Ateizmas Tarybų Lietuvoje yra uoliai platinamas net su didesniu įkarščiu, negu, sakysime, pačioje Rusijoje. Kodėl lietuviams būtinai peršamas ateizmas, kodėl persekiojami, ujami tikintieji?
Lietuvių tauta yra religinga. Kovose už laisve religija visuomet buvo viena iš pagrindinių vertybių, kurias lietuvis gynė. Kai lietuviai kovojo su kryžiuočiais, jie gynė ir savo pagoniškąją religiją. Dar prieš krikštą lietuviai buvo labai artimi krikščionybei savo žmoniškumu, monogamija. Lietuvių būde ir papročiuose nuo seno atsispindėjo daugelis krikščioniškų dorybių.
Lietuvių tautinis atgimimas ir kova prieš pavergėjus neatskiriama nuo kovos už savo religiją. Kova už lietuvišką spaudą 1864— 1904 m. iš pradžių buvo kova už maldaknygę. Tik vėliau pradėta spausdinti Prūsuose ir gabenti į Lietuvą pasaulietiško turinio knygos.
Kovotojų už lietuvių tautos egzistenciją pirmose eilėse visą laiką buvo kunigai. Pirmoji lietuviška knyga išleista kunigo M. Mažvydo. Kun. M. Daukša — pirmasis šauklys kovos už lietuvių kalbos teises. Kunigai: Donelaitis, Valančius, Maironis ir daug kitų turėjo lemiamos reikšmės lietuvių tautos likimui. Kunigai visuomet geriausiai pažino lietuvių liaudį, jos reikalus. Parapijos klebonai tiesiogiai vadovavo tautai, ją auklėjo, formavo. Carizmo laiku ir net nepriklausomos Lietuvos kaimui klebonas buvo ne tik religinis, bet dažnai ir tautinis vadas. Ten, kur parapijose buvo gerų kunigų, buvo išugdyta ne tik gerų krikščionių, bet ir tikrų lietuvių patriotų. Prieš Vilniaus krašto lenkinimą XIX a. antroje pusėje aktyvią kovą suorganizavo kunigai.
Tai liudija ir dabartis. Užsilikusi lietuviška Gervėčių sala 90 km. į Rytus nuo Vilniaus išliko daugiausia dėl to, kad toje parapijoje būta gerų lietuvių kunigų. Todėl pirmasis smūgis po 1944 m. prieš Baltarusijos TSR likusius lietuvius buvo nukreiptas į lietuvius kunigus. Visos bažnyčios lietuvių apgyventose vietovėse, išskyrus Gervėčių (ten buvo lenkas kunigas), buvo uždarytos, ir lietuviai kunigai areštuoti arba ištremti.
Pasibaigus Lietuvoje partizanų kovoms, kurį laiką tarsi nusilpo pasipriešinimas okupantams. Katalikų Bažnyčios veikla irgi buvo lyg paraližuota. Bet kapų tylos nebuvo. Kaip tik Kauno kapinėse kasmet per vėlines būdavo demonstracijos (tokią demonstraciją yra aprašęs V. Rimkevičius romane „Studentai"). Kitaip negalint šių demonstracijų užgniaužti, buvo likviduotos Kauno kapinės — paverstos „miesto sodu".
Neminint kitų sporadiškų tautinio pasipriešinimo atvejų, du įvykiai sukėlė naują pasipriešinimo okupantui sąjūdį Lietuvoje. Vienas tų įvykių — Kryžių kalno prie Šiaulių nusiaubimas. 1961 m. tame kalne sunaikinta apie 2000 kryžių. Po nusiaubimo kryžiai kalne vėl pradėjo „dygti". Atsiradus naujiems kryžiams, jie buvo periodiškai naikinami du kartus į metus, o po kiekvieno naujo nusiaubimo kalne vėl iškildavo nauji kryžiai. Taip truko daugiau dešimt metų. 1977 m. kryžiai nebuvo naikinami. Kas bus toliau, nežinome. Ryžtas kovoti gyvas!
Kitas įvykis, keliąs okupantui daug rūpesčio, — tai „LKB Kronikos" pasirodymas 1972 metais. Nežiūrint saugumo galybės ir gudrumo, „Kronikos" likviduoti nepasiseka. „Kronika" demaskuoja tarybinį melą apie tariamą religijos laisvę Lietuvoje. Pasaulis sužinojo apie nežmoniškas bolševikų kovos priemones su religija (pvz., kunigų įkalinimas už vaikų mokymą katekizmo).
Katalikų religija rusams visą laiką buvo rakštis, neleidusi pavergti, sunaikinti lietuvių tautą. Taip buvo caro laikais, taip yra ir dabar.
Jei esi tikintis lietuvis, rusu nevirsi. O jei lietuvį jaunuolį pavyksta išauklėti ateistu ir savo tautos istorijos ignorantu, toks, nors formaliai yra lietuvis, bet savo dvasia lietuvių tautai svetimas. Jis nesipriešins rusų kėslams nutautinti' lietuvius, o dar padės, jei tai bus naudinga jo karjerai.
Dabar Lietuvoje matome tokį reiškinį: naujieji ateistai paprastai yra abejingi ir savo tautos reikalams. Mat, kartu su ateizmu Maskva skiepija ir „internacionalizmą", kitaip sakant, abejingumą savo tautos reikalams.
Senosios kartos ateistai, išaugę Nepriklausomoje Lietuvoje, formavosi krikščioniškos civilizacijos atmosferoje. Juos veikė krikščioniškoji moralė. Nors religijai jie buvo priešingi, bet nebuvo atitrūkę nuo savo tautos reikalų. Akivaizdus pavyzdys — J. Šliūpas ir daugelis kitų senosios kartos ateistų.
Kitas neigiamas reiškinys — ateizmas demoralizuoja jaunimą. Tapęs ateistu, jaunuolis lieka be moralinio pagrindo. Vadinamos tarybinės moralės jis nepasisavins, o moralės, kurią teikia religija, netenka. Tokiame jaunuolyje atsiranda moralinė tuštuma, jis lieka nevaržomas jokių moralinių saitų. Seni žmonės, paprasti miesto darbininkai dabar sako: „Seniau buvo nevok, nemeluok, nepaleistuvauk, gerbk savo tėvą ir motiną", o dabar viso to nebėra . . ." Jaunuolis atpalaiduotas nuo šių moralinių varžtų, lieka „laisvas". Jis gali elgtis taip, kaip jam patinka. O tokia jaunimo dvasinė būsena yra labai pavojinga: kritišku momentu, kai skatina naudos, malonumų ir kitokios aistros, toks jaunuolis greičiau virsta nusikaltėliu. Nusikaltėlius baudžia įstatymai, bet iš tarybinių kalėjimų dažniausiai išeina dar didesni nusikaltėliai . . .
TSKP programa skelbia: mes — viena tauta: visi tarybiniai piliečiai turi susilieti į vieną organizmą — tarybinę tautą. Viena kalba — rusų. Kitos kalbos turi išnykti. Viena „religija" — ateizmas.
Ateizmas nenaudingas ir rusų tautai. Tik rusų tauta didelė. O mažoms tautoms ateizmas padės greičiau išnykti.
Ateistų Lietuvoje yra ir bus. Ne visi jie abejingi tautos reikalams. Jų tarpe yra ir dorų žmonių. Lietuvių tautai priklauso visi lietuviai: tikintys, abejingi tikėjimui, netikintys. Nėra tokios visuomenės ar tautos, kur visi būtų vienodų pažiūrų. Todėl tautos gyvenime būtina tolerancija — gerbimas kito pažiūrų. Netikintis turi gerbti tikinčiojo pažiūras, ir atvirkščiai. Tolerancijos principas mūsų laikais yra pripažintas visose kultūringose valstybėse.
Pokario metais Lietuvoje atsirado daugiau ateistų. Priežastys suprantamos: religija yra persekiojama, religijos skelbimas labai suvaržytas, o ateistai yra privilegijuoti. Jie savo pažiūroms skelbti pasinaudoja spauda, radiju, televizija, kinu, mokykla ir t.t. Tikintiesiems visos šios priemonės neprieinamos. Suprantama, kad tokiomis sąlygomis ateizmas Lietuvoje plinta.
Kiek dabar Lietuvoje yra tikinčiųjų ir kiek ateistų, negalime tiksliai ir pasakyti, nes nėra teisingos statistikos. Visgi ateistų Lietuvoje yra nedaug. Daugiau indiferentų. Iš mokslo žmonių (akademikų, profesorių) ateistinę propagandą vykdo vos keli asmenys. Šiaip į ateistinę propagandą mažai kas įsijungia.
Visi lietuviai — tikintieji, ateistai, indiferentai — turi sugyventi ir siekti bendro tikslo — tautos gerovės.
T. Saulenis
