti apie pilietines teises šalyje, pavergusioje milijonus žmonių ir ištisas tautas? Žmogaus teisių sąvoka turėtų apimti ne vien teisę gyventi šiapus grotų, bet ir sukurti tautinę valstybę. Vakaruose daug kalbama apie liberalizacijos ir demokratizacijos procesą TSRS. Demokratinė imperija yra tiek pat galimas reiškinys kaip karštas sniegas. Politikų-romantikų veiksmai žmogaus teisių srityje rodo, kad jie blogai žino politinę Rusijos istoriją, XIX a. rusų filosofinę mintį ir neturi aiškios nuovokos apie dabartines socialines ir tautines raudonosios imperijos problemas. Minties, sąžinės, religijos ir įsitikinimų laisve rusas naudojosi tik kelis mėnesius po Vasario revoliucijos. Spalio kontrevoliucija nustūmė ruso politinę sąmonę į praėjusius šimtmečius. Už savo piliečių politinį ir ekonominį nereiklumą Rusijos carai dosniai mokėjo ir moka teise mindžioti „mažų" tautų laisvę ir nepriklausomybę, didžiuotis rusų ginklo pergale, laikyti save didžiosios (didelės savo despotizmu) rusų tautos sūnumis. Šio tūkstantmečio pradžioje rusai apgyvendinę nedidelę Rytų Europos teritoriją, per kelis šimtmečius kolonizavo šeštadalį pasaulio. Tai kelia ruso sąmonėje pasididžiavimo jausmą. Gal tik vienas iš 10 ar 100 tūkstančių rusų pripažįsta imperijos nacionalinėms mažumoms savarankiško gyvenimo teisę. Lietuvoje — 250 tūkst. rusų. Neteko girdėti, kad nors vienas iš jų pasmerktų rusifikacinę valdžios politiką Lietuvoje. Liberalizacija, demokratizacija reikštų tarybinės sistemos ir tuo pačiu Rusijos imperijos galą, nuo ko, sumaniai manipuliuodamas demagoginiais lozungais, 1917 m. išgelbėjo Leninas; vėliau gerai pažindamas didžiavalstybines rusų ambicijas, suteikė imperijai istorijoje negirdėtą galybę Stalinas.
Tačiau šiandien rusiškasis imperializmas pateko į naują krizę. Kremlius pralaimėjo eilę diplomatinių mūšių. Komunistiniu rūbu aprengtas imperializmas prarado savo buvusį patrauklumą. Nuo jo nusigręžė net Vakarų liberalai, dar taip neseniai sveikinę kruvinas Kremliaus pergales. Imperijoje išsivystė opozicinis judėjimas, išsikristalizavęs į tris pagrindines sroves: socialistinę, nacionalistinę ir demokratinę.
Demokratinio judėjimo siela — A. Sacharovas. Šis judėjimas apjungia šimtus idealistų internacionalistų. Savęs išsižadėjimo kaina jiems pavyko priversti režimą padaryti nemaža nuolaidų. Tačiau toliau Kremlius nesitraukia. Kadangi demokratinis judėjimas turi tautinį atspalvį, kompartija laiko jį pavojingiausiu ir kovoja su juo drakoniškais metodais.
Vakarų imperializmas jau tapo istorija. Rusijos komunistinė imperija taipogi neamžina. Tačiau ji savaime neatmirs. JAV kongresmenai, atsakydami į Solženycino priekaištus dėl Indokini-jos tautų išdavimo, teisinosi, kad šios tautos neparodė valios būti laisvomis.
Lietuvių tautos kovos už savo laisvę praėjusiame ir dabartiniame šimtmetyje, sudėtos milžiniškos aukos ir kančios parodė pasauliui apie lietuvio dvasios ryžtą išlikti savimi bet kokiose sąlygose, bet kokia kaina. Lietuvių tautos sukilimas 1941 m. birželyje, dešimt metų trukusi partizaninė kova, 25 metus besitęsiąs neginkluotas tautos priešinimasis rusiškai-komunistinei okupacijai demonstruoja dabartiniam pasauliui tautos ryžtą būti laisva. Tragiška, kad lietuvių tauta iki šiol negavo net moralinės pasaulio valstybių paramos.
1978 m. birželio 14 15 dienomis iniciatyvinė grupė, apsvarsčiusi tarptautinę ir vidaus padėtį, nusprendė: sukurti nepartinę, demokratiniais principais veikiančią organizaciją: Lietuvos Laisvės Lyga.
Lietuvos Laisvės Lygos tikslas Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas.
Lietuvos Laisvės Lygos uždaviniai:
1) Religinės, tautinės ir politinės sąmonės ugdymas.
2) Lietuvos laisvės klausimo kėlimas tarptautiniuose forumuose.
Lietuvos Laisvės Lyga neturės organizacinės struktūros. Kiekvienas Lietuvos gyventojas gali laikyti save LL Lygos nariu, jeigu jis kovoja (pagal galimybes) už LL Lygos tikslus.
Aukščiau nurodytiems uždaviniams įgyvendinti sukuriama aukščiausia Lietuvos Laisvės Lygos institucija - Tautinė taryba. Užsienyje LL Lygą atstovaus Užsienio taryba. KGB likvidavus Tautinę tarybą, arba sutrikus jos veiklai dėl kitų priežasčių, — tautinės tarybos funkcijos pavedamos Užsienio tarybai.
LLL Užsienio tautinė taryba kreipiasi į demokratinių valstybių vyriausybes Europoje ir Amerikoje, o taip pat į Kinijos Liaudies respublikos vyriausybę dėl buvusio Tautų Sąjungos nario — Lietuvos laisvės klausimo iškėlimo SNO Generalinėje Ansamblėjoje.
Kviečiame užsienio lietuvius sudaryti LL Lygos Užsienio tarybą ir atstovauti LL Lygą užsienyje.
Prašome Lietuvos pogrindinę ir emigracinę spaudą paskelbti šią deklaraciją.
LIETUVOS LAISVĖS LYGOS
TAUTINĖ TARYBA
Vilnius, 1978 m. birželio 15 d.
