Kaunas
1977 gegužės 22 kunigystės šventimus gavo šie Kunigų seminarijos V kurso auklėtiniai:
1. Jonas Alesius,
2. Ričardas Černiauskas,
3. Česlovas Degutis,
4. Vytautas Kadys,
5. Jonas Kauneckas,
6. Stanislovas Linda,
7. Marijonas Savickas,
8. Vincas Stankevičius,
9. Petras Tarvydas.
* * *
Levaniškių km. (Anykščių raj.)
Neopresbyteris Marijonas Savickas savo gimtinėje primicijų iškilmėms norėjo laikinai prie savo sodybos ant Nevėžio kranto pasistatyti palapinę, tačiau vietos kolūkio pirmininkas uždraudė. Tada kun. M. Savickas kreipėsi į Religijų reikalų tarybos įgaliotinį K. Tumėną. Netrukus kolūkio pirmininkas leido įsirengti palapinę pridurdamas: „Jei ne užsienis, mes jus visus iškartume". Mat, K. Tumėnas paaiškino kolūkio pirmininkui, jog, trukdant primicijas, būsiąs triukšmas, kurį sužinosiąs užsienis.
* * *
Kaunas
Neopresbyteris Jonas Alesius 1976 m. vasarą buvo nuolatos saugumiečių varginamas, norint jį užverbuoti KGB agentu. Saugumiečiai atvažiuodavo automašina į namus, pasigaudavo kelyje kur nors einantį ir, nusivežę klieriką į Lazdijus, terorizuodavo.
Panašiai yra varginami daugelis klierikų.
Vilnius
Neramiai kiekvienais metais praeina Kristaus Prisikėlimo šventės apeigos Vilniuje, šv. Teresės bažnyčioje. Pamaldų rimtį ardo priešiškai nusiteikęs jaunimas.
1977 m. į bažnyčią prigūžėjo daug jaunuolių, kurie trukdė žmonėms melstis. Dauguma jų buvo įkaušę ir kalbėjo rusiškai. Procesijos metu šaipėsi iš švenčiausio Sakramento įvairiausiomis mimikomis, užgauliojo gėles barstančias mergaites, šv. Mišių metu zujo nuo altoriaus iki didžiųjų durų, sukeldami triukšmą, įvairiausiomis pastabomis įžeidinėjo besimeldžiančius žmones, o prie durų tyčia sudarė spūstį. Vienas pamaldų dalyvis per 7 minutes prieš Pakylėjimą suskaičiavo apie 50 viduriu bažnyčios pro jį praėjusių žąsele tokių tipų...
Visa gatvė nuo Valst. filharmonijos iki Aušros Vartų buvo užtvenkta tokio pat chuliganiškai nusiteikusio ir išgėrusio jaunimo. Nors buvo atvažiavusios 4 milicijos mašinos, tačiau griežtesnių priemonių milicininkai nesiėmė.
Šis priešiškai nusiteikęs „kultūringas" jaunimas ateistinio auklėjimo išdava. Jeigu anksčiau prieš tikinčiuosius buvo siunčiami čekistai, tai dabar saugumiečiai ima siuntinėti į religines šventes profesinių mokyklų moksleivius, amoraliai nusiteikusį jaunimą.
* * *
Vilnius
Aldona Kezytė nuo 1949 m. iki 1975 m. dirbo pedagoginį darbą. Mokėsi LTSR Konservatorijoje, kurią baigė 1956 m. Tais pačiais metais jai buvo pavesta įkurti Biržų vaikų muzikos mokyklą. Ji ėjo šios mokyklos direktorės ir pedagogės pareigas. 1958 metais buvo Biržų m. DŽDT deputatė. 1959 m. paskirta Vilniaus Kultūros-švietimo technikumo dėstytoja. Tuo pačiu metu dirbo dabartinėje B. Dvariono vaikų muzikos mokykloje mokytoja. Nuo 1960 m., iki 1975 m. dirbo šioje mokykloje pirmaeilėse pareigose. A. Kezytei buvo siūlomos direktorės, mokymo dalies vedėjos pareigos, tačiau ji nuo jų atsisakė. Dirbo B. Dvariono vaikų muzikos mokykloje choro skyriuje privalomo fortepiono vedėjos pareigose (iki 1975 m.). Taigi švietimo ir Kultūros ministerijos A. Kezytei rodė neeilinį pasitikėjimą.
Tačiau ne visos įstaigos buvo patenkintos A. Kezytės asmeniu. Maždaug prieš aštuonerius metus ja susidomėjo KGB. Mokykloje prasidėjo įkyrus sekimas. Saugumo patikėtas pareigas gerai ėjo mokyt. Darvydas, kuris gaudydavo kiekvieną mokyt. A. Kezytės žodį. Nuo jo neatsilikdavo mokytojai: J. Andriejevas, J. Štarkienė, Abromaitytė, K. Kalibatas ir Marina Levšina.
Vieną iš priežasčių, kodėl saugumas susidomėjo A. Kezyte, buvo jos tikėjimas. Galimas daiktas, kad saugumiečiai įtarė mokytoją užsiimant pogrindine veikla.
Ilgą laiką mokytoja Kezytė buvo varginama kaimynų Choroškovų, kurie reguliariai įsiverždavo į jos butą ir viską iškrėsdavo. Kadangi mokytoja tylėjo, tai saugumo patikėtiniai dar labiau įsidrąsino, ir prasidėjo nuolatinis šantažavimas. Sugrįžusi iš darbo, ji rasdavo sujauktus daiktus, subraižytą stalą, prispiaudytą termosą ir pan., nors išeidama visada užrakindavo buto duris. Nepakeldama šio šantažavimo ir žinodama, kad skųstis yra beprasmiška, mokyt. A. Kezytė, pasitaikius progai, paliko savo butą R. Armijos prosp. 25-79 ir įsikūrė Karoliniškių rajone, Sudervės g. 20-130. Atrodė, kad naujoje vietoje bus ramiau, nes praradę sąžinę kaimynai rusai liko toli. Deja, greitai prasidėjo panašūs reiškiniai ir šiame bute. Kažkas, mokytojai esant darbe, įeidavo į jos butą, jį iškrėsdavo, labai dažnai ką nors sugadindavo. A. Kezytė pradėjo negauti visų laiškų. Vieną kartą rado savo sandėliukyje tris atplėštus vokus, tačiau laiškų juose nerado.
Ką visa tai reiškia?
* * *
Klaipėda
1977 m. balandžio 10 d. (Didįjį šeštadienį) į Klaipėdą atvyko Religijų reikalų tarybos įgaliotinis K. Tumėnas. Prie bažnyčios durų būrys tikinčiųjų, sutikę įgaliotinį, kreipėsi į jį:
— Gerbiamas ministre, Klaipėdos tikintieji prašome jus tarpininkauti, kad tarybinė vyriausybė mums sugrąžintų mūsų pačių statytą bažnyčią.
— O kas jūs būsite?—paklausė Tumėnas prakalbėjusią moterį.
— Klaipėdos tikinčiųjų atstovė. Čia mūsų visas būrys,—paaiškino moteris įgaliotiniui. Mes netelpam savo mažutėje bažnytėlėje. Ateikite, ministre, šį vakarą arba Velykų rytą. Jūs patys pamatysite ir įsitikinsite. Žmonės alpsta sausakimšoje bažnyčioje, argi tai normalu?
— Ateisiu. Pažiūrėsim, kiek išneš alpstančių ar mirštančių,—nusišaipė Tumėnas.
— Atiduokite mums bažnyčią, o filharmoniją mes jums pastatysime!—pasiūlė vienas tikinčiųjų.
— O naujas bažnyčios bokštas bematant iškils vietoje nugriauto. Mes jį savo rankomis atstatysime,—atsiliepė kitas.
— Pamatysime, pažiūrėsime,—išsisukinėjo Tumėnas.
— Ką jūs mums konkrečiai žadate? Gal mums raštu į jus kreiptis?—nenusileido žmonės.
— Galima ir raštu,—atsakė atvažiavusis.—Jūs turite savo bažnytinį komitetą, tai jie tegul rašo, o ne jūs.
— O liaudies balsas nieko nereiškia?—protestavo žmonės.—Mes jokio komiteto nerinkome ir apie jį nieko nežinome,—pasigirdo balsai.
Nieko aiškaus tikintiesiems nepasakęs, įgaliotinis pasišalino. Didžiojo šeštadienio naktį ir Velykų rytą žmonės pastebėjo Tumėną bažnyčioje. Jis pats galėjo įsitikinti, kokia Klaipėdos tikinčiųjų padėtis. Nors oras buvo labai nepalankus, tikinčiųjų minios užplūdo bažnyčią, kiemelį ir gatvę. Per visą Velykų naktį jaunimas, moksleiviai adoravo ir giedojo.
* * *
Šiauliai
1977 m. kovo 25-27 d. Šiaulių šv. Jurgio parapijos bažnyčioje vyko rekolekcijos. Kovo 26 d. po Sumos, kada klebonas išėjo ir maldininkų bažnyčioje sumažėjo, įsidrąsinę mokiniai susirinko adoruoti švč. Sakramentą. Bet jų džiaugsmas tęsėsi neilgai. Staiga pas adoruotojus įėjo klebonas kun. Jokubonis ir, pamatęs mokinius, ėmė bartis: „Kad nė vieno vaiko nematyčiau prie altoriaus—galite melstis bažnyčioje arba prie grotelių! Noriu užbaigti statyti bažnyčią, o adoruojantys vaikai gali man sutrukdyti ir padaryti nemalonumų". Klebonas kun. Jokubonis liepė išeiti net motinoms, atsivedusioms vaikus adoruoti. Viena išeidama moteris paklausė: „Klebone,- kodėl kitur vaikams galima adoruoti, o negalima tik Šiauliuose? Ar jus už tai areštuos? Jei mes bijosime nemalonumų, kur nueis mūsų tauta? Kam bus reikalingos bažnyčios, jei jose nebus žmonių? Jei varysite iš bažnyčios vaikus, tai vėliau nebus nei tikinčių šeimų, o dar vėliau—nei pamaldžių senelių".
Ateistai puikiai supranta, kad medį reikia lenkti, kol jis jaunas, štai Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčiai leido skambinti varpais su sąlyga, kad kun. D. Mažanavičius neleistų vaikų prie altoriaus. Sąlyga buvo priimta. Velykų rytą suskambėjo 20 metų tylėję šv. Petro ir Povilo bažnyčios varpai, bet gyvųjų varpų—vaikų balsų prie altoriaus nesigirdėjo. Koks skaudus nuolaidžiavimas! Bet ar tik nuolaidžiavimas?!
Mažeikiai
Buvęs mokytojas, atsargos karininkas Zenonas Margevičius, po 10 metų kalinimo grįžo į Lietuvą ir norėjo įsidarbinti. Saugumiečiai jam, kaip buvusiam mokytojui, pasakė: „Jei dirbsi mums, duosime gerą mokyklą, galėsi ramiai dirbti ir gyventi".
Mokytojas atsisakė talkininkauti saugumui, todėl turėjo dirbti 20 metų sunkų fizinį darbą statybose, kol išėjo į pensiją.
* * *
Mažeikiai
1977 m. balandžio 12-sios naktį buvo apiplėšta Mažeikių bažnyčia. Vagys, įlindę pro langą, išplėšė tabernakulį, išbarstė švč. Sakramentą, išnešė tris taures ir dvi komunines.
* * *
Telšiai
Gerbiamoji „LKB Kronikos" redakcija,
Prašome atsakyti į tokį klausimą: kokiu tikslu valdžios pareigūnai filmuoja ir fotografuoja bažnyčiose?
Mes sužinojome, kad šių metų balandžio pabaigoje valdžios pareigūnai, dalyvaujant K. Tumėnui, filmavo Telšių katedros viduje. Filmuojant aukštieji dvasininkai buvo sakykloje ir prie altoriaus. Ar tai nėra nuolaida ateistų užmačioms? Ar tokie filmai nepasitarnaus ateistų užmačioms, jų propagandai? Pagaliau bažnyčia—tai ne teatro salė, o kunigai—ne aktoriai. Kaip visa tai suderinti? Mums atrodo, kad tai nepagarba bažnyčioje laikomam švč. Sakramentui, prieš kurį mes, tikintieji, klaupiamės, o filmuotojai elgiasi nepagarbiai.
Atsakymas. Be abejonės, filmuojama propagandiniais tikslais. Labai garbingai pasielgė J.E. vysk. L. Povilonis, nesutikdamas, kad per Velykas pamaldų metu būtų filmuojamas.
* * *
N. Radviliškis
Nemunėlio Radviliškio Katalikų
Bažnyčios kun. Dubnikui Juozui, Martyno
Remiantis LTSR MT nutarimu, LTSR Konstitucijos str. Nr. 96, LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Įsaku
iš 1976 m. rugpiūčio 10 d. Nr. 181 bei 1918 m. sausio 23 d. dekretu „Dėl bažnyčios atskyrimo nuo valstybės ir mokyklos nuo bažnyčios", N. Radviliškio Darbo žmonių deputatų taryba primena Jūsų žiniai sekančiai: kad turimomis N. Radviliškio apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos ir N. Radviliškio vidurinės mokyklos žiniomis Jūs pažeidėte aukščiau minėtus vyriausybinius nutarimus, nes praktikuojate nepilnamečių mokinių patarnavimą Mišioms ir kt. apeigoms.
Tarybiniai religinių kultų įstatymai sako, kad religinė bendruomenė yra tikinčiųjų piliečių, turinčių ne mažiau kaip 18 metų, vieno ir to paties kulto vietinis susivienijimas bendram religinių poreikių tenkinimui. Taigi nepilnamečiai piliečiai, nebūdami religinių bendruomenių nariais, negali būti organizuojami atlikinėti religines apeigas: patarnavimui prie altoriaus, gėlių barstymui, kulto reikmenų nešimui procesijose, bažnytiniame chore ir pan.
Visus religinius patarnavimus turi atlikti patys pilnamečiai religinės bendruomenės nariai.
N. Radviliškio apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas pasilieka sau teisę kontroliuoti, kaip vykdote atitinkamus vyriausybinius nutarimus apie religinius kultus.
N. Radviliškio apylinkės DŽDT vykdomasis komitetas
Pirmininkas (parašas ir antspaudas)
N. Radviliškio vidurinės mokyklos direktorius
(parašas ir antspaudas)
N. Radviliškio vid. mokyklos pirminės
partinės organizacijos sekretorius
(parašas)
Radviliškis
1977.IV.8.
Nuorašą gavau: (kun. Dubniko parašas)
* * *
Atsakymas į N. Radviliškio DŽDT vykdomojo
komiteto raštą
Atsakydamas į N. Radviliškio DŽDT vykdomojo komiteto man daromus priekaištus, pareiškiu:
1. LTSR Konstitucijos 96 str. suteikia kulto laisvę visiems piliečiams, nedarydamas jokių diskriminacijų amžiaus bei padėties atžvilgiu ir jų niekam neapriboja.
2. Minimi tarybiniai religinių kultų įstatymai, apribojantys kulto laisvę iki 18 metų amžiaus, yra aiškiai priešingi Konstitucijos 96 str., nes pagal visuotinės teisės normas įstatymai, priešingi Konstitucijai, neturi jokios galios.
3. 1918 m. sausio 23 d. dekretas aiškiai kalba apie „mokyklos atskyrimą nuo bažnyčios" bet ne mokinių— žmonių atskyrimą nuo bažnyčios. Reikia skirti įstaigą (mokyklą) nuo mokinių (individų), apie kuriuos dekretas nieko nesako. Neleistina sumaišius terminus įstatymą aiškinti išplėstai, ko nenumato įstatymas.
4. Baudžiamojo kodekso 145 str. numato bausmes tiems, kurie trukdo piliečiams atlikti religines apeigas. Taigi DŽDT vykdomasis komitetas, šiuo raštu kišdamasis į Bažnyčios grynai vidaus reikalus, nusikalsta prieš tarybinius įstatymus (B. Kodeksas str. 145).
5. Atsižvelgiant į visą išdėstytą reikalą, darau išvadą, kad N. Radviliškio DŽDT vykdomojo komiteto atsiųstas raštas, kaip neįstatymiškas ir prieštaraujantis Konstitucijai, ne man skirtas.
Kun. J. Dubnikas
Šio rašto nuorašą pasiunčiau Panevėžio vyskupui.
* * *
Kaunas
1977 m. balandžio mėnesį iš lagerio sugrįžo, atlikęs bausmę, Juozas Gražys. Jis buvo nuteistas už bendradarbiavimą „LKB Kronikas" platinant (žr. „LKB Kronika" Nr. 13).
* * *
Vilnius
Saugumiečiai lankėsi pas Onos Pranckūnaitės gimines, teiraudamiesi, ar suimtoji nėra sirgusi kokia nors nervų liga. Tikriausiai norima ją uždaryti į psichiatrinę ligoninę.
* * *
Vilnius
Birželio mėnesį buvo užbaigta Vlado Lapienio byla ir leista suimtajam susipažinti su bylos medžiaga.
* * *
Kaunas
1977 m. gegužės 15 d. Kauno ekskursijų biure įvyko vadovų seminaras—ekskursija po Rytų Aukštaitiją, kurios metu aplankė Rokiškį, Svėdasus ir kt. vietoves. Svėdasuose apžiūrėjo vietas, susijusias su rašytojo Vaižganto gyvenimu. Išvažiavus iš miestelio, ekskursantus pasivijo milicininkas ir civiliai apsirengęs vyriškis, kurie patikrino kelialapį. Paskui pradėjo priekaištauti, kam organizuotai aplankė bažnyčią (ne pamaldų metu!).
Pasigėrėkime saugumo operatyvumu!
Nuo kada ir kokiame kodekse įėjimas į bažnyčią laikomas nusikaltimu?
* * *
Raseiniai
1976 m. rugpiūčio 8 d. 23 vai. atėjo ligonės Elenos Baltkojienės iš Klusų kaimo duktė kviesti kunigą pas ligonį. Kunigas pasiteiravo, ar kvietimas suderintas su ligoninės administracija. Buvo paaiškinta, kad ne. Tuomet kunigas paprašė gauti leidimą iš ligoninės administracijos. Buvo kreiptasi į budinčią gydytoją Verbienę. ji atsisakė įleisti kunigą pas ligonę, nes esą uždrausta. Kadangi tokių uždraudimų nėra, tai ligonės artimieji kreipėsi dar kartą pas gydytoją Verbienę. Gydytoja tvirtino, kad ligonė nemirs, ir kunigo neįleido. Elena Baltkojienė tuojau mirė.
* * *
Pociūnėliai
1976 m. spalio 26 d. kun. A. Jokūbauskas kreipėsi į LTSR prokurorą, skųsdamasis, kad Radviliškio rajono vyk. komiteto administracinė komisija neteisingai jį nubaudė 50 rub. bauda už vaikų mokymą, o Radviliškio raj. liaudies teismas šią neteisingą nutartį patvirtino.
1976 m. lapkričio 15 d. Radviliškio raj. prokuroras K. Mikšys atsakė, kad kun. A. Jokūbauskas nubaustas teisingai.
1976 m. lapkričio 23 d. kun. A. Jokūbauskas vėl kreipėsi į LTSR prokuratūrą, klausdamas, ar teisingai pasielgė prokuroras K. Mikšys, apkaltindamas jį už tiesioginių pareigų atlikimą.
LTSR Prokuratūra apkaltino kun. A. Jakubauską, kad jis esą sukviesdavęs vaikus ir vadovaudavęs užsiėmimams, nesusijusiais su kulto apeigų atlikimu.
1976 m. gruodžio 30 d. kun. A. Jokūbauskas rašė LTSR Prokuratūrai: „Aš nevadovavau jokiems vaikų užsiėmimams, nesusijusiems su kulto apeigų atlikimu. Buvo daromi užsiėmimai tik susiję su kulto apeigų atlikimu: vaikai buvo nustatytomis dienomis klausinėjami, ar teisingai tėvai juos išmokė poterių, ar teisingai jiems aiškinamas katekizmas; vaikai buvo rengiami šv. sakramentų priėmimui, mokomi sąmoningai dalyvauti kulto apeigose ir patarnauti šv. Mišioms. Nieko nebuvo mokoma, kas nesusiję su kulto apeigomis: nei sportuoti, nei šokių šokti, nei fotografuoti, nei ko nors panašaus...
Kadangi į užsiėmimus, susijusius su kulto apeigų atlikimu, vaikai ateidavo su tėvų žinia ir buvo mokomi ne ko kito, o tik poterių, tikėjimo tiesų, todėl administracinės komisijos ir teismo uždėta bauda yra neteisinga. Pagal tarybinius įstatymus, Lenino principus ir tarptautinius įsipareigojimus religijos privatus dėstymas bažnyčioje yra leidžiamas. Vaikų mokymas poterių, katekizmo aiškinimas, kad jie galėtų tinkamai priimti sakramentus ir sąmoningai dalyvauti religinėse apeigose, kunigui nėra joks nusikaltimas. Tai tiesioginė kunigo pareiga, už kurios atlikimą negalima bausti...
LTSR Prokuratūra dar kartą patvirtino, kad kun. A. Jokūbauskas už vaikų mokymą katekizmo nubaustas teisingai.
1977 m. sausio mėn. kun. A. Jokūbauskas dar du kartus kreipėsi į LTSR Prokuratūrą, tačiau be jokių rezultatų.
LKP CK sekretorius Griškevičius į kun. A. Jokūbausko skundus visai neatsakė.
Vasario mėn. 3 d. Kėdainių raj. teismo vykdytojas aprašė kun. A. Jokūbausko turtą, kad prievarta išieškotų baudą.
Prieš Velykas kun. A. Jokūbauskas gavo pranešimą, kad bauda nuimta, motyvuojant, jog pasibaigęs baudos išieškojimo terminas.
* * *
Kun. A. Jokūbauskas 1975 m. nusipirko Pociūnėlių gyvenvietėje iš Česlovo Mickevičiaus gyvenamąjį namą, tačiau kolūkio pirmininkas Stumbrys pradėjo trukdyti susitvarkyti dokumentus.
1976 m. spalio 30 d. Česlovas Mickevičius (TSKP narys), grąžindamas kun. A. Jokūbauskui už namą sumokėtus pinigus, pasakė, kad partijos įsakymu pardavė namą Pociūnėlių kolūkiui ir atsiprašė, kad negalėjo kitaip pasielgti.
1976 m. lapkričio 2 d. kun. A. Jokūbauskas gavo kolūkio pirmininko J. Stumbro pranešimą, kad per savaitę išsikeltų iš namo, kurį yra nupirkęs kolūkis.
1976 gruodžio 4 įsakymas buvo pakartotas.
Po daugybės skundų kun. A. Jokūbauskui buvo išskirtas sklypas naujo namo statybai.
* * *
Druskininkai
Šiais metais balandžio 5 d., vykstant rekolekcijoms Druskininkų bažnyčioje, vakarinių Mišių metu kažkas akmenimis išdaužė bažnyčios langus.
* * *
Merkinė
štai 1977 m. Vilniuje išėjo J. Jermalavičiaus „Ateistinis auklėjimas tarybų Lietuvoje", kur 110 puslapyje rašoma, kad 1941 m. birželio 22 d., įsibrovus hitlerininkams į Merkinę, klebonas įskundęs vietos išgamoms vargonininką J. Miškevičių, ir šis turėjęs pusantrų metų slapstytis.
Iš tiesų: 1. Hitlerininkai įsibrovė į Merkinę ne birželio 22 d., bet kiek vėliau.
2. Tuo metu Merkinės klebonu buvo kun. A. Juknevičius, įskųsti savo vargonininko jis negalėjo, nes birželio 24 d. jis jau buvo nebegyvas. Jį, bevaikštinėjantį Kaišiadorių bažnyčios šventoriuje, raudonarmiečiai suėmė ir, nuvedę už miesto į pamiškę, sušaudė. Kartu su juo buvo suėmę ir kitą kunigą, bet šis, vedamas kita kryptimi, liko gyvas.
3. Merkiniečiai neatsimena vargonininko J. Miškevičiaus.
* * *
