(Atviras laiškas DLK VYTAUTO vainikavimo diena)
Jurbarke, Černiachovskio ir Gagarino gatvių sankryžoje dunkso nykus parkas, kažkada vadinęsis Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto vardu. Užgožtas medžių, sudarkytas ir apleistas stovi jame ir paties Vytauto paminklas. Tik senesnieji žmonės su pagarba dar tebeprisimena šią vietą. Miesto administracija bevelija iš viso neminėti Vytauto vardo. Apkerpėjęs ir apsamanojęs paminklas kai kam sukelia liūdesį, o kai kam — piktą apmaudą, kad štai dėl kažkieno politinio budrumo stokos liko nelikviduotas šis „buržuazinis palikimas". Bet gali atsitikti ir taip, kad vieną gražų rytą pabudę jurbarkiečiai Vytauto parką ras tuščią . . . Paskui seks pasaka, kad paminklas pats sugriuvo arba buvo „demontuotas" dėl svarbių priežasčių. Juk paminklų griovimo akcijoje tarybinė administracija turi puikią patirtį ir nestokoja nei fantazijos, nei išradingumo.
Tokioje vietoje norom nenorom prisimeni Maksvoje ir Leningrade visur demonstruojamą pagarbą imperialistinės Rusijos reliktams. Stalinas, viena ranka griaudamas Lietuvos paminklus, kita ranka 1947 m. Maskvoje surentė didingą monumentą miesto įkūrėjui kunigaikščiui Dolgorukiui. Leningrade nesunaikintas nė vienas carų paminklas. Kasmet jie perdažomi, atnaujinami, papuošiami už valdiškus pinigus pirktų gėlių puokštėmis. Tiesa, narodovolcų koriko Aleksandro III paminklo nesiryžo palikti aikštėje — jį pagarbiai perkėlė į muziejų. Leningrade išsaugotas ir rūpestingai prižiūrimas Petro I namelis, o cerkvėse jo vardinių proga organizuojamos net pamaldos. Ant daugelio pastatų tebesipuikuoja monogramos su dvigalviu ereliu, šimtmečiais smaugusiu Rusijos pavergtas tautas.
Lietuvoje analogiška pagarba savo tėvynės praeičiai ne tik neskatinama, bet priešingai — baudžiama. Štai 1973 m. gegužės 13 d. Perlojoje devyni VVU studentai sumanė padėti gėlių prie Vytauto paminklo. Vien tik už tai trys iš jų — ekonomistai: Eugenijus Banys, Remigijus Rajeckas ir Pranas Grigas — buvo pašalinti iš universiteto ir išvežti į rekrūtus. Studentai dar mėginę ieškoti užtarimo LKP CK, tačiau ten jiems atsakę: „Užtenka jau ir to, kad padėjote gėles prie to feodalo ir grobiko Vytauto paminklo. Tai nesuderinama nei su tarybinio žmogaus, nei su komjaunuolio principingumu ir patriotiškumu."
Šių metų balandžio 10 d. Ceikiniuose laidojant kun. Karolį Garucką, Viduklės klebonas kun. Alfonsas Svarinskas kalbėjo apie nepagarbą Lietuvos praeičiai, kaip kontrastą iškeldamas visaip šlovinamus Rusijos kunigaikščius ir carus. Pamokslininkas apsistojo ties Aleksandru Nevskiu. Apie šį feodalą rašomos knygos, statomi kino filmai. Viena Maskvos metro stotis papuošta 7 metrų aukščio mozaika, vaizduojančia kunigaikštį Nevskį ant žirgo su Spaso vėliava rankose.
Pažvelkime istorijon. Gal iš tiesų rusų feodalų nuopelnai didesni, negu lietuvių?
Pskovo kunigaikštis Aleksandras gavo Nevskio vardą už tai, kad jo vadovaujama kariuomenė 1242 m. ant Čiudo ežero nukovė 20 Livonijos ordino brolių. Vėliau stačiatikių bažnyčia paskelbė jį šventuoju. Kas suskaičiuos, kiek cerkvių ir koplyčių buvo pastatyta jo garbei! Net Vilniuje turime tokią cerkvę, čia perkeltą iš Petrapilio 1898 m. Dar anksčiau, 1865 m., dabartinėje Černiachovskio aikštėje generalgubernatoriaus Muravjovo iniciatyva buvo pastatyta Aleksandro Nevskio koplyčia, skirta žuvusių 1863 m. sukilimo malšintojų laidojimui. (Beje, šią koplyčią sugriovė bolševikai 1919 m., pirmą kartą okupavę Vilnių.).
Palyginkime Vytauto vaidmenį istorijoje, jo nuopelnus tiek Lietuvai, tiek ir Rusijai.
Kada Rusija susiskaldžiusi į daugelį smulkių kunigaikštysčių, nešė sunkų ir žeminantį totorių jungą, Lietuva buvo centralizuota galingiausia Europos valstybė tiek savo plotu (apie 850 tūkst. km), tiek ir kariniu potencialu. Kunigaikščiai Algirdas ir Vytautas išplėtė Lietuvos ribas nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Lietuvai tada priklausė Smolenskas, Minskas, Kijevas, Viazma, Okos aukštupio žemės, Brianskas, dabartinė Odesa. Jos įtakos sferose buvo taip pat Pskovas ir Novgorodas, Krymo totoriai. Dar Algirdas ir Kęstutis surengė tris karo žygius prieš Maskvą (1368, 1370 ir 1372 m.), du kartus buvo užėmę ir sudeginę miestą, išskyrus tik Kremlių. Tuo tarpu Lietuvos sostinė Vilnius pirmą kartą rusų buvo užimtas tik 1655 m.
Lietuvos kunigaikščiai laimėjo kelias dešimtis daug didesnės svarbos mūšių, nei Čiudo ežero kautynės. Vien Durbės mūšyje 1260 m. lietuviai nukovė 150 ordino brolių, t.y. septynis kartus daugiau, negu Aleksandro Nevskio vadovaujama kariuomenė. Durbės mūšyje lietuvių kariuomenei vadovavo kunigaikštis Treniota, tačiau vidurinių mokyklų vadovėliuose jo vardas nė karto nepaminėtas. Taip pat sąmoningai Lietuvoje buvo nutylėtos ir šių kautynių 700-osios metinės.
Per 250 metų (1185-1335 m.m.) Lietuva buvo pagrindinė jėga, kovojusi prieš vokiečių ordiną. Ordino kovos su Novgorodo, Pskovo respublikomis buvo trumpalaikės. Be to, garsiajame Saulės mūšyje (1236 m.), kuriame žuvo 48 ordino broliai, Pskovo kariuomenė kovojo kaip vokiečių sąjungininkė. Dr. A. Kučinsko tvirtinimu, „Ordino ir rusų kariai Lietuvos atžvilgiu buvo tam tikrame santykyje." (A. Kučinskas, Kęstutis, K., 1938, p. 153). O lietuvių kovoj su ordinu „rusų pagalba buvo naudojama gana retai" (ten pat, p. 20).
Lietuva viena atrėmė Ordino ir Aukso ordos puolimus, kovojo su rusais ir lenkais. 1376 m. Kęstutis su savo kariuomene nužygiavo beveik iki Krokuvos. Tik 1327 m. įvyko pirmas lenkų susidūrimas su kryžiuočiais. Lenkijos karalius Kazimieras Didysis, kovodamas prieš Lietuvą, bendradarbiavo su ordinu. Tiesiogiai į karą su ordinu Lenkija įsijungė tik Žalgirio mūšio išvakarėse. Tuo tarpu vien Algirdo ir Kęstučio laikais (1345-1372 m.) Prūsijos ir Livonijos ordinai įvykdė 96 žygius į Lietuvį. Istorijos mokslų daktaro B. Dundulio tvirtinimu, „Agresiją į Pabaltijį vykdė iš esmės beveik visa feodalinė katalikiškoji Vakarų Europa" (B. Dundulis, Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės, V., 1960, p. 29). Ir pats Ordinas tuo metu buvo „viena stipriausių feodalinių valstybių Vakarų Europoje" (MLTE, t. I, p. 42).
Istorijos m. k. R. Batūra rašo, kad lietuviai tiesiogiai talkininkavo rusams, ginant jų žemes nuo vokiečių. „1323, 1342 ir kitais metais Lietuvos jėgos padėjo atremti ordino puolimus į šias rusų žemes" (Novgorodą ir Pskovą — mūsų pastaba). 1349 m., gindamas Izborską nuo vokiečių, žuvo lietuvių kunigaikštis ). Vytautaitis (R. Batūra, Mūšiai su kryžiuočiais, — „Mokslas ir gyvenimas", 1967, Nr. 4, p. 24). 1307 m. Vytenis išmušė iš Polocko vokiečius ir prijungė jį prie Lietuvos (Dr. A. Kučinskas, min. veik., p. 20).
Eilė lietuvių politikų ir karvedžių suvaidino svarbų vaidmenį Rusijos istorijoje. Pavyzdžiui, kunigaikštis Daumantas, 1263 m. pabėgęs į Pskovą, apsikrikštijo ir vedė Aleksandro Nevskio anūkę, o vėliau buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu. Jo vadovaujami pskoviečiai daug kartų sumušė Livonijos ordino riterius, mėginusius užimti miestą. Už tai Daumantas buvo paskelbtas stačiatikių šventuoju.
1342 m. Algirdas drauge su Kęstučiu ir savo vyresniuoju sūnumi Andriumi atvyko į Pskovo žemę ir privertė Livonijos ordino kariuomenę pasitraukti nuo Izborsko. Andrius kurį laiką buvo Pskovo, vėliau Polocko kunigaikštis.
R. Batūra reziumuoja: „Lietuvos valstybė, pustrečio amžiaus atkakliai kariavusi, bendroje tautų kovoje suvaidino svarbiausią vaidmenį, atremiant Vakarų Europos feodalų, kurių smogiamuoju būriu buvo Kryžiuočių ordinas, veržimąsi į Pabaltijį ir Rytų Europą" (R. Batūra, min. str. p. 26).
O Vakarų Europą Lietuva gelbėjo nuo mongolų-totorių antplūdžio. Keletas faktų. Jau 1238-42 m. įvyko pirmieji lietuvių susidūrimai su totoriais. 1263 m. kryžiuočiai su Aukso orda sudarė sąjungą prieš Lietuvą. Lietuvos kariuomenės smūgiai silpnino mongolų-totorių galybę ir sudarė sąlygas Rusijai išsivaduoti. 1380 m. Kulikovo kautynėse Maskvos pusėje dalyvavo eilė lietuvių karo vadų. Andrius Algirdaitis vadovavo dešiniajam Maskvos kariuomenės sparnui. 1382 m. Dmitrijui pasitraukus iš Maskvos, jos gynybai nuo Tochtamišio kariuomenės vadovavo Lietuvos kunigaikštis Ostejus, kuris ir žuvo prie Kremliaus vartų. 1404 m. Egidėjaus totoriams užpuolus Vladimirą, miestą gynė Švitrigailos kariai.
P. Engelsas rašė: „Tuo metu, kai Didžioji Rusija pateko į mongolų jungą, Baltarusija ir Mažoji Rusija rado apsaugą nuo azijietiško antplūdžio, prisijungdamos prie vadinamosios Lietuvos Kunigaikštystės."
Istorijos m. dr. J. Jurginis tokiais žodžiais apibūdina mūsų tėvynės vaidmenį: „Lietuva suvaidino progresyvų vaidmenį. Ji sujungė daugelio tautų materialines ir karines jėgas bendrai grėsmei atremti." (J. Jurginis, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, — „Mokslas ir gyvenimas", 1968, Nr. 4, p. 27).
Sugrįžkime prie kunigaikščio Vytauto.
Bene didžiausias Vytauto nuopelnas yra jo strateginis indėlis Žalgirio kautynėse. B. Dundulis pažymi: „Žalgiryje sužlugo Teutonų ordino siekimas sukurti didelę vokiečių valstybę rytiniame Pabaltijy ir užtikrinti vokiečiams viešpatavimą Rytų Europoje. Žalgiryje Teutonų ordino kariniam ir politiniam prestižui buvo suduotas naikinantis smūgis, nuo kurio jis pilnutinai jau neatsigavo". Kartu reikia pasakyti, kad ši pergalė „nepaprastai iškėlė Lietuvos ir Lenkijos prestižą ir jų tarptautinę reikšmę" (B. Dundulis, Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės, p. 69-70).
Istorijos m. k. M. Jučas tvirtina, kad „Žalgirio mūšis buvo tarptautinės reikšmės įvykis. Konstancos bažnytiniame susirinkime buvo pareikšta, kad tokio didelio valstybės sutriuškinimo tais laikais negirdėta visame pasaulyje. (. . .) Jis tapo didvyrišku pavyzdžiu ir slavų tautoms, kovojusioms už savo laisvę. (. . .) Tik jo dėka rytų tautos išsigelbėjo nuo vokiškojo pavergimo" (Lietuvių karas su kryžiuočiais, V., 1964, p. 272-273).
Labai teigiamą Vytauto charakteristiką pateikia rusų istorikas J. Lappo: „Ir ta savo tolerancija Vytautas ryškiai skiriasi nuo visų Europos monarchų, savo amžininkų. Tuo metu, kai Vakarų Europoje liepsnojo laužai, kur deginami eretikai, išdrįsę kitaip žiūrėti ir kitaip mąstyti įvairiais tikybos klausimais, Vytautas savo valstybėje leidžia laisvai tikėti visiems gyventojams. Ir įvairių tikybų krikščionims, ir žydams, ir mahometonams, ir pagonims. (. . .) Vytautas savo aiškiu stipriu protu suprato tokios tolerancijos būtinumą ir reikšmę valstybės gyvenimui, nors bendrai visuomenės pripažintas tas dalykas buvo tik po ilgų šimtmečių" (J. Lappo, Istorinė Vytauto reikšmė, — „Praeitis", 1933, t. II, p. 52).
O ką Vytautas davė Lietuvai? „Lietuvai Vytautas paliko savo įstatymus, ir jos valstybės veikėjai ėjo jo mokyklą. Jie išaugo ir subrendo Vytauto iškeltos Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės savarankiškumo idėjos maitinami. (. . .) Vytautas, pagaliau, paliko Lietuvai ir savo garsųjį vardą. O tas vardas buvo jau ištisa programa" (ten pat, p. 68-70). Mes savo ruožtu priduriame, kad Vytauto išpuoselėtos Nepriklausomos Lietuvos idėjos ir šiandien įkvepia mūsų tautą, teikia jai dvasinę stiprybę.
Neapykanta Lietuvos praeičiai buvo pademonstruota tuoj pat po Lietuvos įjungimo į TSRS. Jau 1940 m. liepos 25 d. Kauno universitetui buvo atimtas Vytauto Didžiojo vardas. Net vokiečiai neišdrįso taip pasielgti, nors jie niekada neužmiršo Žalgirio.
Bet pasirodo, komunistai ne visada buvo tokie principingi lietuviškųjų ,,grobikų-feodalų" atžvilgiu. Prasidėjus karui, į Maskvą pabėgę tarybiniai aktyvistai staiga puolė liaupsinti Lietuvos kunigaikščių galybę, idealizuoti „feodalinę" praeitį. Patriotizmu netikėtai sužibėjo K. Korsako kūryba (pvz., jo publicistikos rinkinys „Prieš amžinąjį priešą", antologija „Amžinoji neapykanta" ir kt.). O 1944 m. pavasarį Zimano, Nikitino ir Afonino vadovaujama Trakų partizanų brigada pasivadino DLK Vytauto vardu. Stalinas mokėjo komunistinį „principingumą" pakreipti sau palankia linkme . . .
Tačiau dar karui nesibaigus, įvyko toks pat staigus propagandinis persiorientavimas. Sučiupęs pergalę į savo nagus, Stalinas atsisakė Lietuvos kunigaikščio pagalbos. Mat, išvijus vokiečių okupantus, patriotinės nuotaikos atsisuko prieš jį patį, sukeldavo jau ne antivokiškas, o antitarybines aistras. Ir taip Stalinas paskelbė kovą Lietuvos kunigaikščiams, bet kokiai „feodalinei ar buržuazinei" Lietuvos praeičiai. Kaip ugningas raginimas į šį „kryžiaus žygį" nuskambėjo A. Sniečkaus kalba iš LKP (b) CK VIII plenumo tribūnos: „Daugelyje Lietuvos miestų tebestovi buržuazinės Lietuvos laikais pastatyti paminklai, kurie neturi nieko bendro su lietuvių tautos istorija ir kultūra. (. . .) Lietuvos KP (b) CK agitacijos ir propagandos skyrius turi artimiausiu laiku paruošti buržuazinės praeities paminklų pašalinimo planą" („Vykdyti VKP (b) nutarimus" — „Komunistas", 1945, Nr. 1).
Na ir prasidėjo „šalinimas"! Pirmasis „klaidas" taisyti griebėsi pats Trakų partizanų brigados „krikštatėvis" Zimanas. Kiti puolė kapoti pakelių kryžius, versti koplytstulpius. Aukščiausią „budrumo" laipsnį pasiekė tuometinis Kauno Karo muziejaus direktorius J. Apuokas-Maksimavičius. Besiautėdamas jis metalo laužui atidavė netgi bolšvikų tanką, kurį Lietuvos kariuomenė 1919 m. mūšio lauke buvo atėmusi iš Raudonosios armijos. 1946 m. iš Kauno universiteto antrąkart buvo atimtas Vytauto Didžiojo vardas.
Šiandien sunku apskaičiuoti, kiek kultūros vertybių buvo sunaikinta to barbariško siautėjimo metais, sunku apsakyti, kokia žala tuo buvo padayta mūsų tautai. Ir juo tragiškiau, kai aplinkui matai tebežiojėjančias stalinizmo žymes. O juk būtų galima bent išoriškai jas užmaskuoti.
Prisiminkime vėl Jurbarke stovintį Vytauto paminklą. Nuo sunaikinimo jį turbūt išgelbėjo autoriaus Vinco Grybo vardas. Apdaužę paminkle iškaltus Gedimino stulpus, nuplėšę lentą, sugriovę tvorelę, „Stalino sakalai" paliko jį sunykimui. Kiekvienas, nuvykęs į Jurbarką, gali įsitikinti apgailėtina paminklo būkle. O juk šis V. Grybo kūrinys įtrauktas į LTSR dailės paminklų sąrašą (nr. 999). Neužtenka tik inventorizuoti — būtina laiku bent užkirsti kelią paminklo sunykimui. Spaudoje nuolat minimas partijos ir vyriausybės rūpestis praeities kultūros vertybių išsaugojimu. Štai, pavyzdžiui, neseniai išleistoje Č. Kudabos knygelėje „Jei iš Vilniaus keliausi" (84 p.) paminėtas Perlojoje „tarybiniais metais restauruotas kunigaikščio Vytauto paminklas" (jo autorius — Petras Tarabilda). Tiesa, savo laiku ir šis paminklas buvo planuojamas sunaikinti. Norėta jį susprogdinti, tačiau kažkam šovė į galvą, kad gali nukentėti miestelio pastatai. Tuomet užmetė lyną ir bandė su traktoriumi nuversti. Paminklas aptrupėjo, bet nepasidavė. Pasirodo, jo statytojai buvo tiek įžvalgūs, kad viduje įbetonavo du geležinkelio bėgius . . . Nieko nepešę, „buržuazinės ideologijos naikintojai" turėjo pasišalinti. Vėliau, pasikeitus aplinkybėms, paminklo griovimo žymės buvo užmaskuotos.
Kodėl taip nepasielgus su Vytauto paminklu Jurbarke? Juk artėja 550-osios Vytauto mirties metinės. Aišku, kai kam gal ir labai nemalonus Lietuvos galybės priminimas. Kas visą gyvenimą įpratęs tik niekinti savo tautą, tas jau netaps patriotu. Tačiau propagandiniai sumetimai verčia ir juos taikstytis, štai Kaune, Rotušės aikštėje, prieš kelis metus pastatytas paminklas Maironiui, Vilniuje restauruota šv. Jono bažnyčia; joje bus įmūrytos paminklinės lentos Sirvydui ir Daukantui. Bet Jurbarke, Vytauto parke, norom nenorom peršasi mintis, kad paminklų statymo politika nuo Jakaterinos laikų nelabai tepasikeitė . . .
Vilnius — Jurbarkas, 1979 m. rugsėjo 8-oji
kun. Algirdas Močius kun. Virgilijus Jaugelis
Mečislovas Jurevičius Leonas Laurinskas
Jadvyga Petkevičienė Jonas Petkevičius
Zigmas Širvinskas Arvydas Čekanavičius
Vytautas Bastys Henrikas Sambora
Ona Poškienė Kęstutis Subačius
Julius Sasnauskas Liutauras Kazakevičius
Romualdas Trachimas Algirdas Statkevičius
Antanas Terleckas Vladas Šakalys
Jonas Protusevičius Petras Cidzikas
Jonas Volungevičius
***
